Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas skunde ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog pagal teisinį reglamentavimą laisvės atėmimo bausmę atliekančio pareiškėjo apsaugą privalomai turėjo vykdyti pataisos įstaigos pareigūnai, tačiau savo pareigos neatliko, todėl pareiškėją 2020 m. gruodžio 11 ir 12 dienomis konflikto metu 2-oje kamerų tipo karantino patalpoje sužalojo kartu joje buvę nuteistieji, suduodami ne mažiau kaip dešimt smūgių į įvairias kūno vietas. Mano, kad pareiškėją sužaloję asmenys veikė pareigūno A. B. nurodymu, kadangi pareiškėjas dažnai rašydavo skundus dėl įvairių pažeidimų pataisos namuose, taip pat dėl minėto pareigūno veiksmų atsisakė pareigūnui teikti informaciją apie kitų nuteistųjų vykdomus pažeidimus. Teigė, jog nuteistieji prieš panaudodami fizinį smurtą ir po to reikalavo, kad pareiškėjas atsiimtų rašytus skundus dėl pareigūno A. B. veiksmų. Pažymėjo, kad, neiškentęs fizinio skausmo, pareiškėjas mėgino kviesti pareigūnus, tačiau į tai jie nereagavo, o 12-os dienos vakarą, kuomet pareigūnams užėjus į kamerą pranešti dėl skalbinių pasiėmimo pareiškėjas pranešė, jog yra mušamas, pareigūnas nuteistiesiems nurodė mušamą pareiškėją vestis į kamerą atgal, taip pareiškėjas buvo paliktas kameroje su jį mušusiais nuteistaisiais, neužtikrinus jo saugumo ir neizoliavus, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte: nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. Nurodė, kad tik 2020 m. gruodžio 13 d. rytinio patikrinimo metu pareiškėjas paties prašymu pamainos vyresniojo iniciatyva buvo pervežtas į įstaigos 3-iąjį sektorių. Akcentavo, kad pareigūnas A. B. ne kartą naudojo prieš pareiškėją psichologinį spaudimą. Pabrėžė, jog pirmasis pasikėsinimas į pareiškėjo sveikatą buvo 2020 metų lapkričio mėnesį ir tik atsitiktinumo dėka, pasirodžius pareigūnams, buvo išvengta smurto.

Paaiškino, kad dėl sumušimo pagal pareiškėjo pareiškimą Nr. AP-5061 2021 m. kovo 8 d. buvo priimtas nutarimas panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. M-0-01-00498-20 ir pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 03-2-00095-21 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį. 2020 m. gruodžio 13 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymoje Nr. 75 (1)239 konstatuota, jog pareiškėjo kūne užfiksuota (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo medžiagoje 2021 m. gegužės 6 d. paskirta užduotis atlikti objektyvų tyrimą, nustatant nukentėjusiojo sužalojimo tipą, lokalizaciją, sužalojimo sunkumą. 2021 m. gegužės 10 d. specialisto išvadoje Nr. G 822/2021 (02) pareiškėjui konstatuotos (duomenys neskelbtini), atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. 2021 m. balandžio 14 d., remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas buvo pripažintas nukentėjusiu nuo nusikalstamos veikos.

