Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1375-1188/2023

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-12-20
Bylos Nr.: eA-1375-1188/2023
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Rytis Krasauskas (pirm.), Beata Martišienė, Egidijus Šileikis (pran.)
Pareiškėjas: Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus, Alytaus apskrityse ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Alytaus apskrityse
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos

Kategorijos

4.2Teritorinių ar savivaldybių administravimo subjektų norminių administracinių aktų teisėtumas

Administracinė byla Nr. eA-1375-1188/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01594-2022-8Procesinio sprendimo kategorija 4.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) kreipėsi su pareiškimu į teismą, prašydamas: 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2021 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 1-1043 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo Taryba nustatė 2022 metų mokestinio laikotarpio žemės mokesčio tarifus, neapmokestinamąjį žemės sklypo dydį ir atleidimo nuo žemės mokesčio sąlygas, pagal priėmimo tvarką atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punktą ir 13 straipsnio 5 dalį, taip pat Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir 5 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 2 punktą ir 6 dalį; 2) ar Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiai atitinka Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalį; 3) nustatyti, kad pripažintas neteisėtu Sprendimas (pripažinti neteisėtais Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiai) negali būti taikomas (-i) nuo Sprendimo priėmimo dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad sistemiškai aiškinant Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punkto, 13 straipsnio 5 dalies, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, darytina išvada, jog savivaldybės tarybos sprendimų projektų paskelbimas savivaldybės interneto svetainėje apima visų jų redakcijų paskelbimą, nes kitoks šių nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas su teisėkūros atvirumo ir skaidrumo reikalavimais ir ribotų vietos gyventojų teisę dalyvauti priimant savivaldybės sprendimus.

3. Teisėkūros pagrindų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėkūros atvirumui, skaidrumui, koncentruotumui užtikrinti naudojama Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinė sistema (toliau – ir TAIS) (iš įstatymo matyti, kad TAIS teisėkūrai turi naudotis ir savivaldybių institucijos ir įstaigos). Teisės aktų informacinės sistemos naudojimo teisėkūrai tvarkos aprašo, patvirtinto teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-312 „Dėl Teisės aktų informacinės sistemos naudojimo teisėkūrai tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), 15 punkte nustatyta, kad TAIS naudotojas viešina dokumento rengimo eigą, tai yra skirtingus rengiamo dokumento variantus ir su dokumento rengimu susijusią informaciją.

4. Nurodė, kad Sprendimo „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ projektas (toliau – ir Sprendimo projektas) buvo paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje (adresu https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/posedziai/posedzio-klausimas/?id=363501) ir TAIS (registracijos Nr. 21-26238). Iš Tarybos 2021 m. birželio 23 d. posėdžio protokolo matyti, kad po Sprendimo projekto pateikimo ankstesniame Tarybos posėdyje numatomas teisinis reguliavimas buvo reikšmingai pakeistas: Sprendimo projektas buvo papildytas naujomis nuostatomis dėl žemės mokesčio tarifų ir juos lemiančių aplinkybių (1.2 papunkčio pirmasis sakinys, 1.3 ir 1.4 papunkčiai), taip pat dėl atleidimo nuo žemės mokesčio sąlygų (4 punktas). Vis dėlto nauja Sprendimo projekto redakcija nebuvo paskelbta nė viename iš pirmiau nurodytų šaltinių, kaip turėtų būti pagal Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, taip pat Teisėkūros pagrindų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir Aprašo 15 punktą. Be to, TAIS nebuvo paskelbta jokia su naujos redakcijos Sprendimo projekto rengimu susijusi informacija, kaip turėtų būti pagal Aprašo 15 punktą. Taigi galimybė susipažinti su Sprendimo projekte siūlomo nustatyti teisinio reguliavimo pakeitimais žemės savininkams (kuriems šie pakeitimai gali turėti reikšmingos įtakos) ir kitiems vietos gyventojams nebuvo sudaryta. Tai apribojo vietos gyventojų teisę dalyvauti priimant Sprendimą.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjas teigė, kad dėl Sprendimo projekto rengimo eigos viešinimo Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje ir TAIS trūkumų yra pagrindas teigti, jog priimant Sprendimą atitinkamai buvo nesilaikyta Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatytos savivaldybės tarybos sprendimų projektų skelbimo tvarkos ir nepaisyta savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus principo ir teisėkūros atvirumo ir skaidrumo reikalavimų, taip pat nesilaikyta iš Teisėkūros pagrindų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies kylančios Sistemos naudojimo teisėkūrai tvarkos ir nepaisyta Sistemos paskirties ir struktūros. Šie Sprendimo priėmimo procedūros pažeidimai, atsižvelgiant į jų poveikį teisėkūros procedūrai, vertintini kaip esminiai teisėkūros procedūros pažeidimai.

6. Vyriausybės atstovui taip pat kilo abejonės, ar Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiai atitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalį.

7. Pažymėjo, kad žemės mokesčio tarifai diferencijuojami tik atsižvelgiant į Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1–6 punktuose nustatytus kriterijus: pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, žemės sklypo naudojimo būdą, žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą, žemės sklypo dydį, žemės mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą arba socialinę padėtį) ir žemės sklypo buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Įvertinus Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiuose nustatytus žemės mokesčio tarifus lemiančias aplinkybes darytina išvada, kad šie žemės mokesčio tarifai (išskyrus Sprendimo 1.2 papunktyje nustatytą žemės mokesčio tarifą ta apimtimi, kuria jį lemia žemės sklypų naudojimo būdas) neatitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytų kriterijų, kadangi Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiuose nurodytos žemės mokesčio tarifus lemiančios aplinkybės niekaip nesusijusios su pagrindine žemės naudojimo paskirtimi ir žemės mokesčio mokėtojų kategorijomis, o Sprendimo 1.3–1.4 papunkčiuose nurodytos aplinkybės – ir su žemės sklypų naudojimo būdu, žemės sklypų dydžiu ir žemės sklypų buvimo savivaldybės teritorijoje vieta.

8. Sprendimo 1.2 papunktyje nustatytą žemės mokesčio tarifą, be kitų aplinkybių, lemia ir žemės sklypuose esančių statinių paskirtis, dydis ir automobilių stovėjimo vietų prie šių statinių skaičius. Tokių žemės mokesčio tarifų diferencijavimo kriterijų Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis nenustato.

9. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendimo 1.2 papunktyje nustatytas žemės mokesčio tarifas taikomas tik tiems žemės sklypams (kurių naudojimo būdas yra komercinės paskirties objektų teritorijos), kuriuose yra prekybos paskirties statiniai. Vadovaujantis Žemės naudojimo būdų turinio aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl Žemės naudojimo būdų turinio aprašo patvirtinimo“, 20 punktu, žemės sklypai, kurių naudojimo būdas yra komercinės paskirties objektų teritorijos, skirti ne tik prekybos paskirties pastatams, bet ir viešbučių paskirties pastatams, administracinės paskirties pastatams, paslaugų paskirties pastatams, maitinimo paskirties pastatams ir sporto paskirties pastatams. Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme nėra svarbu, kokios paskirties statinys yra atitinkamo naudojimo būdo žemės sklype (kokios paskirties statiniams yra skirtas atitinkamo naudojimo būdo žemės sklypas). Taigi, Sprendimo 1.2 papunktis žemės sklypams, kuriuose yra prekybos paskirties statiniai, nepagrįstai nustato kitokį žemės mokesčio tarifą nei tokio paties naudojimo būdo žemės sklypams, kuriuose yra kitokios paskirties statiniai.

10. Nurodė, kad iš Sprendimo 1.2 papunkčio nematyti, koks konkretus žemės sklypų dydis lemia žemės mokesčio tarifą, taip pat nematyti, kad žemės mokesčio tarifą lemia tai, kad žemės sklypai patenka į kurią nors iš automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientų zonų. Be to, žemės sklypo buvimo savivaldybės teritorijoje vietos kriterijų detalizuojančiame Žemės mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. VA-55 „Dėl Žemės mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 44.6 papunktyje nustatyta, kad žemės mokesčio tarifų nustatymui pagal šį kriterijų priskirtinas žemės mokesčio tarifų nustatymas pagal savivaldybės teritorijoje nustatytas žemės verčių zonas. Sprendimo 1.2 papunktyje paminėtos automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientų zonos niekaip nesusijusios su žemės verčių zonomis.

11. Pažymėjo, kad iš Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto formuluotės matyti, jog žemės mokesčio tarifą lemia tai, ar žemės sklypas naudojamas, o ne tai, kaip jis naudojamas. Tokią išvadą patvirtina ir Taisyklių 44.3 papunktis, kuris detalizuoja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą žemės sklypo naudojimo arba nenaudojimo kriterijų (nustato, kad žemės sklypo nenaudojimas yra žemės netvarkymas taip, kad ji būtų tinkama naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, arba visiškas jos nenaudojimas ir kad nenaudojamai žemei priskiriamos apleistos žemės ūkio naudmenos ir pagal savivaldybės tarybos tvirtinamą nenaudojamų žemės sklypų nustatymo tvarkos aprašą nenaudojamiems žemės sklypams priskirti žemės sklypai); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016 esantys išaiškinimai, iš kurių matyti, kad savivaldybės taryba Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo tvarką detalizuoja (žemės mokesčio tarifą lemiančio žemės sklypo naudojimo arba nenaudojimo kriterijaus bendruosius požymius nustato) tvirtindama nenaudojamų žemės sklypų nustatymo tvarkos aprašą. Iš Sprendimo 1.2–1.4 papunkčių nematyti, kad žemės sklypai yra nenaudojami. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad žemės mokesčio tarifą nenaudojamiems žemės sklypams nustato Sprendimo 1.1 papunktis.

Atsiliepimas

12. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškimą prašė Aprašo 7 ir 8 punktus pripažinti teisėtais.

