Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pažymėjo, kad vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nėra numatyta Tardymo izoliatorių pareiga užtikrinti suimtiesiems/ nuteistiesiems teisę naudotis lygintuvu.

Kauno TI suimtiesiems ir nuteistiesiems esantiems įstaigoje suteikia tinkamus ir higienos normas atitinkančius čiužinius ir patalynę. Skundo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo suteiktas čiužinys ir visa reikalinga ir teisės aktuose numatyta patalynė. Asmens materialinio aprūpinimo kortelėse pareiškėjas parašu patvirtino priimantis patalynę ir čiužinį, bei pareiškė pretenzijų neturintis - tai patvirtina, jog čiužinys ir patalynė buvo tinkama ir pareiškėjo priimta.

Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. pareiškėjo teisė į minimalų (3,6 kv. m) asmeniui tenkantį plotą kameroje nebuvo pažeista.

Iš pateiktų visuomenės sveikatos centrų pažymų matyti, kad Kauno TI niekada nebuvo nustatyti higienos normų nuostatų, reglamentuojančių temperatūrų režimą kamerose, pažeidimai. Pareiškėjo skundų, pareiškimų ar prašymų dėl temperatūros kameroje netinkamumo ginčo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu nepateikta.

Pažymėjo, kad suimtųjų ir nuteistųjų maitinimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato įstaigoms pareigos nustatyti kiekvieno laikomo asmens asmenines fiziologines mitybos normas. Kauno TI laikosi teisės aktuose nustatytų reikalavimų susijusių su nuteistų ir suimtų asmenų maitinimo organizavimu, o teisės aktus reglamentuojančius nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą laiko pagrįstais ir teisėtais.

2003 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo Nr. 475 7.1 punkte nustatyta, kad konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų kreipęsis į Kauno TI direktorių su prašymu skirti socialinę paramą.

Kauno TI savo veiksmus atlieka tik teisės aktų ribose ir nuteistųjų, bei suimtųjų nevertina pagal jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras. Pažymėjo, kad Kauno TI įgyvendindama teisės aktų reikalavimus dėl pasivaikščiojimų trukmės (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis), dėl teisės susirašinėti (Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 6 dalis, 16 straipsnis), dėl materialinio buitinio aprūpinimo (Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio) vadovaujasi tik teisės aktuose nustatytais reikalavimais, nevykdo diskriminacinio pobūdžio veiksmų. Akcentavo, jog pareiškėjas nebuvo išskiriamas iš kitų asmenų laikomų Kauno TI, visi veiksmai, kuriais skundžiamasi buvo atliekami teisės aktų nustatytose ribose, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo imtasi jokių išskirtinių priemonių dėl lyties, rasės, kalbos, kilmės socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, todėl diskriminacijos požymių nėra, skundo teiginiai nepagrįsti.

Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad kalinant buvo kankinamas, tačiau nepateikią įrodymų, kuo kankinimas pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, jei tokia buvo, jam buvo padaryta. Pažymėjo, kad Kauno TI neteisėtų veiksmų taip pat nėra užfiksuota - visi Kauno TI veiksmai, kuriuos skundžia pareiškėjas atlikti teisės aktų ribose. Prašė skundą atmesti.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovas atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą (2 t., b. l. 3-5) nurodė, jog byloje pareiškėjas, remdamasis abstrakčiais ir subjektyviais teiginiais, ginčija įvairių institucijų priimtus teisės aktus, nesiedamas jų su asmeniškai patirtomis pasekmėmis, o tik formaliai deklaruodamas tariamą diskriminaciją pagal lyties, socialinius ar kitus požymius. Pareiškėjui nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą ar teikti abstraktų skundą dėl kitų asmenų tariamai pažeidžiamų teisių, todėl jam neįrodžius, kad visų skunde nurodytų teisės aktų nuostatos turėjo įtakos jo asmeninėms teisėms, skundas negali būti tenkinamas.

