Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo pagal ieškovo H. A. G. ieškinį atsakovei B. G. ir atsakovės B. G. priešieškinį ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žodinio bylos nagrinėjimo metu ieškovas paaiškino, kad nuo pat vestuvių atsakovės elgesys buvo netinkamas, t. y. ji netinkamai reagavo į kitus vyriškius. Atsakovė bet kur bet kokioje situacijoje susirasdavo sau meilužių. Kartą jis buvo užtikęs atsakovę su meilužiu parke ir tai buvo ne vienkartinis atvejis. Jis viską atsakovei atleisdavo ir gyveno toliau. 2001 metais jie išsikėlė gyventi į Panevėžį ir ten kitos moterys jam skųsdavosi, kad atsakovė viliojo jų vyrus. Atsakovė jo atžvilgiu naudojo psichologinį ir fizinį smurtą. Psichologinis smurtas pasireiškė tuo, jog ji turėjo meilužių, vieną kartą atsakovė buvo pakėlusi prieš jį ranką. Atsakovė jį pastoviai provokuodavo, žadėjo susidoroti, jos sesers vyras yra mėginęs jį smaugti. Gyvenant santuokoje nesutarimai tęsėsi visą jų santuokinio gyvenimo laikotarpį. Maždaug 2007 metais atsakovė persikėlė gyventi į kitą kambarį, 2009-2010 metais pasibaigė visi intymūs santykiai. Bendro ūkio su atsakove nevedė praktiškai per visą santuokinį gyvenimą, jis naudojo savo gaunamas pajamas namo statybai, mokėjo visus mokesčius, atsakovė savo gaunamus pinigus savo nuožiūra. 2011 metų lapkričio mėnesį atsakovė ėmė skųstis skausmais, jis iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir atsakovę išvežė į ligoninę, tačiau vėliau paleido. Iš ligoninės atsakovė namo nebegrįžo ir apsigyveno pas seserį. Jis atsakovės neieškojo, nesidomėjo kur ji yra. Atsakovė po to, kai 2011 metų lapkričio mėnesį išėjo iš namų, kartais ateidavo, tačiau tylėdavo ir su juo nesišnekėdavo. Kodėl atsakovė išėjo iš namų jam neaišku. Gyvendami santuokoje su atsakove 1990 metais nusipirko žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kur vėliau pasistatė gyvenamąjį namą. Brolis A. G. jam patarė pirkti žemės sklypą namo statybai. Dar iki santuokos jis turėjo 1-o kambario butą ir 10 000 rublių santaupų banko sąskaitoje, kuriuos panaudojo žemės sklypo pirkimui. Pradėjus statybas dar 2 000 rublių jis gavo iš brolio, įsigijo sklypą garažo statybai (duomenys neskelbtini), kur pastatė garažą ir vėliau (1992 metais) pardavė už 100 000 talonų ir pinigus panaudojo namo statybai ir įrengimui. Pats išsikirto medieną namo statybai. Jo motina O. G. 1991-1992 metais namo statyboms jam padovanojo apie 6000 rublių. Maždaug tuo pačiu metu jis pardavė iš tėvų paveldėtą turtą ir gautus 12 000 Lt investavo į namo statybas, dalį pragyvenimui. 2011-2012 metais pardavė turėtą 1-o kambario butą už 12 000 Lt ir sūnui nupirko automobilį, liko gal kokie 2 000 Lt. Šie pinigai statyboms nebuvo panaudoti. Šiuo metu ginčo namas nėra pilnai įrengtas, t. y. laiptinė netinkuota , 2-ame aukšte nieko nedaryta, tik sudėtos juodgrindės. Namo statybai ir įrengimui naudojo ir savo darbo užmokestį. Jo darbo užmokestis buvo apie 1000 Lt, o 2008-2009 metais – apie 2 500 Lt. Atsakovei išėjus iš namų, jis vienas iš savo lėšų prižiūrėjo ir išlaikė namą: namo apšiltinimui išleido 1400 Eur, sudėjo plyteles tualete, mokėjo visus mokesčius. 2016 metais jis laimėjo loterijoje automobilį Fiat Fiat Punto. Bilietas buvo įsigytas už jo asmenines lėšas, nes atsakovė tuo metu su juo jau negyveno.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys ir priešieškinis tenkintini iš dalies.