13. Atsakovas nurodė, kad savivaldybės interneto tinklalapyje viešai yra skelbiama ne tik savivaldybės tarybos posėdžių informacija, tačiau ir Tarybos komitetų posėdžių informacija, be to, Tarybos posėdžiai yra transliuojami tiesiogiai, o posėdžių įrašus galima rasti savivaldybės „Youtube“ kanale „VilniusVideo“, todėl Sprendimas, o taip pat ir komitetų pasiūlymai, buvo viešinami.

14. Atsakovas teigė, kad nagrinėjamu atveju aktualus 2011 m. balandžio 6 d. Tarybos sprendimu Nr. 1-2070 patvirtintas Savivaldybės tarybos veiklos reglamentas (toliau – ir Reglamentas) nustato, kad po tarybos sprendimo projekto pateikimo sprendimo projekto tekstas negali būti redaguojamas. Pagrindinis komitetas Tarybos sprendimo projektą svarsto paskutinis, gavęs kitų komitetų išvadas. Rengėjai Tarybai svarstyti teikia pirminį sprendimo projektą, komitetų siūlymų suvestinę lentelę bei pirminio sprendimo projekto ir pagrindinio komiteto siūlymų lyginamąjį variantą (Reglamento 43 str. 5 d.). Taigi, išdėstytų aplinkybių kontekste aiškiai matyti, kad registruojami yra parengti projektai, kurie po pateikimo Tarybai nebegali būti redaguojami – Tarybai svarstyti teikiamas pirminis sprendimo projektas su komitetų siūlymais. Atitinkamai, po pirminio projekto pateikimo jokie alternatyvūs projektai nėra ir neturi būti rengiami, registruojami ir skelbiami.

15. Atsakovas vertino, kad visų pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste nagrinėjamu atveju teisėkūra ir buvo vieša – Sprendimo projektas buvo paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, buvo paskelbti ir komitetų siūlymai, jie pagarsinti ir viešo Tarybos posėdžio metu. Jokios faktinės aplinkybės ar kokie nors neišpildyti procedūriniai reikalavimai (buvo išpildyti visi Reglamente nustatyti procedūriniai reikalavimai) nesuponuoja, kad Sprendimo projektas ir jo papildymai būtų buvę nepakankamai paviešinti.

16. Nurodė, kad įpareigojimas po kiekvieno gauto pasiūlymo parengti ir viešai skelbti naują galimą sprendimo projektą būtų nelogiškas ir neproporcingas – tai ne tik galėtų reikšti, kad Savivaldybė turėtų viešinti visas įmanomas sprendimų projektų kombinacijas su vienokiais ir kitokiais pasiūlymais, kas jau savaime neproporcingai apsunkintų Savivaldybės veiklą, tačiau tai taip pat galėtų reikšti, kad Tarybos sprendimų priėmimas neproporcingai išsitęstų laike – po kiekvieno gauto pasiūlymo turėtų būti kartojama sprendimo projekto rengimo, registravimo ir skelbimo procedūra, kiekvienas sprendimo projekto variantas galimai turėtų būti atskirai svarstomas ir pan. Tai reikštų, kad vieno sprendimo priėmimas pareikalautų neproporcingai daug išteklių, taip pat laiko, sprendimų priėmimas apskritai galėtų sustoti. Remiantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teisėkūroje vadovaujamasi proporcingumo principu, kuris reiškia, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti.

Atsiliepimas

17. Atsakovas dėl Sprendimo 1.2-1.4 papunkčių nurodė, kad nustatydama atitinkamus žemės mokesčio tarifus, Taryba įgyvendino jai Vietos savivaldos įstatyme suteiktą išimtinę kompetenciją, atitinkamai vadovaudamasi ne tik Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose įtvirtintais mokesčio diferencijavimo kriterijais, tačiau ir atsižvelgdama į pernai susiklosčiusią neeilinę situaciją dėl visuotinės pandemijos, taip pat ypatingai siekdama aktyviai skatinti darnią urbanistiką ir atsakingą nekilnojamojo turto naudojimą, gerinti aplinkos kokybę bei motyvuoti žemės mokesčio mokėtojus mažinti kietųjų dangų plotį ir paskatinti didinti laidžių dangų kiekį Vilniaus mieste, taip pat nuodugniai įvertinus ir Vilniaus mieste sparčiai besikeičiančią mokestinę aplinką: kad 2019 m.-2020 m. didžiąją žemės mokesčiu apmokestinamų sklypų dalį sudarė gyvenamoji, namų valdos, žemės ūkio ir mėgėjų sodų žemė, t. y. žemė, kuri nėra naudojama komercinei veiklai vykdyti ir priklausanti fiziniams asmenims, o juridinių asmenų nuosavybės teise valdoma žemė Vilniaus mieste 2020 m. sudarė apie 17 procentų (1 809 ha) nuo viso (10 570 ha) apmokestinamo žemės mokesčiu ploto.

18. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalis leidžia diferencijuoti mokesčio tarifą atsižvelgiant į vieną arba kelis kriterijus. Iš Sprendimo 1.2-1.4 papunkčių matyti, jog nustatomi žemės mokesčio tarifai yra siejami su tuo, kaip žemės sklypai naudojami: žemės sklypuose įrengiama daugiau automobilių stovėjimo vietų, nei leidžiama, ir ribojamas naudojimasis jomis, neužtikrinamas darnus pėsčiųjų judumas ir nesilaikant nustatytų reikalavimų įrengiama išorinė reklama. Šia apimtimi žemės mokesčio tarifų diferencijavimas yra grindžiamas Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytu žemės sklypo naudojimo arba nenaudojimo kriterijumi. Atitinkamai, Sprendimo 1.2 papunktyje nustatant atitinkamą mokesčio tarifą yra įtvirtinamos su žemės sklypų dydžiu tiesiogiai susijusios aplinkybės (t. y. statinių paskirtis, dydis ir automobilių stovėjimo vietų skaičius) - laikytina, kad tai visiškai atitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytą žemės sklypo dydžio kriterijų, t. y. žemės sklypo dydį. Sprendimo 1.2 papunktyje taip pat yra įtvirtinamos ir apmokestinimo atvejo aplinkybės, susijusios su Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje nustatytomis automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientų zonomis, todėl toks mokesčio tarifas visiškai atitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytą žemės sklypo buvimo savivaldybės teritorijoje vietos kriterijų. Pažymėjo, kad šis pakeitimas yra susijęs su žaliosios politikos vykdymu, kuris, kaip vienas prioritetinių sostinės tikslų, yra teisėtai nustatytas ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane.

19. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, neva Sprendimo 1.2-1.4 papunkčiuose įtvirtinti žemės mokesčio tarifai neatitinka nė vieno Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies įtvirtintų kriterijų, yra absoliučiai nepagrįsti.

II.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo pareiškimą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1-1043 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ 1.2–1.4 papunkčiai prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai. Kitą pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityje pareiškimo dalį atmetė.

21. Teismas nustatė, kad Savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 30-1442/21 „Dėl tarybos sprendimo projekto „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ Savivaldybės tarybai pateiktas sprendimo projektas „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“, pasiūlyta Sprendimo projektą įrašyti į Tarybos posėdžio darbotvarkę. Įsakymas paskelbtas viešai https://aktai.vilnius.lt/document/30356094. 2021 m. birželio 2 d. Taryba nusprendė pradėti Sprendimo projekto „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ svarstymo procedūrą, projektą svarstyti pagrindiniame - Ekonomikos ir finansų bei kituose komitetuose. Sprendimo projektas paskelbtas viešai https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/posedziai/posedzio-klausimas/?id=362471. 2021 m. birželio 15 d. Ekonomikos ir finansų komiteto posėdžio protokolu „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ nuspręsta pritarti Tarybos Sprendimo projektui su pateiktais siūlymais. Komiteto sprendimas su siūlymais paskelbtas viešai https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/posedziai/posedzio-klausimas/?id=362516. 2021 m. birželio 16 d. Paslaugų ir miesto ūkio komiteto protokolu „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ nuspręsta pritarti Tarybos Sprendimo projektui. Komiteto sprendimas paskelbtas viešai https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/posedziai/posedzio-klausimas/?id=363332. 2021 m. birželio 17 d. Savivaldos plėtojimo komiteto protokolu nuspręsta pritarti Tarybos Sprendimo projektui. Komiteto sprendimas paskelbtas viešai https://vilnius.lt/lt/savivaldvbe/posedziai/posedzio-klausimas/?id=363452. 2021 m. birželio 17 d. Miesto plėtros komiteto protokolu „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ nuspręsta pritarti Tarybos Sprendimo projektui su pateiktais siūlymais. Komiteto sprendimas su siūlymais paskelbtas viešai https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/posedziai/posedzio-klausimas/?id=362632. 2021 m. birželio 22 d. Ekonomikos ir finansų komiteto protokolu „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ nuspręsta pritarti Tarybos Sprendimo projektui su rengėjų pateiktais siūlymais. Komiteto sprendimas su siūlymais paskelbtas viešai https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/posedziai/posedzio-klausimas/?id=362856. 2021 m. birželio 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė priimti sprendimą „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ su papildytais punktais, kuriems pritarta Ekonomikos ir finansų komitete. Sprendimas viešai paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/posedziai/posedzio-klausimas/?id=363501 bei Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinė sistemoje (registracijos Nr. 21-26238), taip pat ir Savivaldybės teisės aktų registre https://aktai.vilnius.lt/document/30358099.

22. Teismas taip pat nustatė, kad savivaldybės interneto tinklalapyje viešai yra skelbiama ne tik Tarybos posėdžių informacija, tačiau ir Tarybos komitetų posėdžių informacija (https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/posedziai/?type=3). Tarybos posėdžiai yra transliuojami tiesiogiai, o posėdžių įrašus galima rasti savivaldybės „Youtube“ kanale „VilniusVideo“ (https://www.youtube.com/channel/UCRiA1g5YC2GK5ex3VFRx7nQ). Iš 2021 m. birželio 23 d. Tarybos posėdžio Nr. 42 įrašo ( https://www.youtube.com/watch?v=Za8SxOnvzFA (įrašo laikas nuo 48:40) matyti, kad svarstant klausimą „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ buvo dar kartą paviešinti konkretūs Sprendimo papildymai, kuriems pritarta komitetuose

23. Teismas vertino, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, nuo pat Sprendimo įtraukimo į Tarybos darbotvarkę, Sprendimo projektas, o taip pat ir komitetų pasiūlymai, buvo viešinami, todėl pats pareiškėjo reikalavimas ištirti Sprendimo teisėtumą pagal jo priėmimo tvarką yra grindžiamas neteisingomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl yra nepagrįstas.

24. Be to, Tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 1-2070 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas) 43 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Sprendimo ar kito dokumento Tarybos posėdyje svarstymo procedūrą sudaro šios stadijos: svarstymas pagrindiniame komitete, svarstymas Tarybos posėdyje ir sprendimo priėmimas. Minėto straipsnio 5 dalyje numatyta, kad po Tarybos sprendimo projekto pateikimo sprendimo projekto tekstas negali būti redaguojamas. Pagrindinis komitetas Tarybos sprendimo projektą svarsto paskutinis, gavęs kitų komitetų išvadas. Rengėjai Tarybai svarstyti teikia pirminį sprendimo projektą, komitetų siūlymų suvestinę lentelę bei pirminio sprendimo projekto ir pagrindinio komiteto siūlymų lyginamąjį variantą.

25. Teismas vertino, kad iš paminėtų Reglamento nuostatų matyti, jog registruojami parengti projektai, kurie po pateikimo Tarybai nebegali būti redaguojami – Tarybai svarstyti teikiamas pirminis sprendimo projektas, komitetų siūlymų suvestinė lentelė bei pirminio sprendimo projekto ir pagrindinio komiteto siūlymų lyginamasis variantas. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, po pirminio projekto pateikimo jokie alternatyvūs projektai nėra ir neturi būti rengiami, registruojami ir skelbiami. Todėl nesant teisės aktų, kurie numatytų, kad po kiekvieno pasiūlymo projektui turi būti skelbiami alternatyvūs projekto variantai, teismas pareiškėjo poziciją, jog paviešinus Tarybos sprendimo projektą toks viešinimas turi būti kartojamas pagal svarstymo metu gautus pasiūlymus, atmetė kaip nepagrįstą.

26. Teismas pažymėjo, kad Teisės aktų informacinės sistemos naudojimo teisėkūrai tvarkos aprašo, patvirtinto Teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-312 „Dėl Teisės aktų informacinės sistemos naudojimo teisėkūrai tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3 punkte nustatyta, jog TAIS rengiami, redaguojami, tvarkomi ir registruojami (viešinami) teisėkūros iniciatyvos (3.1. p.); teisės aktų projektai (3.2. p.); teisės aktų projektų lydimieji dokumentai (teisės akto projekto lyginamasis variantas, aiškinamasis raštas, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo išvada, jeigu šio vertinimo rezultatai nėra nurodyti aiškinamajame rašte, atliktų tyrimų, kuriais remtasi rengiant teisės akto projektą, išvados, teisės akto projekto, įgyvendinančio ES teisės aktą, nacionalinio teisės akto ir ES teisės akto atitikties lentelė, kiti teisės aktuose nustatyti kartu su teisės akto projektu privalomi parengti ir teisės aktą priimančiam subjektui pateikti dokumentai); (3.3. p.); konsultavimosi su visuomene rezultatai, įskaitant konsultavimosi laiką ir būdą (3.4. p.); teisinio reguliavimo stebėsenos rezultatai (pažymos) (3.5. p.); numatomo teisinio reguliavimo koncepcijos (3.6. p.); kiti su teisės aktų projektais susiję įstaigų ar kitų subjektų dokumentai, kuriais teisės aktų projektai teikiami išvadoms gauti, teikiamos išvados dėl teisės aktų projektų, įvertinamos pastabos ir pasiūlymai dėl teisės aktų projektų arba įforminami pasitarimų, skirtų nesutarimams dėl teisės akto projekto ir dėl pareikštų pastabų ir pasiūlymų spręsti, rezultatai, taip pat su teisėkūra susiję įstaigų ar kitų subjektų dokumentai ir informacija, kurių skelbimą TAIS nustato teisės aktai (3.7. p.). Minėto Aprašo 15 punkte nustatyta, kad TAIS naudotojas viešina dokumento rengimo eigą, tai yra skirtingus rengiamo dokumento variantus ir su dokumento rengimu susijusią informaciją.

27. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, tiek Sprendimo projektas Dėl Tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1-1043 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“, tiek ir teisės akto projekto lydimieji dokumentai (aiškinamieji raštai, antikorupcinio vertinimo pažymos, lyginamasis variantas) buvo skelbiami TAIS https://e-seimas.lrs.lt/portal/documentSearch/lt, todėl paminėtos Aprašo nuostatos pažeistos nebuvo.

28. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, jog Sprendimo projekto rengimo eigos viešinimas turėjo esminių trūkumų, paneigiančių viešinimo, svarstymo, derinimo esmę ir tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad Sprendimas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principui, 5 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 6 dalyje nustatytai teisės aktų projektų rengimo ir paskelbimo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje tvarkai, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 daliai, įpareigojančiai viešai skelbti sprendimų projektus savivaldybės interneto svetainėje, 4 straipsnio 9 punktui, nustatančiam savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus principą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Sprendimo projektas ir projekto lydimieji dokumentai bei komitetų siūlymai buvo paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

29. Pasisakydamas dėl Sprendimo 1.2-1. 4 papunkčių teismas nurodė, kad Sprendimo 1.2 papunktis nustato 0,24 procento žemės mokesčio tarifą žemės sklypams, kurių naudojimo būdas yra komercinės paskirties objektų teritorijos ir kuriuose yra 1 500 kv. m ir didesnio ploto prekybos paskirties statiniai, taip pat automobilių stovėjimo vietos, kurių skaičius viršija Tarybos nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus ir kurios yra uždaros ar riboto darbo laiko. Sprendimo 1.3 papunktis nustato 0,12 procento didesnį, nei nustatytas Sprendimo 1.5 papunktyje, žemės mokesčio tarifą žemės sklypams, kuriuose neužtikrinamas darnus pėsčiųjų judumas savo aplinkoje, tai yra neužtikrinamas tiesiausias ir pirmenybę suteikiantis pagal teisės aktus įrengtas ir apželdintas kelias pėstiesiems nuo pėsčiųjų infrastruktūros iki įėjimo į pastatą. Sprendimo 1.4 papunktis nustato 4 procentų žemės mokesčio tarifą žemės sklypams, kuriuose išorinė reklama įrengiama nesilaikant Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų, kai už šių reikalavimų nesilaikymą per mokestinį laikotarpį taikyta administracinė atsakomybė (yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje).

Šalies argumentai

30. Pareiškėjas savo pareiškime nurodė, kad jam kilo abejonės, ar Sprendimo 1.2-1.4 papunkčiai atitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalį. Nurodė, kad iš Sprendimo 1.2–1.4 papunkčių matyti, kad juose žemės mokesčio tarifai siejami su tuo, kaip žemės sklypai naudojami: žemės sklypuose įrengiama daugiau automobilių stovėjimo vietų, nei leidžiama, ir ribojamas naudojimasis jomis, neužtikrinamas darnus pėsčiųjų judumas ir nesilaikant nustatytų reikalavimų įrengiama išorinė reklama. Pažymėjo, jog tikėtina, kad šia apimtimi žemės mokesčio tarifų diferencijavimas grindžiamas Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytu žemės sklypo naudojimo arba nenaudojimo kriterijumi. Vis dėlto Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiuose nustatyti žemės mokesčio tarifai negali būti laikomi nustatytais pagal šį kriterijų.

31. Dėl Sprendimo 1.2-1.4 papunkčių atsakovas nurodė, kad nustatydama atitinkamus žemės mokesčio tarifus, Taryba įgyvendino jai Vietos savivaldos įstatyme suteiktą išimtinę kompetenciją, atitinkamai vadovaudamasi ne tik Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose įtvirtintais mokesčio diferencijavimo kriterijais, tačiau ir atsižvelgdama į pernai susiklosčiusią neeilinę situaciją dėl visuotinės pandemijos, taip pat ypatingai siekdama aktyviai skatinti darnią urbanistiką ir atsakingą nekilnojamojo turto naudojimą, gerinti aplinkos kokybę bei motyvuoti žemės mokesčio mokėtojus mažinti kietųjų dangų plotį ir paskatinti didinti laidžių dangų kiekį Vilniaus mieste, taip pat nuodugniai įvertinus ir Vilniaus mieste sparčiai besikeičiančią mokestinę aplinką: kad 2019 m.-2020 m. didžiąją žemės mokesčiu apmokestinamų sklypų dalį sudarė gyvenamoji, namų valdos, žemės ūkio ir mėgėjų sodų žemė, t. y. žemė, kuri nėra naudojama komercinei veiklai vykdyti ir priklausanti fiziniams asmenims, o juridinių asmenų nuosavybės teise valdoma žemė Vilniaus mieste 2020 m. sudarė apie 17 procentų (1 809 ha) nuo viso (10 570 ha) apmokestinamo žemės mokesčiu ploto. Tarybos įsitikinimu, Sprendimo 1.2-1.4 papunkčiai atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą žemės sklypo naudojimo arba nenaudojimo kriterijų. Tuo tarpu Sprendimo 1.2 papunktis atitinka ir dar du kriterijus, o būtent - įtvirtintus Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 4 ir 6 punktuose.

Žemesnės instancijos teismas

32. Teismas pažymėjo, kad administracinė teisė yra viešosios teisės dalis, kurioje vadovaujamasi specialaus leidimo (arba bendrojo draudimo) principu, pagal kurį „visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama“, tam tikro eksplicitinio leidimo nebuvimas paprastai yra interpretuotinas kaip atitinkamo (eksplicitiškai neleisto) elgesio draudimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, vykdydamos savo funkcijas, negali viršyti joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų, juos įgyvendindamos privalo inter alia priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus (jie turi būti paremti aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis, aiškūs, racionaliai motyvuoti ir kt.) (Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 2 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimai).

33. Šie reikalavimai yra detalizuoti, be kita ko, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte, pagal kurį viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

34. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka. Žemės apmokestinimo žemės mokesčiu tvarką nustato Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas (1 straipsnis) (redakcija nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. birželio 30 d.).

35. Teismas, sistemiškai išanalizavęs paminėtas Žemės mokesčio įstatymo 4, 6 straipsnių nuostatas, priėjo prie išvados, kad Tarybos teisė nustatyti konkrečius žemės mokesčio tarifus turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti žemės mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus. Situacija, kai žemės mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nustatytus kriterijus, kaip to reikalauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, yra vertintina kaip prieštaraujanti įstatymui.

36. Sprendžiant dėl Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte įtvirtintos išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka apimties, būtina įvertinti, kad ji yra ribojama įstatymų imperatyvių reikalavimų. Tai reiškia, kad Tarybos tvirtinami vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifai turi būti nustatyti tik pagal galiojančiuose įstatymuose numatytus kriterijus.

37. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, jog Sprendimo 1.2-1.4 papunkčiai (išskyrus Sprendimo 1.2 papunktyje nustatytą žemės mokesčio tarifą ta apimtimi, kuria jį lemia žemės sklypo naudojimo būdas) neatitinka nei vieno Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto kriterijaus, pagal kurį gali būti diferencijuojamas žemės mokesčio tarifas, ir nurodo, kad iš Sprendimo 1.2-1.4 papunkčių yra matyti, jog nustatomi žemės mokesčio tarifai yra siejami su tuo, kaip žemės sklypai naudojami: žemės sklypuose įrengiama daugiau automobilių stovėjimo vietų, nei leidžiama, ir ribojamas naudojimasis jomis, neužtikrinamas darnus pėsčiųjų judumas ir nesilaikant nustatytų reikalavimų įrengiama išorinė reklama, todėl prieina prie išvados, kad žemės mokesčio tarifų diferencijavimas yra grindžiamas Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytu žemės sklypo naudojimo arba nenaudojimo kriterijumi. Teismas nesutiko su tokiu minėtos teisės normos interpretavimu ir vertino, jog iš Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto formuluotės matyti, kad žemės mokesčio tarifą lemia ne tai, kaip žemės sklypai naudojami, ką akcentuoja atsakovas, o tai, ar apskritai žemės sklypai naudojami ar nenaudojami. Tokią išvadą teismas priėjo atsižvelgęs į tai, kad Taisyklių 44.3 papunktyje, kuris detalizuoja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą žemės sklypo naudojimo arba nenaudojimo kriterijų, nustatyta, kad žemės sklypo nenaudojimas yra žemės netvarkymas taip, kad ji būtų tinkama naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, arba visiškas jos nenaudojimas ir kad nenaudojamai žemei priskiriamos apleistos žemės ūkio naudmenos ir pagal savivaldybės tarybos tvirtinamą nenaudojamų žemės sklypų nustatymo tvarkos aprašą nenaudojamiems žemės sklypams priskirti žemės sklypai. Tokią išvadą leidžia daryti ir ta aplinkybė, kad būtent Sprendimo 1.1 papunktis ir nustato 4 procentų žemės mokestinės vertės tarifą nenaudojamiems žemės sklypams, kurių sąrašas sudaromos Tarybos nustatyta tvarka (Sprendimo 2. punktas). Tuo tarpu Sprendimo 1.2-1.4 papunkčiuose nustatyti žemės mokesčio tarifai niekaip nėra siejami su žemės sklypų naudojimo ar nenaudojimo faktu.

38. Teismas kritiškai vertino ir atsakovo argumentus, jog Sprendimo 1.2 papunktyje, nustatant atitinkamą mokesčio tarifą, yra įtvirtinamos su žemės sklypų dydžiu tiesiogiai susijusios aplinkybės (t. y. statinių paskirtis, dydis ir automobilių stovėjimo vietų skaičius), todėl laikytina, kad tai atitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytą žemės sklypo dydžio kriterijų; Sprendimo 1.2 papunktyje yra įtvirtintos aplinkybės, susijusios su Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje nustatytomis automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientų zonomis, todėl toks mokesčio tarifas atitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytą žemės sklypo buvimo savivaldybės teritorijoje vietos kriterijų.

39. Teismas iš esmės sutiko su Vyriausybės atstovo pozicija, kad Sprendimo 1.2 papunktyje nurodyti kriterijai yra siejami su žemės sklypų naudojimo būdu (komercinės paskirties objektų teritorijos), statinių paskirtimi ir plotu, automobilių stovėjimo vietų skaičiumi, tačiau ne su žemės sklypų dydžiu, kadangi iš Sprendimo 1.2 papunkčio reglamentavimo nematyti, kad konkretus žemės sklypų dydis lemtų žemės mokesčio tarifą, ir ne su žemės sklypo buvimo savivaldybės teritorijoje vietos kriterijumi, kadangi iš Sprendimo 1.2 papunkčio nematyti, kad žemės mokesčio tarifą lemia tai, kad žemės sklypai patenka į kurią nors iš automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientų zonų. Be to, žemės sklypo buvimo savivaldybės teritorijoje vietos kriterijų detalizuojančiame Taisyklių 44.6 papunktyje nustatyta, kad žemės mokesčio tarifų nustatymui pagal šį kriterijų priskirtinas žemės mokesčio tarifų nustatymas pagal savivaldybės teritorijoje nustatytas žemės verčių zonas. Sprendimo 1.2 papunktyje paminėtos automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientų zonos niekaip nesusijusios su žemės verčių zonomis.

40. Be to, nors Sprendimo 1.2 papunktyje nustatytas žemės mokesčio tarifas yra siejamas su žemės sklypų naudojimo būdu (komercinės paskirties objektų teritorijos), tačiau jis taikomas tik tiems žemės sklypams, kuriuose yra prekybos paskirties statiniai. Tuo tarpu vadovaujantis Žemės naudojimo būdų turinio aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl Žemės naudojimo būdų turinio aprašo patvirtinimo“ 20 punktu, žemės sklypai, kurių naudojimo būdas yra komercinės paskirties objektų teritorijos, skirti ne tik prekybos paskirties pastatams, bet ir viešbučių paskirties pastatams, administracinės paskirties pastatams, paslaugų paskirties pastatams, maitinimo paskirties pastatams ir sporto paskirties pastatams. Taigi, Sprendimo 1.2 papunktis komercinės paskirties objektų teritorijoms, kuriose yra prekybos paskirties statiniai, nepagrįstai nustato kitokį žemės mokesčio tarifą nei tokio paties naudojimo būdo žemės sklypams, kuriuose yra kitokios paskirties statiniai. Be to, kaip minėta, Sprendimo 1.2 papunktyje nustatytas žemės mokesčio tarifo kriterijus be žemės sklypo naudojimo būdo privalomai yra siejamas ir su statinių paskirtimi ir plotu, automobilių stovėjimo vietų skaičiumi, ko Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis nenumato.

41. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Taryba Sprendimo 1.2-1.4 papunkčiais žemės mokesčio tarifus diferencijavo remdamasi kriterijais, kurių Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis nenustato. Tuo tarpu atsižvelgiant į nustatytų tarifų įtaką mokesčio mokėtojų materialiosioms pareigoms, darytina išvada, kad Taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijai.

42. Teismas konstatavo, kad Sprendimo 1.2-1.4 papunkčiuose nustatytas mokesčio tarifų diferencijavimas prieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai.

43. Teismas dėl norminio administracinio akto (jo dalies) pripažinimo neteisėtu pasekmių, pažymėjo, jog norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesas yra specifinis, iš esmės besiskiriantis nuo individualaus pobūdžio administracinių bylų nagrinėjimo. Šiuo procesu siekiama ne išspręsti konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimą, o nuspręsti dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Sprendimu dėl norminio administracinio akto teisėtumo administracinis teismas skundžiamą norminį aktą pripažįsta teisėtu arba pripažįsta jį prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laiko jį panaikintu.

44. Šiuo atveju teismas nenustatė jokių objektyvių ir išskirtinių aplinkybių, kurios suponuotų poreikį taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 2 dalies, pagal kurią administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, nuostatas, todėl pareiškėjo prašymą palankaus teismo sprendimo atveju nustatyti, kad pripažintos neteisėtomis Sprendimo 1.2-1.4 papunkčių nuostatos negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos, atmetė kaip nepagrįstą.

III.

45. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Sprendimas yra teisėtas pagal priėmimo tvarką (teismo sprendimo dalį, kuria Vyriausybės atstovo pareiškimo dalis dėl Sprendimo priėmimo tvarkos teisėtumo atmesta, kaip nurodyta Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje), ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą, pripažįstant, kad Sprendimas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punktui ir 13 straipsnio 5 daliai, taip pat Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 5 straipsnio 1 daliai, 2 dalies 2 punktui ir 6 daliai.

46. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas ginčijama apimtimi priimtas pažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normas, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

47. Teismas neanalizavo Vietos savivaldos įstatymo ir Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatų, todėl neaišku, kaip jos pagrindžia išvadą, kad savivaldybės interneto svetainėje neturi būti skelbiamos skirtingos savivaldybės tarybos sprendimo projekto redakcijos.

48. Teigia, kad iš teismo sprendime pateikto nustatytų sprendimo „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ projekto (toliau – ir Sprendimo projektas) rengimo eigos viešinimo Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje aplinkybių vertinimo gali susidaryti įspūdis, jog, teismo vertinimu, Sprendimo projekto ir Tarybos komitetų sprendimų, kuriais Sprendimo projektą siūloma papildyti naujomis nuostatomis, paskelbimas laikytinas skirtingų Sprendimo projekto redakcijų paskelbimu. Atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės atstovas neteigia, jog Sprendimo projektas ir Tarybos komitetų sprendimai dėl jo nebuvo paskelbti savivaldybės interneto svetainėje.

Šalies argumentai

49. Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje (toliau – ir Sistema) viešinant Sprendimo projekto rengimo eigą nebuvo pažeista iš Teisėkūros pagrindų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies kylanti Sistemos naudojimo teisėkūrai tvarka. Pažymi, kad Sistemoje nebuvo paskelbta nei nauja Sprendimo projekto redakcija, nei jokia su naujos redakcijos Sprendimo projekto rengimu susijusi informacija.

Atsiliepimas

50. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

51. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo pozicija, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

52. Pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia klaidinga faktine informacija, nurodydamas, jog neva teismas neanalizavo Vietos savivaldos įstatymo ir Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatų, todėl neaišku, kaip jos pagrindžia išvadą, jog savivaldybės interneto svetainėje neturi būti skelbiamos skirtingos Tarybos sprendimo projekto redakcijos.

Žemesnės instancijos teismas

53. Teismas, sprendime padarydamas išvadą, jog Tarybos Sprendimo projektas buvo tinkamai viešinamas, išsamiai aptarė ir išanalizavo ne tik visas faktines aplinkybes, susijusias su Sprendimo projekto viešinimu (t. y. įvertino viešai prieinamus šaltinius, kuriuose projektas buvo skelbiamas), tačiau informacijos pateikimą šiuose šaltiniuose vertino kartu su aktualių teisės aktų reikalavimais, o būtent – Teisėkūros pagrindų įstatymo (kurio teismas, pareiškėjo nuomone, neva nevertino) 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principu, pagal kurį teisėkūra turi būti vieša, su bendraisiais interesais susiję teisėkūros sprendimai negali būti priimami visuomenei nežinant ir neturint galimybių dalyvauti, bei kartu su Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 dalimi, kuri nustato, kad pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra: <...> reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę. Savivaldybės gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų sprendimų projektais ir priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų ar atskirų valstybės tarnautojų darbą.

54. Atsakovas pažymi, kad šios nuostatos, susijusios su savivaldybės institucijų priimamų sprendimų viešinimu, Tarybos Sprendimo viešinimo ir priėmimo procese buvo įgyvendintos – savivaldybės gyventojai ar jų atstovai turėjo ne tik teisę, bet ir itin paprastą galimybę susipažinti su ginčijamo Sprendimo projektu, kadangi jis buvo paskelbtas ir svarstomas viešai, įprastai prieinamose platformose (pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes atitinkamai įvertino).

55. Vilniaus miesto savivaldybės interneto tinklalapyje viešai yra skelbiama ne tik Tarybos posėdžių informacija, tačiau ir tarybos komitetų posėdžių informacija (https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/posedziai/?type=3), todėl akivaizdu, kad bet kuris Sprendimo priėmimu suinteresuotas asmuo galėjo stebėti visą šio Sprendimo svarstymo eigą, sužinoti, kokie pasiūlymai sprendimui buvo pateikti ir atitinkamai, jeigu pageidavo, teikti savivaldybei komentarus. Atkreipė dėmesį, kad Tarybos posėdžiai, be kita ko, yra transliuojami ir tiesiogiai – posėdžių įrašus galima rasti Vilniaus miesto savivaldybės „Youtube“ kanale „VilniusVideo“ (https://www.youtube.com/channel/UCRiA1g5YC2GK5ex3VFRx7nQ). Iš Tarybos 2021 m. birželio 23 d. posėdžio Nr. 42 įrašo matyti (įrašo laikas nuo 48:40 min.), kad svarstant klausimą „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ buvo dar kartą paviešinti konkretūs Sprendimo papildymai, kuriems buvo pritarta komitetuose.

56. Atsižvelgdamas į tai, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendime padarė pagrįstą ir objektyviais rašytiniais įrodymais (interaktyviomis nuorodomis į atliktą Sprendimo viešinimą) pagrįstą išvadą, kad visos šios nustatytos ir teismo išsamiai įvertintos faktinės aplinkybės patvirtina, jog, priešingai nei pareiškime dėstė Vyriausybės atstovas, Sprendimas nuo pat jo įtraukimo į Tarybos darbotvarkę, o taip pat ir komitetų pasiūlymai, buvo viešinami, todėl pats pareiškėjo reikalavimas ištirti Sprendimo teisėtumą pagal jo priėmimo tvarką yra grindžiamas neteisingomis faktinėmis aplinkybėmis.

57. Atsakovas visiškai sutinka su teismo sprendime šiuo aspektu padaryta išvada, kad byloje nustatytų ir teismo įvertintų faktinių aplinkybių kontekste nagrinėjamu atveju teisėkūra ir buvo vieša – Sprendimo projektas buvo paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, buvo paskelbti ir komitetų siūlymai, jie pagarsinti ir viešo Tarybos posėdžio metu. Jokios faktinės aplinkybės ar kokie nors neišpildyti procedūriniai reikalavimai (buvo išpildyti visi Reglamente nustatyti procedūriniai reikalavimai) nesuponuoja, kad Tarybos Sprendimo projektas ir jo papildymai būtų buvę nepakankamai paviešinti.

58. Vyriausybės atstovo apeliacinio skundo turinys suponuoja vien tik formalų ir visiškai neracionalų pareiškėjo galbūt turimą įsivaizdavimą, kad Tarybos sprendimų projektai turėtų būti rengiami iš naujo ir viešinami po kiekvieno gauto pasiūlymo. Tačiau tokio reikalavimo įgyvendinimas būtų nelogiškas ir elementariai tiesiog neproporcingas – tai ne tik galėtų reikšti, kad savivaldybė turėtų viešinti visas įmanomas sprendimų projektų kombinacijas su vienokiais ir kitokiais pasiūlymais, kas jau savaime neproporcingai apsunkintų savivaldybės veiklą, tačiau tai taip pat galėtų reikšti, kad Tarybos sprendimų priėmimas neproporcingai išsitęstų laike – po kiekvieno gauto pasiūlymo turėtų būti kartojama sprendimo projekto rengimo, registravimo ir skelbimo procedūra, kiekvienas sprendimo projekto variantas galbūt turėtų būti atskirai svarstomas ir pan. Tai reikštų, kad vieno sprendimo priėmimas pareikalautų neproporcingai daug išteklių, laiko, ir sprendimų priėmimas apskritai galėtų sustoti.

59. Atkreipia dėmesį, kad šiuo aspektu yra vadovaujamasi teisės aktų nuostatomis, pirmiausia – Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pagal kurį teisėkūroje vadovaujamasi proporcingumo principu, kuris reiškia, jog pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Be to, remiantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teisėkūroje vadovaujamasi ir efektyvumo principu, reiškiančiu, kad teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, turi būti skelbiami ir įvertinami dėl teisinio reguliavimo gauti pasiūlymai, o teisėkūros veiksmai atliekami per protingus terminus.

Atsiliepimas

60. Atsakovo teigimu, akivaizdu, kad pareiškėjo skunde dėstomi argumentai ir nurodomos teisės aktų nuostatos (kurių teismas neva neįvertino) negali būti aiškinamos atsietai nuo šių teisėkūros principų, t. y. tokiu būdu, jog toks aiškinimas didintų administracinę ir kitokią naštą savivaldybės veiklai, ilgintų teisėkūros terminus ir kitokiu būdu sunkintų sprendimų priėmimą. Taigi teismas sprendime, įvertinęs reikšmingas aplinkybes apie tai, kad Sprendimo projektas ir komitetų siūlymai buvo paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka, padarė pagrįstą išvadą, jog Sprendimo projekto viešinimo procedūra jokių esminių trūkumų neturėjo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą skundžiamoje dalyje pakeisti.

Šalies argumentai

61. Atsakovas Taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį, kuria Vyriausybės atstovo pareiškimas buvo tenkintas, ir priimti naują sprendimą – Vyriausybės atstovo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą visa apimtimi.

Atsiliepimas

62. Atsakovas nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas padarė išvadą, jog Taryba Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiais žemės mokesčio tarifus diferencijavo remdamasi kriterijais, kurių Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis nenustato. Šiuo aspektu teismas iš esmės sutiko su Vyriausybės atstovo pareiškime pateiktu klaidingu vertinimu, neva Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiuose nurodytos žemės mokesčio tarifus lemiančios aplinkybės yra niekaip nesusijusios su pagrindine žemės naudojimo paskirtimi ir žemės mokesčio mokėtojų kategorijomis, o Sprendimo 1.3–1.4 papunkčiuose nurodytos aplinkybės – ir su žemės sklypų naudojimo būdu, žemės sklypų dydžiu ir žemės sklypų buvimo savivaldybės teritorijoje vieta. Atsižvelgdamas į nustatytų tarifų įtaką mokesčio mokėtojų materialiosioms pareigoms, teismas pažymėjo, kad Taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais. Teismas pripažino, jog situacija, kai žemės mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nustatytus kriterijus, kaip to reikalauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, yra vertintina kaip prieštaraujanti įstatymui, todėl skundžiamame sprendime teismas priėjo išvadą, jog Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiuose nustatytas mokesčio tarifų diferencijavimas prieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai.

63. Atsakovas, nesutikdamas su nurodytomis išvadomis, pažymi, kad padarydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas, visų pirma, esamą situaciją įvertino itin formalizuotai – visiškai neatsižvelgdamas į Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte įtvirtintos išimtinės Tarybos kompetencijos teisės aktų nustatyta tvarka nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus esmę. Teismas neįvertino, kad savivaldybių tarybos, naudodamosi joms suteikta vietos savivaldos teise ir atsižvelgdamos į centrinės valdžios priimtus teisės aktus, savo sprendimų, reglamentuojančių mokestinius klausimus (mokesčių tarifus) savivaldybės veiklos teritorijoje, negali priimti aklai ar vien formaliai – tinkamai įgyvendindama savivaldos teisę, šiuos (kaip ir bet kuriuos kitus) sprendimus savivaldybės taryba turi priimti, be kita ko, atsižvelgdama ir į konkrečioje savivaldybėje susiklosčiusius visuomeninius, socialinius ir ekonominius santykius bei jų specifiškumą.