Didžioji skundo dalis susideda ne iš konkrečiai atliktų veiksmų teisėtumo ir pagrįsto analizės, o iš deklaratyvių teiginių apie tariamą teisės aktų nuostatų neteisėtumą. Šioje byloje pareiškėjas kelia individualų ginčą dėl norminiais teisės aktais jam padarytos žalos atlyginimo, tačiau neprašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl jų teisėtumo ištyrimo. Taigi, pirmosios instancijos administracinis teismas pagal kompetenciją negali konstatuoti skunde išvardintų norminių teisės aktų neteisėtumo.

Deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tada, jei yra visos tam būtinos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei tuos veiksmus padariusio asmens kaltė. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Taigi, šiuo atveju nesant pagrindo konstatuoti atliktų veiksmų (priimtų teisės aktų) neteisėtumo, nėra vienos iš privalomų deliktinės atsakomybės sąlygų - neteisėtų veiksmų, todėl skundas yra atmestinas.

Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Pagal teismų praktiką, pareikštas reikalavimas dėl aiškiai nerealios pinigų sumos priteisimo reiškia, kad teisės gynimo požiūriu pareiškėjas negali būti laikomas sąžiningu. Atsižvelgiant į formalius bei deklaratyvius skundo argumentus, į analogiško pobūdžio bylų pagal pareiškėjo skundus gausą bei reikalaujamos priteisti žalos dydį, galima teigti, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę ir kalint Kauno TI laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2013 m. kovo 8 d. (kaip suimtajam), o vėliau, įgijus nuteistojo statusą, iki 2016 m. lapkričio 15 d. nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad buvo apgyvendintas negyvenamos paskirties kamerose, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai gyvenamosiose patalpose, neteisėtai įrengti tamsaus stiklo langai, grindų ir sienų dangos atsilupusios, kamerose įrengti savadarbiai gultai, trūko spintelių, sieninių lentynų, kameros neaprūpintos indų plovimo priemonėmis, iki 2017 m. sausio 1 d. buvo išduodamas 1 ritinėlis tualetinio popieriaus per mėnesį, einant į dušą nebūdavo išduodamas muilas, nebuvo aprūpintas antra antklode, pagalvės užvalkalu, čiužiniai be užvalkalų, rūbus skalbė rankomis, šaltu vandeniu, džiovino gyvenamosiose patalpose, dušu suteikta galimybė pasinaudoti vieną kartą per savaitę, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami vieną kartą per savaitę, kamerose trūko gyvenamojo ploto, žiemos metu kamerose šalta, neišduodami šildytuvai, nesuteikta teisė pasirinkti tinkamą maitinimą, maitinamas pagal diskriminacinį valgiaraštį nedirbantiems vyrams, neskirta socialinė parama iš suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų, grynam ore suteikta galimybė pasivaikščioti tik vieną valandą, nesuteikti ilgalaikiai pasimatymai, draudžiama gauti rašomąjį popierių, pašto ženklus, kamerose tiekiamas šaltas vanduo, nesuteikta galimybė pasigaminti maisto.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1870-505/2015 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-01740-2014-3) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 50 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų gyvenamosiose kamerose, neteisėtai įrengtų tamsintų stiklo langų, dėl materialinio aprūpinimo ir higienos normų reikalavimų nesilaikymo, gyvenamojo ploto normos trūkumo, nesuteiktos teisės į ilgalaikius pasimatymus, dėl neskyrimo socialinių pašalpų, neparūpinimo darbinėmis pajamomis, dėl nepakankamos kokybės ir netinkamo raciono maitinimo tiekimo.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildina laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų: buvo apgyvendintas negyvenamos paskirties kamerose, grindų ir sienų dangos atsilupusios, kamerose įrengti savadarbiai gultai, trūko spintelių, sieninių lentynų, iki 2017 m. sausio 1 d. buvo išduodamas 1 ritinėlis tualetinio popieriaus per mėnesį, rūbus skalbė rankomis, šaltu vandeniu, džiovino gyvenamosiose patalpose, dušu suteikta galimybė pasinaudoti vieną kartą per savaitę, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami vieną kartą per savaitę, žiemos metu kamerose šalta, neišduodami šildytuvai, gryname ore suteikta galimybė pasivaikščioti tik vieną valandą, draudžiama gauti rašomąjį popierių, pašto ženklus, kamerose tiekiamas šaltas vanduo, nesuteikta galimybė pasigaminti maisto.