Pareiškėjo ir jo atstovės įsitikinimu, pareiškėjui dėl atsakovės atstovo pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareigūnams netinkamai vykdant jiems teisės aktų priskirtas funkcijas, įpareigojančias užtikrinti nuteistųjų gyvybės ir sveikatos apsaugą, nebuvo užtikrintas saugumas, todėl pareiškėjas patyrė fizinį smurtą, kurio pasekmės juntamos lig šiol. Teigė, kad dėl patirtų sužalojimų ir baimės dėl savo gyvybės ir sveikatos patyrė didžiulį, ilgai trunkantį dvasinį stresą, smuko savivertė, patyrė dvasinių skausmų, išgyvenimų, nepatogumų, sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovės atstovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad nors pareiškėjas skunde nurodo, jog buvo sumuštas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūno A. B. nurodymu, tačiau prie skundo pridėtame Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus 2021 m. kovo 8 d. nutarime panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nėra nurodoma jokių duomenų, kad pareiškėjas galimai buvo sumuštas dalyvaujant pareigūnams. Atsakovės atstovo vertinimu, pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis, nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes bei siekia nepagrįstai pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad šiuo metu atliekamo ikiteisminio tyrimo metu nenustačius jokių Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai turėtų būti vertinami kaip neatitinkantys tikrovės. Teigė, jog žala pareiškėjui kilo ne dėl kalinimo įstaigos, o dėl nuteistųjų, kurie sutrikdė jo sveikatą, veiksmų. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas ar kiti asmenys kreipėsi į įstaigos administraciją dėl gresiančio pavojaus būti sumuštam kitų nuteistųjų, informacijos apie galimus pareiškėją sumušusių nuteistųjų neteisėtus veiksmus informacijos neturėjo, įstaigos darbas buvo organizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovės atstovo nuomone, siekiant konstatuoti neteisėtus Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmus, užtikrinant pareiškėjo saugumą, turi būti nustatyta, ar kalinimo įstaiga turėjo duomenų apie pareiškėjui gresiantį pavojų ir ar ėmėsi būtinų veiksmų saugumui užtikrinti. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad kreipėsi į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administraciją dėl jam galimai gresiančio pavojaus, nepateikė jokių savo prašymų ar skundų, teiktų atsakovui. Vien tai, kad pareiškėjas buvo sumuštas jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nėra pakankamu pagrindu konstatuoti, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija neužtikrino pareiškėjo saugumo. Mano, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, jog Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Nesant neteisėtų veiksmų, negali būti nustatytas ir priežastinis žalos padarymo ryšys. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš to, jog nebuvo užtikrintas jam saugumas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2020 m. gruodžio 11–12 dienomis.

Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai neužtikrino jo saugumo, todėl 2020 m. gruodžio 11–12 dienomis buvo sužalota jo sveikata: konflikto metu 2-oje kamerų tipo karantino patalpoje jį sužalojo kartu joje buvę nuteistieji, kurie, pareiškėjo įsitikinimu, veikė pareigūno A. B. nurodymu, kadangi pareiškėjas dažnai rašydavo skundus. Pažymėjo, kad pareiškėjas, neiškentęs fizinio skausmo, mėgino kviesti pareigūnus, tačiau į tai pareigūnai nereagavo ir paliko kameroje su jį mušusiais nuteistaisiais.

Iš administracinėje byloje surinktų duomenų matyti, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje 2020 m. gruodžio 18 d. buvo atliktas tyrimas dėl laisvės atėmimo bausmę atliekančio A. S. sužalojimo. Aplinkybių patikslinimo metu kaip liudytojas apklaustas A. S. patvirtino, jog 2020 m. gruodžio 12 d. konflikto metu jį sužalojo KTP 2-oje karantino kameroje buvę nuteistieji, suduodami jam ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, tačiau jį žalojusių nuteistųjų nenurodė, išsakė poziciją, jog pretenzijų niekam neturi, pareiškimą rašyti atsisakė ir prašė ikiteisminio tyrimo nepradėti. Kaip liudytojai apklausti nuteistieji T. P. ir E. G. neneigė, jog minėtą dieną tarp kameroje buvusių nuteistųjų ir A. S. iš tiesų buvo kilęs konfliktas dėl jo nuolat be pagrindo rašomų skundų ir vagiamo tabako, tačiau nematė, kas jį tą dieną sužalojo. Nurodė, kad iš 2020 m. gruodžio 13 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės bendrosios praktikos slaugytojos L. K. Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymos Nr. 75(1)239 matyti, kad nuteistojo A. S. kūne užfiksuota (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis A. S. pretenzijų dėl minėto sužalojimo niekam neturėjo, pareiškimą rašyti atsisakė, prašė ikiteisminio tyrimo nepradėti, ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, nesant nukentėjusiojo skundo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje 2020 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. M-0-01-00498-20.

