Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-9039-1138/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei J. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti 14 procentų dydžio palūkanas, Sutarties administravimo mokestį ir Sutarties sudarymo mokestį bei grąžinti paskolą pagal paskolos grąžinimo grafiką. Atsakovė gautos paskolos pagal Paskolos grąžinimo grafiką negrąžino, todėl 2022 m. gegužės 26 d. Sutartis buvo nutraukta. Atsakovė liko negrąžinusi ieškovei 3 774,05 Eur sumą.

4. Nutraukus Sutartį dėl atsakovės kaltės, ieškovė, perėmusi reikalavimo teisę į paskolos gavėją (atsakovę) turi teisę reikalauti iš atsakovės nesumokėtos finansavimo sumos, palūkanas iki sutarties nutraukimo, vėlavimo palūkanas, sutarties sudarymo mokestį, administravimo mokestį, delspinigius, taip pat Sutartyje nurodytas 14 procentų dydžio palūkanas iki Sutarties įvykdymo termino pabaigos (2028 m. rugsėjo 25 d.), kaip nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą.

5. Todėl iš atsakovės priteistinos visos pagal Sutartį nesumokėtos sumos ir Sutartyje nurodytos palūkanos, t. y. 317,56 Eur palūkanos, skaičiuojamos nuo 2021 m. spalio 26 d. iki 2022 m. gegužės 25 d. d., taip pat 14 procentų dydžio sutartinės (pelno) palūkanos už negrąžintą paskolą, skaičiuojant nuo ieškinio pateikimo dienos iki Sutarties termino pabaigos – 2028 m. rugsėjo 25 d. nuo pagal Paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 1 898,26 Eur sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

14. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal apeliantės UAB „Finansų bitė“ iš atsakovės J. S. sudarytą Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantė suteikė atsakovei 4 100,00 Eur paskolą (3 774,05 Eur paskolos suma ir 325,95 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 84 mėnesių laikotarpiui. Atsakovė įsipareigojo mokėti įmokas pagal Paskolos grąžinimo grafiką, Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais.

16. Apeliantė, suteikdama atsakovei paskolą, atsakovės mokėtiną 325,95 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, o 3 774,05 Eur paskolos sumą apeliantė tiesiogiai pervedė į asmeninę atsakovės banko sąskaitą. Pagal byloje pateiktus duomenis atsakovė liko skolinga ieškovei 3 774,05 Eur negrąžintą vartojimo kreditą. Apeliantė 2022 m. gegužės 11 d. paskutiniu įspėjimu paragino atsakovę sumokėti skolą. Apeliantė 2022 m. gegužės 26 d. atsakovei siųstu pranešimu, nuo 2022 m. gegužės 26 d. nutraukė su atsakove sudarytą Sutartį. Duomenų, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškove, byloje nėra.

Dėl sutarties administravimo mokesčio

17. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 1 111,15 Eur negrąžintą administravimo mokestį, paskaičiuotą nuo 2021 m. spalio 25 d. iki 2028 m. rugsėjo 25 d. Pirmosios instancijos teismas nurodęs, kad administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki Sutarties nutraukimo, ieškovės reikalavimą dėl šio mokesčio priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė apeliantei iš atsakovės 155,82 Eur administravimo mokestį paskaičiuotą iki Sutarties nutraukimo (2022m. gegužės 26 d.).

18. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis nurodė, kad atsakovė nevykdė savo prievolės laiku mokėti apeliantei mėnesinių įmokų, dėl ko Sutartis 2022 m. gegužės 26 d. buvo vienašališkai nutraukta. Sutarties Specialiųjų sąlygų 2.4. punkte numatyta, kad paskolos gavėjas mokės administravimo mokestį kas mėnesį už paskolos administravimą pagal Sutartį iki paskolos termino pabaigos, tačiau jei paskolos gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama Sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo – tokiais atvejais paskolos gavėjas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį paskolos terminą iš karto. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 punkte apibrėžta administravimo mokesčio sąvoka, kurioje numatyta, kad administravimo mokestis – tai Specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis (išskaidytas visam paskolos terminui), kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Šalys Sutartyje sulygo dėl 0,57 procento dydžio mėnesinio administravimo mokesčio, kuris, be kita ko, įtrauktas ir į bendrą vartojimo kainą. Be to, prie Sutarties yra pridėtas išdėstytas mokėjimo grafikas, kuriame nurodomas mokėtinas administravimo mokestis per mėnesį. Per 84 mėnesių vartojimo kredito grąžinimo laikotarpį atsakovė iš viso turėtų sumokėti apeliantei 1 111,15 Eur sutarties administravimo mokestį.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kokius padarinius sukelia sutarties nutraukimas ir kokios sutarties sąlygos gali likti galioti po sutarties nutraukimo, nurodydama, kad sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pažymėtina, jog vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje. Apeliantė, nutraukusi Sutartį, nebeturėjo administruoti mėnesio mokėjimų surinkimo bei paskirstyti atsakovės mokamų įmokų, kaip nurodyta Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 punkte, todėl nebegali reikalauti priteisti administravimo mokesčio, kurio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus, kurių apeliantė po sutarties nutraukimo nebeturi atlikti.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, taip pat ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

21. Pagal šalių pasirašytą sutartį administravimo mokestis yra Specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis, mokamas paskolos gavėjo organizatoriui kas mėnesį už paskolos administravimą (Bendrųjų sąlygų 1.2 punktas). Apeliantė nepagrįstai bando praplėsti administravimo mokesčio sąvoką bei paskirtį, kuri įtvirtina Bendrosiose sutarties sąlygose ir Sutartyje. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, tačiau apeliantė nepateikė įrodymų apie tai, kokių ir kiek konkrečių išlaidų buvo patirta administruojant su atsakove sudarytą Sutartį, t. y. kokia konkreti dalis tenka atsakovės išlaidų, kurių apeliantė patiria valdydama tarpusavio skolinimo platformą, ją administruodama ir pan. Reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po Sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, nes ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantei iš atsakovės yra priteistos kompensuojamosios palūkanos bei delspinigiai, kurie atlygina dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, todėl apeliantės padėtis nebus neproporcingai pabloginama, o apeliantei priteisus visą administravimo mokestį, skaičiuojamą ir po Sutarties nutraukimo, neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

22. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo vertinto reikalavimo priteisti administravimo mokestį tik iki Sutarties nutraukimo, kadangi apeliantė neįrodė, kad yra pagrindas priteisti administravimo mokestį iki Sutarties termino pabaigos.

Dėl vėlavimo palūkanų

23. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių dalį, kuria teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl 6,80 Eur vėlavimo palūkanų, paskaičiuotų pagal Paskolos grafiką iki Sutarties termino pabaigos, priteisimo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad apeliantės prašomos priteisti vėlavimo palūkanos savo prigimtimi laikytinos kompensacinėmis palūkanomis, nes jos, yra skaičiuojamos tik esant Sutarties pažeidimui. Teismas iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad tiek vėlavimo palūkanos, tiek delspinigiai iš esmės yra paskaičiuoti už tą patį laikotarpį.

24. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad prašomos priteisti vėlavimo palūkanos yra mokėjimo palūkanų dalis, kurios paskaičiuotos praleidus mokėjimo terminą pagal Paskolos grafiką iki Sutarties termino pabaigos ir atlieka mokėjimo funkciją.

25. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 53 punktas).

26. Pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.15 punktą palūkanos – pinigų suma, kurią paskolos gavėjas moka už naudojimąsi paskolos suma. Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punkte nustatyta, kad paskolos gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti įmoką, palūkanas ir kitus mokėjimus pagal paskolos grąžinimo grafiką, specialiosiose sąlygose nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo įmokos dalies, kurią sudaro paskolos suma kaip atlyginimas už naudojimąsi paskolos suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos.

27. Apeliantė nurodo, kad vėlavimo palūkanos turėtų būti vertinamos, kaip mokėjimo (pelno) palūkanos, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu vertinimu. Kompensuojamoji palūkanų (CK 6.210 ir 6.261 straipsniai) funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją.

28. Pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1.3 punktą nuo 4 vėlavimo dienos pradedamos skaičiuoti vėlavimo palūkanos. Pagal 4.10 punktą vėlavimo (skolintojams priklausančios palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžintos paskolos sumos) bei kitos palūkanos papildomai taip pat skaičiuojamos tol, kol yra paskolos gavėjo vėlavimas mokėti įmokas. Taigi, vėlavimo palūkanos buvo nustatytos už mokėjimo termino praleidimą, šios palūkanos atlieka ne mokėjimo, o nuostolių atlyginimo funkciją, todėl jos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pagrįstai ir teisėtai buvo pripažintos kompensuojamosiomis palūkanomis.

29. Iš byloje esančios delspinigių paskaičiavimo lentelės ir vėlavimo palūkanų paskaičiavimo lentelės nustatyta, kad vėlavimo palūkanos ir delspinigiai yra paskaičiuoti už tą patį laikotarpį, t. y, nuo 2021 m. spalio 26 d. iki 2022 m. gegužės 25 d. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Sutartimi šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų taikymo, taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatas ir kompensuojamąsias palūkanas įskaitė į delspinigius. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (delspinigiai kaip netesybų rūšis) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje).

30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu kreditorius civilinėje byloje neįrodinėja didesnio nuostolių dydžio, o remiasi palūkanų dydžiu, tai jis reikalauja minimalių nuostolių atlyginimo. Tokiu atveju, turi būti vadovaujamasi įskaitinių netesybų taisykle – netesybos įskaitomos į nuostolius, taip pat ir į minimalius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006). Negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 72 punktas).

31. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 procento nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga).

32. Minėtas teisinis reglamentavimas reiškia, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Kartu pažymėtina, kad minimalius nuostolius po paskolos (kreditavimo) sutarties nutraukimo gali atlyginti kompensacinės palūkanos, o visa kita, kas viršija jų dydį, gali būti reikalaujama civilinės atsakomybės forma kaip negautos pajamos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 išaiškino, jog kompensacinių palūkanų, mokamų kompensuojant dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui; Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo.

33. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo vertinto reikalavimo priteisti vėlavimo palūkanas, kadangi apeliantė neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti ir kompensuojamąsias palūkanas, ir netesybas.

Dėl bylos procesinės baigties

34. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų priteisti sutarties administravimo mokestį iki sutarties termino pabaigos ir dėl vėlavimo palūkanų, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos aptartu klausimu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

35. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad apeliantė apeliacinės instancijos teisme patyrė 22,00

Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalimi).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.