Atsakovių atstovai prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (1 t., b. l. 94-97, 102-112).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjo kameros kortelės ir Kauno TI 2018 m. sausio 26 d. pažymos „Apie A. G. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose Nr. 210, 334, 344, 169, 206, 232, 228, 345, 245 (1 t., b. l. 113-117, 120-122).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo apgyvendintas negyvenamosios paskirties kamerose.

Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, 4 skyriaus 1 skirsnio 5.1. punkte nustatyta, kad pastatai pagal paskirtį skirstomi į dvi grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus. Šio reglamento 3 skirsnio 7 dalyje nurodyta, kad negyvenamieji pastatai pagal paskirtį skirstomi į pogrupius, o 7.16 punkte išskirti specialiosios paskirties pastatai - pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai).

Pareiškėjas savo skunde reikalavimus pagrindžia negaliojančiu ir ginčo laikotarpiu negaliojusiu teisės aktu - Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklėmis patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 881. Šis teisės aktas negalioja nuo 2001 m. rugsėjo 27 d., taigi nėra pagrindo teigti, jog tardymo izoliatoriaus pastatas turi būti registruotas kaip gyvenamasis pastatas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Kauno tardymo izoliatoriaus pastatai yra įregistruoti tinkamai pagal galiojančius teisės aktus, yra specialiosios paskirties (negyvenamasis pastatas), o režiminėje zonoje esančios patalpos yra kamerų tipo. Visos Kauno TI patalpos įrengtos laikantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, todėl pareiškėjo teiginys, jog jis buvo apgyvendintas negyvenamos paskirties kamerose, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, kamerose sanitariniai mazgai atskirti 1 m aukščio konstrukcijomis, juose nebuvo atskiro apšvietimo bei oro šalinimo sistemos.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios be kita ko, nustato ir tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus.

Tiek pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, tiek pagal Higienos normą HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų patalpose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas nurodė, jog kameros vėdinamos dviem būdais, t. y. natūraliai per langus ar orlaides ir mechaninės ventiliacijos būdu, o sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro vėdinimo sistema. Atsakovės atstovo į bylą pateiktos foto nuotraukos (1 t., b. l. 168, 169) patvirtina, kad kamerose yra įrengti atidaromi langai, yra sanitarinio mazgo patalpa turinti atskirą ventiliaciją (1 t., b. l. 123, 129). Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kamerų vėdinimo įrengimas, neatitiko galiojusių higienos normų reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, jog grynas oras į kameras patenka, pastebėtina, kad jo kiekis gali priklausyti nuo metrologinių sąlygų lauke (oro temperatūros, vėjo, lietaus, sniego ar pan.), kurių atsakovės atstovas negali įtakoti. Nustačius, kad atsakovės atstovas teisės aktų reglamentuojančių kamerų vėdinimą nepažeidė, negali būti pripažįstama, jog yra pagrindas atsakovės atstovui civilinei atsakomybei atsirasti.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo.

Įrengimo taisyklių 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Įrengimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Įrengimo taisyklių 14.5. punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tardymo izoliatoriaus kameros sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos ne žemesniais 1,5 m aukščio atitvarais, joje įrengtas unitazas bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą (1 t., b. l. 123–125), todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sanitarinio mazgo įrengimo esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmestini, kaip nepagrįsti. Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, negali būti konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017 ir kt.).

Pareiškėjas teigė, kad 128 kameroje grindų danga atsilupusi, sienų ir lubų tinkas aptrupėjęs, keletas atidaromų langų įstiklinti matiniais stiklais.