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto Civilinės metrikacijos skyriuje buvo įregistruota H. A. G. ir B. G. (R.) santuoka, įrašo Nr. 639 (priedas 1). Iš VĮ Regitra išrašo matyti, kad ieškovo H..A. G. vardu yra įregistruotas automobilis Fiat Fiat Punto valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovės B. G. vardu transporto priemonių neįregistruota (priedas 3). Iš VĮ Registrų centras išrašo matyti, kad santuokos metu šalys įgijo 0,15 ha žemės sklypą UN (duomenys neskelbtini) , 821 Eur vertės; gyvenamąjį namą UN (duomenys neskelbtini) , 33 500 Eur vertės; šulinį UN (duomenys neskelbtini), 110 Eur vertės, esančius (duomenys neskelbtini), viso turto bendros 34 431 Eur vertės (priedas 2).

Sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą, pirmiausia nustatytina kurio iš sutuoktinių kaltė buvo esminė ir pagrindinė santuokos iširimo priežastis, ta kuri nutraukė šalių santuokinius ryšius ir padarė bendrą sutuoktinių gyvenimą neįmanomu. Sutuoktinio kaltė yra specifinė, palyginus su kitais asmens kaltės civiliniuose santykiuose atvejais. O būtent, CK 3.60 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos išvardytos daugelyje CK straipsnių (3.26–3.30, 3.35–3.36 ir kt.) – tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir šeima, kitos pareigos, o pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalies normos prasmę esminiu santuokinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Kaip jau minėta, sprendžiant klausimą kas iš sutuoktinių kaltas dėl santuokos iširimo, yra būtina nustatyti, kieno iš jų konkrečiai netinkamas elgesys buvo esminė santuokos iširimo sąlyga. CK 3.61 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, todėl sutinkamai CK 3.61 straipsnio 2 dalimi, teismas yra nesaistomas ieškininių reikalavimų sutuoktinių kaltės klausimu, o atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Ieškovas nurodė, kad santuokos iširimo priežastis buvo tai, kad atsakovė visos santuokos metu turėjo meilužių, t. y. buvo jam neištikima. Atsakovė šį faktą ginčija ir nurodo, kad santuoka iširo dėl ieškovo nesveiko pavydo jausmo, fizinio smurto, nepagrįstų įžeidinėjimų. Byloje pagrindiniai abiejų šalių įrodymai, pagrindžiantys jų nurodytas aplinkybes (dėl sutuoktinių kaltės), yra pačių šalių paaiškinimai, kurie dėl šalių akivaizdaus suinteresuotumo negali būti objektyvūs. Teismo posėdžio metu buvo apklausta liudytoja Z. B.. Daugiau įrodymų apie santuokos iširimo priežastis į bylą šalys nepateikė, nors tai buvo nurodyta tiek žodinio bylos nagrinėjimo metu, tiek 2018-05-07 teismo nutartyje.

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą.

