- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-05
- Bylos Nr.
- 2A-1417/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- S. J., O. J.
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų S. J. ir O. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2264-611/2012 pagal ieškovų S. J. ir O. J. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo atidėti paskolos sutarties vykdymą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai prašė teismo pripažinti atsakovo vienašališką paskolos sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą atnaujinti sutartį, taip pat įpareigoti atsakovą atidėti paskolos sutarties vykdymą vieneriems metams, mokant kiekvieną mėnesį dalį sutartyje nustatytų palūkanų – po 500 Lt, visas per šį laikotarpį priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas pagal sutartį įtraukiant į bendrą paskolos sumą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai nurodė, kad 2006 m. spalio 30 d. su atsakovu sudarė paskolos sutartį, pagal kurią pasiskolino iš atsakovo 174 000 EUR, paskolos grąžinimo terminas – 2028 m. spalio 29 d., paskolos grąžinimui jie turėjo mokėti atsakovui po 667 EUR kiekvieną mėnesį, taip pat atsakovo nustatyto dydžio palūkanas, kurios sudarė 422,92 EUR. Paskolos grąžinimui užtikrinti ieškovai įkeitė šeimos gyvenamąjį būstą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) 2011 metais dėl krizės ir pajamų negavimo ieškovų šeima atsidūrė sunkioje materialinėje padėtyje, jie tapo nepajėgūs kiekvieną mėnesį mokėti sutartyje nustatytas įmokas. Ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą su prašymais atidėti sutarties vykdymą tam tikram laikui, leidžiant mokėti tik dalį palūkanų, o kitą palūkanų sumą įtraukiant į bendrą paskolos sumą. Ieškovai 2011 m spalio 1 d. gavo iš atsakovo susitarimo dėl paskolos sutarties sąlygų pakeitimo projektą, kuriame atsakovas neatsižvelgė į ieškovų interesus ir pasiūlė jiems nepriimtinas sąlygas, kartu pareikalaudamas iki 2011 m. spalio 31 d. sumokėti visas laiku nesumokėtas įmokas pagal sutartį. Ieškovai 2011 m. spalio 18 d. vėl kreipėsi į banką su analogišku prašymu, tačiau tą pačią dieną gavo ieškovo 2011 m. spalio 17 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo prieš terminą, juo atsakovas įspėjo ieškovus, kad nesumokėjus pradelsto įsiskolinimo paskolos sutartis bus nutraukta. Po šio pranešimo ieškovai derėjosi su atsakovu, pateikė savo pasiūlymus dėl sutarties vykdymo. Ieškovai iki 2011 m. spalio 24 d. turėjo pateikti duomenis apie savo materialinę padėtį, o atsakovas žadėjo jiems nenutraukti paskolos sutarties iki tol, kol nebus išnagrinėtas prašymas, atsižvelgiant į papildomai gautus duomenis. Ieškovai 2011 m. spalio 24 d. pateikė atsakovui duomenis, kad jie dirba UAB „Evtrasta“, kurios akcininku yra ieškovas ir kuri turi tris žemės sklypus, kuriuos 2012 m. planuojama parduoti. Gautą paskolą ieškovai panaudojo namo fasadui sutvarkyti, dėlto padidėjo namo vertė, už 236 025 JAV dolerius įsigijo kompanijos Credit Union Group SA akcijas, kurios nuo 2013 m. sausio 1 d. turėjo generuoti pelną, ieškovas yra Bulgarijoje registruotos firmos „Litvesta“ akcininkas, įmonė taip pat turi nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus), veiklos nevykdo, išpardavinėja turtą. Pardavus firmos turtą, ieškovai galės atsiskaityti su atsakovu, todėl ieškovams reikalingas mokėjimų pagal paskolos sutartį atidėjimas. Grįsdami šį savo reikalavimą ieškovai vadovaujasi CK 6.204 ir 6.212 straipsnių nuostatomis. Ieškovų teigimu, paskolos sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma, kad šalies ekonomika ir verslas nukentės nuo krizės, dėl kurios staigiai ir žymiai sumažės jų pajamos. Tokių aplinkybių nebuvo įmanoma numatyti 2006 m. sudarant paskolos sutartį. Ieškovas neprašė atsakovo atleisti juos nuo įsipareigojimų vykdymo, prašė tik laikinai atidėti mokėjimus. Be to, ieškovų