Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. G. pateikto prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-187-289/2015 pagal pareiškėjo G. G. skundą dėl nušalinimo nuo pareigų bei įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. G. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-187-289/2015, kurioje Šiaulių apygardos administracinio teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. 40-TE-1001 (toliau – ir Šiaulių AVPK 2014 m. rugsėjo 9 d. įsakymas) dalies dėl G. G. nušalinimo panaikinimo bei įpareigojimo už nušalinimo laikotarpį pareiškėjui išmokėti neišmokėtą vidutinį darbo užmokestį bei delspinigius.

Šiaulių apygardos administracinio teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendime nustatė, kad (i) Šiaulių AVPK 2014 m. rugsėjo 9 d. įsakymu pareiškėjas nušalintas nuo pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 20 d.) 34 straipsnio 2 dalies 3 punktu (jame nustatyta „valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu: <...> 3) valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje“); (ii) Šiaulių AVPK 2014 m. rugsėjo 9 d. įsakymas priimtas remiantis Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnio (duomenys neskelbtini) dalį ir (duomenys neskelbtini) straipsnio (duomenys neskelbtini) dalį, (duomenys neskelbtini) straipsnio (duomenys neskelbtini) dalį. Teismas akcentavo, kad „nagrinėjamas nušalinimo nuo pareigų teisinis pagrindas yra savarankiškas nušalinimo nuo pareigų institutas ir sietinas tik su faktinėmis aplinkybėmis, nurodytomis taikytos normos turinyje. Taikant šią teisės normą, kitų faktinių aplinkybių, išskyrus nurodytų taikomoje normoje, nustatinėjimas yra nereikalingas ir netikslingas.“

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą Nr. KT201-A-N-152021, kuriuo pripažino, kad: 1) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo manymu, Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktas aiškinimas paneigia Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-187-289/2015 padarytas išvadas, o tai sudaro pakankamą pagrindą atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 13 punkto pagrindu.

Prašymų dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo tvarką reglamentuoja ABTĮ 161 straipsnis, kurio 3 dalyje yra nustatyta, kad priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Iš šios nuostatos matyti, kad pirmiausiai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendžia prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą. Taigi prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas iš esmės tik tokiu atveju, jei pateiktas prašymas yra priimamas. Priėmimo klausimą reglamentuoja ABTĮ 161 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) vadovaujamasi ABTĮ 33 straipsniu. Taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka ABTĮ 157–160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte, kurio pagrindu pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą, pripažįsta, kad įstatymas ar kitas Lietuvos Respublikos Seimo priimtas aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento aktas ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktas (ar jų dalis), kurio (kurios) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, prieštarauja Konstitucijai.

Vadinasi, ABTĮ 157 straipsnyje nurodyti subjektai prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte įtvirtintu pagrindu gali paduoti jei yra šios komuliatyvios sąlygos tokiam prašymui paduoti: 1) Konstitucinis Teismas nutarimu konstatuoja, kad norminis teisės aktas (jo dalis), kurio (kurios) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis teismo sprendimas, prieštarauja Konstitucijai; 2) toks Konstitucinio Teismo nutarimas yra priimtas išnagrinėjus būtent šio asmens Konstituciniam Teismui pateiktą individualų skundą.

Nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš paminėtų sąlygų, t. y. pareiškėjo nurodytame Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime nebuvo vertinta, ar Valstybės tarnybos įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 20 d.) 34 straipsnio 2 dalies 3 punktas, kurio pagrindu priimtas Šiaulių AVPK 2014 m. rugsėjo 9 d. įsakymas, neprieštarauja Konstitucijai. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas į Konstitucinį Teismą su individualiu skundu apskritai nesikreipė. Vadinasi, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkto pagrindu negali būti priimtas.

Kartu pabrėžtina, kad ABTĮ 159 straipsnyje yra nustatyti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, be kita ko, turi įvertinti, ar minėtas prašymas buvo pateiktas laikantis minėtame straipsnyje nustatytų terminų. ABTĮ 159 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas naikinamasis 5 metų terminas, pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo. Pastaroji ABTĮ nuostata taip pat įtvirtina vienintelę išimtį, kada šis terminas galėtų būti netaikomas, t. y. atvejis, nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte (kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams).

Pagal ABTĮ 98 straipsnio 1 dalį, neapskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-187-289/2015, kurioje ir prašoma atnaujinti procesą, buvo priimtas 2015 m. vasario 2 d., sprendimas įsiteisėjo pasibaigus jo apskundimo terminui – 2015 m. kovo 4 d. Atsižvelgiant į tai, paskutinė diena, kada pareiškėjas galėjo pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje byloje, buvo 2020 m. kovo 4 d. Pareiškėjas į teismą su prašymu atnaujinti procesą aptariamoje byloje kreipėsi 2022 m. vasario 3 d., t. y. praleidęs ABTĮ 159 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą 5 metų terminą. Šis terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujintas.

Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą netaikyti ABTĮ 159 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto 5 metų termino. Vadinasi, suėjus 5 metams nuo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo įsiteisėjimo, pareiškėjas nebegalėjo paduoti prašymo dėl proceso atnaujinimo kitais 156 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais, išskyrus nurodytąjį 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Todėl pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą atsisakytina priimti ir vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu (prašymas paduotas praleidus nustatytą prašymo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas).

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas teigia, kad Šiaulių AVPK 2014 m. rugsėjo 9 d. įsakymo pagrindu jis yra nušalintas ir šiuo metu, t. y. jo nušalinimas tęsiasi ir toliau. Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad, jo nuomone, po Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime pateikto išaiškinimo atsirado naujas pagrindas kvestionuoti jo nušalinimo teisėtumą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas, manydamas, jog yra atsiradę nauji pagrindai kvestionuoti jo nušalinimo nuo pareigų teisėtumą (t. y. tokie, kuriais nebuvo grindžiamas jo skundas ir teismo sprendimas išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-187-289/2015), savo galbūt pažeidžiamas teises gali ginti nustatyta tvarka inicijuodamas naują ginčą.

ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą) arba jie grąžinami pareiškėjui. Pareiškėjas su prašymu nepateikė duomenų apie sumokėtą žyminį mokestį už prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-187-289/2015 padavimą, todėl šio mokesčio grąžinimo klausimas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalimi ir 161 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti pareiškėjo G. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-187-289/2015.

Nutartis neskundžiama.