Į bylą pateiktas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus 2021 m. kovo 8 d. nutarimas panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą patvirtina, kad 2021 m. vasario 25 d. buvo gautas A. S. pareiškimas, reg. Nr. AP-5061, kuriame jis prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo sužalojimo medžiagoje Nr. M-0-01-00498-20 nustatytomis aplinkybėmis, nurodė, jog pataisos įstaigos pareigūnai nesiėmė visų priemonių apsaugoti jį nuo smurtinių kitų nuteistųjų veiksmų, neperkėlė jo į kitą kamerą, todėl jis patyrė fizinį smurtą, iš jo buvo atimti drabužiai, ir prokurorė nutarė panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2020 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. M-0-01-00498-20 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas).

Atlikti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 03-2-00095-21 2021 m. kovo 9 d. buvo pavesta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriui. Minėto skyriaus vyriausioji tyrėja A. L., remdamasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 28 straipsniu, pripažino A. S. nukentėjusiuoju.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja A. L. ikiteisminio tyrimo eigoje, siekdama surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaudamasi BPK 205 straipsniu, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriui pateikė užduotį atlikti objektyvų tyrimą ir pateikti specialisto išvadą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyrius 2021 m. gegužės 10 d. pateikė Specialisto išvadą Nr. G 822/2021 (02), iš kurios matyti, kad A. S. padaryti šie sužalojimai: (duomenys neskelbtini). Sužalojimai galėjo būti padaryti dėl keturių ar daugiau trauminių poveikių. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiu, spiriant koja ar kitu panašias savybes turinčiu daiktu, nukentėjusiajam esant skirtingos padėties. (duomenys neskelbtini)galėjo būti padarytos tiek suduodant smūgius kietu buku daiktu, tiek atsitrenkus į kietą buką daiktą.

Pravieniškių PN-AK įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 03-2-00095-21 nėra baigtas, tikslinga bylos nagrinėjimą stabdyti iki ikiteisminio tyrimo pabaigos.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo sužalojimo faktas yra nustatytas (Specialisto išvada Nr. G 822/2021 (02)), todėl ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00095-21 baigtis neturės jokios reikšmės su šioje administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu dėl saugumo pareiškėjui neužtikrinimo, todėl nėra tikslinga stabdyti šią administracinę bylą.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires (lot. viršijant įgaliojimus), neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmens teisių pagarbą, padarytos žalos kompensavimą valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra nulemtas konstitucinio principo (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Tai, kad tokiu atveju taikytinos civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešas asmuo, lemia, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apibendrinus šias nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atitinkamos institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pravieniškių PN-AK yra viena iš laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų (BVK 62 str.). Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 11.1 punkte numatytas vienas iš asmenų, laikomų įstaigose, priežiūrą sudarančių elementų – nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pabrėžė ir savo praktikoje išvystytą principą, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (S. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 21986/93, 2000 m. birželio 27 d. sprendimas). EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą taip pat yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami kalinamam asmeniui. EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija pagal savo įgaliojimus ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes. Tačiau pirmiau nurodytos teisės aktų nuostatos ir EŽTT praktika suponuoja išvadą, kad laikomam pataisos namuose nuteistajam turi būti užtikrinamas saugumas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje, sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK turėjo informacijos ir žinojo apie gresiantį pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei iš kitų kalinių, ar ėmėsi visų protingai prieinamų priemonių, kad apsaugotų pareiškėją nuo smurto. Be to, ar, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neveikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo sumuštas 2020 m. gruodžio 12 d. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją su skundais dėl nesaugumo, nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir kitų nuteistųjų, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei, todėl Pravieniškių PN-AK nebuvo pagrindo numatyti pareiškėjui kilsiančio realaus pavojaus, t. y. galimų konfliktų, įtampos tarp pareiškėjo ir kitų (jį sumušusių) nuteistųjų. Byloje nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK žinojo ar turėjo žinoti apie kitų nuteistųjų keliamą grėsmę pareiškėjui, kad turėjo informacijos apie kėsinimąsi atlikti nusikalstamas veikas prieš pareiškėją, kad pagal Instrukcijos 11.15 punkto nuostatas privalėjo užtikrinti įstatymo nustatyto asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, atskiro arba izoliuoto laikymo reikalavimo vykdymą, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikė aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o pareiškėjo sumušimas pripažintinas aiškiai spontanišku. Taip pat bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2020 m. gruodžio 13 d. 9.15 val. kreipėsi į pareigūną ir pasakė, kad 2020 m. gruodžio 12 d. kameroje kilo konfliktas ir kiti kameroje buvę nuteistieji naudojo fizinį smurtą prieš jį. Konflikto aplinkybių išsamiai nepasakojo, žadėjo viską papasakoti Kriminalinės žvalgybos skyriaus darbuotojams. Nuteistasis A. S. pareiškė, kad šiuo metu konflikto nebėra ir jis gali gyventi toliau esamoje kameroje kartu su kitais nuteistaisiais.