nuomone, atsakovas pažeidė CK 6.38 ir 6.200 straipsniuose įtvirtintus principus sutartines pareigas atlikti kuo ekonomiškiau ir bendradarbiauti su kita sutarties šalimi. Atsakovas taip pat pažeidė CK 6.218 straipsnyje nustatytą imperatyvą iš anksto pranešti kitai šaliai apie sutarties nutraukimą. Atsakovas sprendimą dėl paskolos sutarties nutraukimo priėmė 2011 m. lapkričio 8 d. ir ieškovams apie tai įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pranešta. Ieškovai, nežinodami, kad sutartis yra nutraukta, stengėsi ją vykdyti ir kiekvieną mėnesį mokėjo atsakovui po 500 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Dėl paskolos sutarties pakeitimo (vykdymo atidėjimo) teismo tvarka teismas nurodė, kad CK 6.204 straipsnio nuostatos dėl sutarties modifikavimo taikomos, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Pagal minėtą normą, kai sutarties šalis nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl jos kaltės, ir kita sutarties šalis atsisako sutartį pakeisti, tai gali padaryti teismas. Esminis šio instituto reguliavimo principas įtvirtintas CK 6.204 straipsnio 1 ir 3 dalyse, t. y. sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Šalims per protingą terminą nesusitarus dėl sutarties pakeitimo, CK 6.204 straipsnio 3 dalis suteikia teisę bet kuriai sutarties šaliai per protingą terminą kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Teismas pažymėjo, kad, ieškovų teigimu, atsakovas pažeidė CK 6.38 ir 6.200 straipsniuose įtvirtintą sutarties šalių bendradarbiavimo principą, nes nereagavo į jų prašymus pakeisti sutartį ir atidėti sutarties vykdymą, o atsakovo pasiūlytos sutarties pakeitimo sąlygos buvo jiems nepriimtinos. Nustatė, kad ieškovai pirmą kartą prašymą atsakovui dėl sutarties vykdymo atidėjimo teikė 2010 m. vasario 10 d., vėliau 2011 m. rugsėjo 6 d., 2011 m. spalio 18 d., 2011 m. spalio 24 d. Ieškovų 2010 m. vasario 10 d. ir 2011 m. rugsėjo 6 d. analogiškus prašymus atidėti mokėjimus 18 mėnesių terminui skiria virš vienerių metų terminas, tačiau ieškovai nesiėmė priemonių tinkamai vykdyti sutartį, prašymuose neatsižvelgė į atsakovo interesus, nesikreipė į teismą dėl sutarties pakeitimo. Teismas nustatė, kad ieškovai, atsiradus, jų nuomone, sutarties vykdymo suvaržymui, nebuvo aktyvūs ir operatyvūs, atsakovui po 2010 m. vasario 10 d. prašymo neišreiškus valios pakeisti sutartį, delsė kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, todėl, atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu, pripažino, kad pasikeitusių aplinkybių rizika tenka patiems ieškovams. Esant nurodytoms aplinkybėms, nesant CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytų prielaidų, nėra teisinio pagrindo keisti tarp šalių sudarytą paskolos sutartį. Teismas pažymėjo, kad ieškovai, nurodydami, kad atsakovas pažeidė šalių bendradarbiavimo principą, iš esmės nenurodė, kokiais veiksmais pasireiškė atsakovo minėto principo pažeidimas. Teismo vertinimu, atsakovas bendradarbiavo su ieškovais, nes ilgą laiką toleravo jų sutarties pažeidimus, atsiliepdamas į ieškovų prašymus pateikė kompromisinį sutarties sąlygų pakeitimų projektą, tačiau tai, kad ieškovai nesutiko su atsakovo pasiūlymais, nereiškia, jog atsakovas pažeidė minėtus principus. Be to, ieškovų minimas sutarties šalių bendradarbiavimo principas reiškia, kad abi šalys turi bendradarbiauti, vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, tačiau šis principas nereiškia, kad viena sutarties šalis privalo tenkinti visus kitos sutarties šalies prašymus dėl sutarties pakeitimo. Nagrinėjamu atveju ieškovai nepagrindė savo teiginių apie turimo turto vertę ir ateityje gautinas pajamas bei kad po vienerių metų termino galės tinkamai įvykdyti sutartį. Kita vertus, ieškovai neatskleidžia savo tikrosios turtinės padėties, nes pagal jų viešai deklaruojamas gaunamas pajamas jie negalėtų išlaikyti turimo namo ir šeimos.
