- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- 2A-611-392/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04635-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- J. M.
- Atsakovas
- D. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui D. M. dėl dalies skolos priteisimo iš bendraskolio.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo D. M. 31 640,44 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė 2008 m. liepos 9 d. su Nordea Bank Finland Plc (dabartinis pavadinimas – Luminor Bank) pasirašė kredito „Laisvai“ sutartį, pagal kurią ieškovei suteiktas 180 000 Lt (52 131,60 Eur) kreditas. Kredito grąžinimo data 2018 m. birželio 30 d. Tarp atsakovo ir Nordea Bank Finland PlC 2008 m. liepos 9 d. pasirašyta laidavimo sutartis, kuria atsakovas laidavo už ieškovę. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka. Nutraukiant santuoką, sprendimo 3 punktu tarp šalių buvo paskirstyti kreditoriniai įsipareigojimai ir šalims teko solidari prievolė įvykdyti visus iš kredito ir laidavimo sutarčių kylančius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, tačiau solidariąją šalių prievolę kredito įstaigai paliko. Pažymi, kad nuo kredito ir laidavimo sutarčių pasirašymo dienos kredito įmokas bankui mokėjo tik ieškovė iš savo asmeninių lėšų, tuo tarpu atsakovas nei vienos įmokos kredito įstaigai nemokėjo. Kadangi atsakovas solidarios prievolės bankui nevykdė, ieškovė pasinaudodama atgręžtinio reikalavimo teise, kreipiasi į teismą dėl dalies skolos priteisimo iš atsakovo kaip bendraskolio.
Atsiliepimas
2. Atsakovas prašė ieškinį atmesti, pripažinus, kad ieškovė pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį skirti jai 5 000 Eur baudą, kurios ½ dalį priteisti atsakovui. Nurodė, kad šalys nuo 2006 m. lapkričio 22 d. iki santuokos nutraukimo gyveno skyrium. 2008 metų birželio mėnesį ieškovė susisiekė su atsakovu ir nurodė, kad ji nusprendė iš banko imti 52 131,60 Eur paskolą asmeniniams poreikiams tenkinti, tačiau būsimam prievolių įvykdymo užtikrinimui be nekilnojamojo turto įkeitimo (hipotekos) bankui reikalingas papildomas laidavimas. Ieškovė atsakovui nurodė, kad jos turtinė padėtis gera, ji gauna stabilias pajamas ir kad verslas jai sekasi, todėl ji pati asmeniškai įvykdys prievolę bankui. Paskolos grąžinimo įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ir ieškovės motinos asmeninis nekilnojamas turtas, atsakovo laidavimas buvo formalus. Kadangi šalių santykiai nebuvo įtempti, ieškovės imama paskola nebuvo skirta šeimos poreikiams tenkinti ir/ar šalių bendro ūkio vedimui, šalys gyveno skyriumi, atsakovas sutiko būti tik laiduotoju pagal ieškovės prievoles bankui. Iki pat paskolos sutarties įvykdymo termino (2018 m. birželio 30 d.) ieškovė jokia forma nereikalavo, kad atsakovas prisidėtų prie paskolos sutarties solidaraus vykdymo ar lygiomis dalimis mokėtų įmokas kreditoriui. Visu paskolos ir laidavimo sutarčių vykdymo laikotarpiu atsakovas vadovavosi, kad jis yra laiduotojas ir atsako kreditoriui tik ta apimtimi, jeigu ieškovė neįvykdys, ar iš dalies netinkamai vykdys paskolos sutartį. Pagal paskolos sutartį gautos piniginės lėšos buvo panaudotos išskirtinai asmeniniams ieškovės poreikiams tenkinti; jokia dalis lėšų atsakovui nebuvo perduota, šalių susitarimo ir atsakovo valios bendrai su ieškove vykdyti prievoles bankui nėra, prievolių įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ieškovės motinai priklausantis asmeninis nekilnojamasis turtas, o šalims priklausantis nekilnojamasis turtas nebuvo įkeistas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui, 890,01 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei, netenkino atsakovo prašymo dėl baudos ieškovei skyrimo.