Taigi, nors ieškovas ir , kaip santuokos iširimo priežastį, įvardijo atsakovės santuokinę neištikimybę, tačiau atsakovė šį faktą neigė, o kitų įrodymų, apart savo paaiškinimų, ieškovas nepateikė. Ieškovo pateiktos fotonuotraukos neįrodo, kad atsakovė buvo jam neištikima, nes fotonuotraukose nėra jokių intymių detalių, tai buitinės asmenų bendravimo fotonuotraukos. Kas liečia tą aplinkybę, kad atsakovė paliko šeimą ir daugiau kaip metus laiko ja nesirūpina, tai tam, kad būtų galima taikyti šią kaltės prezumpciją, yra reikalaujama dviejų aplinkybių viseto: pirma, šeimos palikimo, antra, visiško nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuri jomis grindžia materialinį reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Nustatant, kad sutuoktinis paliko šeimą, negalima apsiriboti faktu, jog sutuoktinis fiziškai nebūna kartu su kitu sutuoktiniu ir (ar) kitais šeimos nariais vienoje patalpoje. Šiai aplinkybei nustatyti būtina įvertinti objektyviųjų ir subjektyviųjų kriterijų visetą: sutuoktinių tarpusavio psichologinius santykius, šių santykių įtaką ir galimus padarinius kitiems šeimos nariams, ypač vaikams, sutuoktinio valios dėl gyvenimo (ar negyvenimo) šeimoje savanoriškumą, patalpos, į kurią persikelia, atitiktį būstui keliamiems reikalavimams, kokiomis sąlygomis kitoje patalpoje išvykęs sutuoktinis naudojasi ir kt. Nustatant antrosios sąlygos – visiško nesirūpinimo šeima daugiau kaip vienerius metus – egzistavimą, svarbu įvertinti šeimą palikusio sutuoktinio objektyvias galimybes rūpintis šeima. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2009). Kaip matyti, žodinio bylos nagrinėjimo metu abu sutuoktiniai pripažino, kad praktiškai visą santuokinį gyvenimą tarp jų vyravo pastovūs nesutarimai, nesusikalbėjimas, abipusiai kaltinimai, nepasitikėjimas vienas kitu, atskiras ūkio vedimas, ko pasėkoje sutuoktiniai susvetimėjo, jų santykiai atšalo. Tokia aplinka, be abejo, neigiamai veikė tiek vieno tiek kito sutuoktinio psichologinę būklę, todėl šeimos krizė vis gilėjo ir 2009-2010 metų laikotarpiu sutuoktiniai jau nebepalaikė intymių santykių, o bendro ūkio vedimas jau buvo pasibaigęs dar anksčiau. Faktiškai nuo to laiko sutuoktinius jungė tik gyvenimas viename name, o santuokiniai ryšiai jau buvo visiškai nutrūkę. Atsakovės išėjimas iš namų ir apsigyvenimas kitur nebuvo santuokos iširimo priežastis, o jau prieš tai nutrūkusių santuokinių ryšių pasekmė. Taigi, konstatuoti, kad santuokos iširimo priežastis buvo atsakovės išėjimas iš namų 2011 metų lapkričio mėnesį, nėra pagrindo, nes tuo laiku santuoka jau buvo iširusi, santuokiniai ryšiai buvo visai nutrūkę. Kas liečia atsakovės nurodytą aplinkybę, kad ieškovas prieš ją naudojo psichologinį ir fizinį smurtą, tai byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę. Teismo posėdžio metu išklausyta liudytoja Z. B. yra artimas atsakovei asmuo (sesuo), todėl remtis jos parodymais kaip absoliučiai patikimais, nesant kitų įrodymų, nėra galimybės. Taigi, bylos duomenų visuma nesudaro pagrindo šių aplinkybių egzistavimui konstatuoti. Tokiu būdu laikytina, kad nė vienas iš sutuoktinių neįrodė, jog yra faktai, sudarantys prielaidas taikyti įstatyminę santuokos iširimo priežasčių prezumpciją. Įvertinus šalių nurodytas santuokos iširimo priežastis, darytina išvada, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės (jog abi šalys nesugebėjo taikiai išspręsti turtinių ir kitų klausimų, dėl ko kildavo barniai, nesugebėjo išsaugoti šiltų santykių, nes jiems abiem trūko supratimo ir tolerancijos, ilgai gyvenant santuokoje išryškėjo skirtingas abiejų požiūris į šeimos vertybes, jie kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, neaptardavo šeimyninių problemų, faktiškai kiekvienas gyveno savo atskirą gyvenimą, t. y. šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo ir nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį (šeiminį) gyvenimą) sudaro pakankamą bei pagrįstą pagrindą konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuokos iširimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnis). Būtent tai, kad abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinių, pareigas sąlygojo, kad dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas.

Byloje sprendžiamas santuokoje įgyto turto padalinimo klausimas. Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Nustatydamas bendrą ir asmeninį turtą teismas vadovaujasi CK 3.87-3.91 straipsniais. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodomas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnių nuostatas turtui priskirti prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis ir kitos svarbios aplinkybės. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatymų, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties sudarant sutuoktinių turto balansą ir nustatant bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, būtina vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remiantis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis.

- žemės sklypą UN (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą UN (duomenys neskelbtini) , šulinį UN (duomenys neskelbtini) , esančius (duomenys neskelbtini), bendros 34 431 Eur vidutinės rinkos vertės;

- automobilį Fiat Fiat Punto valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1300 Eur vidutinės rinkos vertės.

Ieškovas nurodė, kad automobilis Fiat Fiat Punto valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra jo asmeninė nuosavybė įgyta loterijos būdu, todėl jis nedalintinas ir po santuokos nutraukimo pripažintinas jo asmenine nuosavybe. Atsakovė su ieškiniu šioje dalyje visiškai sutinka, t. y. sutinka, kad automobilis Fiat Fiat Punto valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1300 Eur vidutinės rinkos vertės po santuokos nutraukimo atitektų ieškovui asmeninės nuosavybės teise. Šalys paaiškino, kad minėtas automobilis buvo įgytas 2016 metais loterijos būdu, kai ieškovas ir atsakovė jau gana ilgą laiką (nuo 2011 metų) negyveno kartu, bendro ūkio nevedė, loterijos bilietas buvo įgytas iš ieškovo asmeninių lėšų (CPK 178-179, 187 straipsniai). Taigi, nesant ginčo, šioje dalyje ieškinys tenkintinas ir automobilis Fiat Fiat Punto valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintinas asmenine ieškovo nuosavybe ir po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka ieškovui H.A. G..

Tokiu būdu konstatuotina, kad santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniai įgijo šį turtą:

- žemės sklypą UN (duomenys neskelbtini) , gyvenamąjį namą UN (duomenys neskelbtini) , šulinį UN (duomenys neskelbtini) , esančius (duomenys neskelbtini). Viso turto bendros 34 431 Eur vidutinės rinkos vertės.

CK 3.117 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais (CPK 3.117 straipsnio 2 dalis). Atsakovė sutinka su ieškinyje nurodytu santuokinio turto padalinimo būdu (natūra), su nurodyta turto verte, tačiau nesutinka, kad dalijant turtą būtų nukrypta nuo lygių dalių principo ir priešieškiniu prašo padalinti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį. Ieškovas palaiko savo keliamus ieškininius reikalavimus ir prašo nukrypti nuo lygių dalių principo ir jam priteisti 2/3 dalis, o atsakovei - 1/3 dalį santuokoje įgyto nekilnojamojo turto.

Pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį; į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo. Kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, t. y. teismas gali pripažinti svarbiomis ir leidžiančiomis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir kitas aplinkybes, tačiau, kaip išaiškinta kasacinio teismo, nukrypdamas nuo šio principo „kitų svarbių aplinkybių“ pagrindu, teismas turi nustatyti, kad nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba aplinkybių visumos kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas įrodinėjo, kad bendrajai jungtinei nuosavybei sukurti panaudojo asmenines lėšas gautas paveldėjimo ir dovanojimo būdu. Savo teiginiams pagrįsti ieškovas pateikė 1994 m. liepos 22 d. Paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, pagal kurį ieškovas paveldėjo nekilnojamąjį turtą, kuris buvo realizuotas pagal 2003 m. balandžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį už 12 000 Lt. Taip pat ieškovas pateikė Taupomojo banko pranešimus: 1994-08-16, pagal kurį K. G. pervedė ieškovui 3840 Lt; 1992-07-04, pagal kurį A. G. pervedė ieškovui 5000 rub.; 2007-11-09 pranešimą, pagal kurį A. G. pervedė ieškovui 3000 rub. Visos pagal minėtus rašytinius dokumentus gautos lėšos, ieškovo teigimu, buvo panaudotos ginčo namo statybai ir įrengimui, o namas iki šiol nėra pilnai įrengtas. Nors atsakovė su šiais teiginiais nesutiko, tačiau teismo posėdžio metu negalėjo konkrečiai nurodyti kiek ir kokių piniginių lėšų buvo panaudota sutuoktinių gyvenamojo namo statybai, kur buvo panaudotos ieškovo jau minėtų sandorių pagrindu gautos piniginės lėšos, pripažino, kad santuokos metu bendras sutuoktinių ūkis faktiškai nebuvo vedamas, ji nežinojo kiek ir kokių konkrečiai lėšų, iš kokių šaltinių buvo įdėta į namo statybą ir įrengimą. Atsakovė patvirtino, kad tarp ieškovo ir jos bendras ūkis nebuvo vedamas, mokesčiai buvo mokami atskirai, kiti šeimos poreikiai buvo tenkinami kiekvieno iš sutuoktinių individualiai. Be to, atsakovė nurodė, jog ieškovas tuo metu dirbo darbų vykdytoju, todėl turėjo galimybę gauti statybinių medžiagų iš kitų šaltinių, ieškovas statydavo namus kitiems darbų vykdytojams, o šie savo ruožtu padėdavo ieškovui. Kas iš esmės taip pat įrodo didesnį ieškovo indėlį į bendro turto sukurimą.