Iš jau paminėtos Kauno TI 2018 m. sausio 26 d. pažymos „Apie A. G. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo apgyvendintas 128 kameroje. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė konkrečios (-ių) kameros (-ų), kuriose langai buvo įstiklinti matiniais stiklais, todėl pareiškėjo teiginiai dėl atsilupusios grindų dangos, aptrupėjusio sienų ir lubų tinko, įstiklintų langų matiniais stiklais, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, kamerose įrengti savadarbiai gultai, trūko spintelių, sieninių lentynų, asmeninius daiktus laikė krepšyje ant grindų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės), reglamentuojančių kamerų įrengimą III skyriuje nurodyta, jog kameroje, be kitų nurodytų būtinų inventoriaus daiktų, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (Taisyklių 14.5 p., 14.6 p., 14.7 p., 14.8 p.). Kamerų baldai ir inventorius turi būti pagaminti ir įrengti taip, kad jų nebūtų galima lengvai išardyti ar naudoti užpuolimui (Taisyklių 17 p.). Iš į bylą pateiktų foto lentelių (1 t., b. l. 184, 185) duomenų matyti, jog Kauno TI kamerose esantis inventorius bei jo eksploatavimas atitinka teisinį reglamentavimą.

Pareiškėjas minėjo, jog kameros neaprūpintos indų plovimo priemonėmis.

Pabrėžtina, kad pareiškėjas ginčą inicijuodamas būtent dėl neišduodamų indų plovimo priemonių, nenurodė jokių argumentų, kokia žala jam dėl to buvo padaryta. Pareiškėjas tik konstatavo faktą apie nesuteiktas indų plovimo priemones, tačiau kokia konkreti žala, t. y. žala jo sveikatai, ar kokie kiti nepatogumai atsirado dėl galimai neišduodamų indų plovimo priemonių, pareiškėjas iš esmės nedetalizavo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl neišduodamų indų plovimo priemonių atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas pažymėjo, jog nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. sausio 1 d. išduodavo tik po 1 ritinėlį tualetinio popieriaus, einant į dušą neišduodavo 30 gr muilo.

Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139. Šio akto redakcijoje, galiojusioje ginčo laikotarpiu, numatyta, kad vyrams yra išduodama tualetinis popierius – 1 rulonas 1 mėnesiui, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Higienos priemonių išdavimo kiekiai numatyti ir Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtintame Suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamų higienos priemonių, patalynės, kito inventoriaus aprūpinimo ir naudojimo pagal paskirtį tvarkos apraše (1 t., b. l. 126-127). Pareiškėjas neginčija, kad higienos priemonės (tualetinis popierius) jam buvo išduotas, tačiau pažymėjo, kad šių priemonių jam nepakako. Teismas akcentuoja, kad esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo aprūpinimo higienos priemonėmis, todėl suteikti jam daugiau tualetinio popieriaus atsakovės atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Nors pareiškėjas minėjo, kad jam nebuvo išduodamas tualetinis muilas, tačiau šią aplinkybę paneigia pareiškėjo Materialinio aprūpinimo asmeninių kortelių duomenys (1 t., b. l. 170, 171, 172, 173, 174, 175, 176, 177, 178, 179). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo šie argumentai atmestini.

Pareiškėjas minėjo, jog nebuvo aprūpintas antra antklode ir antru pagalvės užvalkalu, čiužiniai buvo be užvalkalų.

Tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, tiek Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtintoje suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamų higienos priemonių, patalynės, kito inventoriaus aprūpinimo ir naudojimo pagal paskirtį tvarkos apraše numatyta, kad kiekvienam naujai atvykusiam į įstaigą suimtajam (nuteistajam) išduodama patalynė (paklodė, užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei) bei kitas inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė, 2 rankšluosčiai, lėkštė, dubenėlis, puodelis, šaukštas) (1 t., b. l. 126-127). Iš byloje pateiktų pareiškėjo materialinio aprūpinimo asmeninių kortelių matyti, jog teisės aktais nustatytą patalynės ir kito inventoriaus kiekį gavo, už gautus daiktus pasirašė, pasirašė, jog pretenzijų neturi (1 t., b. l. 170, 171, 172, 173, 174, 175, 176, 177, 178, 179). Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog atsakovės atstovas pažeidė minėtų aktų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus (sanitarijos poreikius), todėl atmestinas pareiškėjo teiginys dėl čiužinių, užklotų, pagalvių eksploatavimo reikalavimų pažeidimų (ABTĮ 56 str. 1 d.).

Pareiškėjas teigė, kad asmeninius rūbus skalbė rankomis, šaltu vandeniu, juos džiovino gyvenamojoje kameroje, kamerose tiekiamas šaltas vanduo, nebuvo leidžiama pasinaudoti lygintuvu.

Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose, patvirtintose teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, skalbinių džiovyklos įrengimas nėra nustatytas. Drabužių džiovinimo įranga pagal reikmę turi būti įrengiama džiovykloje. Cituojamas teisės aktas nenumato galimybės įrengti viršutinių rūbų džiovinimo vietos kameroje, tačiau įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją įvertinti reikmę ir džiovinimo įrangą įrengti atskiroje patalpoje – džiovykloje. Kamerose išsiskalbtus rūbus kalintys asmenys gali džiovintis sanitariniuose mazguose, kuriuose veikia ištraukiamoji ventiliacija (1 t., b. l. 123, 124). Iš Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtinto suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamų higienos priemonių, patalynės, kito inventoriaus aprūpinimo ir naudojimo pagal paskirtį tvarkos aprašo matyti, jog ne rečiau kaip kartą vieną kartą per savaitę, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama galimybė <...> gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus (jeigu jie buvo priduoti į skalbyklą) <...> (5 punktas). Byloje nepateikta įrodymų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog būtų kreipęsis dėl viršutinių rūbų skalbimo ar rūbus būtų pridavęs į Kauno TI skalbyklą ir jie būtų grąžinti neišskalbti. Pažymėtina, jog teisė aktai nenumato karšto vandens tiekimo kamerose. Pažymėtina, kad vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nėra numatyta tardymo izoliatorių pareiga užtikrinti suimtiesiems/nuteistiesiems teisę naudotis lygintuvu. Todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų rūbų skalbimui ir džiovinimui, dėl kamerose netiekiamo karšto vandens bei dėl nesuteiktos teisės pasinaudoti lygintuvu.

Pareiškėjas nurodė, kad dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę ir tik 20 minučių.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ir gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius. Iš byloje pateikto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo matyti, jog kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min pasinaudoti dušu (13 punktas), esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 10 min (14 punktas) (1 t., b. l. 118-119).

Minėtas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas savo skunde, pažymėdamas tik tai, kad prausimuisi po dušu skirta per mažai laiko. Taigi, Kauno TI užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų teisę pasinaudoti dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip numatyta Higienos normos HN 76:2010 68 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Atsakovės atstovo veiksmuose neteisėtos veiklos požymių nėra, dėl to pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo šiuo klausimu yra atmestini.

Pareiškėjas minėjo, jog lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami tik vieną kartą per savaitę, neatsižvelgiant į jų užterštumą.

Higienos normos HN 76:2010 67 punkte buvo numatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Higienos normos HN 134:2015 43 punkte.

Pareiškėjas patvirtina, jog lovos skalbiniai ir rankšluosčiai buvo keičiami vieną kartą per savaitę, tačiau byloje nepateikta duomenų, jog pareiškėjas dėl nešvarių lovos skalbinių ir rankšluosčių būtų kreipęsis į Kauno TI ir jam būtų atsisakyta juos pakeisti švariais, todėl nesant atsakovės atstovo veiksmuose neteisėtos veiklos požymių, pareiškėjo teiginiai šioje skundo dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat minėjo, kad žiemos metu kamerose buvo šalta, nebuvo išduodami šildytuvai.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, temperatūrai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, pagal kurį gyvenamosiose santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35-60 proc. – šaltuoju metų periodu. Temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28oC, šaltuoju – 18-22oC. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.

