Kauno apygardos teismo nutartis

2013-10-01 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-771-478-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-01
Bylos Nr.
1A-771-478-2013
Teisminio proceso Nr.
1-20-2-00040-2010-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė (pirm.), Rimas Švirinas, Giedrius Endriukaitis
Kaltinamasis
D. Ž.
Advokatai
Aidas Venckus
Kategorijos

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamosios bylos Nr. 1A-771-478-2013

Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00040-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.8.; 1.2.26.2.1.; 2.3.6.4.4.; 2.4.6.; 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 1 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Rimo Švirino ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant D. Z., dalyvaujant prokurorei Jurgitai Baltrūnienei, išteisintajam D. Ž., jo gynėjui advokatui Aidui Venckui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 303 str. 5 d. 1 p).

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009 m. gruodžio 9 d., apie 10.00 val., viešoje vietoje, tai yra (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), elgdamasis įžūliai ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, tai yra išplūsdamas necenzūriniais žodžiais G. N. bei vieną kartą suduodamas jam kumščiu į veidą, tuo padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat jis buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. gruodžio 9 d., apie 10.00 val., viešoje vietoje, tai yra (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, dėl chuliganiškų paskatų - turėdamas menkavertę dingstį (dėl to, kad G. N., apvažiuodamas kliūtį, įvažiavo į kairįjį pravažiavimą ir pastojo kelią) prikibo prie G. N. ir tyčia, elgdamasis įžūliai, sudavė vieną kartą G. N. kumščiu į veidą ir tokiu būdu jam padarė lengvą galvos smegenų sukrėtimą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 19 d. nuosprendžiu D. Ž. dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo D. Ž. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str. 1 d., ir nuteisti jį 40 MGL bauda. Taip pat prašo patenkinti nukentėjusiojo G. N. pareikštą 5000 litų civilinį ieškinį dėl turtinės ir 1500 litų dėl neturtinės žalos atlyginimo bei priteisti Valstybinei ligonių kasai 207 litus 37 ct už nukentėjusiojo gydymą.

Prokurorės nuomone, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. D. Ž. padaryti veiksmai atitinka LR BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, kadangi buvo sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka bei nukentėjusiajam G. N. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, t. y. viešoje erdvėje, kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Kvalifikuojant veiką pagal LR BK 284 str. 1 d. neturi reikšmės, kas pradėjo konfliktą, neturi reikšmės ir veikos padarymo motyvai. Veikos kvalifikavimą apsprendžia objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. Ž. smurtinius veiksmus prieš G. N. įvykdė (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) teritorija laikytina vieša vieta. Tokia teritorija, kaip ir bet kurios kitos viešos vietos, nėra skirta muštynėms ar kitokiam nevaržomam asmenų elgesiui. D. Ž. viešoje vietoje, matant ir girdint kitiems asmenims, išplūdo nukentėjusįjį necenzūriniais žodžiais. Taip buvo išreikštas kitų asmenų paniekinimas, kuris turėjo viešąjį pobūdį. D. Ž. veiksmai vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma dorovės normų. Toks minėtų neteisėtų veiksmų vertinimas atitinka ir teisminę praktiką.

Prokurorės nuomone, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir remdamasis liudytojo D. L. parodymais, padarė klaidingą išvadą, nes šis liudytojas atsirado tik teisminio nagrinėjimo metu. 2011 m. balandžio 5 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. Ž. nebuvo nurodžiusi, kad automobilį buvo paskolinusi žentui D. L., todėl ši aplinkybė vertintina kritiškai. Taip pat teismas neįvertino nukentėjusiojo ir liudytojų duotų parodymų, kurie nuo tyrimo pradžios nesikeitė, buvo nuoseklūs, todėl jais netikėti jokio pagrindo nėra. Nukentėjusysis G. N. asmens parodymų atpažinti metu atpažino D. Ž.. Akistatos metu nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad D. Ž. yra tas asmuo, kuris (duomenys neskelbtini) jam kumščiu smogė į veidą. Prokurorės nuomone, D. Ž. parodymai vertintini kaip jo gynybinė pozicija. Jie paneigti byloje esančiais kitais įrodymais: nukentėjusiojo G. N., liudytojo O. G. parodymais, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką, asmens parodymų atpažinti ir akistatos protokolais. Todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, įvertinęs prieštaravimus tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymų bei kitų įrodymų, padarė nepagrįstą išvadą, jog nesurinkta pakankamai įrodymų, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teismas išanalizavo visus kaltinančius įrodymus, bet neįvertino įrodymų visumos ir išteisindamas D. Ž. priėmė neteisingą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Išteisintasis D. Ž. ir jo gynėjas advokatas A. Venckus prašė prokurorės skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­tina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar LR BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis, ir savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuos­pren­dy­je, pagrindė išsamia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais rem­damasis at­me­tė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. Ž. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p.

Prokurorė apeliaciniu skundu prašo D. Ž. pripažinti kaltu ir nuteisti dėl LR BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo.

LR BK 284 str. nustato baudžiamąją atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą. Pagal LR BK 284 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė taikoma tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, o aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, paprastai laikomi visuomenės rimties sutrikdymu. LR BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori (LR BK 15 str. 2 d. 1 p.).

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad D. Ž. išteisinęs pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sampratą ir pagal nustatytas bylos aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje D. Ž. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d., nenustatyta, D. Ž. pareikšti kaltinimai yra pagrįsti tik prielaidomis. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei LR BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių drau­džia­ma priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Prokurorės apeliacinio skundo argumentas, jog D. Ž. parodymai vertintini tik kaip gynybinė pozicija ir yra paneigti byloje esančiais kitais įrodymais - nukentėjusiojo G. N., liudytojo O. G. parodymais, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką, asmens parodymų atpažinti ir akistatos protokolais, laikytinas nepagrįstu. Nors nukentėjusysis G. N. asmens parodymų atpažinti metu atpažino D. Ž. bei akistatos metu nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad D. Ž. yra tas asmuo, kuris (duomenys neskelbtini) jam kumščiu smogė į veidą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad be nukentėjusiojo G. N. parodymų D. Ž. buvimo įvykio vietoje nepatvirtina jokie kiti teismo ištirti įrodymai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu D. Ž. neigė nukentėjusiojo G. N. parodymus ir nuosekliai tvirtino, kad kaltinime nurodytu laiku įvykio vietoje nebuvo. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojų V. Ž., V. S., R. B., T. S. duotais parodymais, kad D. Ž. 2009-12-09 buvo darbe ir su savo motina V. Ž. jos vairuojamu automobiliu į (duomenys neskelbtini) nevažiavo. Šią aplinkybę patvirtina ir 2009-12-09 D. Ž. naudoto abonentinio numerio skambučių išklotinių duomenys bei informacija apie mobilaus ryšio bokštų, buvusių D. Ž. naudoto telefono veikimo zonoje, lokalizaciją, iš kurių matyti, kad 2009-12-09 įvykio metu (duomenys neskelbtini) teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), D. Ž. nebuvo.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad liudytojas D. L. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 2009 metų gruodžio mėnesį (duomenys neskelbtini) teritorijoje buvo įvykęs konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo G. N., kad tą pačią dieną jis dėl sužalojimo kreipėsi į (duomenys neskelbtini) sveikatos centrą. Šio liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtina teismui pateikta minėto sveikatos centro informacija, kad D. L. 2009-12-09 kreipėsi į šeimos gydytoją dėl galvos sumušimo. Prokurorės skundo argumentas, kad teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojo D. L. parodymus, nes šis liudytojas atsirado tik teisminio nagrinėjimo metu, o ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. Ž. nebuvo nurodžiusi, kad automobilį buvo skolinusi žentui D. L., atmestinas. Apklausta teisme V. Ž. parodė, jog buvo tiesiog pamiršusi apie tai, kad vieną kartą D. L. buvo paskolinusi savo automobilį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo G. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus, sprendžia, jog nėra objektyvaus pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusiojo parodymai yra išsamūs, nuoseklūs nuo tyrimo pradžios ir nėra jokio pagrindo jais netikėti.