4. Teismas nustatė, kad 2008 m. liepos 9 d. ieškovė ir Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius (dabartinis pavadinimas – Luminor Bank) sudarė kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL/08/07/32J (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią ieškovei buvo suteikta 52 131,60 Eur (180 000 Lt) dydžio paskola, kredito grąžinimo data – 2018 m. birželio 30 d. 2008 m. liepos 9 d. atsakovas ir Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius sudarė laidavimo sutartį Nr. LLL 08/0733J (toliau – Laidavimo sutartis), kuria atsakovas laidavo kaip solidarus skolininkas už ieškovę, jei ji neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir/ar kitų įmokų pagal Kreditavimo sutartį su visais jos vėlesniais papildymais ir pakeisimais (Sutarties 1 punktas). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. vasario 11 d. sprendimu nutraukė šalių santuoką, padalino santuokoje įgytą turtą, priteisė išlaikymą nepilnamečiui vaikui ir paskirstė kreditorinius įsipareigojimus kreditoriams, iš kurių nustatė, kad šalys turi solidarią prievolę kreditoriui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui įvykdyti pagal Kredito sutartį ir Laidavimo sutartį kylančius įsipareigojimus. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 31 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą pakeitė, tačiau dalyje dėl šalių solidariosios prievolės kreditoriui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui iš Kredito ir Laidavimo sutarčių kylančius įvykdyti įsipareigojimus paliko nepakeistą. Ieškovė Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui nuo 2008 m. liepos 9 d. sumokėjo 63 280,88 Eur, iš jų: 52 131,60 Eur kredito, 10 793,22 Eur palūkanų, 124,35 Eur delspinigių, 231,70 Eur sutarties sudarymo mokesčio (1 t., b. l. 8-49).
5. Nagrinėjamoje byloje spręstina, ar ieškovė nustatytu terminu išmokėjusi kreditą Luminor Bank įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovo (bendraskolio) dalies to, ką ji įvykdė, atskaičius jai pačiai tenkančią dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9 straipsnio 1 dalis).
6. Nustatyta, jog šalys nuo 2006 m. lapkričio 22 d. kaip šeima kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Ieškovė 2008 m. liepos 9 d. su kredito įstaiga Kredito „Laisvai“ sutartį dėl kredito gavimo, už kurią laidavo atsakovas, pasirašė gyvendama skyriumi su atsakovu. Todėl teismas ieškovės argumentus, kad paimtas kreditas buvo naudojamas šeimos poreikiams tenkinti, įvertinęs aplinkybę, jog teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuota, kad šalys bendro ūkio nuo 2006 m. lapkričio 22 d. neveda, atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismo vertinimu, ieškovės pateikti išrašai iš kredito įstaigos apie sumokėtą kreditą pagal kredito sutartį neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie lėšų panaudojimą tik šeimos poreikiams patenkinti, kadangi iš išrašų matyti, kad įvairiais laikotarpiais buvo atlikti mokėjimai, kurių panaudojimą šeimos poreikiams ieškovė nepagrindė. Ieškovė taip pat nepateikė jokių pagrindžiančių įrodymų, jog šeima gyveno motinos bute ir jai mokėjo nuomos mokestį. Teismas sprendė, jog ieškovės pateikti duomenys neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad faktiškai šeima gyveno kartu ir gautas kreditas buvo naudojamas išimtinai šeimos poreikiams tenkinti, o gauto kredito suma naudojosi ir atsakovas. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad suteikto kredito įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ne šeimos turtas, o ieškovės motinai priklausantis asmeninis turtas, taip pat kredito grąžinimo laikotarpiu ieškovė nereikalavo iš atsakovo prisidėti prie kredito sutarties vykdymo. Teismas kritiškai vertino ieškovės argumentus, jog kreditas buvo naudojamas ir atsakovo poreikiams tenkinti, kadangi tuo pačiu pati ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovas buvo samdomas darbuotojas ir dirbo.
8. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovui sudarant Laidavimo sutartį tikroji atsakovo valia buvo tik laiduoti pagal ieškovės sudarytą Kredito sutartį CK 6.81 straipsnio 1 dalies prasme, o ne tapti bendraskoliu pagal iš sutarties atsiradusią prievolę grąžinti kreditą. Kadangi ieškovė neįrodė ieškinio pagrįstumo, teismas pareikšto ieškinio reikalavimus atmetė kaip neįrodytus.