64. Teismas visiškai neatsižvelgė į atsiliepime šiuo aspektu dėstytus atsakovo argumentus, kad nagrinėjamu atveju, Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiais nustatydama atitinkamus žemės mokesčio tarifus, Taryba būtent ir įgyvendino jai Vietos savivaldos įstatyme suteiktą minėtą išimtinę kompetenciją, atitinkamai vadovaudamasis ne tik Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose įtvirtintais mokesčio diferencijavimo kriterijais, tačiau ir bendraisiais protingumo bei teisingumo principais, o būtent – atsižvelgdamas į 2020 metais Lietuvoje susiklosčiusią neeilinę situaciją dėl visuotinės pandemijos, taip pat ypatingai siekdama aktyviai skatinti darnią urbanistiką ir atsakingą nekilnojamojo turto naudojimą, gerinti aplinkos kokybę bei motyvuoti žemės mokesčio mokėtojus mažinti kietųjų dangų plotį ir paskatinti didinti laidžių dangų kiekį Vilniaus mieste.

65. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atsiliepime į pareiškimą nurodytų argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Atsakovo vertinimu, tai rodo, jog teismas skundžiamą sprendimą priėmė itin formaliai, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad ginčijami Sprendimo punktai iš esmės yra nukreipti į visuomeninę naudą ir Vilniaus miesto gyventojų gyvenimo kokybės gerinimą.

66. Atsakovas nesutinka, kad Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiais Taryba žemės mokesčio tarifus diferencijavo remdamasi kriterijais, kurių Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis nenustato. Tokią išvadą teismas padarė klaidingai (itin siaurinamai) aiškindamas minėtą Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalį. Taryba nesutinka, kad Sprendimo 1.2 – 1.4 papunkčiai neva neatitinka nė vieno Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto kriterijaus, pagal kurį gali būti diferencijuojamas žemės mokesčio tarifas. Priešingai – iš Sprendimo 1.2–1.4 papunkčių yra matyti, jog nustatomi žemės mokesčio tarifai yra siejami su tuo, kaip žemės sklypai naudojami: žemės sklypuose įrengiama daugiau automobilių stovėjimo vietų, nei leidžiama, ir ribojamas naudojimasis jomis, neužtikrinamas darnus pėsčiųjų judumas ir nesilaikant nustatytų reikalavimų įrengiama išorinė reklama. Akivaizdu, kad šia apimtimi žemės mokesčio tarifų diferencijavimas yra grindžiamas Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytu žemės sklypo naudojimo arba nenaudojimo kriterijumi. Atitinkamai, Sprendimo 1.2 papunktyje nustatant atitinkamą mokesčio tarifą yra įtvirtinamos su žemės sklypų dydžiu tiesiogiai susijusios aplinkybės (t. y. statinių paskirtis, dydis ir automobilių stovėjimo vietų skaičius) – akivaizdu, kad tai visiškai atitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytą kriterijų, t. y. žemės sklypo dydį. Sprendimo 1.2 papunktyje taip pat yra įtvirtinamos ir apmokestinimo atvejo aplinkybės, susijusios su Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje nustatytomis automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientų zonomis, todėl toks mokesčio tarifas visiškai atitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytą žemės sklypo buvimo savivaldybės teritorijoje vietos kriterijų.

67. Taigi, priešingai negu skundžiamame sprendime klaidingai vertino pirmosios instancijos teismas, Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiais buvo įtvirtinti net keli Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje numatyti kriterijai, kuriais remiantis galima diferencijuoti mokesčio tarifą, o būtent: Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiai atitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą žemės sklypo naudojimo arba nenaudojimo kriterijų. Tuo tarpu Sprendimo 1.2 papunktis atitinka ir dar du kriterijus, o būtent – įtvirtintus Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 4 ir 6 punktuose.

Žemesnės instancijos teismas

68. Teismas sprendime visiškai nevertino ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, pagal kurį teisėkūroje yra vadovaujamasi, be kitų, proporcingumo principu, reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Viešojo administravimo įstatymas numato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi, be kitų, objektyvumo principu, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, proporcingumo principu, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

69. Atsakovo vertinimu, pastarieji objektyvumo ir proporcingumo principai yra įgyvendinami būtent nustačius tokią aiškią ir konkrečią tarifų taikymo sąlygą, pagal kurią žemės sklypo naudojimas vertinamas pagal labai objektyvius kriterijus – žemės sklypuose įrengiama daugiau automobilių stovėjimo vietų, nei leidžiama, ir ribojamas naudojimasis jomis, neužtikrinamas darnus pėsčiųjų judumas ir nesilaikant nustatytų reikalavimų įrengiama išorinė reklama – akivaizdu, kad tokių aplinkybės egzistavimas yra objektyviai nustatomas, negali būti paneigtas ir nuginčytas. Teismas, ignoruodamas ir šiuos principus, nepagrįstai padarė priešingą išvadą – neva Sprendimo 1.2 bei 1.6 papunkčiuose nustatytas mokesčio tarifų diferencijavimas neatitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytų kriterijų, o Taryba, priimdama ginčijamus Sprendimo punktus, neva pažeidė teisėtumo bei įstatymo viršenybės principus.

Žemesnės instancijos teismas

70. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, padaryta netinkamai (itin siaurinamai) vertinus minėtas Žemės mokesčio įstatymo nuostatas, bei neįvertinus, kad, įgyvendindama įstatymų jai suteiktą išimtinę kompetenciją nustatyti mokesčių tarifus, Taryba šiuos sprendimus, susijusius su mokesčių nustatytu, turi priimti ne aklai, o vadovaudamasi ir bendraisiais protingumo principais bei atsižvelgdama į konkrečioje savivaldybėje susiklosčiusius visuomeninius, socialinius ir ekonominius santykius bei jų specifiškumą.

Atsiliepimas

71. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Šalies argumentai

72. Pareiškėjas nurodo, kad Taryba apeliaciniame skunde nurodytos Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkto nuostatos ir teisės principų neanalizavo Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, todėl neaišku, kaip ši nuostata ir teisės principai pagrindžia Sprendimo 1.2–1.4 papunkčių atitiktį Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai.

Atsiliepimas

73. Atsakovo apeliacinio skundo 10, 11 ir 13 punktuose nurodytos žemės mokesčio tarifų diferencijavimui įtakos turėjusios aplinkybės galėtų pagrįsti tik Sprendimo 1.2–1.4 papunkčių politinį ir ekonominį tikslingumą, bet ne jų teisėtumą. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį administracinis teismas nevertina ginčijamo teisės akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

Šalies argumentai

74. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nepagrįstai plečiamai aiškino Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3, 4 ir 6 punktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešosios teisės normų plečiamasis aiškinimas negalimas.

Atsiliepimas

75. Atsakovas nenurodė konkrečių argumentų, kodėl nesutinka su teismo sprendimo dalyje esančiais Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo išaiškinimais. Taip pat atsakovas nenurodė ir Sprendimo nuostatomis nepagrindė, koks konkretus žemės sklypų dydis ir žemės sklypo buvimas kokioje konkrečioje automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientų zonoje lemia žemės mokesčio tarifą ir kaip automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientų zonos yra susijusios su žemės verčių zonomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

76. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Vyriausybės atstovas kreipėsi su pareiškimu, prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 1-1043 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ pagal priėmimo tvarką atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punktą ir 13 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir 5 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 2 punktą ir 6 dalį, taip pat ar Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiai atitinka Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalį.

77. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė Vyriausybės atstovo argumentus dėl procedūrinių pažeidimų padarymo neviešinant savivaldybės tarybos komitetų pasiūlymų nulemtos Sprendimo projekto naujos redakcijos. Šis teismas konstatavo Sprendimo projekto ir lydimųjų dokumentų bei komitetų siūlymų viešą paskelbimą teisės aktų nustatyta tvarka. Pripažino Sprendimo 1.2–1.4 papunkčių prieštaravimą Vyriausybės atstovo nurodytam teisiniam reguliavimui, nustatytam Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje. Akcentavo, kad ginčijamuose Sprendimo papunkčiuose nustatytas žemės mokesčio tarifų diferencijavimas remiasi įstatyme nenustatytais kriterijais. Argumentavo, kad pagal Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto formuluotę, kuri analizuotina sistemiškai ir atsižvelgiant, be kita ko, į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. VA-55 patvirtintas Žemės mokesčio administravimo taisykles, matyti, jog žemės mokesčio tarifą lemia ne tai, kaip žemės sklypai naudojami, ką pabrėžia atsakovė, o tai, ar apskritai žemės sklypai naudojami ar nenaudojami. Tai esą sudaro pagrindą pritarti pareiškėjo argumentams dėl skirtingos teisinės galios normų prieštaravimo atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atitinkamas doktrinas dėl visų esminių mokesčio elementų nustatymo tik įstatyme ir viešojo administravimo subjektų veikimo tik jiems priskirtos kompetencijos ribose.

78. Pareiškėjo Vyriausybės atstovo apeliacinis skundas, kuriame pažymimas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. posėdyje svarstyto ir atitinkamai papildyto bei priimto Sprendimo projekto naujos redakcijos išankstinis nepaviešinimas, iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismo išvados apie esą neprivalomą skirtingų savivaldybės tarybos sprendimo projekto redakcijų viešinimą neaiškumo akcentavimu ir Teisėkūros pagrindų įstatyme numatytu Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinės sistemos naudojimo teisėkūrai pabrėžimu, taip pat patikslinimu, kad pareiškimas nebuvo grindžiamas teiginiu, jog Sprendimo projektas ir Tarybos komitetų sprendimai dėl jo nebuvo paskelbti savivaldybės interneto svetainėje.

79. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinis skundas grindžiamas, be kita ko, pirmosios instancijos teismo itin siaurinamai atlikto Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir netinkamai vertinto konkrečioje savivaldybėje susiklosčiusių socialinių ir ekonominių santykių specifiškumo bei Tarybai įstatymu suteiktos išimtinės kompetencijos nustatyti mokesčių tarifus įgyvendinimo akcentavimu, taip pat ginčijamą žemės sklypo naudojimo nurodymą Sprendime lemiančio objektyvumo – daugiau nei leidžiama automobilių stovėjimo vietų įrengimo žemės sklypuose ir naudojimosi jomis ribojimo, darnaus pėsčiųjų judumo neužtikrinimo ir išorinės reklamos įrengimo nesilaikant nustatytų reikalavimų – pabrėžimu.

80. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

81. Dėl Vyriausybės atstovo apeliaciniame skunde nurodomų Sprendimo projekto svarstymo ir priėmimo eigoje atsakovės padarytų ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nenustatytų esminių Sprendimo projekto naujos redakcijos viešinimo procedūrinių pažeidimų, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjo ir apelianto argumentai grindžiami teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principais bei Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinės sistemos paskirtimi. Šiais argumentais nebuvo ginčijama atsakovės pabrėžiamo jos Reglamento ir jame numatyto Sprendimo projekto bei Tarybos komitetų pasiūlymų dėl šio projekto paskelbimo savivaldybės interneto svetainėje tvarkos atitiktis Teisėkūros pagrindų įstatymui ir Vietos savivaldos įstatymui. Apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų ir įvertintų Sprendimo projekto ir lydimųjų dokumentų bei komitetų siūlymų paskelbimo savivaldybės interneto svetainėje faktinių aplinkybių bei nurodyto joms taikytino teisinio reglamentavimo sampratos, taip pat neįrodo, kad įstatymų leidėjas besąlygiškai ir vienareikšmiai reikalautų, kad visi savivaldybės tarybos komitete apsvarstyti ir pritarimo sulaukę pirminio tarybos sprendimo projekto papildymai prieš tarybos posėdį būtų viešai skelbiami ne kaip tarybos komitetų pasiūlymai, bet kaip to projekto pakitęs variantas Nr. 2, juo labiau Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinės sistemoje. Nėra pagrindo vienareikšmiai konstatuoti įstatymų leidėjo imperatyvų reikalavimą Vyriausybės atstovo nurodytose įstatymų nuostatose, kad nuolat neposėdžiaujančių visų 60 savivaldybių tarybų sprendimų pirminių projektų negalutinio svarstymo ir pasiūlymų dėl jų papildymo ar pakeitimo tarybos komitetuose rezultatai atsispindėtų ne tik savivaldybių interneto svetainėse ar vietinėje spaudoje pagal jų reglamentus viešai skelbiamuose tarybų komitetų pasiūlymų sąrašuose (lentelėse), bet ir pagal šiuos pasiūlymus skubiai parengtuose pakitusiuose tarybų sprendimų projektuose Nr. 2 ar Nr. 3 arba Nr. 4, kurie būtų skelbiami Teisėkūros pagrindų įstatyme numatytoje Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinės sistemoje ir tuo prilygtų pagal Konstituciją nepertraukiamai veikiančio bei išskirtinį organizacinį teisinį aptarnavimą turinčio Lietuvos Respublikos Seimo svarstomo įstatymo projekto pakitusio projekto Nr. 2 ar Nr. 3 arba Nr. 4 tradiciniam paviešinimui minėtoje Sistemoje. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai atskleidė bei įvertino, kad nagrinėjamu atveju savivaldybės interneto tinklapyje skelbiama Tarybos komitetų posėdžių informacija ir tuo bei kitomis papildomomis priemonėmis (tarybos posėdžių transliacijomis) užtikrinamas Sprendimo projekto papildymų, kuriems pritarta komitetuose, paviešinimas. Jis sudaro prielaidas suinteresuotiems asmenims numanyti atitinkamą tarybos posėdyje vyksiančio Sprendimo projekto svarstymo pagal komitetuose pasiūlytus papildymus ar pakeitimus raidą. Tuo nagrinėjamu atveju nėra iškreipiami ar paneigiami Vyriausybės atstovo nurodyti Teisėkūros pagrindų įstatyme ir Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinti teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principai ir jų suponuojami reikalavimai savivaldybės tarybos sprendimo projekto ir lydimųjų dokumentų viešinimui, juo labiau tuo aspektu, kad šių reikalavimų įgyvendinimu pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punktą („Informacija apie savivaldybės institucijų ir įstaigų veiklą, sprendimų projektus ir priimtus sprendimus yra vieša. Savivaldybė savo interneto svetainėje teikia ir nuolat atnaujina šio įstatymo numatytą informaciją <…>“) įtikinamai pagrįsta atsakovės pozicija nagrinėjamu atveju. Todėl atmestinas apelianto reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Vyriausybės atstovo pareiškimo dalis dėl Sprendimo priėmimo tvarkos teisėtumo atmesta, ir pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Sprendimo projekto ir lydimųjų dokumentų bei komitetų siūlymų paskelbimas buvo užtikrintas teisės aktų nustatyta tvarka.

82. Dėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinio skundo argumentų, kuriais siekiama paneigti Vyriausybės atstovo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytą ir pirmosios instancijos teismo nustatytą Sprendimo 1.2-1. 4 papunkčių prieštaravimą Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai, pirmiausia pažymėtina, kad mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, remiami ūkio plėtros prioritetai (Konstitucinio Teismo, be kita ko, 2003 m. lapkričio 17 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

83. Akcentuotina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) 6 straipsnyje įtvirtintos savivaldybių tarybų kompetencijos nustatyti žemės mokesčio tarifus įgyvendinimo mechanizmo atitiktį Konstitucijai, konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 120 straipsnio 1 dalį, 127 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti tokį tam tikrų mokesčių, įskaitomų į savivaldybės biudžetą, modelį, pagal kurį konkretų mokesčio tarifą, laikydamasi įstatyme numatytų ribų ir atsižvelgdama į įstatyme nustatytus kriterijus, tvirtina savivaldybės taryba (2016 m. gruodžio 7 d. nutarimas).

84. Taigi Konstitucija leidžia įstatymų leidėjui nustatyti į savivaldybių biudžetus įskaitomo mokesčio tarifo intervalą, t. y. minimalų ir maksimalų procentinį dydį, kurį pagal vietos teritorinių bendruomenių specifiką gali sukonkretinti savivaldybių tarybos, privalančios laikytis įstatyme numatytų ribų ir atsižvelgti į įstatyme nustatytus kriterijus. Vadinasi, nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas Konstitucinio Teismo pateisintas įstatymų leidėjo pasirinktas žemės mokesčio, įskaitomo į savivaldybės biudžetą, modelis, pagal kurį Vilniaus miesto savivaldybės taryba Sprendimo 1.2-1. 4 papunkčiuose nustatė konkretų mokesčio tarifą, laikydamasi įstatyme numatytų ribų ir atitinkamai atsižvelgdama į įstatyme nustatytus ar suponuojamus kriterijus.

85. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seime 2011 m. lapkričio 17 d. registruoto Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-3862 aiškinamajame rašte nurodyta, kad „atsižvelgiant į tai, kad žemės mokestis kaip ir nekilnojamojo turto mokestis yra tiesioginis savivaldybių biudžetų pajamų šaltinis, vietoje šiuo metu taikomo 1,5 proc. tarifo siūloma numatyti teises pačioms savivaldybių taryboms nustatyti mokesčio tarifą (tarifus) įstatyme nustatytose ribose – nuo 0,01 proc. iki 4 proc., remiantis įstatyme nustatytais kriterijais. Tuo būtų papildomai prisidedama prie savivaldybių finansinio savarankiškumo stiprinimo, suteikiama dar viena priemonė vietos socialinei, ekonominei politikai įgyvendinti“; „žemės mokesčio tarifo diferencijavimo galimybės leistų savivaldybėms numatyti papildomas paskatas verslui.“

86. Pažymėtina ir tai, kad Seimo 2011 m. gruodžio 21 d. priimtu Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1829 (Valstybės žinios, 2011, Nr. 163-7743) nauja redakcija išdėstyto Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnyje „Mokesčio tarifas” nustatyta, kad mokesčio tarifas – nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip (1 d.); „savivaldybės taryba, siekdama, kad naujas konkretus mokesčio tarifas galiotų šios savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, naują konkretų mokesčio tarifą turi nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio liepos 1 dienos, neviršydama šio straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų <…>“ (2 d.); savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: 1) pagrindinę žemės naudojimo paskirtį; 2) žemės sklypo naudojimo būdą; 3) žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą; 4) žemės sklypo dydį; 5) mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį); 6) žemės sklypo buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus) (3 d.).

87. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1-1043 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“, kuriuo 1 punktu nuspręsta nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiai privačiai žemei atitinkamus žemės mokesčio tarifus 2022 metams, Vyriausybės atstovo ginčijami 1.2–1.4 papunkčiai ir su jais, t. y. 1.4 papunkčiu, susijęs 1.5 papunktis numato:

„1.2. 0,24 procentų žemės mokestinės vertės tarifą komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdo žemės sklypams, kuriuose yra 1500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) kv. m ir didesnio ploto prekybos paskirties statiniai ir automobilių stovėjimo vietos, tais atvejais, jei žemės sklype automobilių stovėjimo vietų skaičius viršija Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 1-664 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schemos tvirtinimo“ nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus ir juose yra įrengtos uždaros (nesuteikiant galimybių naudotis visiems asmenims) ar riboto darbo laiko automobilių stovėjimo vietos. Šiame papunktyje nustatytas žemės mokesčio tarifas taikomas automobilių stovėjimo vietų užimamai žemės sklypo daliai. Likusiai žemės sklypo daliai atitinkamai taikomi kiti šiame sprendime nustatyti žemės mokestinės vertės tarifai. Jei automobilių stovėjimo vietų skaičius sumažinamas vietoj automobilių stovėjimo vietų įrengiant želdynus iki einamųjų metų birželio 1 d. ir neviršija šiame papunktyje nurodytu Tarybos sprendimu nustatytų automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientų, automobilių stovėjimo vietos padaromos viešai prieinamomis ir neribojamas jų darbo laikas, šiai žemės sklypo daliai taikomas 0,12 procentų žemės mokestinės vertės tarifas;

1.3. 0,12 procentų didesnį, nei 1.5 papunktyje nustatytas, žemės mokesčio tarifą žemės sklypams, kuriuose neužtikrinamas darnus pėsčiųjų judumas savo aplinkoje, t. y. neužtikrinamas tiesiausias ir pirmenybę suteikiantis pagal teisės aktus įrengtas ir apželdintas praėjimo kelias pėstiesiems nuo miesto pėsčiųjų infrastruktūros iki savo pastato įėjimo;

1.4. 4 procentų žemės mokesčio tarifą žemės sklypams, kuriuose įrengiama reklama, nesilaikant Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nustatytų draudimų ir reikalavimų, ir kai už šių draudimų bei reikalavimų nevykdymą per atitinkamą mokestinį laikotarpį yra įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje dėl išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nevykdymo;

1.5. 0,12 procentų žemės mokestinės vertės tarifą visai kitai žemei“.

88. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės taryba priimtuose Sprendimo 1.2-1. 4 papunkčiuose tinkamai vykdė Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime nurodytą savivaldybės pareigą laikytis į savivaldybės biudžetą įskaitomo mokesčio tarifų intervalo sukonkretinimo ribų, t. y. atsižvelgdama į įstatyme nustatytus mokesčio tarifų intervalo diferencijavimo kriterijus, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nurodė, jog yra konstatavęs, kad atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą; atskleisti atskirų statyme pavartotų sąvokų prasmę galima išsiaiškinus įstatymo paskirtį, jo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, reguliavimo ypatumus. Kituose Konstitucinio Teismo nutarimuose atitinkamai išplėtota doktrina, kad ne tik Konstitucijos, bet ir apskritai teisės negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą (2004 m. gegužės 25 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2020 m. liepos 30 d., 2022 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Suabsoliutinus pažodinį (lingvistinį, verbalinį) aiškinimą, gali būti sumenkinamas visuminio reguliavimo turinys ir ignoruojami atitinkami siekiai (2006 m. birželio 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimai). Privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų (2006 m. birželio 6 d. nutarimas).

89. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktą aiškina ne tik remdamasi jo formuluote ir jos pažodiniu (lingvistiniu, verbaliniu) aiškinimu, tačiau susiedama ir su sisteminiu bei teleologiniu aiškinimu, tinkamai įvertinant Žemės mokesčio įstatymo specifiką ir nagrinėjamu atveju aktualius įstatymų leidėjo siekius bei tikslus pagal minėtą 2011 m. lapkričio 17 d. registruoto Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-3862 aiškinamąjį raštą.

90. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiai nepažeidžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo doktrinos apie viešojo administravimo subjektų veikimą tik jiems priskirtos kompetencijos ribose. Atsakovė, įgyvendindama jai įstatymu suteiktą išimtinę kompetenciją mokesčio tarifų diferencijavimu reguliuoti savivaldybėje vykstančius ekonominius, socialinius procesus, skatinti teisės aktų reikalavimus atitinkančias naudingas ūkines pastangas, neveikė ultra vires (lot. viršijant įgaliojimus).

91. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo argumento, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgtina, be kita ko, į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. VA-55 patvirtintas Žemės mokesčio administravimo taisykles ir jose suponuojamą žemės sklypo nenaudojimo arba naudojimo kriterijaus sampratą, pažymėtina, kad tokios žemesnės teisinės galios taisyklės pagal teisės normų hierarchiją negali būti įstatymų aiškinimo šaltinis. Kaip Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais (Konstitucinio Teismo, be kita ko, 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. vasario 10 d. sprendimas), taip įstatymų nuostatos ar jų dalimi esančios formuluotės nuostatos negali būti aiškinamos remiantis žemesnės galios teisės aktų nuostatomis (formuluotėmis).

92. Akcentuotina, kad Sprendimo 1.2-1.4 papunkčiai siejami su tam tikru žemės sklypų naudojimu nesilaikant atitinkamų teisės reikalavimų, t. y. žemės sklypų tam tikro naudojimo faktais ir atitinkamų teisės reikalavimų nesilaikymo objektyviais požymiais (duomenimis). Savivaldybės pagal minėtą Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktą, aiškinamą šio įstatymo tikslų specifikos kontekste, gali sukonkretinti tam tikrus žemės sklypų naudojimo nesilaikant teisės aktų reikalavimų atvejus ir jų objektyvius požymius. Todėl atmestinas pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, kad Sprendimo 1.2-1.4 papunkčiuose nustatyti žemės mokesčio tarifai esą nėra siejami su žemės sklypų naudojimo ar nenaudojimo faktu, objektyviais požymiais.

93. Pabrėžtina, kad Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintas žemės sklypo naudojimo, nenaudojimo kriterijus, jį aiškinant minėtų įstatymų leidėjo ketinimų ir tikslų bei į savivaldybės biudžetus įskaitomo (tiesioginio) žemės mokesčio specifikos kontekste, sudaro teisines prielaidas savivaldybėms atitinkamai diferencijuoti nenaudojamų ir naudojamų žemės sklypų apmokestinimą atitinkamu (didesniu ir mažesniu) tarifu kaip socialinės inžinerijos priemone, kuria siekiama, kad nebūtų ar kuo mažiau arba kuo trumpiau būtų nenaudojamų žemės sklypų ir teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančių naudojamų žemės sklypų. Tai sudaro teisines prielaidas savivaldybėms jų nuožiūra pagal objektyvius požymius sukonkretintai diferencijuoti naudojamus žemės sklypus, išskiriamus pagal jų naudojimą nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nagrinėjamu atveju pagal tai, ar naudojamuose žemės sklypuose įrengiama daugiau automobilių stovėjimo vietų, nei leidžiama, ir ribojamas naudojimasis jomis, neužtikrinamas darnus pėsčiųjų judumas ir nesilaikant nustatytų reikalavimų įrengiama išorinė reklama. Toks patikslintas, sukonkretintas naudojamų žemės sklypų apmokestinimo žemės mokesčiu diferencijavimo kriterijus nagrinėjamu atveju neiškreipia ir nepaneigia Žemės mokesčio įstatymo viršenybės principo.

94. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016 esantys išaiškinimai, iš kurių matyti, kad savivaldybės taryba Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo tvarką detalizuoja (žemės mokesčio tarifą lemiančio žemės sklypo naudojimo arba nenaudojimo kriterijaus bendruosius požymius nustato) tvirtindama nenaudojamų žemės sklypų nustatymo tvarkos aprašą, iš esmės nepagrindžia pirmosios instancijos teismo nagrinėjamu atveju pasirinktos pozicijos ir nepaneigia atsakovės apeliantės argumentų bei suponuoja savivaldybės tarybos teisėkūros galimybes pagal teritorinės bendruomenės specifiką papildomai (sukonkretintai) diferencijuoti nenaudojamus žemės sklypus ir jų atitinkamus objektyvius požymius, o tai nagrinėjamu atveju siejasi su analogiškomis lokalinės teisėkūros galimybėmis papildomai (sukonkretintai) diferencijuoti naudojamus žemės sklypus pagal jų objektyviu požymiu esantį teisės aktų reikalavimų nesilaikymą tais atvejais, kai žemės sklypuose įrengiama daugiau automobilių stovėjimo vietų, nei leidžiama, ir ribojamas naudojimasis jomis, neužtikrinamas darnus pėsčiųjų judumas ir nesilaikant nustatytų reikalavimų įrengiama išorinė reklama.

95. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria atsakovės apeliacinio skundo argumentams, kad iš Vyriausybės atstovo skundžiamų Sprendimo 1.2-1.4 papunkčių kylantis ir žemės mokesčio tarifų diferencijavimą Vilniaus miesto savivaldybėje atitinkamu mokestiniu laikotarpiu nulemiantis kriterijus „kaip žemės sklypai naudojami“ (t. y. ar žemės sklypuose įrengiama daugiau automobilių stovėjimo vietų, nei leidžiama, ir ribojamas naudojimasis jomis, neužtikrinamas darnus pėsčiųjų judumas ir nesilaikant nustatytų reikalavimų įrengiama išorinė reklama) iš esmės grindžiamas Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytu žemės sklypo naudojimo, nenaudojimo kriterijumi, kuris aiškintinas atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus bei konkrečioje savivaldybėje susiklosčiusių socialinių ir ekonominių santykių specifiškumą. Todėl atmetami itin siauruoju aiškinimu grindžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kad žemės mokesčio tarifą lemia ne tai, kaip žemės sklypai naudojami, ką akcentuoja atsakovė, o tai, ar apskritai žemės sklypai naudojami ar nenaudojami.

96. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

97. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog priimant Sprendimą buvo laikomasi teisės aktuose nustatytos priėmimo tvarkos, tačiau nepagrįstai pripažino, kad Sprendimo 1.2–1.4 papunkčiai prieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai. Todėl pareiškėjo Vyriausybės atstovo apeliacinis skundas netenkinamas, o atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinis skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naujai išdėstant jo rezoliucinės dalies pirmą ir antrą pastraipas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinės dalies pirmą ir antrą pastraipas išdėstant taip: „Pareiškėjos Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityje pareiškimą atmesti“.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis KrasauskasBeata MartišienėEgidijus Šileikis