- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-26
- Bylos Nr.
- I1-1513-809/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04129-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataiso namų (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas)
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) 15 550 Eur žalos atlyginimą.
Nurodo, kad žalą patyrė kalėdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. Nurodo, kad anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos žmogaus teisių nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą. Kadangi nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Kita aplinkybė, sutrukdžiusi kreiptis į teismą yra ta, jog nuo pirmų dienų laisvės atėmimo vietoje pareigūnai pareiškėjui grasino, kad jei skųsis teismui, skirs nuobaudas. Bus liepiama neatlygintinai plauti tualetus, nebus gerai charakterizuojamas, bus žeminamas. Pareiškėjo teigimu, Europos žmogaus teisių konvencija nenumato jokio senaties termino.
Pažymi, kad kalint Lukiškių TI-K buvo draudžiama turėti ilgalaikius, trumpalaikius pasimatymus su žmona (sugyventine) ir kitais šeimos nariais. Dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją. Vienos valandos pasivaikščiojimas prieštaravo Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Šiame dokumente išaiškinta, kad nuteistasis turi ne mažiau kaip 8 valandas būti gryname ore. Dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo lova buvo pirkta 2001 metais. Ventiliacijos nebuvo, trūko oro. Patalpose būdavo drėgna. Gyvenamosiose patalpose buvo žiurkių, tarakonų. Buvo draudžiama turėti kompiuterį, šiltus pledus, muzikos grotuvus. Maisto energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kalorijų. Giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti maisto. Nebuvo leista išvykti į namus. Vienam mėnesiui buvo išduodamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus. Administracija atsisakė priimti prašymus, skundus. Nebuvo užtikrintas ne mažesnis nei 4 kv. m. gyvenamojo ploto kameroje. Sanitarinis mazgas buvo atviras.
Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, pažeminimą. Patirtus nepatogumus prašo atlyginti priteisiant žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti, taip pat prašo taikyti ieškinio senatį.
Pateikia duomenis apie pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpį. Nurodo, kad Lukiškių TI-K reikalavo nuteistųjų laikytis tvarkos kamerose, už kamerų tvarkymą buvo atsakingi patys nuteistieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kameros buvo vėdinamos per langus, o tai taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Higienos priemonės buvo išduodamos laikantis teisės aktų reikalavimų. Išvedimas į dušą buvo organizuojamas vieną kartą per savaitę, kaip numatyta teisės aktuose. Privatumą duše užtikrindavo įrengtos pertvaros. Tiek suimtieji, tiek nuteistieji buvo maitinami laikantis teisės aktuose numatytų maitinimo taisyklių ir patvirtintų mitybos normų. Maisto kokybė, kiekvieną kartą, buvo tikrinama jusliniu būdu. Pasivaikščiojimas buvo organizuojamas vieną kartą per dieną, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymu. Tiek suimtiesiems, tiek nuteistiesiems pasimatymai buvo vykdomi laikantis Bausmių vykdymo kodekso ir Suėmimo vykdymo įstatymo nustatyta tvarka. Visi pareiškėjo prašymai, skundai buvo registruojami.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d., jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017 ir kt.).
Dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo atkreiptinas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A. prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje B. prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).
CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui. Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-858/2015).
Skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjui trūko informacijos, reikalingos teisinės literatūros, o Europos žmogaus teisių nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, nepripažintinos objektyviomis ir trukdžiusiomis laiku ginti savo teises teisme. Pareiškėjas į bylą nėra pateikęs įrodymų apie tai, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais bei neįrodyta, kad pareiškėjas būtų teikęs žodinius prašymus suteikti informaciją, kuriuos Lukiškių TI-K administracija būtų atsisakiusi tenkinti. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad jis ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, tačiau, kaip yra nurodyta pareiškėjo skunde, jis savo teisių pažeidimą (nepatogumus, susijusius su per mažu jam tekusiu kameros plotu, pasivaikščiojimų trukme, pasimatymų nesuteikimu ir kt.) jautė kiekvieną dieną 2 metus, taigi turėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, bei atitinkamai jas ginti kreipdamasis į teismą.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad senaties terminas negali būti taikomas, nes jis nėra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97) 189 p.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvadą, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo, todėl nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Įvertinus sprendime aptartą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2020 m. gruodžio 9 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina tik už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2020 m. gruodžio 9 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už minėtą laikotarpį, todėl pareiškėjas už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio d. 20 neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.