Dėl paskolos sutarties nutraukimo teisėtumo teismas nurodė, kad ieškovai pagal paskolos sutartį įsipareigojo mokėti atsakovui po 667 EUR paskolos, taip pat priskaičiuotas palūkanas. Paskolos sutarties 26.3 punktas suteikė teisę atsakovui, prieš 10 kalendorinių dienų apie tai raštu informavus ieškovus, vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti paskolos sutartį ir pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą bei sumokėti palūkanas, esant minėtame sutarties punkte nurodytoms sąlygoms, tarp jų ir daugiau kaip 14 kalendorinių dienų ieškovams vėluojant grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas ar kitas mokėtinas sumas, pažeidžiant bet kurią paskolos sutarties sąlygą ir dėl to iškilus paskolos (jos dalies) negrąžinimo grėsmei. CK 6.217 straipsnis nustato atvejus, kuomet sutarties šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nesikreipdama į teismą (CK 6.218 str.). Paskolos sutarties 26.3 punkte numatytas vienašališkas paskolos sutarties nutraukimas atsakovo iniciatyva atitinka CK 6.217 straipsnio 3 ir 5 dalių normas, todėl yra teisėtas. Teismas pažymėjo, kad ieškovai sistemingai pažeidinėjo savo prievoles ir nesilaikė paskolos sutartyje nustatytų mokėjimo terminų. Atsakovas 2011 m. spalio 17 d. pranešime nustatė ieškovams papildomą terminą paskolos sutarties pažeidimams pašalinti, ieškovai per šį terminą pažeidimo nepašalino, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo teismo tvarka, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai nuo 2011 m. lapkričio 3 d. nutraukė sutartį. Teismo vertinimu, apie sutarties nutraukimą atsakovas ieškovus informavo tinkamai. Atsakovo 2011 m. lapkričio 8 d. mažmeninių paskolų komiteto posėdžio protokolo išrašas tik patvirtina, kad atsakovas nesutiko atnaujinti nutrauktos su ieškovais paskolos sutarties, tačiau nepaneigia atsakovo 2011 m. spalio 17 d. raštu išreikštos valios nutraukti sutartį ir todėl ieškovai neturėjo būti iš naujo pakartotinai informuojami apie jau nutrauktos sutarties nutraukimą. Teismas pripažino, kad atsakovas nepiktnaudžiavo pagal sutartį turimomis teisėmis ir savo padėtimi, kadangi sutartį nutraukė ne dėl vieno mėnesio mokėjimo termino praleidimo, o dėl ieškovų sistemingo sutartinių prievolių pažeidimo. Nagrinėjamu atveju sutartis buvo nutraukta sutartyje nustatyta tvarka, todėl nėra teisinio pagrindo, priešingai nei nurodė ieškovai, analizuoti, ar egzistuoja CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodyti esminio sutarties pažeidimo požymiai. Gautos paskolos didžiąją dalį ieškovai panaudojo verslui, pirkdami užsienio kompanijos akcijas, todėl tarp šalių sudaryta ginčo paskolos sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi (CK 1.39 str.). Ieškovai, teigdami, kad po atsakovo 2011 m. spalio 17 d. įspėjimo gavimo kreipėsi į atsakovą su prašymu atidėti paskolos sutarties vykdymą, žodžiu su atsakovu susitarė, jog atsakovas nenutrauks paskolos sutarties, iki nebus išnagrinėtas ieškovų prašymas, o atsakovui neigiant tokio susitarimo buvimą, nepateikė įrodymų apie jų minimo susitarimo buvimą. Teismo nuomone, vien ta aplinkybė, kad atsakovo atstovai po 2011 m. spalio 17 d. įspėjimo įteikimo buvo susitikę su ieškovais ar kad vyko derybos dėl paskolos sutarties atnaujinimo ir modifikavimo, nepaneigia 2011 m. spalio 17 d. įspėjimo galiojimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl įpareigojimo pakeisti paskolos sutartį. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012, neatsižvelgdamas į tai, kad joje nagrinėjamos aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai nebuvo aktyvūs ir operatyvūs, delsė kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nepažeidė bendradarbiavimo principo. Tapę nepajėgūs mokėti atsakovui įmokas, ieškovai žodžiu ir raštu ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą su prašymais atidėti sutarties vykdymą, tačiau jokių atsakymų negavo. Tik 2011 m. spalio 1 d. ieškovai gavo iš atsakovo susitarimo dėl paskolos sutarties sąlygų pakeitimo projektą, kuris ieškovų visiškai netenkino. Toliau vyko derybos su atsakovu dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Atsakovas žadėjo nenutraukti sutarties, kol nebus išnagrinėtas ieškovų prašymas, atsižvelgiant į ieškovų iki 2011 m. spalio 24 d. pateiktus papildomus duomenis. Negavę jokio atsakymo, ieškovai 2011 m. lapkričio mėn. kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo atidėti paskolos sutarties vykdymą. Atsakovas tik atsiliepime į ieškinį nurodė, kad paskolos sutartis yra nutraukta ir tik kartu su tripliku pateikė 2011 m. lapkričio 8 d. mažmeninių paskolų komiteto posėdžio protokolo išrašą. Šios aplinkybės buvo nurodytos ieškinyje, patvirtintos rašytiniais įrodymais ir neginčijamos atsakovo, tačiau teismas jų nevertino ir padarė nepagrįstą išvadą apie atsakovo bendradarbiavimą ir ieškovų neaktyvumą.
2. Dėl paskolos sutarties nutraukimo teisėtumo. Apie atsakovo 2011 m. lapkričio 8 d. priimtą sprendimą nutraukti sutartį ieškovams nebuvo pranešta. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį sutarties šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ieškovų sutarties pažeidimas negali būti laikomas esminiu, nes: nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į sutarties pobūdį – sudaryta vartojimo sutartis; negalima išvada, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir negalėjo to numatyti; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui; ieškovo prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jo tyčinio neatsargumo; laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ieškovai dėl sutarties nutraukimo patyrė ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos. Ekonominė krizė laikytina visiems žinoma aplinkybe. Sudarant paskolos sutartį ieškovai negalėjo žinoti apie pačią krizę ir jos pasekmes bei atitinkamai įvertinti visą riziką. Atsakovas nepagrįstai sureikšmina eilinės įmokos svarbą, vertinant sutarties pažeidimo esmingumą, nes ilgalaikės sutarties tikslas yra ne momentinė nauda, o pelnas ateityje. Atsakovas nepagrįstai laikino nemokumo riziką perkelia vien tik ieškovams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Dėl paskolos sutarties pakeitimo teismo tvarka. Teismas pagrįstai vadovavosi skundžiamame sprendime nurodyta kasacinio teismo nutartimi. Vadovaujantis CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, ieškovams tenka pareiga įrodyti visas CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Ieškovai šios pareigos neįvykdė. Ieškovai, teigdami, kad atsakovas pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo principą, neteisingai aiškina šio principo esmę. Bendradarbiavimas nėra besąlyginė prievolė tenkinti skolininkų prašymus pakeisti sudarytos sutarties sąlygas. Tai abiem šalims priimtinų sprendimų paieška, kitos šalies interesų paisymas. Atsakovas ilgą laiką toleravo paskolos sutarties sąlygų pažeidimus, nesiėmė nepalankių ieškovams priemonių. Atsakovas geranoriškai sutiko atlikti paskolos sutarties pakeitimus, siekdamas išspręsti probleminės paskolos grąžinimo klausimą abiem šalims priimtinu būdu, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas bendradarbiavo su ieškovais.
2. Dėl paskolos sutarties nutraukimo teisėtumo. Pirma, kaip minėta, atsakovas ilgą laiką toleravo sutarties sąlygų pažeidimus, siekė, kad sutartis būtų išsaugota. Antra, ieškovai pripažįsta, kad 2011 m. spalio 18 d. buvo informuoti apie numatomą paskolos sutarties nutraukimą, jiems nesumokėjus pradelsto įsiskolinimo. Trečia, paskolos sutarties 26.3 punktas nustato atsakovui teisę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti paskolos sutartį, jei ieškovai ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų uždelsia mokėti įmokas, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo analizuoti, ar egzistuoja CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardyti esminio sutarties pažeidimo požymiai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos duomenimis, ieškovai su atsakovu 2006 m. spalio 30 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovams 174 000 EUR paskolą (b. l. 6-13). Ieškovai įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2028 m. spalio 29 d., kiekvieną mėnesį mokėdami atsakovui po 667 EUR, taip pat sutartyje nustatyto dydžio palūkanas, kurios ieškinio pateikimo dieną, ieškovų teigimu, sudarė 422,92 EUR (paskolos sutarties 17 p.). Ieškovai 2010 m. vasario 10 d. pateikė atsakovui prašymą dėl susidariusios sunkios materialinės padėties laikinai (18 mėnesių) atidėti paskolos įmokų ir dalies palūkanų mokėjimą (b. l. 14). Nurodė, kad ieškovų gaunamų pajamų pakanka tik išlaikyti šeimą ir mokėti atsakovui pagal paskolos sutartį 500 Lt per mėnesį. Analogiško turinio prašymas atsakovui buvo pateiktas ir 2011 m. rugsėjo 6 d. (b. l. 15). Ieškovai pripažįsta, kad 2011 m. spalio 1 d. gavo iš atsakovo susitarimo dėl paskolos sutarties sąlygų pakeitimo projektą, kuriuo buvo siūloma keisti paskolos sutarties sąlygas, susijusias su palūkanų norma ir paskolos grąžinimo grafiku (b. l. 20-22). Šiame projekte numatyta, kad papildomas susitarimas įsigalioja ieškovams ne vėliau kaip iki 2011 m. spalio 31 d. sumokėjus visas priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas bei delspinigius už laiku neįvykdytus įsipareigojimus bei kitus mokesčius pagal paskolos sutartį, taip pat paskolos sutarties sąlygų keitimo mokestį – 1 000 Lt. Ieškovai 2011 m. spalio 18 d. prašyme (atsakovui įteiktas 2011 m. spalio 19 d.) nurodė, kad atsakovo siūlomos sąlygos ieškovams yra nepriimtinos, nes atsakovas atsižvelgė tik į savo interesus, tačiau neatsižvelgė į ieškovų padėtį, todėl dar kartą paprašė, jog visos priskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos bei delspinigiai būtų įtraukti į bendrą paskolos sumą, atidedant paskolos grąžinimą vieneriems metams ir leidžiant ieškovams kiekvieną mėnesį mokėti tik dalį, t. y. po 500 Lt, palūkanų (b. l. 16-17). Ieškovai pripažįsta, kad 2011 m. spalio 18 d. gavo atsakovo 2011 m. spalio 17 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo prieš terminą (b. l. 23). Šiuo pranešimu atsakovas informavo ieškovus, kad iki 2011 m. lapkričio 2 d. nesumokėjus įsiskolinimo, atsakovas nuo 2011 m. lapkričio 3 d. vienašališkai nutrauks paskolos sutartį. Bylos šalys pripažįsta aplinkybę, kad po atsakovo įspėjimo dėl sutarties nutraukimo įvyko šalių susitikimas. Ieškovų teigimu, šalys susitarė, kad ieškovai iki 2011 m. spalio 24 d. pateiks atsakovui papildomus duomenis apie savo materialinę padėtį ir galimybę ateityje vykdyti įsipareigojimus pagal paskolos sutartį, o atsakovas pažadėjo nenutraukti paskolos sutarties iki tol, kol nebus išnagrinėtas ieškovų prašymas dėl sutarties sąlygų pakeitimo, atsižvelgiant į papildomai gautus duomenis. Atsakovo teigimu, šalys susitarė, kad ieškovai galės pateikti papildomus paaiškinimus ir duomenis, jeigu mano, jog tai sudarys prielaidą pakeisti atsakovo sprendimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau tai negali būti traktuojama kaip atsakovo pasižadėjimas nenutraukti paskolos sutarties. Ieškovai 2011 m. spalio 24 d. prašyme (atsakovo gautas 2011 m. spalio 28 d.) nurodė, kad: UAB „Evrasta“, kurios akcininkas yra ieškovas, turi galimybę gauti naujus užsakymus, be to, planuojama parduoti įmonei priklausančius keturis žemės sklypus; ieškovai nuo 2013 m. sausio 1 d. tikisi gauti pelną iš jų įsigytų kompanijos Credit Union Group SA akcijų; ketinama parduoti ieškovui priklausančios Bulgarijoje registruotos įmonės „Litvesta“ turimus tris žemės sklypus ir kitą turtą, tokiu būdu gaunant lėšų atsiskaityti su atsakovu (b. l. 18-19). Nepaisant to, kad, atsakovo teigimu, šalių sudaryta paskolos sutartis buvo nutraukta 2011 m. lapkričio 3 d., kaip nurodyta 2011 m. spalio 17 d. įspėjime, byloje yra atsakovo Mažmeninių paskolų komiteto 2011 m. lapkričio 8 d. posėdžio protokolo išrašas, kuriame atsakovas nutarė nekeisti savo ankstesnio, t. y. 2011 m. spalio 6 d., nutarimo dėl su ieškovais sudarytos paskolos sutarties sąlygų keitimo (b. l. 90).
Ieškovai pradiniu ieškiniu prašė tik įpareigoti atsakovą atidėti paskolos sutarties vykdymą vieneriems metams, mokant kiekvieną mėnesį dalį sutartyje nustatytų palūkanų – po 500 Lt, visas per šį laikotarpį priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas pagal sutartį įtraukiant į bendrą paskolos sumą (b. l. 1-3). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo reikalavimu ieškovai iš esmės prašė pakeisti paskolos sutartį teismo tvarka (CK 6.204 str., 6.223 str. 2 d.). Atsakovui atsiliepime į ieškinį nurodžius, kad paskolos sutartis atsakovo vienašališkai yra nutraukta 2011 m. lapkričio 3 d., ieškovai papildė ieškinį nauju reikalavimu dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (b. l. 109-113).
Ieškovų (apeliantų) teigimu, apie atsakovo 2011 m. lapkričio 8 d. priimtą sprendimą nutraukti paskolos sutartį jiems nebuvo pranešta (CK 6.218 str.), be to, apeliantų paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str. 1 d.). Atsakydama į šiuos apeliantų argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti esminį sutarties pažeidimą kvalifikuojantys požymiai, kuriais nagrinėjamu atveju apeliantai ir remiasi, teigdami, kad jie nepadarė esminio paskolos sutarties pažeidimo. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais pagrindais ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje suformuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymis nevertinami, nes tai yra sutarties laisvės principo išraiška (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Šalių sudarytos paskolos sutarties 26.3 punkte numatyti atvejai, kuriems esant atsakovas, raštu pranešęs paskolos gavėjams prieš 10 kalendorinių dienų, turi teisę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį. Vienas iš jų yra, kai paskolos gavėjai ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų uždelsė grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas (paskolos sutarties 26.3.4 p.). Byloje nėra ginčo, kad apeliantai sistemingai pažeidinėjo savo prievoles, nesilaikė paskolos sutartyje nustatytų paskolos įmokų ir palūkanų mokėjimo terminų. Tai patvirtina pačių apeliantų atsakovui adresuoti prašymai dėl sutarties vykdymo termino atidėjimo, sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kad apeliantai mokėjo tik dalį mokėjimų, atsakovo parengtas paskolos sutarties pakeitimo projektas, kuriame užfiksuotas apeliantų negrąžintos paskolos likutis, taip pat atsakovo įspėjimas apie sutarties nutraukimą. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantai netinkamai vykdė savo prievoles nuo 2009 m. pabaigos, tačiau paskolos sutarties atsakovo vienašališkai nutraukta tik 2011 m. lapkričio 3 d. Taigi atsakovas ilgą laiką toleravo apeliantų sutarties sąlygų pažeidimus ir nesiėmė kraštutinių ir apeliantams labai nepalankių priemonių, tokių kaip vienašališko sutarties nutraukimo. Atsakovas iš dalies patenkino apeliantų prašymą pakeisti sutarties sąlygas ir atidėti paskolos grąžinimo terminą, nustatė apeliantams papildomą terminą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepiktnaudžiavo turima teise vienašališkai nutraukti paskolos sutartį, nes ją nutraukė dėl ieškovų ilgalaikio ir sistemingo sutartinių prievolių pažeidimo. Be to, faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad paskolos sutartis atsakovo vienašališkai buvo nutraukta nepažeidžiant CK 6.218 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju paskolos sutartyje buvo numatytas 10 kalendorinių dienų terminas (26.3 punktas). Minėta, kad atsakovas 2011 m. spalio 17 d. pranešimu informavo apeliantus, kad iki 2011 m. lapkričio 2 d. nesumokėjus įsiskolinimo, nuo 2011 m. lapkričio 3 d. paskolos sutartis bus nutraukta. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas apie sutarties nutraukimą ieškovus informavo tinkamai, o atsakovo Mažmeninių paskolų komiteto 2011 m. lapkričio 8 d. posėdžio protokolo išrašas nepaneigia atsakovo 2011 m. spalio 17 d. įspėjime išreiktos valios nutraukti su apeliantais sudarytą paskolos sutartį. Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad po atsakovo 2011 m. spalio 17 d. įspėjimo šalys būtų susitarusios pratęsti įspėjime nurodytą paskolos sutarties nutraukimo terminą. Atsakovas neigia apeliantų nurodomą aplinkybę, kad jis pasižadėjo nenutraukti paskolos sutarties, kol nebus išnagrinėtas (atsižvelgiant į papildomai pateiktus duomenis) apeliantų prašymas dėl sutarties vykdymo. Be to, iš atsakovo paaiškinimų matyti, kad ieškovai ir nepateikė atsakovui jų teiginius apie realią galimybę ateityje tinkamai vykdyti pagal paskolos sutartį prisiimtus įsipareigojimus patvirtinančių duomenų. Tokių duomenų nepateikta ir teismui. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, nesutikęs su ieškovų paskutiniu prašymu dėl paskolos sutarties vykdymo atidėjimo (sąlygų pakeitimo), neprivalėjo pakartotinai informuoti ieškovų apie paskolos sutarties nutraukimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog viena sutarties šalis pasiūlė kitai šaliai keisti sutartį, netrukdo pasiūlymą gavusiai sutarties šaliai ginti savo pažeistas teises visais teisių gynimo būdais (taip pat vienašališkai nutraukti sutartį), jeigu pasiūlymą keisti sutartį pateikusi šalis sutarties nevykdo ar vykdo ją netinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskolos sutartis atsakovo vienašališkai buvo nutraukta nepažeidžiant CK 6.217 straipsnio ir 6.218 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Nesutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012), pateiktais byloje, kurios aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų nurodytoje kasacinio teismo nutartyje, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra pateikti koncepciniai bendro pobūdžio išaiškinimai CK 6.204 ir 6.223 straipsnių taikymo aspektu, kurie aktualūs ir nagrinėjamos bylos šalių ginčui spręsti bei teisės normoms tinkamai taikyti. Dėl to nėra pagrindo šį apeliacinio skundo argumentą pripažinti pagrįstu.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą kasacinio teismo praktiką, teisingai nurodė, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ieškovai nebuvo aktyvūs ir operatyvūs, nes atsakovui po ieškovų 2010 m. vasario 10 d. prašymo dėl sutarties pakeitimo gavimo neišreiškus valios pakeisti sutartį, delsė kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kaip tai nurodyta CK 6.204 straipsnio 3 dalyje. Nesulaukę atsakovo atsakymo, ieškovai toliau pažeidinėjo sutartines prievoles ir pakartotinį prašymą dėl sutarties sąlygų pasikeitimo pateikė atsakovui tik 2011 m. rugsėjo 6 d., t. y. praėjus 19 mėnesių. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, kad jie buvo aktyvūs ir operatyvūs. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad atsakovas, atsižvelgdamas į abiejų šalių interesus, sutiko pakeisti sutartį, nors atsakovo pasiūlymo sąlygos ieškovams pasirodė nepriimtinos. Apeliantai nepagrįstai apeliuoja į atsakovo bendradarbiavimo pareigos netinkamą vykdymą. Šiuo atveju pažymėtina, kad bendradarbiavimo pareigos įgyvendinimas nėra susijęs su kreditoriaus besąlygine prievole tenkinti visus skolininko prašymus pakeisti skolininkų netinkamai vykdomos sutarties sąlygas. Kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, šalių bendradarbiavimas – tai abiem šalims priimtinų sprendimų paieška, kitos šalies interesų paisymas. Teisėjų kolegija jau minėjo, kad atsakovas ilgą laiką (nuo 2009 m. pabaigos) toleravo ieškovų paskolos sutartimi prisiimtų prievolių pažeidimą, iš karto nesiėmė priemonių vienašališkai nutraukti sutartį, iš dalies patenkino ieškovų prašymą pakeisti paskolos sutarties sąlygas. Tai, jog ieškovų netenkino atsakovo pasiūlytas variantas, nereiškia, kad atsakovas netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą. Ieškovai nepagrindė savo teiginių apie savo materialinę padėtį ir planuojamas gauti pajamas, kuriais siekė įrodyti atsakovui, kad po vienerių metų turės galimybę tinkamai vykdyti paskolos sutartį. Aplinkybė, kad atsakovas nesureagavo į patį pirmą ieškovų prašymą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, dar nereiškia bendradarbiavimo pareigos pažeidimo. Kasacinis teismas minėtoje byloje išaiškino, kad tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika tenka pačiai šaliai.
Įstatymas nustato, kad esminį sutarties vykdymą suvaržančios aplinkybės gali būti konstatuojamos tik tokiu atveju, jeigu jos atitinka visus CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Ieškovai turėjo įrodyti visas minėtas aplinkybes, tačiau šios pareigos neįvykdė, todėl nebuvo pagrindo keisti šalių sudarytos paskolos sutarties (CPK 178 str.).
Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.