Ikiteisminio tyrimo metu protokole – pareiškime, rašytame 2009-12-09 d. 10.16 val. (t. 1, b. l. 2) G. N. prašė nustatyti asmenį, kuris tą dieną apie 10 val. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), sudavė jam kumščiu vieną kartą į kairę akį, patikslinimo protokole, rašytame 2012-12-22 (t. 1, b. l. 5) nukentėjusysis jau nurodė, kad asmuo, jį sužalojęs, jam yra žinomas, tačiau to asmens nei įvardijo, nei apibūdino. Vėlesnių apklausų metu (t. 1, b. l. 17-18) nukentėjusysis buvo parodęs, kad praėjus maždaug kelioms dienoms po įvykio jis nuvažiavo į ūkinių prekių parduotuvę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), ir išeidamas iš jos pamatė, kaip prie šalia parduotuvės esančio pastato privažiavo automobilis, iš kurio išlipo tas pats pilietis, kuris prieš porą dienų jį sužalojo ir kurį jis iškart atpažino. Dar po kelių dienų jis nuvažiavo prie to pastato, į kurį matė įeinant vyriškį, nuėjo į vidų, jį ten susirado ir ant darbuotojo kortelės perskaitė jo vardą ir pavardę ,,D. Ž.“. Apklausiamas teisme pirmą kartą (t. 1, b. l. 178-182) nukentėjusysis parodė, kad D. Ž. jis pamatė lauke, kai važiavo į parduotuvę, jį atpažino ir vėliau nuėjo į tą patį pastatą, į kurį įėjo jo atpažintas asmuo. Vėliau nukentėjusysis jau nurodo, kad pas D. Ž. nuėjo tik po kelių dienų, nes nebuvo įsitikinęs, kad tai tas pats asmuo, t. y. po to, kai kreipėsi į tyrėją O. G., kuris jam pasakė, kad žino D. Ž. pavardę ir kur jis dirba, be to, pats tyrėjas jam pasakė D. Ž. vardą ir pavardę bei nurodė, kad jis vairavo savo mamos mašiną, tačiau tyrėjas G. dar nebuvo jo parodęs, kažkuris tyrėjas jam pateikė vieną nuotrauką, atėjęs į darbovietę ieškojo būtent D. Ž.. Apklausiamas teisme antrą kartą (t. 2, b. l. 14) nukentėjusysis jau parodė, kad netvirtina savo anksčiau teisme duotų parodymų ir parodė, kad D. Ž. jis pamatė ir sutiko jo darbe, tada pranešė tyrėjui. Taip pat nurodė, kad tyrėjas jam pavardžių nesakė, o D. Ž. pavardę jis sužinojo, kai nuėjo pas jį į darbą ir perskaitė ant jo kortelės. Taigi, įvertinus visus G. N. duotus parodymus, akivaizdu, jog jo parodymų turinys kiekvieną kartą esmingai kito. Šie nukentėjusiojo parodymai nesutapo ir su liudytojo V. S. parodymais, kuris apklausiamas teisme parodė, kad dieną, kai pas D. Ž. buvo atėjęs nukentėjusysis, jis buvo darbe. Nukentėjusysis klausė ieškantis D. Ž. ir D. Ž. jam atsiliepė. Nors liudytojas nukentėjusiojo nematė, tačiau pokalbį iš D. Ž. kabineto girdėjo per atviras duris. Liudytojas O. G. apklausiamas teisme nurodė, kad nukentėjusiajam G. N. jokių duomenų apie D. Ž. neteikė.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusysis G. N. iš pradžių parodė, jog po įvykusio konflikto (duomenys neskelbtini) 2009-12-09 vakare jam pasidarė bloga, todėl 19 val. jis išsikvietė greitąją medicinos pagalbą ir iš (duomenys neskelbtini) buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini). Po to apklausiamas jis jau nurodo, kad iškvietus (duomenys neskelbtini) greitąją, ji nevažiavo, liepė važiuoti patiems, todėl iki (duomenys neskelbtini) jį nuvežė sugyventinės sūnus, kur jie vėl iškvietė greitąją pagalbą. Tai, kad įvykio metu kartu su D. Ž. automobiliu važiavo ir jo motina, jis nuspėjo iš moters amžiaus, o tai, kad D. Ž. vairuoja automobilį (duomenys neskelbtini), jis sužinojo po ikiteisminio tyrimo iš savo sugyventinės vaiko, kuris pažįsta D. Ž..

Atsižvelgiant į visa tai, nukentėjusiojo G. N. parodymai išsamiais ir nuosekliais, kaip teigiama prokurorės skunde, nelaikytini. Jie kito viso proceso metu, yra prieštaraujantys ir neatitinkantys kitų byloje ištirtų įrodymų. Todėl tenkinti apeliacinį skundą ir pripažinti D. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., vadovaujantis vien nukentėjusiojo nenuosekliais parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje ištirti objektyvūs įrodymai, ir teikti jiems didesnę įrodomąją reikšmę nei D. Ž. parodymams, kuriuos patvirtina ir kitų liudytojų parodymai bei objektyvūs duomenys esantys byloje, nėra jokio teisinio pagrindo. Vertindamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu proceso dalyvių duotus parodymus, teismas turi remtis tik ta jų parodymų dalimi, kuri atitinka kitais įrodymais nustatytas objektyvias bylos aplinkybes. Tuo pagrindu kaip nepagrįsti yra atmetami prokurorės skundo argumentai dėl teismo išvadų, susijusių su D. Ž. kaltės klausimu, neatitikimo bylos aplinkybėms ir liudytojų parodymų nepatikimumo.

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad D. Ž. pagal LR BK 284 str. 1 d. išteisintas nepagrįstai. Tačiau sutikti su prokurorės skundo motyvais ir tų motyvų pagrindu padaryta išvada negalima, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog D. Ž. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos nuomone, darydamas išvadas dėl D. Ž. kaltės nebuvimo, apylinkės teismas, priešingai nei teigiama prokurorės skunde, rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir tas išvadas pagrindžiančiais motyvais, pritaria apylinkės teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį. Nuosprendžio išvados pagrįstos bylos duomenimis ir motyvuotos, todėl naikinti jį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo D. Ž. nuteisti pagal LR BK 284 str. 1 d., kaip to prašoma prokurorės apeliaciniu skundu, jokio pagrindo nėra. Tuo pačiu, nenustačius D. Ž. kaltės padarius kokią nors nusikalstamą veiką, nėra jokio pagrindo patenkinti nukentėjusiojo G. N. pareikštą 5000 litų civilinį ieškinį dėl turtinės ir 1500 litų dėl neturtinės žalos atlyginimo bei priteisti Valstybinei ligonių kasai 207 litus 37 ct už nukentėjusiojo gydymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Jūratė JakubonienėTeisėjai Rimas ŠvirinasGiedrius Endriukaitis