9. Teismas sprendė, jog nėra teisinių pagrindų konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Savo ieškinio reikalavimą ji grindė įstatymo nuostatomis, o skolos priteisimo klausimas sprendžiamas vertinant sprendime jau nurodytus teisinius kriterijus, kurių visuma, kvalifikuojant faktus, yra pagrindas teismui daryti išvadas dėl pareikšto reikalaujamo priteisti skolos pagrįstumo. Faktas, kad ieškovė pareiškė ieškinį ir pateikdama savo vertinimą dėl tarp šalių susiklosčiusių aplinkybių visumos savaime negali būti piktnaudžiavimo teise patvirtinimas, nes tokią teisę ieškovei nustato CPK 42 straipsnio 1 dalis bei garantuoja procesinis dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. apeliantės J. M. ieškinį atsakovui D. M. tenkinti, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantė pažymėjo, kad ji, būdama solidari skolininkė su atsakovu nuo Kredito sutarties sudarymo dienos (2008 m. liepos 9 d.) iš savo asmeninių lėšų vykdė solidarų įsipareigojimą kreditoriui, todėl regreso tvarka pagrįstai ir prašo priteisti iš atsakovo pusę jos sumokėtos sumos, t. y. 31 640,44 Eur. Pirmosios instancijos teismas akcentuoja gyvenimo skyrium datą, tačiau tai nėra susiję su ankstesniu teismo sprendimu nustatytos solidarios prievolės bankui įvykdymu. Nepaisant to, kad šalys gyveno skyrium prievolę bankui jos privalėjo įvykdyti solidariai. Atsakovo pirmosios instancijos teisme posėdžio metu išsakyti teiginiai, dėl jo, kaip formalaus laiduotojo yra nepagrįsti. Atsakovas yra pakankamai protingas ir išsilavinęs žmogus, jog suprastų solidarios atsakomybės sukeliamas teisines pasekmes.
10.2. Vienam iš skolininkui įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo įrodymų visumos, pasirėmė tik Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartyje konstatuota faktine aplinkybe, kad nuo 2006 m. lapkričio 22 d. atsakovas gyvena skyrium nuo šeimos, šalys nebegyvena kartu kaip šeima, nebeveda bendro ūkio. Apeliantės nuomone, ši teismo pozicija yra klaidinga.
Atsiliepimas
11. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliaciniame skunde ieškovės nurodomos aplinkybės (faktinis pagrindas) yra laikytinos jos samprotavimais, kurie nėra pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Tokiu būdu ieškovė tik išreiškia savo nepasitenkinimą jai nepalankiu teismo sprendimu, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo teisinių argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog pagal paskolos sutartį gautos piniginės lėšos šalių bendriems (šeimos) poreikiams tenkinti ir/ar šalių bendro ūkio vedimui panaudotos nebuvo; atsakovas piniginių lėšų, kurias ieškovė gavo pagal paskolos sutartį, iš ieškovės negavo; pagal paskolos sutartį gautos piniginės lėšos buvo panaudotos išskirtinai asmeniniams ieškovės poreikiams tenkinti ir juridinio asmens J. M. firmos veiklai vykdyti. Laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 22 d. (šalys gyveno skyrium) iki 2018 m. birželio 30 d. (paskolos sutarties visiško įvykdymo) iš juridinio asmens – J. M. firmos – gautas pelnas ir/ar jo dalis jokia forma ir apimtimi nebuvo perduotas atsakovui ir taip pat nebuvo panaudotas atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir visiškai pagrįstą išvadą, kad pagal ieškovės prievoles bankui atsakovas sutiko būti tik laiduotoju ir jokia forma bei apimtimi nesutiko būti bendraskolininku pagal paskolos sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.
13. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo įrodymų visumos, pasirėmė tik Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartyje konstatuota faktine aplinkybe, kad nuo 2006 m. lapkričio 22 d. atsakovas gyvena skyrium nuo šeimos, šalys nebegyvena kartu kaip šeima, nebeveda bendro ūkio. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą analizavo ir vertino tiek ieškovės, tiek atsakovės žodinius ir rašytinius argumentus ir paaiškinimus, rašytinius įrodymus. Savo išvadas dėl ieškovės ieškinio reikalavimų teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą.
14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. liepos 9 d. ieškovė ir Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius sudarė Kredito sutartį, pagal kurią ieškovei buvo suteikta 52 131,60 Eur (180 000 Lt) dydžio paskola, kredito grąžinimo data – 2018 m. birželio 30 d (1 t., b. l. 8-14). Tą pačią dieną atsakovas ir Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius sudarė Laidavimo sutartį, kuria atsakovas laidavo kaip solidarus skolininkas už ieškovę, jei ji neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir/ar kitų įmokų pagal Kreditavimo sutartį su visais jos vėlesniais papildymais ir pakeitimais (1 t., b. l. 15-18). Ieškovė bankui kreditą grąžino.
15. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 31 640,44 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, motyvuodama tuo, kad jai asmeniškai įvykdžius solidarią prievolę kredito įstaigai pagal Kreditavimo sutartį iš savo asmeninių lėšų, o atsakovui solidarios prievolės bankui nevykdžius, ji pasinaudodama atgręžtinio reikalavimo teise, turi teisę į dalies skolos priteisimą iš atsakovo kaip bendraskolio. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad pagal Kredito sutartį gautos piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui ir/ar bendro ūkio vedimui. Teismas sprendė, kad atsakovui sudarant Laidavimo sutartį tikroji atsakovo valia buvo tik laiduoti pagal ieškovės sudarytą Kredito sutartį CK 6.81 straipsnio 1 dalies prasme, o ne tapti Kredito sutarties bendraskoliu pagal iš sutarties atsiradusią prievolę grąžinti kreditą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.
16. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Esant laidavimui, yra dvi prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti kreditorių ir laiduotoją (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Laidavimo akcesoriškumas reiškia, kad, tik pagrindiniam skolininkui prievolės neįvykdžius, atsiranda laiduotojo solidarioji pareiga. Taigi laidavimo apimtį nulemia laiduotojo įsipareigojimų pagal sutartį apimtis. Negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinama iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis) – taigi akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės ir negali šios viršyti. Taigi prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra toks, kad laiduotojas įsipareigoja, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, atsakyti kreditoriui kartu su skolininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011).
17. Apeliantė nurodo, kad būdama solidari skolininkė su atsakovu nuo Kredito sutarties sudarymo dienos (2008 m. liepos 9 d.) iš savo asmeninių lėšų vykdė solidarų įsipareigojimą kreditoriui, todėl regreso tvarka pagrįstai prašo priteisti iš atsakovo pusę jos sumokėtos sumos. Apeliantės nuomone, nepaisant to, kad šalys gyveno skyrium prievolę bankui jos privalėjo įvykdyti solidariai. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
18. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ieškovės teisės regreso tvarka reikalauti iš atsakovo dalies to, ką ji įvykdė pagal Kredito sutartį, atsižvelgė į tai, kad nors kreditas paimtas 2008 m. liepos 9 d. iki santuokos nutraukimo, tačiau nuo 2006 m. lapkričio 22 d. šalys bendro ūkio nevedė, kartu negyveno. Taigi, ieškovė Kredito sutartį sudarė gyvenant skyriumi su atsakovu. Atsakovas nurodė, jog ieškovės paimtas kreditas buvo panaudotas asmeniniams ieškovės, o ne šeimos poreikiams tenkinti. Ieškovė teigdama, kad gautą kreditą panaudojo šeimos poreikių tenkinimui, teismui pateikė išrašus iš kredito įstaigos (1 t., b. l. 128-180), iš kurių matyti panaudotų lėšų paskirtis. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šiais dokumentais, sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pateikti išrašai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie lėšų panaudojimą tik šeimos poreikiams tenkinti, nes ieškovė nepagrindė atliktų mokėjimų panaudojimo šeimos poreikiams. Taip pat ieškovė neįrodė, kad pagal Kredito sutartį gautos piniginės lėšos buvo skirtos bendro ūkio vedimui. Nustatytas aplinkybes patvirtina ir tai, kad užtikrinant kredito grąžinimą buvo įkeistas ne šeimos turtas, o ieškovės motinai priklausantis asmeninis turtas.
19. Sutarčiai sudaryti ir po to ją kvalifikuoti esminę reikšmę turi šalių valia ir ketinimai. Kredito sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad kreditas bus suteiktas kredito gavėjo, t. y. ieškovės, vartojimo poreikiams tenkinti. Laidavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo, kaip solidarinis skolininkas atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir/arba kitų įmokų pagal Kreditavimo sutartį. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovė neįrodė, jog kokią nors dalį pagal Kredito sutartį gautų piniginių lėšų ji perdavė atsakovui jo asmeniniams poreikiams tenkinti. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad ieškovė su atsakovu buvo susitarę pasidalinti pagal Kredito sutartį gautas pinigines lėšas ar kad jas pasidalino. Taip pat nėra duomenų, kad visą Kredito sutarties galiojimo laikotarpį iš atsakovo buvo reikalaujama prisidėti prie kredito grąžinimo. Vertinant atsakovo ketinimus sudarant Laidavimo sutartį bei nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad tikroji atsakovo valia buvo tik laiduoti pagal ieškovės sudarytą sutartį. Taigi atsakovas išreiškė valią ne prisiimti ieškovės prievolę, o tik laiduoti už ieškovės prievolę. Atsakovas nereiškė sutikimo tapti Kredito sutarties bendraskoliu pagal iš sutarties atsiradusią prievolę grąžinti kreditą. Todėl atsakovas pagal Laidavimo sutartį, kaip solidarus skolininkas, atsako tik Kredito sutarties neįvykdymo atveju. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė ieškinio pagrįstumo.
20. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
21. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
22. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas prašė priteisti 1936 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, tačiau atsižvelgiant į atliekamų veiksmų apimtį ir sudėtingumą, priteistina suma mažintina iki 1000 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
ieškovės J. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš J. M. 1000 Eur D. M..