Dėl jau nurodytų aplinkybių, nagrinėjamoje byloje neįmanoma nustatyti tikslų šeimos interesais ieškovo panaudotų piniginių lėšų dydį, nes namo statyba truko gana ilgą laikotarpį (namas iki šiol įrenginėjamas), piniginės lėšos buvo ieškovo įgytos ir rubliais ir litais, ekonominė šalies padėtis ir pragyvenimo lygis keitėsi, pinigų vertė kito. Tačiau įvertinus ieškovo nurodytas ir jo pateiktuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas pinigines lėšas, matyti, kad tuo metu tai buvo nemažos piniginės lėšos, kurios sudarė nemenką indėlį sukuriant bendrą turtą. Byloje nėra jokių pakankamų ir leistinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas jo nurodytas asmeninių lėšų sumas panaudojo kitiems tikslams, atsakovė to ir neįrodinėjo. Taigi, vadovaujantis įrodymų tikėtinumo principu, darytina išvada, kad ieškovo asmenine nuosavybės teise valdytų piniginių lėšų investavimo į bendrą sutuoktinių turtą – gyvenamąjį namą yra pakankamai įrodytas (CPK 185 straipsnis). Tokiu būdu, ieškovo asmeninių lėšų panaudojimas bendram turtui įgyti ir sukurti yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo bendrojoje nuosavybėje. Atsižvelgiant į šalių asmeninių lėšų, panaudotų namo statybai ir įrengimui, santykį, darytina išvada, kad bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje ieškovo dalis yra 2/3 nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), o atsakovei – 1/3 dalis (CK 3.123 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatas, dalijant sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą, prioritetas teikiamas turto padalijimui natūra. Turtas padalijamas natūra (jei toks padalijimo būdas yra galimas), atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis), remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės. Galimybę konkretų turtą buvusiems sutuoktiniams padalyti natūra gali eliminuoti tiek objektyvios (pvz., turto nedalumas), tiek subjektyvios (pvz., itin konfliktiški sutuoktinių santykiai) priežastys. Be to, teismas, spręsdamas dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo būdo, turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, tačiau sutuoktinių nuomonė teismo nesaisto. Kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, teismas, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias aplinkybes, parenka sutuoktinių turto padalijimo būdą. Nagrinėjamoje byloje abi šalys išreiškė norą, kad teismas priteistų nekilnojamąjį turtą natūra. Tiek ieškovas, tiek atsakovė nurodė, kad pagal savo turtinę padėtį neišgalėtų sumokėti kitam piniginę kompensaciją už jo turto dalį. Įvertinus ieškovo ir atsakovo gaunamas pajamą, jų amžių, tai, kad abu naudojasi antrine teisine pagalba, sutiktina su jų teiginiu, kad jie nėra finansiškai pajėgūs tai padaryti. Byloje nenustatyta, kad nesutarimai tarp šalių yra tokie, kad neleistų jiems gyventi viename name. Dėl šių aplinkybių turtas dalintinas natūra.

Po santuokos nutraukimo šalims paliktinos santuokinės pavardės: ieškovui – G., atsakovei- G..

Šalys nepilnamečių vaikų neturi, kreditorių neturi, išlaikymo sau neprašo.

Nagrinėjamoje byloje, ieškovas ir atsakovė 50 proc. atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų (CPK 83 straipsnio 1 dalies 16 punktas). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, susijusios su civilinės bylos nagrinėjimu, išlaidų atlyginimo tvarka įtvirtinta CPK 99 straipsnio 2 dalyje. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavęs valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apskaičiavimą. Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimo daliai. CPK 96 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo buvo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Ieškovas, pateikdamas ieškinį, sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio, atsakovė, pateikdama priešieškinį – 100 Eur žyminio mokesčio. Ieškinys ir priešieškinis buvo patenkinti iš dalies, todėl teismas mano, kad vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei ir šalims nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir LR CPK 259-260 straipsniais, 270 straipsniu , teismas

nusprendžia:

Ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto CMS, akto įrašo Nr. 639 tarp H. A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ir B. G. (R.), a. k. (duomenys neskelbtini), nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Po santuokos nutraukimo H. A. G. palikti pavardę – G., B. G.- G..

Pripažinti automobilį Fiat Fiat Punto valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), 1300 Eur vidutinės rinkos vertės, asmenine ieškovo H. A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe.

Padalinti santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą :

- Ieškovui H. A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti 2/3 dalis žemės sklypo UN (duomenys neskelbtini) , 2/3 dalis gyvenamojo namo UN (duomenys neskelbtini), 2/3 dalis šulinio UN (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Viso turto bendros 22 954 Eur vidutinės rinkos vertės.

- Atsakovei B. G., a. k. (duomenys neskelbtini) po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti 1/3 dalį žemės sklypo UN (duomenys neskelbtini) , 1/3 dalį gyvenamojo namo UN (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį šulinio UN (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Viso turto bendros 11 477 Eur vidutinės rinkos vertės.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.