Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. R822-9/2011 pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos pensininkų partijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas) 35 straipsnio 12 dalį, 89 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad Komisijos pozicija nagrinėjamu klausimu yra teisinga ir pagrįsta įstatymu, kuris įpareigoja kandidatą anketoje viešai paskelbti duomenis apie teistumą, esant šių aplinkybių visumai: pirma, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo po 1990 m. kovo 11 d.; antra, jeigu jis bet kuriuo laiku įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Nustatė, kad pareiškėjas, pildydamas Kandidato į savivaldybės tarybos narius anketą, atsakydamas į devintąjį klausimą „Ar turite ką nurodyti pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių rinkimų įstatymu 89 straipsnio 1 dalyje išdėstytus reikalavimus?“, atitinkamoje grafoje nurodė „NE“. Tačiau, kaip matyti iš 2011 m. vasario 3 d. Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro ir jo archyvo duomenų, pareiškėjas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo (Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktas nepakeistas). Pažymėjo, jog nuteisimo už tokios nusikalstamos veikos padarymą fakto pareiškėjas iš esmės ir neginčija. Nurodytų įstatymo normų pagrindu jis privalėjo tokią aplinkybę nurodyti pildydamas kandidato anketą, tačiau tokios įstatyminės pareigos neįvykdė. Nepranešimo apie tai, kad kandidatas teismo nuosprendžiu (sprendimu) yra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, apie kurią pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio 1 dalį turi būti viešai paskelbta, pasekmės numatytos įstatymo 89 straipsnio 2 dalyje: „Jeigu kandidatas neįvykdė šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ir yra po 1990 m. kovo 11 d. įsiteisėjęs teismo nuosprendis (sprendimas), kuriuo asmuo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, arba jeigu įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) asmuo bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, rinkimų komisija jo neregistruoja kandidatu, o jei buvo įregistravusi, Vyriausioji rinkimų komisija nedelsdama panaikina šį įregistravimą.“ Todėl atsakovo 2011 m. vasario 6 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo registravimas kandidatu į savivaldybių tarybų narius, pripažino pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo sprendimo teisėtumo nepaneigia ir pareiškėjo motyvas, kad jam teikiant dokumentus dėl dalyvavimo rinkimuose į Lietuvos Respublikos prezidentus Komisijos pirmininkas paaiškino, jog į anketą teistumo įrašyti nereikia, nes sumokėjus teismo nuosprendžiu skirtą baudą, teistumas išnyko. Pažymėjo, kad Kandidato į savivaldybės tarybos narius anketos devintajame klausime kandidatas turi įrašyti informaciją apie teismo nuosprendžiu paskirtąją bausmę. Siekiant išvengti galimos klaidos, neaiškumų ar abejonių, anketoje ties šia grafa išspausdinta Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio 1 dalies norma, kuri yra pakankamai aiški ir pagal kurią teistumo pasibaigimas ar panaikinimas neatleidžia kandidato į savivaldybės tarybos narius nuo pareigos pažymėti apie teistumą. Pareiškėjas neįvykdė tokios įstatyme įtvirtintos būtinos pareigos, kuri yra siejama su formaliąja faktine padėtimi, o ne su subjektyviu asmens vertinimu, ir tai yra pakankama priežastis netekti savivaldybės tarybos nario mandato. Rėmėsi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog pareiškėjas galėjo atšaukti kandidato į savivaldybės tarybos narius anketą kreipdamasis į Komisiją notarine tvarka patvirtintu pareiškimu, likus ne mažiau kaip 25 dienoms iki rinkimų. Pareiškėjas į Komisiją su prašymu priimti ištaisytą Kandidato į savivaldybės tarybos narius anketą kreipėsi 2011 m. vasario 9 d. Teisėjų kolegija, vertindama, ar minėtą prašymą galima laikyti tinkamu pareiškėjo pasinaudojimu teise atšaukti savo pareiškinius dokumentus ar jų dalį pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, konstatavo, jog pareiškėjas su prašymu kreipėsi per vėlai, o būtent, 2011 m. vasario 9 d., iki rinkimų likus mažiau nei 25 dienoms. Tokio termino pažeidimą teismas laikė svarbiu pažeidimu, nes Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas – ne mažiau nei 25 dienos iki rinkimų – atšaukti savo pareiškinius dokumentus ar jų dalį, yra nustatytas, siekiant užtikrinti rinkėjų, įgyvendinančių aktyviąją rinkimų teisę, tinkamą pasiruošimą rinkimams ir teisę turėti visą informaciją apie asmenis, siekiančius tapti savivaldybių tarybų nariais. Konstatavo, jog pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą atstatyti jo registraciją Lietuvos pensininkų partijos sąraše rinkimuose į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą netenkintas.

III.

2011 m. vasario 21 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo A. P. pareiškimas dėl administracinės bylos Nr. R-9-2011 atnaujinimo, kuriuo jis prašo, remiantis nurodytomis aplinkybėmis, demokratiškumo, lygiateisiškumo ir išsamumo principais, atnaujinti administracinį procesą administracinėje byloje Nr. R-9-2011 ir iškviesti liudytoju pagrindinį liudytoją – Komisijos pirmininką Z. V., bylą išnagrinėjant iš naujo ir kokybiškai, atstatyti jį kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą Pensininkų partijos sąraše Nr. 127. Pateikiami tokie pagrindiniai pareiškimo argumentai:

1. Nurodo, kad 2011 m. vasario 14 d. teismo posėdžio metu byloje dalyvavo šalys, tačiau į teismo posėdį nebuvo iškviestas pagrindinis liudininkas – komisijos pirmininkas Z. V., dėl kurio kaltės atsirado klaida pareiškėjo anketoje. Tokio liudytojo dalyvavimas buvo būtinas ir svarbiausias, nes be jo dalyvavimo teismas negalėjo priimti teisingo sprendimo.

2. Pažymi, jog, gavęs 2011 m. vasario 14 d. teismo posėdžio protokolą, pastebėjo, kad į nutartį neįrašytos labai svarbios teisės normos.

3. Pabrėžia, jog negavo prieš teismo posėdį teismo pirmininko pažadėto teismo posėdžio garso įrašo kopijos.

4. Teismo sprendimas nemotyvuotas ir jame nepasisakyta dėl politinės korupcijos bei svarbių liudytojų, atstovavusių Komisiją, samdytų advokatų pasisakymo, kurie teigė, kad rinkimai į savivaldybes yra žaidimai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas netenkintinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

Be to, ABTĮ 157 straipsnyje nustatyti prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio reikalavimai, tarp jų ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimas prašyme nurodyti proceso atnaujinimo pagrindą. Nenurodžius nors vieno iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, prašymas dėl proceso atnaujinimo vertintinas kaip nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. P143-22/2011).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje, proceso atnaujinimo pagrindų iš esmės nenurodė. Todėl jau vien šiuo pagrindu pareiškėjo pareiškimas turėtų būti netenkinamas.

Tačiau įvertinus pareiškimo turinį, matyti, jog pareiškėjo pateikti argumentai sietini su ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, t. y. kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (pavyzdžiui, bylos Nr. P8-61/2005, P438-145/2009, P63-44/2009). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 str. 4 d., 106 str. 1 d. 5 p.).

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimo turinio, šis sprendimas yra motyvuotas, jame išdėstyti teismo argumentai, byloje pateiktų įrodymų ir taikytinų teisės aktų nuostatos ir nurodytų argumentų pagrindu padarytos atitinkamos išvados. Pabrėžtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu procesas administracinėje byloje atnaujinamas tada, kai priimtas procesinis teismo sprendimas yra be motyvų, o ne tada, kai pareiškėjas nesutinka su pateiktais teismo motyvais ar mano, kad motyvai turėjo būti kitokie. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai, pateikdamas savo išvadoms pagrįsti atitinkamus argumentus, išnagrinėjo bylą ir priėmė motyvuotą teismo sprendimą.

Pareiškėjas prašyme taip pat nurodo teismo padarytus pažeidimus, iš esmės susijusius su procesinės teisės normų taikymu. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. P858-124/2010), ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato atskirus proceso atnaujinimo pagrindus dėl procesinės teisės normų pažeidimo: 1) jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą (ABTĮ 153 str. 2 d. 6 p.); 2) jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų (ABTĮ 153 str. 2 d. 7 p.); 3) sprendimas ar nutartis yra be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.); 4) jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (ABTĮ 153 str. 2 d. 9 p.). ABTĮ nenumato, kad kitoks procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas bylos procesui atnaujinti. Darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje negali būti atnaujinamas dėl procesinio teisės pažeidimų, todėl pareiškėjo nurodomi pažeidimai, susiję su procesinio pobūdžio klausimų įgyvendinimu, negali būti pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Kiti pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai neatitinka nė vieno ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo.

Be to, iš prašymo turinio matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, kurias įvertinus įrodymus padarė teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs (pavyzdžiui, byla Nr. P444-184/2010), jog ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami, nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Todėl šiuo atveju pareiškėjo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo pareiškimas nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo A. P. pareiškimo netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. R822-9/2011.

Nutartis neskundžiama.