Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nevetas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Automalūnas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2021 m. sausio 13 d. pareiškimu ieškovė BUAB „Nevetas“, atstovaujama nemokumo administratoriaus „Katalonija“, UAB, pareiškė, kad atsisako 2611,08 Eur dydžio ieškinio reikalavimų atsakovės UAB „Automalūnas“ atžvilgiu dėl skolos priteisimo civilinėje byloje Nr. e2-915-521/2021, tai yra sumažina savo ieškinio reikalavimus iki 2351,03 Eur sumos.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė prašo ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad nemokumo administratorius turi teisę spręsti dėl juridinio asmens prievolių tolesnio vykdymo, atsižvelgdamas į jų ekonominį naudingumą juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams. Šiuo atveju bankroto administratorius nepageidauja susigrąžinti iš atsakovės jos nerealizuotų padangų, kurios nebuvo grąžintos iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Byloje ieškovės, atsakovės atstovų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2007 m. kovo 22 d. tarp šalių buvo sudaryta „Didmeninio pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 07/107“, pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti atsakovei automobilių padangas, o atsakovė įsipareigojo jas parduoti ir atsiskaityti su ieškove. Neparduotų padangų likučiai buvo grąžinami ieškovei. 2019 m. spalio 9 d. ieškovė perdavė atsakovei 82 vnt. padangų bendrai 4962,11 Eur sumai. 2021 m. sausio 11 d. atsakovė pervedė ieškovei 2611,08 Eur už parduotas padangas. Ieškovės nemokumo administratorius atsisako priimti neparduotų padangų likučius, reikalauja atsakovės sumokėti visą jai perduotų prekių (padangų) kainą.

Nuosavybės teisė įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais, vienas iš kurių yra nuosavybės teisės įgijimas sandorių pagrindu. Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą, daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo momento, jeigu sutartis ar įstatymas nenustato kitaip. Įgyjant nuosavybę sandorio pagrindu, yra svarbi sutarties šalių valia dėl momento, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę. Šalių teisė susitarti dėl tokio momento kildinama iš sutarties laisvės principo, įtvirtinančio šalių laisvę sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnis). Aiškindamas CK 4.49 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs: „kai yra šalių susitarimas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento, bendroji taisyklė, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, netaikoma“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2004, 2009 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2009).

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2007 m. kovo 22 d. sudarė sutartį (toliau – Sutartis), kuri pagal turinį yra pirkimo - pardavimo sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo pagal atsakovės užsakymą tiekti prekes, o atsakovė – priimti šias prekes ir už jas sumokėti sutartą kainą.

Sutarties 2.5 punktu šalys nustatė, kad nuosavybės teisė į prekes pereina pirkėjui (atsakovei) nuo visos prekių kainos sumokėjimo arba prekių perdavimo pirkėjui, priklausomai nuo to, kas įvyksta vėliau. Iš nurodytos sutarties turinio matyti, kad šalys atsakovės nuosavybės teisės į perduotas prekes įgijimą labiau siejo ne su prekių perdavimo momentu, o su apmokėjimu už jas.

Tai suponuoja, kad nuosavybės teisės įgijimo momentą lemia būtent sutarties sąlyga, jog nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina sumokėjus pardavėjui visą sutartyje nustatytą kainą sutartyje nustatyta tvarka. Kilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties šalims įstatymas nedraudžia numatyti, kad nuosavybės teisę pirkėjas įgis ne nuo daiktų perdavimo momento, o vėliau, pavyzdžiui, pirkėjui visiškai atsiskaičius už gautus daiktus (CK 6.349 straipsnio 1 dalis). Be to, pardavėjas su pirkėju gali susitarti, kad perduotais daiktais pirkėjas galės disponuoti ir iki nuosavybės teisės į juos įgijimo (CK 6.349 straipsnio 1 dalis).

Dėl nurodyto atmestinas ieškovės argumentas, kad nuosavybės teisę į pagal PVM sąskaitą – faktūrą gautas prekes atsakovė įgijo nuo jų perdavimo momento. Atsakovė šias prekes parduodavo mažmeninėje prekyboje ieškovės naudai, o pagal CK 6.307 straipsnio 1 dalį daiktą gali parduoti tik parduodamo daikto savininkas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pačioje PVM sąskaitoje - faktūroje Serija NVE Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad prekės perduodamos pardavimui su galimybe grąžinti neparduotas prekes. Darytina išvada, kad ieškovė prekių atsakovei nepardavė, o tik perdavė tolimesniam prekių realizavimui (pardavimui).

Be to, minėtos Sutarties 4.7. punkte numatyta, kad pardavėjui sutinkant, pirkėjas turi teisę savo įsiskolinimą pardavėjui padengti grąžindamas iš pardavėjo įsigytas prekes, jei jos yra nepraradusios prekinės išvaizdos ir kitaip nepablogėjusios. Tokiu atveju laikoma, pirkėjo įsiskolinimui dengti yra užskaitoma 80% grąžinamų prekių kainos, kurią pirkėjas buvo sumokėjęs pardavėjui, o 20% tokių prekių kainos yra skaitoma netesybomis.

Iš byloje pateiktų debetinių dokumentų matyti, kad nuo pat 2005 m. iki 2019 m. atsakovė grąžindavo ieškovei neparduotų padangų likučius, o atsakovė šias prekes priimdavo.

Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoju byloje apklaustas T. L.. Jis nurodė, kad iki bankroto bylos iškėlimo dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku. Pagal sutartį su atsakove UAB „Automalūnas“, neparduotos padangos būdavo grąžinamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ baigiantis atitinkamai vasaros ar žiemos sezonui. Dėl padangų grąžinimo buvo susitarta ir 2020 m. pradžioje.

Sutartinių teisinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose. Remiantis jomis sutartis, kaip šalių valią išreiškiantis susitarimas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, tikrąją jų valią, o ne tik į rašytinės sutarties gramatinį tekstą, taigi teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne šalių pavartota terminija, o tų santykių turinys, kaip tuos santykius šalys beįvardytų. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes.

2007 m. kovo 22 d. sutartimi šalys susitarė, kad ieškovas perduoda atsakovui prekes sutartyje nustatytais terminais, sąlygomis ir tvarka jų prekybai organizuoti. Jau buvo minėta, kad nuosavybės teisių į prekes (padangas) pasikeitimo momentui nustatyti yra svarbus sutarties 2.5 punktas, kuriame numatoma, kad nuosavybės teisė į pateiktą prekę pereina pirkėjui (atsakovei) po to, kai už prekes atsiskaitoma. Prekių pardavimo, atsiskaitymo, jų grąžinimo sąlygos sutartyje tiesiogiai neaptariamos, tačiau, vertinant tai, kad sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), šalys turėjo pareigą dėti maksimalias pastangas, t. y. tokias, kokių imtųsi tokiomis aplinkybėmis protingas asmuo (CK 6.200 straipsnio 4 dalis), siekdamas užtikrindamas sutarties tikslų įgyvendinimą.

Nurodytų argumentų pagrindu teismas prieina prie išvados, kad ginčo sutartis inkorporuoja ir konsignacijos, vienos iš komisinio prekių pardavimo formų, sutarties sąlygas dėl šalių prievolinių santykių pateikiant parduoti ir prekiaujant plataus vartojimo prekėmis. CK konsignacijos sutarties sąvokos neapibrėžta, tačiau teisės doktrinoje ir verslo praktikoje pripažįstama, kad konsignacijos sutartimi pardavėjas (konsignantas) tiekia prekes tarpininkui (konsignatoriui), kuris jas parduoda savo vardu konsignanto sąskaita. Prekių, patiektų konsignatoriui, nuosavybės teisė išlieka konsignantui iki jų pardavimo pirkėjui momento. Tokių sutarčių būdingas bruožas yra tai, kad jos paprastai sudaromos plataus vartojimo prekėms realizuoti.

Byloje nustatyta, kad šalių buvo sudaryta abipusiškai naudinga, sutarties šalių komercinius interesus atspindinti sutartis, o jos sąlygos nustatytos suderinus abiejų šalių interesus (CK 6.154, 6.156, 6.162 straipsniai). Tokia sutartis jos šalims leido pagrįstai tikėtis, kad bus laikomasi jos sąlygų ir bus gauta finansinės naudos iš šios veiklos. Komercinio rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas, kai teisėto ir pagrįsto lūkesčio nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymo (neteisėtas neveikimas) arba dėl veiksmų, kuriuos sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba dėl neatlikimo bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra nuostoliai remiantis CK 6.249 straipsniu.

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė sutartimi (4.7 punktas) buvo tokią riziką prisiėmusi, šalys šios sutarties sąlygos laikėsi daugiau kaip 10 metų. Dėl šios priežasties nėra pagrindo taikyti atsakovei ir šiame punkte numatytų netesybų, nes atsakovės neparduotų prekių likučiai visuomet buvo grąžinami ieškovei ir ši prekes priimdavo be jokių išlygų.

Ieškovė teigia, kad pagal LR Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 59 straipsnio 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nemokumo administratorius sprendžia dėl juridinio asmens prievolių tolesnio vykdymo, atsižvelgdamas į jų ekonominį naudingumą juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams. Teismo nuomone, nepripažinus ginčo sutarties negaliojančia ir jos (ar jos dalies) nenuginčijus, atsisakyti vykdyti sutartį nėra pagrindo. Dar kartą pažymėtina, kad bankroto administratorius gali kreiptis su prašymu grąžinti pas trečiuosius asmenis (atsakovę) esantį BUAB „Nevetas“ turtą ir taip ginti kreditorių interesus. Atsakovė teigia, kad iš ieškovės gautų padangų niekada nebuvo įtraukusi į UAB „Automalūnas“ turto balansą ir priešingai – ieškovė nepateikė įrodymų, kad ginčo turtas nėra apskaitomas bendrovėje.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė įrodymus apie tai, kad turėjo 600 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Teismo nuomone šios išlaidos pagrįstos, todėl, atmetus ieškinį, priteistinos iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 45, 268, 270, 279, straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nevetas“ 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų uždarajai akcinei bendrovei „Automalūnas“.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.