Taigi, pareiškėjui pranešus apie 2020 m. gruodžio 12 d. įvykį pareigūnas sureagavo nedelsdamas, iškvietė sveikatos priežiūros darbuotoją, kurio nuteistasis buvo apžiūrėtas, taip pat apie įvykį buvo pranešta Kriminalinės žvalgybos skyriaus darbuotojui. Nors pareiškėjas teigė, kad 2020 m. gruodžio 12 d. kvietė pareigūnus, tačiau į tai pareigūnai nereagavo ir net pareigūnams užėjus į kamerą ir pranešus, kad yra mušamas, pareigūnai nuteistiesiems nurodė jį vestis į kamerą atgal, – taip pareiškėjas buvo paliktas kameroje su jį mušusiais nuteistaisiais. Tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas E. G. patvirtino, kad pareiškėjas skundėsi kažkuriam pareigūnui, tačiau pareigūnas, apklausęs visus ir pareiškėją, liepė nieko blogo pareiškėjui nedaryti, ir visi nuteistieji sutiko, kad nieko blogo nedarys, be to, padarė pareiškėjui kavos. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjui pasiskundus buvo aiškinamasi situacija ir sprendžiamas klausimas taikiu būdu. Byloje nėra duomenų, kad, nuteistiesiems pažadėjus pareiškėjo daugiau neliesti, pareiškėjas toliau būtų buvęs mušamas.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareigūnai, vykdantys laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų elgesio kontrolę, kitokią jų priežiūrą, nežinojo apie gresiantį iš kitų nuteistųjų pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei, o išsiaiškinę apie kilusį konfliktą, t. y. pareiškėjui paaiškinus situaciją, ėmėsi būtinų veiksmų: pareiškėjas buvo apžiūrėtas ne tik sveikatos priežiūros darbuotojo, apie įvykį pranešta Kriminalinės žvalgybos skyriaus darbuotojui, bet ir, kaip teigė skunde pats pareiškėjas, jis 2020 m. gruodžio 13 d. buvo pervežtas į įstaigos 3-iąjį sektorių, nors pareiškėjas buvo pareiškęs, kad gali gyventi toje pačioje patalpoje.

Nors pareiškėjas skunde mini pareigūną A. B., kuris, anot jo, liepė nuteistiesiems jį sumušti, tačiau tokie pareiškėjo skundo teiginiai jokiais objektyviais bylos duomenimis nėra pagrįsti, be to, iš į bylą pateiktų Budinčios pamainos tarnybos organizavimo žurnalų nenustatyta, kad minėtas pareigūnas būtų dirbęs 2020 m. gruodžio 11–12 dienomis.

Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog pareiškėjas 2-oje kameroje būtų laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė prašymus Pravieniškių PN-AK administracijai, kad būtų perkeliamas į kitą kamerą ar kad būtų izoliuotas nuo konkrečių įstaigoje laikomų asmenų, ir kad šie prašymai nebuvo tenkinami.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, patvirtinančių, jog Pravieniškių PN-AK netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų nenustatyta, priežastinio ryšio su žala taip pat nenustatyta. Nenustatęs neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, priežastinio ryšio, teismas plačiau nepasisako dėl žalos dydžio, nes jos vertinimas tokiomis aplinkybėmis neturi teisinės reikšmės šios bylos išnagrinėjimui. Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.).

Pareiškėjo atstovė advokato padėjėja R. V. prašo priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo spręsti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.