Nors į bylą nėra pateikta duomenų apie patalpų netinkamą temperatūrą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šią aplinkybę, tačiau visiškai nepagrindė jos tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl netinkamos kamerų temperatūros byloje nėra. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos temperatūros, nenurodė, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams tikrina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovai. Jei nustatomi higienos normų pažeidimai, jie nuolat taisomi. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjo teigimu, gryname ore galėjo pasivaikščioti tik vieną valandą, nesuteikti ilgalaikiai pasimatymai.

Suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai buvo užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Konkrečiu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo artimais giminaičiais. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigė, kad ilgalaikiai pasimatymai draudžiami. Pažymėtina, jog tokių abstrakčių teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602 – 1105/2013 ir 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602 - 1174/2013). Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo (netgi teismui pateiktame skunde pareiškėjas nenurodė konkrečių asmenų, su kuriais jam nebuvo suteikta teisė pasimatyti), o laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo organizuoti, negalėjo kilti ir neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti (CK 6.271 straipsnis).

Pareiškėjas minėjo, jog buvo draudžiama gauti paštu ar perdavimo būdu rašomąjį popierių, rašymo priemones, pašto vokus, pašto ženklus, taksofono korteles, iš pareiškėjui adresuotų laiškų buvo neteisėtai pasisavinti pašto ženklai ir rašomasis popierius.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 93 punkte numatyta, kad pataisos įstaigoje nuteistųjų vardu gautus laiškus įteikia šiems nuteistiesiems pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu įgaliotas darbuotojas. Nuteistajam atsiųstas vokas su laišku prieš jį įteikiant nuteistojo akivaizdoje atplėšiamas ir neskaitant patikrinamas, ar jame nėra kitų objektų. Voke ar laiške rasti kiti objektai, išskyrus nuotraukas, atvirukus, pašto ženklus vokus ir dokumentus, kuriuos leidžiama turėti nuteistajam, perduodami saugoti arba sunaikinami šių taisyklių 57–59 punktuose nustatyta tvarka.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 38 punkte numatyta, kad suimtajam atsiųstas laiškas prieš jį įteikiant suimtojo akivaizdoje atplėšiamas ir neskaitant patikrinamas, ar jame nėra kitų objektų, išskyrus laišką, nuotraukas, atvirukus, pašto ženklus, vokus ir dokumentus, kuriuos leidžiama turėti suimtajam. Rasti objektai perduodami saugoti arba sunaikinami šių taisyklių 13 punkte nustatyta tvarka.

Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada konkrečiai buvo, jo teigimu, neteisėtai pasisavinti pašto ženklai, rašymo priemonės ir rašymo popierius, taksofono kortelės. Byloje nėra pateikta įrodymų dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjo kreipimosi į Kauno TI dėl minėtų pažeidimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.).

Į pareiškėjo teiginius, jog jis buvo diskriminuojamas dėl maitinimo (valgiaraščių sudarymo) būtina pažymėti, kad Kauno TI vykdo tiek Kalėjimų departamento direktoriaus, tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymus, kuriuose numatyti tokie reikalavimai, t. y., kad nedirbančių moterų ir nedirbančių vyrų valgiaraščiai skiriasi, atsižvelgiant į moterų ir vyrų fiziologines savybes.

Pareiškėjas skundu prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kauno tardymo izoliatoriaus 16 000 Eur turtinės žalos atlyginimo už jo neaprūpinimą pajamomis, t. y. už tai, kad jam nebuvo skirta socialinė parama iš suimtiesiems ir nuteistiesiems skirtų fondų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Nuteistiesiems, perkeltiems į tardymo izoliatorių iki 15 parų pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pašalpos nemokamos.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek pareiškėjas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio, nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą.