Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. C. ir V. R. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. C. ir V. R. buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe kartu su nenustatytu asmeniu ir asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, V. R. 2013 m. birželio 19 d. paskambinus nukentėjusiajam S. P., apgaule – nurodžius, kad parduoda medieną, susitarus su S. P. dėl medienos pirkimo – pardavimo sąlygų, tęsiant nusikalstamus veiksmus, 2013 m. birželio 20 d. V. R. telefonu nurodžius S. P. medienos vykti į (duomenys neskelbtini) rajone, bei važiuoti paskui automobilį, kuriuo vyko V. R., po to Ž. C., asmuo, kurio atžvilgiu byla atskirta, ir tiksliai nenustatytas asmuo 2013 m. birželio 20 d. apie 14 val. (duomenys neskelbtini) rajone, nešaunamaisiais ginklais – dujų balionėliais panaudojo sustojusiame miškovežyje „Volvo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvusių nukentėjusiųjų V. G. ir S. P. atžvilgiu fizinį smurtą – purškė jiems dujų, kėsinosi įsibrauti į miškovežį, bei taip kėsinosi pagrobti svetimą turtą – V. G., S. P. bei V. G. valdytus UAB ,,D.“ neapibrėžtos vertės pinigus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – S. P. jiems pasipriešino jėga bei V. G. ir S. P. miškovežiu iš įvykio vietos pasišalino. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje nepašalintos visos abejonės dėl kaltinamųjų Ž. C. ir V. R. kaltės, o, remdamasis tik prielaidomis teismas pažeistų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies „d“ punkte numatytą principą (teisės į teisingą bylos nagrinėjimą), todėl konstatavo, kad Ž. C. ir V. R. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, požymių, ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Saulius Kulikauskas prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: V. R. pripažinti kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 4 metams 9 mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir paskirti galutinę bausmę - laisvės atėmimą 4 metams 9 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; Ž. C. pripažinti kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 4 metams 8 mėnesiams, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta baudos bausme, laisvės atėmimo bausmę pridedant iš dalies, o baudos bausmę visiškai, ir paskirti galutinę bausmę - laisvės atėmimą 5 metams 10 mėnesių bei nesumokėtą baudą, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; daiktinius įrodymus, saugomus Telšių apskrities VPK, sunaikinti, 21 kompaktinį diską palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.Nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, nepagrįstai pripažino, kad Ž. C. ir V. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir priėmė baudžiamojoje byloje neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu, tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir apklausus nukentėjusįjį S. P., jis nurodė, kad jo naudojamo abonento numerį, kuriuo naudojasi retai, galėjo pateikti kaltininkams R. ir M. S., o ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, R. S. artimai bendrauja su V. R., o S. P. apibūdintas asmuo, su kuriuo kalbėjosi telefonu, atitiko V. R., S. P. parodymo atpažinti iš klausos metu atpažino V. R. balsą. Pasak prokuroro, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad V. R. vaidmuo nusikalimo padaryme buvo ne tik susitarti dėl tariamai parduodamos medienos, bet jis buvo ir įvykio vietoje automobilyje, nukentėjusiajam S. P. buvo skambinta iš Š. miesto, jungiantis prie tos pačios celės, prie kurios dažniausia skambindamas jungėsi ir V. R. naudojamas abonentas. Teigia, kad iš liudytojos S. D. parodymų matyti, kad ji girdėjo pokalbį tarp R. M. ir kitų asmenų, jai yra žinoma, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo Ž. C. ir V. R., pokalbio metu buvo kalbama apie nusikaltime panaudotas kaukes. Liudytoja nurodė, kad nusikaltimui įvykdyti buvo panaudotas R. M. priklausantis automobilis „Peugeot“. Taip pat nurodo, kad pagal byloje surinktus duomenis matyti, jog E. S. naudojosi abonentu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), šis abonentas buvo panaudotas nusikalstamai veikai įvykdyti, E. S. šį abonentą perdavė R. Š., o iš V. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų matyti, kad jis lankėsi pas R. Š. nakvynės namuose ir jie yra draugai, o iš byloje esančio 2013 m. gruodžio 2 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad R. Š. iki įvykdytos nusikalstamos veikos naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, kuris buvo panaudotas ir nusikalstamai veikai įvykdyti. Nusikaltimo padarymo dieną abonentas Nr. (duomenys neskelbtini), be kontakto su nukentėjusiuoju S. P., kontaktavo tik su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini). Vykdant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją nustatyta, kad pastaruoju abonentu naudojasi V. R.. Taip pat nurodo, kad V. R. palaikė artimus santykius su Ch., pas juos gyveno, prieš nusikalstamos veikos padarymą tą pačią dieną fiksuoti V. R. ir Ž. C. kontaktai telefonu, o po nusikalstamos veikos padarymo vėlgi fiksuoti V. R. ir Ž. C. kontaktai telefonu. Pasak prokuroro, iš bylos duomenų matyti, kad Ž. C. yra susijęs su miškų kirtimu bei medienos pardavimu. Bylos duomenys rodo, jog po pasikėsinimo įvykdyti plėšimą, nukentėjusiesiems persekiojant kaltininkus, iš kaltininkų automobilio salono buvo išmetami daiktai, panaudoti nusikalstamai veikai įvykdyti, o rastose pirštinėse biologiniai pėdsakai sutapo su Ž. C. genotipu. Teigia, kad iš G. C. su L. C., V. R. su Ž. C. fiksuotų pokalbių turinio galima spręsti, kad jie kalba apie šią įvykdytą nusikalstamą veiką. Prokuroro nuomone, įvertinus šiuos duomenis, pripažintina, kad V. R. ir Ž. C. dalyvavo įvykdant nusikalstamą veiką. Pasak prokuroro, nors šių duomenų apylinkės teismas nuosprendyje ir neišdėstė kaip įrodymų, nors ir nenurodė, kokios faktinės aplinkybės byloje nustatytos, iš teismo nuosprendžio turinio galima spęsti, kad teismas nuosprendžiu nepaneigė kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių, jog V. R. skambino nukentėjusiajam, kad naudojo apgaulę – pranešė jam, jog parduoda medieną, susitarė dėl pirkimo - pardavimo sąlygų, V. R. ir Ž. C. nuvyko į nusikaltimo vietą.Pažymi, kad V. R. ir Ž. C. teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog buvo nusikaltimo vietoje, kad V. R. skambino nukentėjusiajam S. P., nors ikiteisminio tyrimo metu tai neigė. Ž. C. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas tris kartus ir apklaustas nurodė, kad Mažeikių rajone įtarime nurodytu laiku nėra buvęs, tuo metu galėjo būti ir užsienyje, taip pat nurodė, kad V. R. pažįsta tik iš matymo, su juo nebendrauja, nežino, kas iš jo pažįstamų turėjo automobilį „Peugeot“, nors byloje buvo surinkti duomenys apie V. R. ir Ž. C. nuolatinį bendravimą telefonu, jų tame tarpe ir nusikaltimo padarymo dieną, taip pat nustatyti ir Ž. C. bei R. M., kuris naudojosi automobiliu „Peugeot“, artimi ryšiai. Dėl V. R. parodymų ikiteisminio tyrimo metu nurodo, kad jis taip pat neprisipažino, neigė buvęs V. miestelyje, Mažeikiuose. V. R. teigė, kad R. Š. jam telefono su SIM kortele neperdavė, prašė apklausti jo sūnų A. R., draugę Ž. C., kurie, pasak V. R., gali patvirtinti, jog tuo metu, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, jis nebuvo Lietuvoje. Prokuroras taip pat nurodo, kad Ž. C. 2016 m. balandžio 8 d. teisiamojo posėdžio metu dėl kaltu neprisipažino ir tik 2016 m. liepos 12 d. teisiamojo posėdžio metu, kai buvo ištirti įrodymai, apklausta liudytoja S. D., pakeitė savo poziciją ir savo kaltę prisipažino iš dalies. Prokuroro nuomone, kaltinamieji priderino savo parodymus prie ilgai rinktų, į vieną visumą dėliotų atskirų faktinių aplinkybių, kurios patvirtino V. R. ir Ž. C. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Prokuroro nuomone, apylinkės teismas nuosprendyje neanalizavo V. R. ir Z. C. duodamų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nelygino jų duodamų parodymų su nukentėjusiųjų duotais parodymais, iš objektyvių duomenų nustatytinomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepagrįstai pripažino jų iškeltą versiją bei apie ją V. R. ir Z. C. duodamus parodymus teisingais. Teigia, kad V. R. ir Z. C. duodami parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaraujantys nukentėjusiųjų duotiems parodymams, faktinėms nusikaltimo padarymo aplinkybėms, todėl tikėti kaltinamųjų duotais parodymais dėl asmenų, dalyvavusių įvykdant nusikalstamą veiką tapatybės, nusikaltimo eigos, nusikaltimo padarymo motyvo, nusikaltimu siekiamo tikslo, nebuvo galima. Nurodo, kad pagal V. R. ir Ž. C. duotus parodymus, R. Š. paprašė V. R., o V. R. paprašė Ž. C. dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus, R. Š. paprašė dar kitas asmuo – „P.“. V. R. ir Ž. C. vykdė nepažįstamo asmens – „P.“ prašymą neatlygintinai atlikti neteisėtus veiksmus. Pasak prokuroro, byloje V. R. ir Ž. C. pateiktą versiją, jog jie ketino tik pagąsdinti, „vyriškai pasikalbėti“ su S. P. dėl to, kad S. P. bendrauja su „P.“ žmona, paneigia objektyvūs bylos duomenys, nukentėjusiųjų byloje duoti parodymai. Nurodo, kad nusikaltimo padarymui buvo panaudotos kaukės, pirštinės, nešaunamieji ginklai – dujų balionėliai. Prokuroro įsitikinimu, nėra tikslo naudoti kaukes, slėpti tikruosius transporto priemonės numerius, siekiant su asmeniu tik pasikalbėti, jį pagąsdinti, neketinant naudoti fizinio smurto ar kitų neteisėtų veiksmų. Nurodo, kad nukentėjusieji buvo atvilioti ir į nuošalią vietą konspiracijos tikslais, toli nuo gyvenamosios vietos. Prokuroro teigimu, iš nukentėjusiųjų duotų parodymų matyti, kad jų atžvilgiu iš karto buvo naudojamas smurtas, visi trys asmenys siekė įsibrauti į transporto priemonę, buvo prieita iš skirtingų pusių ir siekta susidoroti ne tik su S. P.. Tokie nukentėjusiųjų duoti parodymai, prokuroro nuomone, paneigia kaltinamųjų versiją ir jų parodymus, kad Ž. C. buvo tik priėjęs prie transporto priemonės, kad transporto priemonės durys buvo uždarytos, kad Ž. C. neatliko aktyvių veiksmų ir nematė, jog juos atliktų kiti asmenys. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad daiktai buvo mėtomi pro kaltininkų automobilio „Peugeot“ langą, kai nukentėjusieji juos vijosi, vėliau automobilis buvo sustojęs, buvo nuimti automobilio numeriai ir numesti. Pasak prokuroro, kaltinamųjų versija, jų duoti parodymai baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis buvo paneigti.Nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu papildomai nebuvo apklaustas S. P. dėl kaltinamųjų iškeltos versijos susijusios su „P.“. Teigia, kad teismas turėjo įvertinti tai, kad R. Š., V. R., Ž. C. gyveno Š. mieste, tuo tarpu nukentėjusysis S. P. – Klaipėdoje. Teigia, kad teismas neapklausė E. S., kuris gyveno su R. Š., ir nesiaiškino, ar R. Š., ar kitam asmeniui, buvo reikalinga E. S. SIM kortelė, ar jam žinoma tai, jog R. Š. būtų vykęs kartu su kitais asmenimis į Mažeikių rajoną kažką išgąsdinti. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. G. parodė, jog juos užpuolę asmenys galėjo būti 25-30 metų amžiaus, kai tuo tarpu R. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo beveik 56 metų amžiaus. Nesiaiškinta, kokia buvo R. Š. sveikatos būklė tuo metu ir ar realu, kad jis galėjo atlikti tokius aktyvius veiksmus, kokius atliko kaltininkai braudamiesi į miškovežį. Nurodo, kad byloje buvo gautos R. Š. priklausančio abonento išklotinės ir teismas turėjo galimybę patikrinti, kur registravosi R. Š. abonentas nusikalstamos veikos padarymo metu ir taip patikrinti kaltinamųjų duodamus parodymus. Teigia, kad teismas nepagrįstai prie bylos nepridėjo teisinės pagalbos prašymo dėl R. M. apklausos ir nelaukė, kol ji bus įvykdyta. Prokuroro nuomone, apylinkės teismas, pripažindamas aptariamus kaltinamųjų duotus parodymus teisingais, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – įrodymus vertino ne visumoje, tai yra nevertino V. R. ir Ž. C. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų prieštaravimų, nukentėjusiųjų duotų parodymų, objektyvių bylos duomenų, teismo atliktas įrodymų vertinimas pripažintinas netinkamu dėl neišsamaus aplinkybių išnagrinėjimo – visų įrodymų neištyrimo.Prokuroro teigimu, iš apylinkės teismo nuosprendžio turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, ar teismas nustatė ir kitas kaltinime nurodytas aplinkybes: Ž. C. nešaunamuoju ginklu – dujų balionėliu, panaudojo prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą bei kėsinosi įsibrauti į miškovežį. Nurodo, jog iš pačių V. R. ir Z. C. duotų parodymų galima pripažinti, kad kaltinamieji įvykdė nusikalstamą veiką, tai yra dalyvavo nusikaltime, kurio metu prieš kitus asmenis buvo naudojamas fizinis smurtas. Nors V. R. ir Z. C. nurodė, kad jų tikslas buvo pasikalbėti su S. P., jį pagąsdinti, tačiau Z. C. pripažino, kad automobilyje buvo pasidarytos veidą dengiančios kaukės, užsidėtos pirštinės, jis kartu su kitais asmenimis užsidėjęs kaukę, pirštines, laukė atvykstančios transporto priemonės, matė, kad asmenys turi dujų balionėlį. Pasak prokuroro, tai įvertinus, galima daryti išvadą, kad Ž. C. suprato, jog prieš kitus asmenis bus naudojamas fizinis smurtas, ir kartu dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Nurodo, kad V. R. parodė, kad jis nusikaltimo priemonių nematė, tačiau aiškino, kad asmenys kalbėjo apie veido dengimąsi, automobilyje matė skareles. Teigia, kad ruošimasis įvykdyti nusikalstamą veiką, pagal kaltinamųjų duotus parodymus, buvo atliekamas automobilyje, tai yra mažoje patalpoje, kurioje buvo ir V. R.. Prokuroro teigimu, tai įvertinus sektų išvada, kad V. R. taip pat suprato, jog ketinama prieš kitus asmenis naudoti fizinį smurtą ir dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Teigia, kad sugretinus Ž. C. duotus parodymus, jog jis buvo prie miškovežio keleivio pusės, su minėtais V. G. duotais parodymais apie asmens, buvusio prie miškovežio keleivio pusės, atliktus veiksmus, seka išvada, jog Ž. C. naudojo fizinį smurtą – purškė dujas, atliko kitus aktyvius veiksmus. Pažymi, kad tuo atveju, jei teismas teisingai nustatė asmenines kaltinamųjų paskatas, nusikalstama veika teismo turėjo būti perkvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Mano, jog teismas nuosprendžiu priėmė nepagrįstą sprendimą, jog neįvykdyta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teigia, kad teismo nuosprendžio motyvas, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjamas nukentėjusiesiems padarytas sveikatos sutrikdymo mastas, todėl nėra galimybės kaltininkų veiksmus kvalifikuoti dėl sveikatos sutrikdymo, yra nepagrįstas. Pagrindo S. P. nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą nebuvo, akivaizdu, jog fizinio smurto veiksmais S. P. buvo sukeltas fizinis skausmas. Teigia, kad nustačius, jog Z. C. įvykdė tyčinę nusikalstamą veiką, jam paskirtą bausmę subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir atidėta laisvės atėmimo bausme, pagal teismų praktiką turėtų būti skiriama realiai atliktina laisvės atėmimo bausmė. Teigia, kad sprendžiant, kokią nusikalstamą veiką kaltinamieji įvykdė, pripažinus, kad kaltinamųjų versija yra paneigta, reikalinga vertinti objektyvius byloje surinktus duomenimis, nukentėjusiųjų duotus parodymus apie nusikaltimo padarymo eigą. Nurodo, kad paminėtos nusikaltimo priemonės, pirštinių panaudojimas, siekiant prisilietus nepalikti identifikuotinų pėdsakų įvykio vietoje, staigus užpuolimas naudojant smurtą, siekis atimti galimybę nukentėjusiesiems priešintis purškiant dujas, aktyvūs fiziniai veiksmai siekiant įsibrauti į transporto priemonę, laikytina, kad nusikalstama veika buvo kruopščiai suplanuota. Prokuroro teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad V. R. telefonu kreipėsi į S. P. melagingai nurodydamas, kad parduoda medieną. Iš nukentėjusiųjų S. P., V. G. duotų parodymų matyti, kad buvo susitarta, jog mediena bus perkama, susitarta kaina – 200 litų už vieną kubinį medienos metrą. S. P. V. R. telefonu nurodė, kad „pasikraunam ir atsiskaitom“, tokie duomenys leido kaltininkams manyti, jog už medieną bus atsiskaitoma vietoje, grynaisiais pinigais. Byloje gauti ir duomenys, kad Ž. C. yra susijęs su miškų pirkimu - pardavimu. Pažymi, kad V. R. duoti parodymai, jog S. P. turėjo tik atvykti apžiūrėti medienos, nukentėjusiųjų duotais parodymais buvo paneigti. Be to, nukentėjusiųjų tikslą įsigyti medienos patvirtina ir nukentėjusiųjų tolimas vykimas miškovežiu į įvykio vietą. Mano, jog įvertinus šiuos duomenis pripažintina, kad kaltinamųjų tyčia buvo pagrobti svetimą turtą. Pasak prokuroro, tokios išvados pakanka nustatyti, kad buvo pasikėsinta įvykdyti plėšimo nusikalstamą veiką, nepriklausomai nuo to, kokį turtą kaltininkai ketino pagrobti, kiek jų tyčia turto atžvilgiu buvo apibrėžta. Teigia, kad nuosprendyje teismo išsakytas motyvas, kad nenustatyta, kokį turtą kėsinosi kaltinamieji pagrobti, nešalina asmenų atsakomybės dėl plėšimo padarymo. Išdėstyti duomenys, asmenų atlikti veiksmai pasirengiant įvykdyti nusikalstamą veiką, patvirtina ir asmenų išankstinį susitarimą įvykdyti plėšimo nusikalstamą veiką, bendrininkavimą šios nusikalstamos veikos padaryme.Prokuroro teigimu, faktinės aplinkybės leidžia pripažinti, kad kaltininkai pasikėsino pagrobti pinigines lėšas, kurias nukentėjusieji turėjo pasiimti atsiskaitant už medieną. Nurodo, kad atsižvelgiant į sutartą parduoti medienos kiekį, kainą už medieną, negalima laikyti, jog kaltininkų tyčia buvo nukreipta į didelės vertės svetimą turtą. Prokuroro nuomone, kaltinamieji nežinojo, kokią tiksliai pinigų sumą turės nukentėjusieji, todėl kaltinime nebuvo galima nurodyti, kokią konkrečiai pinigų sumą kaltinamieji pasikėsino pagrobti. Nukentėjusieji taip pat ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti tiksliai turėtos pinigų sumos, dalis pinigų buvo S. P. asmeninės lėšos, dalis V. G. ir UAB „D.“. Kadangi kaltininkai nežinojo tikslios nukentėjusiųjų laikomos pinigų sumos, kaltinime ir buvo nurodyta, jog jie pasikėsino pagrobti svetimą turtą – neapibrėžtos vertės pinigus. Kaltinime nurodyti visą miškovežyje buvusį turtą, lėšas turimas banko sąskaitoje, kaip galimai nuosprendyje užsimena teismas, būtų nepagrįsta. Teigia, kad apylinkės teismas įvertinęs bylos duomenis ir nustatęs, kad nėra galimybės tiksliai identifikuoti, kokį turtą kaltininkai pasikėsino pagrobti, turėjo galimybę iš kaltinimo pašalinti aplinkybę, jog buvo pasikėsinta pagrobti pinigus, paliekant kaltinimo turinį, jog pasikėsinta pagrobti neapibrėžtos vertės svetimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179/2007). Teigia, kad apylinkės teismas konstatuodamas, kad V. R. ir Ž. C. nesikėsino pagrobti svetimo turto, nepagrįstai rėmėsi kaltinamųjų duotais parodymais, jų pateikta versija, neanalizavo nukentėjusiųjų duotų parodymų, kitų objektyvių bylos duomenų apie nusikalstamos veikos pasirengimą, naudotas priemones, nusikaltimo eigą ir kaltininkų atliktus veiksmus ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nurodo, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp V. R. ir Z. C. parodymų ir kitų byloje esančių duomenų, todėl teismo atliktas įrodymų vertinimas pripažintinas netinkamu dėl neišsamaus aplinkybių išnagrinėjimo. Teigia, kad teismas netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą, jog esant pagrindui nekvalifikavo nusikalstamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį. Pasak prokuroro, tai, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą patvirtina ir teismo motyvas – jei kaltinamieji būtų norėję įvykdyti plėšimą, būtų galėję tai padaryti ir pagrobti pakankamai turto ir pinigų. Tokie teismo motyvai, pasak prokuroro, dėstomi ignoruojant nukentėjusiųjų duotus parodymus, faktines nusikaltimo aplinkybes – nukentėjusiųjų pasipriešinimą kaltininkams, kaltininko išspyrimą, užsidarymą automobilyje, pradėjimą važiuoti iš tos vietos miškovežiu, kaltininkų nesugebėjimą išdaužti transporto priemonės stiklo ir kt. Nesupranta, kokią aplinkybę teismas norėjo patvirtinti nurodydamas iš konteksto paimtus S. P. parodymus, kad pas nepažįstamus medienos pirkti nevažiuoja. Nei S. P., nei V. R. nenurodė, kad jie būtų pažįstami, su kitais asmenimis S. P. dėl medienos pirkimo - pardavimo nebendravo, V. R., susisiekęs su S. P., nurodė jo numerį gavęs iš iš asmenų, kurie vykdė medienos pirkimą - pardavimą. Taip pat prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas nuosprendyje iš esmės neišdėstė nukentėjusiųjų, liudytojų duotų parodymų, kitų byloje surinktų duomenų. Pažymi, kad kaltinamųjų duoti parodymai teismo taip pat dėstomi epizodiškai. Teigia, kad teismo nuosprendyje nenurodoma, kokios reikšmingos faktinės aplinkybės, išdėstytos kaltinamajame akte pasitvirtino, kokios, teismo nuomone, yra paneigtos. Teismo nuosprendis savo turiniu, struktūra neatitinka jam keliamų reikalavimų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi grąžino baudžiamąją bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų. 2016 m. gegužės 27 d. teisiamojo posėdžio metu teismui buvo pareikštas nušalinimas, motyvuojant tuo, kad apylinkės teismas atliko išankstinį bylos duomenų vertinimą, pasisakė, kad nebuvo įvykdyta plėšimo nusikalstama veika. Mano, jog galima pripažinti, kad toks nušalinimas buvo pagrįstas. Pažymi, kad vėlesnė teismo proceso eiga, teismo priimami sprendimai, išreikštas palankumas gynybai ir priešiškumas valstybiniam kaltintojui, nuosprendžio turinys, patvirtina, kad teismas byloje turėjo išankstinę nuomonę dėl priimtino byloje sprendimo, norėjo savo motyvus išsakyti baigiamuoju teismo procesiniu dokumentu ir po minėtos teismo 2016 m. balandžio 12 d. pirmosios instancijos teismo nutarties procesas byloje tapo formaliu. Prokuroro teigimu, jei aukštesnis teismas, įvertinęs toliau dėstomus duomenis, pripažintų, kad teismas neužtikrino, jog proceso dalyviams nekiltų abejonių teismo nešališkumu, byla turėtų būti perduota iš naujo nagrinėti Mažeikių rajono apylinkės teismui.Pažymi, kad 2016 m. gegužės 27 d. teisiamojo posėdžio metu pareiškus teismui nušalinimą, teisėjas neišėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, nesurašė motyvuotos nutarties dėl pareikšto nušalinimo. Iš esmės vienintelis teismo žodžiu išsakytas argumentas, kodėl teisėjas nenusišalina, yra tas, kad nušalinimas turi būti pareiškiamas motyvuotai tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Teigia, kad teismas dėl to tinkamai nepasisakė dėl nušalinimo motyvų. Kaip minėta, apylinkės teismas po aukštesniojo teismo priimto sprendimo grąžinti teismui toliau nagrinėti baudžiamąją bylą, proceso metu rodė palankumą gynybai ir priešiškumą valstybiniam kaltintojui. 2016 m. gegužės 27 d. teisiamojo posėdžio metu advokatams pasisakius dėl prokuroro nušalinimo, išsakius nepagrįstus teiginius, prokuroro buvo prašoma teismo leisti vėl pasisakyti, tačiau teismas to daryti neleido nurodydamas „jau pasisakėte“. Proceso metu buvo tenkinami gynybos prašymai, prokuroro prašymai dėl papildomų duomenų rinkimo tenkinami nebuvo. 2016 m. gegužės 27 d. teisiamojo posėdžio metu gynėjai pateikė prašymą dėl duomenų apie R. M. gavimą, išsakė nuomonę, kad R. M. apklausa ir jo duodami parodymai gali būti svarbūs, prašymą teismas patenkino, 2016 m. rugpjūčio 22 d. teisiamojo posėdžio metu teismas atsisakė tenkinti prokuroro prašymą ir prijungti teisinės pagalbos prašymo kopiją dėl R. M. apklausos bei sulaukti R. M. duodamų parodymų. 2016 m. liepos 12 d. teisiamojo posėdžio metu, po kaltinamųjų duotų parodymų, prokuroras prašė kviesti į teismo posėdį E. S., papildomai kviesti liudyti nukentėjusįjį S. P.. Tokie prašymai, kurių gynėjai nepalaikė, buvo teismo netenkinti, taip teismas pakeitė ankstesnę poziciją, jog reikalinga kviesti į teismo posėdį E. S.. Mano, kad buvo būtina papildomai kviesti apklausai S. P., kaltininkams pakeitus anksčiau duotus parodymus ir pateikus įvykių versiją, todėl jau tokia, kad ir atskira aplinkybė, rodo, jog teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl priimtino byloje sprendimo. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. teisiamojo posėdžio metu prokuroro buvo prašoma gauti duomenis apie tai, kokią baudos dalį nėra atlyginęs Ž. C.. Negavęs tokių duomenų teismas neturėjo galimybės priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nes pripažinus Ž. C. kaltu, jam bausmė turėjo būti bendrinta su neatlikta baudos dalimi, kuri teismui nebuvo žinoma. Tai, pasak prokuroro, akivaizdžiai patvirtina teismo išankstinę nuomonę susiformavusią iki išėjimo priimti nuosprendžio, nuomonę dėl išteisinamojo nuosprendžio byloje priėmimo. Nuosprendyje teismas vėl nepagrįstai kartojo, kad iš kaltinime išdėstytų nusikalstamos veikos aplinkybių neaišku, kokio turto pagrobimas kaltinamiesiems inkriminuojamas, pripažino, kad nagrinėjamoje byloje kaltininkų sumanymas įvykdyti plėšimą nenustatytas. Todėl mano, kad apylinkės teismas 2016 m. balandžio 12 d. atliko įrodymų vertinimą ir susiformavo nuomonę dėl baudžiamojoje byloje priimtino sprendimo, todėl turėjo nusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje priėmė sprendimą kaltinamiesiems paskirtas kardomąsias priemones iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistas, taip pažeisdamas BPK 307 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Pažymi, kad teismas priėmė sprendimą nuosprendyje nurodytus daiktus konfiskuoti, jog toks teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes turto konfiskavimas yra turto paėmimas valstybės nuosavybėn, šiuo atveju daiktai (išskyrus kompaktinius diskus) pripažintini beverčiais ir kaip beverčiai sunaikintini. Pasak prokuroro, nebuvo pagrindo teismui priimti ir sprendimą konfiskuoti 21 kompaktinį diską, nes diskai nepriklausė kitiems asmenims, be to, esant galimybei bylą nagrinėti kasaciniame teisme, paaiškėjus, kad reikalinga ištirti papildomus duomenis, sunaikinus šiuos daiktus nuosprendžiui įsiteisėjus atlikti papildomą duomenų tyrimą gali būti neįmanoma, todėl 21 kompaktinis diskas teismo turėjo būti paliktas prie baudžiamosios bylos.Teigia, kad pripažinus Ž. C. ir V. R. kaltais, skiriant bausmes kaltinamiesiems atsižvelgtina į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, bausmių skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis BK 61 straipsnyje, kai yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Kaltinamųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintina, kad jie veikė bendrininkų grupėje, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatytina. Kaltinamųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažintina, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistai, nes nusikalstamos veikos padarymo metu tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo BK įtvirtinta. Skiriant bausmes kaltinamiesiems atsižvelgtina, kad padaryta pavojinga, savo pobūdžiu organizuota nusikalstama veika, panaudotos ne kartą vardintos nusikaltimo priemonės, uždėti ant transporto priemonės kiti valstybiniai numeriai, nusikalstamos veikos padarymo būdą, atliktus intensyvius smurto veiksmus. Iš nukentėjusiųjų duotų parodymų matyti, koks neigiamas poveikis nusikalstama veika buvo padarytas nukentėjusiesiems. V. R. anksčiau yra teistas 6 kartus, nusikalstamą veiką įvykdė teistumui neišnykus, nepraėjus ilgam laiko tarpui po jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, anksčiau ilgą laiką buvo įkalinimo įstaigoje, tačiau jam tai teigiamo poveikio nepadarė, jis buvo baustas administracine tvarka, išsituokęs, nedirbantis, turintis neįgalumą. Ž. C. anksčiau teistas 3 kartus, nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, bausmės vykdymo atidėjimo metu, nesusituokęs, nedirbantis. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, kaltininkių vaidmenis nusikaltimo padaryme, prokuroro nuomone, už nusikalstamas veikas kaltinamiesiems skirtinos laisvės atėmimo bausmės, didesnės nei įstatymu nustatytas bausmės vidurkis, kuris yra 3 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies: Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis panaikintas, Ž. C. ir V. R. veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 180 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į 140 straipsnio 1 dalį, Ž. C. ir V. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, nukentėjusiesiems bei kaltininkams susitaikius, ir baudžiamoji byla nutraukta. Teismas taip pat patvirtino susitarimą dėl žalos atlyginimo, pagal kurį V. R. įsipareigojo per šešis mėnesius nuo susitaikymo protokolo pasirašymo dienos, tai yra nuo 2017 m. sausio 13 d., atlyginti nukentėjusiesiems S. P. ir V. G. žalą – kiekvienam po 250 eurų, šiuos pinigus pervedant į nukentėjusiųjų nurodytą sąskaitą banke. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiajam S. P. buvo skambinama ir derinamas susitikimas pirkti medieną dėl asmeninių paskatų, o ne turint tikslą panaudojant fizinį smurtą, t. y. purškiant dujas, nukentėjusiuosius apiplėšti, tai yra pagrobti svetimą turtą – S. P., V. G. ir UAB „D.“ neapibrėžtos vertės pinigus, dėl to V. R. ir Ž. C. veiką kvalifikavo pagal kilusias pasekmes, tai yra pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kartu teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos privalomos sąlygos ir nėra kitų teisinių kliūčių, todėl Ž. C. ir V. R. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartimi, patenkinus Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės kasacinį skundą, Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis buvo panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinis teismas padarė išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, savo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas, visiškai nevertino kitų bylos įrodymų, nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų, taip pat nenurodė, kodėl vieni įrodymai (iš esmės – išteisintųjų parodymai, duoti teisme) buvo vertinami, o kiti – ne, nutartyje visiškai nenurodė, kaip jis vertina byloje surinktus įrodymus, kurie pagrindžia tokias byloje nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: tai, kad ant nusikaltimui padaryti naudojamos transporto priemonės buvo uždėti pagrobti kitos transporto priemonės valstybiniai numeriai; tai, kad vykdant nusikalstamą veiką buvo nesinaudojama savo mobiliojo ryšio telefonais, tai, kad nukentėjusieji (įmonės, kuri prekiauja mediena, darbuotojas ir vadovas), pateikus jiems įtarimų nesukėlusį komercinį pasiūlymą pirkti penkis miškovežius medienos už priimtiną kainą, buvo pakviesti atvykti į nuošalią vietą (mišką), tai, kad vykdant veiką buvo naudojamos priemonės – kaukės, dujų balionėliai, pirštinės, kurios po veikos buvo išmestos; tai, kad nukentėję asmenys, sėdintys miškovežyje, buvo užpulti trijų vyrų (į miškovežį buvo purškiamos dujos ir braunamasi į jį); tai, kad patys nukentėjusieji aktyviais veiksmais apsigynė nuo juos puolančių asmenų ir išvažiavo iš įvykio vietos patyrę fizinį skausmą nuo panaudotų ašarinių dujų, tačiau nepraradę turėtų grynų pinigų ir elektroninio mokėjimo priemonių, kurias naudoja atsiskaitydami už perkamą medieną; tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų V. R. ir Ž. C. parodymus apie tai, jog jie tik siekė pagąsdinti vieną iš nukentėjusiųjų, kad šis nebendrautų su nenurodyto teismui kaltininkų draugo žmona. Atsižvelgusi į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Prokuroro apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - Ž. C. ir V. R. pripažinti kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas ir juos nubausti. Iš esmės apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodoma, kad apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, dėl ko buvo padarytos faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančios išvados. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau iš skundo argumentų matyti, kad netinkamas BK 22 straipsnio 1 dalies ir 180 straipsnio 2 dalies taikymas iš esmės siejamas su BPK pažeidimais vertinant įrodymus.Pirmosios instancijos teismas sprendimą išteisinti Ž. C. ir V. R. motyvavo tuo, kad teisiamajame posėdyje ištirti bylos duomenys kaip kiekvienas atskirai, taip ir jų visuma nepatvirtino, kad kaltinamieji pasikėsino pagrobti svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog liko nepaneigta kaltinamųjų versija, kad jie į įvykio vietą vyko aiškintis asmeninių santykių ir todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad kaltinamieji atliko jiems inkriminuotus veiksmus, siekdami pagrobti svetimą turtą plėšimo būdu, o ne norėdami pagąsdinti nukentėjusiuosius, tuo labiau, kad nenustatytas jų veiksmų objektas. Vien tai, kad (pagal nukentėjusiųjų parodymus) trys asmenis patys bandė atidaryti miškovežio duris bei reikalavo tai padaryti, neduoda pagrindo kaltinamųjų veiksmus vertinti kaip plėšimą. Teismas pažymėjo, jog nukentėjusieji važiavo pirkti medienos iš nepažįstamų asmenų, nors, kaip teigė nukentėjusysis S. P., jie niekada pas nepažįstamus nevažiuoja. S. P. su savimi turėjo 2 500 Lt, V. G. turėjo 3 000 Lt, banko kortelę, banko prisijungimo kodus, įmonės sąskaitoje apie 100 000 Lt, planšetę, kompiuterį. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apylinkės teismas konstatavo, jog jeigu kaltinamieji būtų norėjo įvykdyti plėšimą, būtų galėję tai padaryti ir pagrobti pakankamai turto ir pinigų, tačiau jie tokio sumanymo neturėjo, arba tas sumanymas abejotinas, paremtas tik prielaidomis, todėl teismas visas abejones traktavo kaltinamųjų naudai (in dubio pro reo).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir prokuroro apeliacinio skundo argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamame nuosprendyje iš esmės buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nulėmusios išvadų, neatitinkančių faktinių bylos aplinkybių, konstatavimą ir neteisingo procesinio sprendimo priėmimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino Ž. C. bei V. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įrodymų nepakankamumo klausimas, priimant išteisinamąjį nuosprendį, gali būti konstatuotas tik tais atvejais, kai tokių įrodymų negalima gauti dėl objektyviai susiklosčiusių tokių aplinkybių, kurias pašalinti nėra jokios galimybės. Tačiau pirmosios instancijos teismas, kurio vaidmuo yra aktyvus, privalo atlikti visus būtinus veiksmus įrodymams gauti. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neištyrus ir tinkamai neįvertinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, byloje surinktus įrodymus vertino neatsižvelgdamas į jų visumą, nepašalino juose esančių prieštaravimų, būtent – nepagrįstai rėmėsi Ž. C. ir V. R. parodymais, duotais teisme, tačiau neatsižvelgė į jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jų nepalygino su nukentėjusiųjų parodymais bei kitais bylos duomenimis.Nors Ž. C. ir V. R. pirmosios instancijos teisme neigė turėję tikslą plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu vadovautis šiais išteisintųjų parodymais negalima, kadangi jie yra nepatikimi, tai yra, jie yra tarpusavyje prieštaraujantys, be to, paneigti nuosekliais nukentėjusiųjų S. P. ir V. G. parodymais, kitais byloje surinktais duomenimis, o išteisintųjų parodymų, kad jie atvyko į įvykio vietą ir ten atliko kaltinamajame akte nurodytus veiksmus, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Visų pirma, ikiteisminio tyrimo metu tiek Ž. C., tiek V. R. nepripažino padarę jiems inkriminuojamo nusikaltimo ir neigė aplamai buvę įvykio vietoje. Ž. C. parodė, kad nėra buvęs nei Mažeikių mieste, nei rajone, nebent pravažiavęs pro šalį; ką veikė 2013 m. birželio 20 d. nurodyti negali, galėjo būti ir užsienyje, įtarime minimą V. R. pažįsta tik iš matymo, su juo nebendrauja, automobilio „Peugeot“ markės jis nėra turėjęs, taip pat nežino, kas iš pažįstamų tokios markės automobilį turėjo ar turi (3 t., 43, 49-50, 61 b. l.). V. R. nurodė, kad M. jis yra buvęs tik 2014 metais, o prieš tai yra buvęs maždaug prieš 20 metų, V. miestelyje yra buvęs 2014 metais, draugų, kurie domėtųsi medienos verslu, neturi (3 t., 139-140, 149-150 b. l.).Ir tik po to, kai Ž. C. ir V. R. susipažino su bylos medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą (3 t., 175-178) ir byla buvo perduota teisminiam nagrinėjimui, tik po to, kai teisme buvo apklausti nukentėjusieji S. P. ir V. G. bei liudytoja S. D. (4 t., 162-169 b. l.), Ž. C. ir V. R. parodė, kad jie visgi įvykio vietoje buvo. Ž. C. apylinkės teisme savo kaltę pripažino iš dalies nepripažindamas, kad kėsinosi nukentėjusiuosius apiplėšti. Jis nurodė, kad įvykio dieną pas jį atvyko V. R., kuris jo paprašė pagalbos pagąsdinant kažkokį žmogų. Tada jis iš R. M. pasiskolino automobilį, kuriuo su V. R. nuvyko pas R. Š., kurio iki tol nepažinojo. R. Š. prašė vykti į kažkokį kaimą ir ten pagąsdinti žmones, dėl ko, jis, nesigilino, prašė tik pastovėti, o jei puls – pagelbėti. R. Š. buvo su draugu, kurį matė pirmą kartą. Nuvažiavus į kažkokį kaimą, V. R. juos paliko kažkokiame miškelyje ir liepė jiems laukti, kol atvažiuos žmonės, su kuriais jie turėjo pasikalbėti, o pats nuvažiavo jų pasitikti. Jis laukė vienoje kelio pusėje, o R. Š. ir jo draugas – kitoje. Paskui V. R. atvažiavo ,,fūra“, kurioje buvo du asmenys, nors buvo sakyta, kad turi atvažiuoti vienas. „Fūrai“ sustojus R. Š. su draugu išbėgo iš kitos pusės. Jis nematė, kas ten vyko, nes buvo kitoje ,,fūros“ pusėje. Po to pamatė, kad R. Š. su draugu bėga į automobilį, kur sėdėjo V. R.. Tada ir jis nubėgo jiems iš paskos, įšoko į automobilį ir išvažiavo. Jokios kalbos apie plėšimą nebuvo. Jų paprašė tik padėti šeimyninėse problemose, prašė tik pagąsdinti. Nesigilino, dėl ko jie buvo keturi. Kas kalbėjo telefonu su nukentėjusiais, jis nežino. Kažkas iš jų turėjo dujų balionėlį, o kas, neatsimena. Be to, važiuojant R. M. automobiliu, jame rado drabužių, iš kurių pasidarė kaukes. Be to, iš mašinos pasiėmė ir užsimovė pirštines. Belaukdami V. R. užsidėjo kaukes. Kas iš jų lipo į miškovežį nežino, nes nematė. Jis smūgio iš kojos negavo. Jiems bėgant link automobilio, V. R. ten jau sėdėjo mašinoje. Ar juos kas vijosi, nežino. Automobilį vairavo V. R.. Ikiteisminio tyrimo metu viską neigė, nes nenorėjo teismo. Jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra melagingi. R. M. su jais nevyko, automobilio jie neapgadino. Kitus automobilio numerius V. miestelyje iš kažko paėmė R. Š., iš ko paėmė – nematė. Jiems daiktai nebuvo reikalingi, todėl juos išmetė per langą. Susitarimo ką nors apiplėšti, reikalauti pinigų, turto nebuvo. Buvo kalba tik apie šeimyninius santykius, kad reikės pagąsdinti. Niekam smūgio nesudavė, nei reikalavo ar bandė atimti kokius nors daiktus, iš dujų balionėlio nepurškė (5 t., 73-74 b. l.).V. R., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, kaltę taip pat pripažino iš dalies ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltę neigė, nes buvo anksčiau teistas. Pažįstamas R. Š. jo paprašė paskambinti ir padėti jo pažįstamam Petrui dėl šeimyninių santykių, nes yra žmogus, kuris lenda į jo šeimą. Jis paskambino telefonu ir sutarė dėl susitikimo. Po to paprašė Ž. C. pasiskolinti mašiną ir važiuoti kartu. Mašiną pasiskolino iš R. M.. Jis tik pavežė žmones ir jų palaukė mašinoje. Jie turėjo tik pasakyti, kad nukentėjusysis nelystų prie to R. Š. pažįstamo žmonos ir neardytų šeimos. Jokios kalbos apie pinigus ir apiplėšimą nebuvo. Dėl miško tarėsi skambindamas, nes žinojo, kad nukentėjusysis S. P. ,,sukasi“ su mediena. Nukentėjusieji atvažiavo su miškovežiu. Jam sustojus, R. Š. išlipo pasikalbėti. Jis laukė mašinoje, po to pamatė, kad atbėga ir liepė važiuoti. Jiems važiuojant miškovežis važiavo iš paskos. Jis jokių kaukių nematė, nes vairavo. Kiti buvo tik kažką užsirišę. Iš vaiko rūbelių kažkuris veidą užsidengė. Girdėjo kalbant, kad reikia prisidengti veidus, kad jų nepažintų, gal prisibijojo S. P.. Nematė, ar kas turėjo dujų balionėlį. Važiuodami neaptarinėjo, kad naudos dujų balionėlį, nesitarė, kad naudos įrankius kūnui žaloti. Telefonas buvo R. Š.. Nematė, ar kas nors buvo išlipęs iš miškovežio, ar kas iš jų buvo įlipęs į sunkvežimį. Visi greit parbėgo į mašiną. Ž. C. parbėgo iš kitos pusės. Sumušti, nužudyti niekas nenorėjo, norėjo tik pasikalbėti, pagąsdinti, o kad nebūtų konfliktų, paprašė pastovėti kitų žmonių. R. Š. sakė, kad S. P. kišasi į jo draugo Petro šeimą, skiria šeimą, reikia su juo pakalbėti, pagąsdinti. Petras vienas eiti kalbėti bijojo, nes žinojo, jog Sigitas yra agresyvus. Dėl medienos tarėsi todėl, kad ,,pasikalbėjimui“ reikėjo nuošalesnės vietos, be to, žinojo, kad nukentėjusieji superka medieną. Jis nėjo pasikalbėti ,,vyriškai“, nes neseniai buvo grįžęs iš įkalinimo vietos ir nenorėjo lįsti į konfliktus, ten muštynių nebuvo. R. Š. pažįsta nuo vaikystės, o jo draugo Petro anksčiau nebuvo matęs. Kalbėdamas su S. P. telefonu nesidomėjo, kiek jis turi pinigų su savimi atvykdamas į įvykio vietą, kokios vertės yra vilkikas, kokius daiktus su savimi turi. Galvojo, kad jis atvyks su lengvąja mašina atvažiuos pasižiūrėti miško (5 t., 74-76 b. l.). Pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (2017 m. sausio 26 d. teismo posėdyje) išteisintasis Ž. C. pripažino, kad įvykio metu naudojo smurtą, tačiau tvirtino, kad apiplėšti nukentėjusiųjų neketino (6 t., 205 b. l.), o išteisintasis V. R. nurodė, kad prieš nukentėjusiuosius smurto nenaudojo, nebuvo išlipęs iš automobilio, nusikaltimo daryti neplanavo, jis įvykio metu tik vairavo automobilį (6 t., 206 b. l.). Dar kartą apklausiamas 2018 m. balandžio 5 d. teismo posėdyje (bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka) išteisintasis Ž. C. nurodė, kad jis paėmė automobilį iš R. M., nes to prašė V. R.. Jie vyko „aiškintis santykių“. Vykimo priežastį nurodė V. R., kuris pas jį atvyko su R. Š., kuris šiuo metu yra miręs. Jo prašė tik pastovėti šalia, kad baugiau atrodytų, minėjo, jog reikia žmones pagąsdinti dėl kažkokių šeimyninių santykių. Jis pažinojo tik V. R.. Automobiliu važiavo keturiese: jis, V. R., R. Š. ir dar vienas pastarojo draugas. Kur tiksliai važiuos kalbėta nebuvo. Važiuojant nutarė pasidaryti kaukes iš mašinoje buvusių vaikiškų rūbelių, kad būtų baugiau. Smurto niekas nenorėjo naudoti, tik pašnekėti, o kaukės buvo daromos dėl įvaizdžio. Neprisiminė, kad naudojo pirštines, kad kažkas turėjo dujų balionėlį. Jis dujų balionėliu nepurškė. V. R. juos paleido miškelyje, liepė laukti, kol jis atvažiuos. Kai privažiavo mašina, jis buvo griovyje, girdėjo triukšmą. Kol jis priėjo prie miškovežio, jau vyko pokalbis, o po to „fūra“ pradėjo važiuoti. Apklausiamas pirmos instancijos teisme jis davė teisingus parodymus. Pavirtino, kad jų tikslas buvo pasikalbėti, pagąsdinti. Ant jų automobilio kitas valstybinis numeris atsirado tada, kai sustojo kaime, kažkuris pasakė, jog eina pakalbėti, grįžo ir tada pamatė, kad yra keičiami valstybiniai numeriai. R. M. automobilis buvo apgadintas, bet neprisimena kaip. Negali paaiškinti, kodėl R. M. nurodė, kad jie bandė apiplėšti. Neneigė, kad rastas ant pirštinių DNR gali būti jo, patvirtino, kad važiuodami išmetė padarytas kaukes. Nukentėjusieji, sakydami, jog juos norėjo apiplėšti, sako netiesą. Jis pasitikėjo V. R., kad vyksta kitam tikslui, o ne apiplėšti. Miško vietovė parinkta pokalbiui, kad būtų nuošalesnė aplinka. Apie medienos verslą kalbos nebuvo (6 t., 263-264 b. l.).Iš aptartų išteisintųjų Ž. C. ir V. R. parodymų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose, matyti, kad jie neneigia buvę įvykio vietoje, neneigia, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudotas smurtas (dujos), tačiau jie neigia turėję tikslą apiplėšti nukentėjusiuosius, tai yra užvaldyti jų turtą. Išteisintųjų teigimu, jie tenorėjo nukentėjusiuosius pagąsdinti, kad vienas iš jų – S. P., nesikištų į jų pažįstamo R. Š. draugo Petro šeimos reikalus. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje surinkti duomenys šių išteisintųjų Ž. C. ir V. R. parodymų nepaneigia. Kaip jau buvo minėta, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka, kadangi, kaip matyti iš pirmiau aptartų išteisintųjų parodymų, išteisintieji Ž. C. ir V. R., ikiteisminio tyrimo metu išvis neigę buvę įvykio vietoje ir puolę nukentėjusiuosius, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pakeitė savo parodymus, pripažindami ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais neginčijamai nustatytas aplinkybes (tai, kad V. R. skambino nukentėjusiajam S. P., siūlė jam pirkti medieną, tokiu būdu jį ir kitą nukentėjusįjį išviliodami į mišką, kad į įvykio vietą vyko R. M. automobiliu, kad vykdami į įvykio vietą pakeitė automobilio valstybinius numerius, kad naudojo kaukes, pirštines, dujų balionėlį, kad kartu su jais buvę asmenys buvo priėję prie miškovežio, kuriuo atvyko nukentėjusieji, kad, važiuodami iš įvykio vietos, išmetė užpuolimui naudotus daiktus, kad apgadino R. M. automobilį), tačiau kategoriškai neigdami, jog jų tikslas buvo apiplėšti nukentėjusiuosius. Išteisintųjų teigimu, įvykio vietoje jie buvo tik dėl to, kad R. Š. jų prašė pagąsdinti S. P.. Tačiau, kaip jau buvo minėta, išteisintųjų Ž. C. ir V. R. parodymų, kad jie į įvykio vietą važiavo tik todėl, kad norėjo pagąsdinti nukentėjusįjį S. P. ir su juo išsiaiškinti santykius, nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. R. Š., miręs 2015 m. lapkričio 14 d., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, nurodė, kad miškovežio apiplėšimą nieko nėra girdėjęs, savo mobilaus ryšio telefono niekam nėra davęs, o turėtą mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, išėmęs SIM kortelę, išmetė. Apie jokį „Petrą“ ir jo prašymą pagąsdinti nukentėjusįjį S. P., R. Š. neužsiminė (1 t., 74-78 b. l.). Jokių duomenų apie „Petrą“, kurio prašymo važiavo pagąsdinti nukentėjusiojo S. P., nenurodė ir patys išteisintieji Ž. C. bei V. R.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išteisintieji Ž. C. ir V. R. pirmą kartą apie tai, kad, paprašyti R. Š., į įvykio vietą važiavo tik todėl, kad norėjo pagąsdinti nukentėjusįjį S. P., parodė 2016 m. liepos 12 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje, tai yra po R. Š. mirties, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokios galimybės patikrinti šių išteisintųjų parodymų, apklausiant liudytoją R. Š.. Kadangi išteisintųjų Ž. C. ir V. R. parodymų, kad jie į įvykio vietą važiavo tik todėl, kad norėjo pagąsdinti nukentėjusįjį S. P., nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys, apeliacinės instancijos teismas jais nesivadovauja (BPK 20 straipsnio 4 dalis).Be to, išteisintųjų Ž. C. ir V. R. pirmosios instancijos teisme duotus parodymų, kad jie jiems inkriminuotus veiksmus atliko ne turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, o tik todėl, kad norėjo pagąsdinti nukentėjusįjį S. P., paneigia kiti byloje surinkti duomenys. Visų pirma, tai nuoseklūs ir vienodi nukentėjusiųjų S. P. ir V. G. parodymai, kuriais paneigiama išteisintųjų Ž. C. ir V. R. versija, jog nukentėjusiųjų užpuolimo priežastis galėjo būti kokie nors jų asmeniniai nesutarimai (be to, šiais nukentėjusiųjų parodymais patvirtinama ir tai, kad nukentėjusiuosius užpuolusių asmenų tikslas buvo nukentėjusiųjų turto užvaldymas), o taip pat paneigiami išteisintųjų parodymai dėl kai kurių jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių (išteisintojo Ž. C. parodymai, kad jis nebuvo priėjęs prie miškovežio, kuriame sėdėjo nukentėjusieji, nebandė į jį įsibrauti, su savimi neturėjo dujų balionėlio ir nepurškė dujų). Nukentėjusysis S. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jis dirba įmonėje, kuri užsiima medienos apdirbimu. 2013 m. birželio 19 d. apie 15 val. jam į mobilaus ryšio telefoną paskambino vyriškis, kuris paklausė, ar jį domina mediena. Atsakius, kad taip, pašnekovas nurodė, kad turi 5 mašinas su priekaba eglės ir pušies medienos, nurodydamas kad 1 m³ medienos kainuoja 200 litų, nurodė, kad mediena yra (duomenys neskelbtini) rajone. Telefonu sutarė, kad jis pasitars su direktoriumi ir jam perskambins. Pasitarę su direktoriumi V. G. nusprendė, kad medieną pirks, juos tenkino tokia pardavimo kaina, tada apie 18 val. bandė prisiskambinti tuo pačiu telefonu minėtam asmeniu, tačiau telefonas buvo išjungtas, tačiau praėjus kokioms 5 minutėms vyriškis pats jam perskambino. Paklausus jo, kodėl jo telefonas išjungtas, pastarasis paaiškino, kad turi dvi SIM korteles ir jas pastoviai keičia. Su tuo vyru sutarė, kad rytojaus dieną atvažiuos pirkti medienos ir nupirks visas parduodamas 5 priekabas, tik vieną dieną nupirks 3, o kitą dieną likusias 2 priekabas. Vyriškis pasidomėjo, kaip bus atsiskaitoma už medieną, tačiau konkrečiai jis nieko nenurodė, pasakydamas, kad kai pasikraus medieną, tada ir atsiskaitys. 2013 m. birželio 20 d. apie 10 val. jis vėl bandė pasiskambinti medienos pardavėjui, tačiau jo telefonas vėl buvo išjungtas, o praėjus 40 minučių medienos pardavėjas vėl paskambino pats. Su medienos pardavėju susitarė, kad atvažiuos į (duomenys neskelbtini) rajone. Tada jie abu su bendrovės direktoriumi miškovežiu „Volvo“ išvyko pirkti medienos. Miškovežį vairavo jis. Važiuojant link V. miestelio jis dar kartą paskambino tam vyriškiui ir pardavėjas patikslino, kad reikia atvažiuoti į K. kaimą, kur juos pasitiks bei nusiveš į vietą. Nuvykus į K. kaimą, sutartoje vietoje jie laukė apie 30 minučių. Po to jam dar keletą kartų skambino. Pardavėjas pasiteisino, kad kaista automobilio variklis ir jam reikia jį aušinti. Apie 13 val. pamatė, kaip atvažiuoja šviesios spalvos lengvasis automobilis „Peugeot“, kuris sustojo nuo jų apie 1 km atstumu. Pardavėjas pasiskambinęs nurodė, kad mato juos, ir liepė važiuoti jam iš paskos. Važiavo jam iš paskos apie 10 kilometrų, privažiavo mišką ir miško keliuku važiavo dar apie 3 kilometrus, tada automobilis „Peugeot“ pasitraukė į keliuko pakraštį, palikdamas keliuką pravažiuoti toliau, tačiau jis toliau nevažiavo, taip pat sustojo. Medienos pardavėjas iš automobilio nelipo taip pat. Nematė, kas sėdėjo automobilio „Peugeot“ viduje ir kiek buvo žmonių, galiniai šio automobilio stiklai buvo tamsinti. Taip pat nesimatė jokios kirtavietės ar medienos sandėlio, aplink buvo miškas, krūmai, kitoje pusėje – laukas. Savo automobilyje jie pralaukė apie 7-8 minutes laiko. Po to staiga prie vairuotojo pusės durelių prišoko du kaukėti vyriškiai ir atidarė dureles bei į automobilio kabinos vidų pradėjo purkšti dujas. Matė, kaip tuo pačiu metu atidarė ir keleivio pusės, kur sėdėjo V. G., duris dar vienas asmuo. Iš kur atsirado tie trys asmenys nespėjo pamatyti, tačiau mano, kad atėjo iš miško, nes iš lengvojo automobilio „Peugeot“ niekas neišlipo. Visi juos užpuolę asmenys vilkėjo tamsiais drabužiais, ant galvų buvo užsidėję kaukes, jie nieko nesakė, nieko nereikalavo. Jis, siekdamas uždaryti automobilio dureles, vienam iš asmenų spyrė koja ir jam pavyko užsidaryti savo pusės dureles. Virginijus taip pat užsidarė keleivio pusės dureles. Vienas iš asmenų rankos kumščiu bandė išdaužti vairuotojo pusės lango stiklą, tada jis užvedė automobilį ir pradėjo važiuoti, apsisuko, po ko pamatė, kad lengvasis automobilis „Peugeot“ taip pat apsisuko ir pradėjo važiuoti. Nespėjo pamatyti, kur liko tie trys kaukėti vyriškiai. Važiavo iš paskos automobiliui „Peugeot“, matė, kaip iš šio automobilio kažką išmetė į pakelę. Bandė juos vytis tačiau nebepavijo. Nukentėjusiojo įsitikinimu, juos užpuolę asmenys norėjo pagrobti pinigus, kuriuos jie turėjo susimokėti už medieną, tai yra 22 800 litų (1t., 48-49 b. l.). Nukentėjusysis S. P., apklaustas papildomai, parodė, kad medienos pardavėjas domėjosi, kokiu būdu atsiskaitys už medieną, tačiau pastarajam jis nenurodė kaip, nes ir pats nežinojo kaip žada atsiskaityti direktorius V. G.. Apibūdindamas asmenis, kurie brovėsi į automobilį, jis nurodė, kad visi trys asmenys vilkėjo juodos spalvos rūbais, ant galvų buvo užsidėję kaukes. Plaukų nesimatė, tik akys. Pagal kūno sudėjimą galėjo būti asmenys maždaug 20-25 metų amžiaus, bent jau iš vairuotojo pusės kurie veržėsi. Vaikinai nieko nekalbėjo. Jie tiesiog staiga iššoko iš krūmų, nieko nesakę atidarė dureles ir pradėjo pūsti duju balionėliais į kabinos vidų. Asmens, su kuriuo tarėsi dėl medienos pirkimo, balsą galėtų apibūdinti kaip vyresnio žmogaus, apie 50 metų su savotišku akcentu, kuriuo bendrauja Š. gyvenantys žmonės (1 t., 50-51 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis S. P. patvirtino savo duotus parodymus ir K. kaime, Mažeikių rajone parodė vietą, kur jis kartu su V. G. miškovežyje laukė atvykstant medienos pardavėjų, vietą, kur sustojo atvykęs automobilis „Peugeot“, vietą, kurioje jis sustojo važiuodamas iš paskos automobiliui „Peugeot“, pamiškės krūmus, iš kurių iššoko kaukėti asmenys, po to parodė vietą, kurioje iš automobilio „Peugeot“ buvo išmesti daiktai (1 t., 53-58 b. l.). Parodymo atpažinti iš klausos metu nukentėjusysis S. P. atpažino įtariamojo V. R. balsą, nurodydamas, kad būtent tas asmuo ir skambino jam siūlydamas pirkti medienos, su juo telefonu bendravo iki tol, kol buvo pasikėsinta juos apiplėšti. Atpažino pagal kalbėjimo manierą, intonaciją, balso tembrą bei tarmę (1 t., 86-87 b. l.).Nukentėjusysis V. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė taip pat, kaip nukentėjusysis S. P.. Jo įsitikinimu, jie buvo užpulti tikslu juos apiplėšti. S. P. su medienos pardavėju buvo sutaręs, kad už ją sumokės 22 800 litų. Nors jis už medieną buvo pasiruošęs atsiskaityti bankiniu pavedimu ir tam turėjo su savimi nešiojamąjį kompiuterį su interneto prieiga, tačiau, jo įsitikinimu, juos užpuolę asmenys manė, jog už medieną bus atsiskaityta grynaisiais, nes atsiskaitymo būdas nebuvo aptartas. Jis su savimi buvo pasiėmęs apie 2 500-3 000 litų grynųjų pinigų, be to, turėjo banko kortele, kurios sąskaitoje buvo apie 7 000 litų, o kitoje banko sąskaitoje, kurią valdė PIN generatoriumi, buvo dar apie 100 000 litų. Nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad užpuolikai buvo apie 25-30 metų amžiaus, jų buvo trys, visi buvo su kaukėmis ant galvų, dar vienas sėdėjo automobilyje „Peugeot“. Jis patvirtino, kad iš vairuotojo S. P. pusės į automobilį bandė įsiveržti du užpuolikai, o iš jo pusės tai padaryti bandė vienas užpuolikas, kuris jam papurškė ašarinių dujų (1 t., 37, 38-39, 40 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje nukentėjusysis V. G. patvirtino savo duotus parodymus ir (duomenys neskelbtini) rajone parodė vietą, kur jis kartu su S. P. miškovežyje laukė atvykstant medienos pardavėjų, parodė vietą, kur sustojo automobilis „Peugeot“, vietą, kurioje sustojo jų miškovežis, pamiškės krūmus, iš kurių iššoko kaukėti asmenys, vietą, kurioje iš automobilio „Peugeot“ buvo išmesti daiktai (1 t., 42-47 b. l.).Apklausiami pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji S. P. ir V. G. nurodė tas pačias aplinkybes, visiškai patvirtindami savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nukentėjusysis S. P. dar kartą patvirtino, kad užpuolikai, jo įsitikinimu, juos norėjo apiplėšti. Tą dieną jie turėjo pasikrauti tris miškovežius medienos, viso apie 120-130 m³. Dėl atsiskaitymo už medieną, jam skambinusiam asmeniui pasakė, kad pasikrauna ir atsiskaito grynais. Jis taip tarėsi su medienos pardavėju, tačiau galutinį sprendimą dėl atsiskaitymo priima direktorius, todėl nežino, kaip jis būtų atsiskaitęs už medieną – grynai ar pavedimu, nežino. Dažniausiai už perkamą medieną atsiskaito grynais pinigais. Už vieną mašiną medienos būtų tekę mokėti apie 8 000 litų. Jis taip pat patvirtino, kad iš miško iššoko ir į jų automobilį bandė įsibrauti trys kaukėti asmenys – du iš jo (vairuotojo) pusės ir vienas iš keleivio (V. G.). Dėl dujų poveikio jam buvo sukeltas fizinis skausmas, nes graužė akis. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad užpuolikai jo telefono numerį galėjo sužinoti iš R. S., iš kurio jų įmonė pirkdavo medieną (4 t., 162-164 b. l.). Nukentėjusysis V. G. taip pat nurodė, kad užpuolikai, jo įsitikinimu, juos norėjo apiplėšti. Už perkamą medieną planavo atsiskaityti pavedimu, turėjo banko prisijungimo duomenis, kompiuterį su internetu. Tačiau būna, kad medieną atsiskaito ir grynais pinigais. Su savimi turėjo 3 000 litų įmonei priklausančių pinigų. Jis taip pat patvirtino, kad iš miško iššoko ir į jų automobilį bandė įsibrauti trys kaukėti asmenys – du iš vairuotojo (S. P.) pusės ir vienas iš jo (keleivio) pusės (4 t., 164-166 b. l.).Nukentėjusieji S. P. ir V. G. buvo apklausti ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. 2016 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu nukentėjusysis V. G. parodė (šie parodymai buvo pagarsinti pakartotinai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka), kad juos vienu metu užpuolė trys kaukėti asmenys – du iš vairuotojo (S. P.) pusės ir vienas iš jo (keleivio) pusės. Dujos buvo purškiamos iš abiejų pusių. Jam dujų kliuvo mažiau nei S. P.. Dėl dujų poveikio jam kelias dienas griaužė akis, skaudėjo. Pažįsta S. P. šeimą, su ja gerai sutaria. Jis tvarkingas žmogus, nežino jokių konfliktų dėl S. P. veiksmų, susijusių su kitomis moterimis (5 t., 163-164 b. l.). Nukentėjusysis S. P. 2016 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu patvirtino savo parodymus, duotus anksčiau (šie parodymai buvo pagarsinti pakartotinai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka). Jis papildomai nurodė, kad nepažįsta jokio asmens vardu P.. Santuokoje gyvena 35 metus, 2013 metais neturėjo jokių konfliktų, susijusių su moterimis. Neturi jokių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Š. Telefono numeris (kuriuo skambino asmuo, taręsis dėl medienos pardavimo) naudojamas siaurame rate, todėl nežino, iš kur užpuolikai gavo šį telefono numerį (5 t., 164 b. l.). Apklausiamas dar kartą 2018 m. kovo 5 d. teismo posėdyje, nukentėjusysis S. P. parodė, kad juos užpuolusių asmenų tikslas buvo atimti pinigus, kadangi užpuolikai žinojo, kad jie vešis pinigus trims medienos mašinoms. Jokių asmeninių santykių dėl moterų ar panašiai, apie kuriuos buvo paminėta, nebuvo. Jokių pažinčių Š. neturi, nebuvo taip, kad būtų bendravęs su ištekėjusia moterimi, ar kokia kita moterimi, kurios draugas yra Petras. Nurodyti, iš kur užpuolikai gavo jo telefono numerį, jis negali, - prieš kokius penkis metus jis skelbimuose tą telefono numerį nurodydavo, bet tuo metu, kai buvo tas įvykis, telefonas nebuvo oficialiai niekur skelbiamas. Asmuo, skambinęs jam, nurodė, jog skambina dėl medienos, derino kainą, klausinėjo dėl kiekio, kokybės, nurodė diametrą, patikslino, kad mediena jau yra išrinkta. Dėl atsiskaitymo už perkamą medieną skambinusiam asmeniui pasakė, kad pasikrauna ir atsiskaito. Buvo paminėta, kad atsiskaito grynais pinigais, nes su tada su visais „privatininkais“ jie atsiskaitinėdavo grynais pinigais. Policijos pareigūnams nurodė, kad vienas iš įtariamųjų gali būti R. S., kadangi jis žinojo apie tai, kad jie perka rąstus, be to, jis iš R. S. buvo pirkęs medieną dar tada, kai dirbo Rokiškyje. R. S. brolis tuo metu sėdėjo kalėjime. 2013 metais jų įmonė taip pat pirko medienos iš R. S.. Asmuo, jam skambinęs dėl medienos pardavimo, į jį kreipėsi vardu, sakė jog jo telefoną žino nuo Rokiškio laikų. Nukentėjusysis taip pat patvirtino tą aplinkybę, kad dujos buvo purškiamos iš abiejų jų automobilio pusių. Išteisintųjų Ž. C. ir V. R. parodymus, kad jie į įvykio vietą važiavo tik todėl, kad norėjo pagąsdinti nukentėjusįjį S. P., paneigia ir aplinkybę, jog jie nukentėjusiuosius užpuolė turėdami tikslą užvaldyti jų turtą (pinigus), patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Štai R. M., kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą (4 t., 134-135 b. l.), apklausiamas vykdant teisinės pagalbos prašymą Norvegijoje, parodė, kad Ž. C. paskolino automobilį, kurį nuvarė į sutartą vietą, kad tai buvo apiplėšimas, kad jame jis nedalyvavo, o tik skolino automobilį „Peugeot 307“, jis apiplėšimų nevykdo, o šis buvo įvykdytas vaikiškai, kaltinamieji purškė dujas ir bandė atimti pinigus, jis automobilį pasiėmė iš kaimo, automobiliui buvo nuleista padanga (5 t., 185-194 b. l.). Liudytoja S. D. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad jos dukters tėvas R. M. 2013 metų birželio mėnesį paskolino automobilį „Peugeot 307“ Ž. C.. Automobilis buvo grąžintas tą dieną, tačiau jis buvo apgadintas. Jai žinoma, kad tuo automobiliu važiavo Ž. C., K. C., V. R., o ketvirto asmens ji nežino. Automobilyje buvo jos dukters A. drabužėliai (4 t., 167-168 b. l.). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2015 m. vasario 19 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad ant vaikiškų marškinėlių – kaukės, paimtų 2013 m. birželio 20 d. įvykio vietos apžiūros metu, rastų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR tinkamų moters biologinių pėdsakų genotipas sutampa su A. D. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų A. D. lokusų genotipui, tai yra atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė kaip 0,00000000000000000004 % . Nustatyta, kad tikimybė, kad R. M., yra S. D. dukros A. D. biologinis tėvas ne mažesnė kaip 99, 9999996% (2 t., 54-56 b. l.). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2014 m. rugpjūčio 6 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad ant dviejų pirštinių, tiriant pažymėtų Nr. 1 ir Nr. 2, paimtų 2013 m. birželio 20 d. įvykio vietos apžiūros metu, rastų vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su Ž. C. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų Ž. C. lokusų genotipui, tai yra atsitiktinio sutapimo tikimybė yra ne didesnė kaip 0,00000000000000000006 %. (2 t., 60-61 b. l.). 2013 m. birželio 27 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atlikus 2013 m. birželio 20 d. įvykio vietoje rasto mobilaus ryšio telefono, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) kontrolę, buvo nustatyta, kad į telefono aparatą nuo 2013 m. balandžio 16 d. buvo įdėtos 5 SIM kortelės, tarp kurių ir SIM kortelė su Nr. (duomenys neskelbtini) (iš šio numerio buvo skambinta ir siūloma pirkti medienos S. P.), taip pat Nr. (duomenys neskelbtini) (naudotas E. S.) bei Nr. (duomenys neskelbtini) (naudojamas R. Š.) (1 t., 90 b. l.). 2013 m. spalio 23 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2013 m. birželio 20 d. 11.33 val. (likus dviem valandoms iki nusikaltimo padarymo) telefono numerio naudotojas Nr. (duomenys neskelbtini) (numeris, iš kurio buvo skambinta siūlant pirkti medienos ir bendrauta su nukentėjusiuoju S. P.) kontaktavo su Nr. (duomenys neskelbtini), be nukentėjusiojo tą dieną daugiau niekam skambinta nebuvo (1 t., 123 b. l.). 2013 m. lapkričio 29 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole nurodyta, jog telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas yra V. R. (1 t., 129 b. l.). Analizuojant mobilaus ryšio abonento (duomenys neskelbtini) (numeris, iš kurio buvo skambinta nukentėjusiajam S. P.) telekomunikacijos įvykių išklotinę nustatyta, kad 2013 m. birželio 20 d. 10:37 val. ir 10:51 val. S. P. ir medieną pirkti siūlęs asmuo kontaktavo tarpusavyje (kontakto metu mobilaus ryšio abonentas (duomenys neskelbtini) jungėsi prie mobiliojo ryšio bazinės stoties Nr. 447E); 2013 m. birželio 20 d. 11:33 val. mobilaus ryšio abonentas (duomenys neskelbtini) kontaktavo su abonentu (duomenys neskelbtini), kuris priklauso V. R.. Iki minėto kontakto tarp šių abonentų, V. R. nuo 10:42 val. iki 11:20 val. 6 kartus kontaktavo su abonentu (duomenys neskelbtini), kuriuo tuo metu naudojosi Ž. C., V. R. telefonas buvo prisijungęs prie mobiliojo ryšio bazinės stoties Nr. 441F, kuri, kaip nustatyta, dengia Š. esančią (duomenys neskelbtini), o Ž. C. gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Pagal UAB „T.“ informaciją, mieste bazinės stoties celės veikimo spindulys yra 0.2-1 km. V. R. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasiūlymą S. P. pirkti medieną davusio asmens abonentas Nr. (duomenys neskelbtini), tuo metu, kai iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) buvo skambinama S. P., jungėsi prie tos pačios mobiliojo ryšio bazinės stoties Nr. 447E (1 t., 131, 136 b. l.). Minėti duomenys patvirtina, kad nusikaltimo padarymo dieną V. R. išskirtinai bendravo su Ž. C.. Pagal V. R. abonento (duomenys neskelbtini) ir abonento (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo skambinta su pasiūlymu S. P., telekomunikacijų išklotines matyti, kad abu telefonai 2013 m. birželio 19 d. ir 2013 m. birželio 20 d. jungėsi prie tų pačių mobiliojo ryšio bazinių stočių 447 ir 446. Prieš abonentą išjungiant (arba juo nesinaudojant), nuo 2013 m. birželio 20 d. 11:59 val. iki 2013 m. birželio 20 d. 16:48 val., V. R. abonentas paskutinį kartą prisijungė prie mobiliojo ryšio bazinės stoties 441F, kuri dengia (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo teritoriją. Mobiliuoju telefonu Nokia IMEI (duomenys neskelbtini), į kurį buvo įdėta SIM kortelė su numeriu (duomenys neskelbtini) ir kuris buvo rastas įvykio vietos apžiūros metu, nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2013 m. birželio 15 d. naudojosi artimas V. R. ir R. M. draugas R. Š., gyvenantis Š. nakvynės namuose. Išankstinio apmokėjimo SIM kortele su numeriu (duomenys neskelbtini) 2013 metais, iki gegužės mėnesio, naudojosi kitas Š. nakvynės namų gyventojas E. S., o R. Š. apklausos metu negalėjo nurodyti, kam jis perdavė E. S. išankstinio mokėjimo kortelę, taip pat negalėjo tiksliai prisiminti, kur padėjo „Nokia“ firmos telefoną IMEI (duomenys neskelbtini) (1 t., 73, 76-78 b. l.). 2013 m. rugpjūčio 26 d. Š. nakvynės namų darbuotojai žodžiu nurodė, kad nakvynės namuose, 2-3 mėnesių laikotarpyje (laikotarpis atitinka nusikaltimo padarymo laiką) lankėsi asmenys, kurie į nakvynės namus buvo atvykę pilkos spalvos, galimai „Peugeot“ markės, automobiliu. Darbuotojų teigimu, minėti asmenys buvo atvykę pas R. Š., tačiau nei automobilio numerio, nei minėtų asmenų darbuotojai neįsidėmėjo (2 t., 10 b. l.). Analizuojant V. miesto, kur buvo pagrobti R. M. priklausančio automobilio valstybiniai numeriai „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 19 d. (1 t., 60 b. l.), ir perdėti ant nusikaltimą įvykdžiusių asmenų automobilio „Peugeot“, mobiliojo ryšio bazinių stočių išklotines, nustatyta, kad 2013 m. birželio 18 d. 18:17 val. telefono numerio (duomenys neskelbtini) naudotojas, kuris tuo metu jungėsi prie V. mieste esančios mobiliojo ryšio bazinės stoties 501C, kontaktavo su V. R. telefono numeriu (duomenys neskelbtini) (2 t., 24-27 b. l.). Tai, kad išteisintieji Ž. C. ir V. R. ir kiti kartu su jais buvę asmenys, užpuldami nukentėjusiuosius V. G. ir S. P. ir panaudodami jų atžvilgiu smurtą, turėjo tikslą užvaldyti nukentėjusiesiems bei UAB „D.“ priklausančius pinigus, o ne norėdami pagąsdinti nukentėjusįjį S. P. (kaip teigė išteisintieji), patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Visų pirma, išteisintųjų ir jų bendrininkų tikslą pagrobti svetimą turtą įrodo jų pasirengimas nusikaltimui. Nustatyta, kad V. R. paskambino nukentėjusiajam S. P. į mobilaus ryšio abonento numerį, kuris nebuvo viešai skelbiamas ir buvo žinomas tik siauram nukentėjusiojo S. P. pažįstamų ratui. Skambinusysis į nukentėjusįjį kreipėsi vardu, minėjo, jog jo telefono numerį turi iš Rokiškio (kur anksčiau dirbo nukentėjusysis S. P.) laikų, puikiai žinojo, kokios medienos nukentėjusiojo S. P. atstovaujamai įmonei reikia, žinojo jos išmatavimus, galimą (konkurencingą) kainą, kuri sudomintų nukentėjusiuosius. Iš to darytina išvada, kad išteisintieji ir jų bendrininkai turėjo visą reikiamą informaciją apie nukentėjusįjį S. P. ir jo veiklą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. R. 2016 m. gruodžio 7 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas kartu su R. S. (6 t., 79-140 b. l.), kuris, kaip nurodė nukentėjusysis S. P., ir galėjo pateikti išteisintiesiems ir jų bendrininkams reikalingą informaciją. Ypač svarbi ta aplinkybė, kad skambinusįjį (V. R.) ypač domino atsiskaitymo už medieną sąlygos. Kadangi nukentėjusysis Sigitas P. V. R. nurodė, kad bus atsiskaitoma iškart po medienos pakrovimo grynais pinigais, išteisintieji ir jų bendrininkai pagrįstai tikėjosi, kad nukentėjusieji gali turėti nemažai grynų pinigų. Asmenims, kurie norėtų tik išsiaiškinti tarpusavio santykius, ši aplinkybė (kaip bus atsiskaitoma už parduodamą medieną) neturėtų būti svarbi. Išteisintųjų tyčią pagrobti svetimą turtą įrodo ir priemonės, panaudotos nusikaltimo įvykdymui. Pirmiausiai buvo pagrobtas kito automobilio valstybinis numeris, kuris buvo panaudotas ant išteisintųjų ir jų bendrininkų naudoto automobilio „Peugeot 307“, faktiškai priklausiusio R. M.. Vieta, į kurią turėjo nuvykti nukentėjusieji, taip pat buvo parinkta nuošali, toliau nuo K., kur gyvena nukentėjusieji, ir Š., kur gyveno išteisintieji. Buvo pasirūpinta kaukėmis, pirštinėmis, dujų balionėliais. Nelogiška, kad norint tik „pasikalbėti“ su nukentėjusiaisiais, būtų imamasi tokių priemonių savo tapatybei paslėpti. Jei kaukių naudojimą dar galima būtų suprasti (kad nepažintų), tačiau pirštinių naudojimąsi galima paaiškinti tik tuo, kad iškart buvo planuojama panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu ir patekti į nukentėjusiųjų automobilį, nepaliekant pirštų antspaudų ir DNR pėdsakų. „Kalbantis“ su nukentėjusiaisiais pirštinės tikrai nebuvo reikalingos. Patekti į automobilį ir panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo reikalinga tam, kad galėtų užvaldyti jų turėtus pinigus. Šiuo atveju nusikaltimo priemonių – pirštinių, siekiant prisilietus nepalikti identifikuotinų pėdsakų įvykio vietoje, kaukių, siekiant nuslėpti veidus, vogtų numerių, siekiant nuslėpti tikrą automobilio priklausomybę, panaudojimas, staigus nukentėjusiųjų užpuolimas laukiant jų pasislėpus, siekis atimti galimybę nukentėjusiesiems priešintis purškiant dujas, aktyvūs fiziniai veiksmai siekiant įsibrauti į transporto priemonę patvirtina, kad išteisintieji ir jų bendrininkai turėjo tikslą užvaldyti nukentėjusiųjų pinigus. Antra, išteisintųjų ir jų bendrininkų tikslą užvaldyti nukentėjusiųjų pinigus įrodo ir jų veiksmai įvykio vietoje: V. R. atviliojo nukentėjusiuosius į mišką, o Ž. C. su bendrininkais, užsidėję kaukes ir pirštines, panaudoję turėtus dujų balionėlius, tai yra purkšdami dujas, bandė patekti į miškovežio, kuriuo atvyko nukentėjusieji, kabiną. Išteisintieji ir jų bendrininkai net nebandė kalbėtis su nukentėjusiaisiais (tai paneigia išteisintųjų nurodytą aplinkybę, kad jie vyko pasikalbėti su nukentėjusiuoju S. P.), o iškart bandė patekti į automobilio kabiną ir tuo tikslu panaudojo dujų balionėlius. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytus faktinius duomenis pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir laikydamas juos įrodymais (BPK 20 straipsnis), pripažįsta įrodytu, kad Ž. C. ir V. R., veikdami bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, 2013 m. birželio 19 d. V. R. paskambinus nukentėjusiajam S. P. ir apgaule nurodžius, kad parduoda medieną, susitarus su S. P. dėl medienos pirkimo - pardavimo sąlygų, tęsiant nusikalstamus veiksmus, 2013 m. birželio 20 d. V. R. telefonu nurodžius S. P. medienos vykti į (duomenys neskelbtini) kaimą ir važiuoti paskui automobilį, kuriuo vyko V. R., po ko Ž. C., asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, bei nenustatytas asmuo 2013 m. birželio 20 d. apie 14 val. (duomenys neskelbtini) kaime, panaudoję nešaunamuosius ginklus – dujų balionėlius, tai yra iš jų papurkšdami dujų nukentėjusiųjų V. G. ir S. P., buvusių sustojusiame miškovežyje „Volvo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, (tokiu būdu panaudojant fizinį smurtą), taip dėl purškiamų dujų poveikio sukeldami nukentėjusiesiems V. G. ir S. P. fizinį skausmą, bandė įsibrauti į miškovežį ir taip kėsinosi pagrobti svetimą turtą – V. G., S. P. ir UAB „D.“ neapibrėžtos vertės pinigus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – S. P. jiems pasipriešino jėga ir V. G. bei S. P. iš įvykio vietos miškovežiu pasišalino. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už plėšimą. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, atsako pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 straipsnio 1 dalis).V. R. ir Ž. C. veika ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, kadangi jie, veikdami bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą – nukentėjusiųjų V. G. ir S. P. su savimi turimus pinigus, ir tuo tikslu panaudoję nešaunamuosius ginklus – dujų balionėlius, tai yra iš jų papurkšdami dujų nukentėjusiųjų V. G. ir S. P. (tokiu būdu panaudojant fizinį smurtą), taip dėl purškiamų dujų poveikio sukeldami nukentėjusiesiems V. G. ir S. P. fizinį skausmą, bandė įsibrauti į miškovežį ir taip kėsinosi pagrobti svetimą turtą – V. G., S. P. ir UAB „D.“ neapibrėžtos vertės pinigus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – S. P. jiems pasipriešino jėga ir V. G. bei S. P. iš įvykio vietos miškovežiu pasišalino.Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus, konstatuoja, kad išteisintieji V. R. ir Ž. C. bei jų bendrininkai turėjo tikslą užvaldyti svetimą turtą – neapibrėžtą pinigų sumą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad kaltininkai kėsinosi pagrobti pinigines lėšas, kurias nukentėjusieji S. P. ir V. G. turėjo su savimi atsiskaitymui už medieną. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad su medienos „pardavėjais“ buvo sutarta dėl 120-130 m³ medienos nupirkimo, už kurią jie turėjo sumokėti apie 22 800 litų. Kadangi kaltininkams nebuvo žinoma tiksli nukentėjusiųjų turimų pinigų suma, jų priklausomybė, todėl kaltinime pagrįstai nurodyta, kad jie kėsinosi pagrobti V. G., S. P. ir UAB „D.“ neapibrėžtos vertės pinigus. Plėšimas yra tada, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, grasinimus ar kitaip atima galimybę nukentėjusiajam priešintis. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. V. R. ir Ž. C. suvokė, kad, panaudodami nešaunamuosius – dujų balionėlius nukentėjusiųjų atžvilgiu, tokiu būdu palauš jų pasipriešinimą, ir siekė būtent tokiu būdu užvaldyti nukentėjusiųjų pinigus, tai yra veikė tiesiogine tyčia (BK 14 straipsnio 2 dalies 1 punktas). V. R. ir Ž. C. teisingai inkriminuota plėšimą kvalifikuojanti aplinkybė, tai yra tai, kad jie pasikėsino įvykdyti plėšimą, panaudojant nešaunamąjį ginklą. Nešaunamojo ginklo sąvokos turinys atskleidžiamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.). Šio įstatymo 2 straipsnio 35 punkte nurodyta, kad nešaunamasis ginklas - ginklas, kurio taikinys paveikiamas nenaudojant sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėgos, o to paties įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad dujinis ginklas - nešaunamasis ginklas, iš kurio gali būti paleistos kenksmingos, dirginančios medžiagos ar jų užtaisas. Įstatymo 6 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad D kategorijos ginklams priskiriami dujiniai aerozoliniai įrenginiai, įtaisai. Todėl, vadovaujantis šiomis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatomis, dujų balionėlis, tai yra aerozolinis įrenginys, iš kurio gali būti paleistos kenksmingos, dirginančios medžiagos, priskiriamas nešaunamiesiems ginklams. Kadangi išteisintieji ir jų bendrininkai nusikalstamo sumanymo nepabaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (dėl aktyvaus nukentėjusiųjų pasipriešinimo), jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nusikalstamą veiką įvykdė keturi asmenys. BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014, 2K-37-942/2015 ir kitos). Kitaip tariant, bendrininkavimas yra objektyviai ir subjektyviai suderinti veiksmai, kai visi bendrininkai ne tik kad faktiškai veikia kartu, bet ir suvokia veikiantys bendrininkų grupe ir darantys neteisėtus veiksmus. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-458/2014). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, tai yra iki bus pasiektas norimas rezultatas. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą. Byloje surinktais duomenimis neabejotinai nustatyta, kad Ž. C., užsidėjęs ant veido kaukę bei užsimovęs pirštines, panaudodamas dujų balionėlį (nešaunamąjį ginklą), tai yra purkšdamas dujas į kabiną, kėsinosi patekti į miškovežio, kuriame buvo nukentėjusieji, kabiną, turėdamas tikslą užvaldyti nukentėjusiųjų turimus pinigus, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip vykdytojo (BK 24 straipsnio 3 dalis). N. V. R. į nukentėjusiųjų automobilį nesibrovė, dujų jiems nepurškė, jo veiksmai taip pat teisingai kvalifikuoti kaip vykdytojo (BK 24 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja, kad keliems asmenims padarant nusikaltimą bendrininkaujant (BK 24 straipsnio 1 dalis), visi atliktų visus veiksmus, nurodytus BK 180 straipsnio dispozicijoje. Atsižvelgiant į tai, net ir tada, kai kaltininkas iš tikrųjų tiesiogiai fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudoja ir pats turto iš jo negrobia, tačiau net ir neaktyviais veiksmais prisideda prie kitų asmenų veikos ir jai pritaria, jam taip pat pripažįstamas vykdytojo vaidmuo. Šiuo atveju V. R. veikė aktyviai, būtent jis skambino nukentėjusiajam S. P. ir tarėsi dėl medienos pardavimo, jis nuvežė Ž. C. ir du kitus bendrininkus į įvykio vietą, po to atviliojo nukentėjusiuosius į šią vietą, laukė įvykio vietoje, kol kiti jo bendrininkai pagrobs nukentėjusiųjų pinigus, tuo užtikrindamas jų atsitraukimą iš nusikaltimo vietos, nepavykus užvaldyti nukentėjusiųjų pinigų, išvežė Ž. C. ir kitus du kitus bendrininkus iš įvykio vietos. Ž. C., V. R., nenustatytas asmuo ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, veikė bendrininkų grupėje (BK 25 straipsnio 2 dalis).Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Sauliaus Kulikausko apeliacinio skundo reikalavimą pripažinti V. R. ir Ž. C. kaltais pagal BK 180 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas laiko technine klaida, kadangi iš apeliacinio skundo motyvuojamosios dalies matyti, kad prokuroras kaltinamųjų veiksmus kvalifikuoja kaip pasikėsinimą apiplėšti, o ne kaip baigtą nusikaltimą, o skundo rezoliucinėje dalyje nusikaltimo netinkama kvalifikacija nurodyta dėl apsirikimo (5 t., 109-116 b. l.). Juolab, kad ir vėliau prokuroras, tikslindamas kaltinimo aplinkybes, prašė V. R. ir Ž. C. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (5 t., 167-168 b. l.).

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).V. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Ž. C. atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, savo noru atlygino nukentėjusiesiems S. P. ir V. G. padarytą turtinę ir neturtinę žalą bei su jais susitaikė (5 t., 173-174 b. l.). Pripažįstant šią Ž. C. atsakomybę lengvinančią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kad nukentėjusieji civilinio ieškinio pareiškę nebuvo. Ž. C. ir V. R. atsakomybę sunkina tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nors Ž. C. ir V. R. jiems inkriminuotą veiką nusikalstamą veiką padarė būdami recidyvistais (BK 27 straipsnio 1 dalis), tai nepripažįstama jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kadangi BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas, numatantis šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įsigaliojo tik 2015 m. kovo 24 d., tai yra jau po Ž. C. ir V. R. nusikalstamos veikos įvykdymo, o baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 3 dalis).Ž. C. teisiamas jau penktą kartą, nusikalstamos veikos, už kurią teisiamas, įvykdymo metu buvo teistas tris kartus, vieną kartą buvo teistas užsienio valstybėje (6 t., 216-226 b. l.). Ž. C. pasikėsino padaryti vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), nagrinėjamą nusikalstamą veiką įvykdė teistumui neišnykus (BK 97 straipsnis), tai yra būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Ž. C. taip pat baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (3 t., 31-32, 6 t., 229 b. l.). Kaip matyti, nagrinėjamu atveju Ž. C. jau ne pirmą kartą pažeidė įstatymus, jis nelinkęs laikytis visuomenės elgesio taisyklių ir normų – anksčiau jis, būdamas teistas tris kartus už tyčinius nusikaltimus, šioje byloje nagrinėjamą tyčinę nusikalstamą veiką padarė Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laiku. Minėtos aplinkybės leidžia teismui pagrįstai manyti, jog Ž. C. anksčiau taikytos bausmės (laisvės apribojimas, laisvės atėmimas, kurio vykdymas atidėtas, bauda) nebuvo veiksmingos – pozityvaus poveikio nepadarė, tai jam nebuvo pakankamas įspėjimas ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, todėl jam už padarytą nusikalstamą veiką skirtina terminuotas laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose (BK 50 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Bausmės skyrimui kaltinamajam Ž. C. reikšmingos ir tos aplinkybės, kad jis nevedęs, nedirba, darbo biržoje neregistruotas. Parenkant bausmės dydį atsižvelgtina ir į tai, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, esminės žalos nukentėjusiųjų sveikatai nebuvo padaryta, nukentėjusiųjų turtas nebuvo užvaldytas, yra nustatyta viena Ž. C. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į tai, kad jis susitaikė su nukentėjusiaisiais. Įvertinęs visas šias bausmei parinkti reikšmingas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad BK 41 straipsnio nurodyti bausmės tikslai kaltinamojo Ž. C. atžvilgiu bus pasiekti ir įgyvendintas teisingumo principas paskyrus jam už pasikėsinimą padaryti tyčinį sunkų nusikaltimą terminuotą laisvės atėmimo bausmę, šiek tiek mažesnę, nei BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (BK 61 straipsnis).Ž. C. nusikalstamą veiką, už kurią teisiamas, padarė 2013 m. birželio 20 d., tai yra neatlikęs Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendžiu paskirtos 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, buvo atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, bei neatlikęs Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – 20 MGL (2600 Lt) (753,01 Eur) dydžio baudos, todėl šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintina su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. ir 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis vadovaujantis BK 64 straipsnio taisyklėmis: prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendį neatliktos laisvės atėmimo bausmės ir visą pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendį neatliktą bausmę – nesumokėtą ir neišieškotą baudą (BK 64 straipsnio 1-3 dalys, 65 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra duomenys apie tai, kad iš Ž. C. buvo išieškota tik dalis baudos (6 t., 78 b. l.), todėl bendrinant bausmes pridedama visa neišieškotos baudos dalis – 617,35 Eur.Taip pat nustatyta, kad jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo Ž. C. buvo nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį už 2015 metų kovo mėnesį padarytą nusikalstamą veiką, ir jam paskirta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Nors Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendis jau yra įsiteisėjęs ir formaliai būtų galima subendrinti šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę su 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme (BK 63 straipsnio 9 dalis), tačiau šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausmė nesubendrintinos, kadangi skundžiamo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. priėmimo momentu 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendis dar nebuvo priimtas, prokuroro apeliaciniame skunde nėra pasisakyta dėl šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimo su 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme, be to, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme, Ž. C. prarastų galimybę šį bausmių subendrinimo klausimą skųsti BPK 364 straipsnyje nustatyta tvarka, o tai nepagrįstai suvaržytų jo teises. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme bus galima BPK 347 straipsnyje nustatyta tvarka. Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą Ž. C. nėra pagrindo, nes, atsižvelgus į ankstesnius jo teistumus bei kitas aukščiau nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo tikėtis, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) jo atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, be to, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija ketverius metus, o BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d., numatė galimybę atidėti laisvės atėmimo bausmę (tame tarpe paskirtą ir už sunkų nusikaltimą), neviršijančią ketverių metų (BK 75 straipsnio 1 dalis).V. R. teisiamas jau 8 kartą, nusikalstamos veikos, už kurią teisiamas, įvykdymo metu buvo teistas 6 kartus, jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė nepraėjus nei pusei metų po paleidimo iš įkalinimo įstaigos (2013 m. sausio 17 d.), vieną kartą teistas užsienio valstybėje (6 t., 231-243 b. l.). V. R. pasikėsino padaryti vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), nagrinėjamą nusikalstamą veiką įvykdė teistumui neišnykus (BK 97 straipsnis), tai yra būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). V. R. taip pat daug kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (6 t., 224-252 b. l.). Kaip matyti, V. R. jau ne pirmą kartą pažeidė įstatymus, jis nepaiso visuomenės elgesio taisyklių ir normų – jis, būdamas teistas 6 kartus už įvairaus pobūdžio tyčinius nusikaltimus, tame tarpe ir už labai sunkų nusikaltimą, šioje byloje nagrinėjamą tyčinę nusikalstamą veiką padarė praėjus labai trumpam laikui po paleidimo iš įkalinimo įstaigos po ilgos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Minėtos aplinkybės leidžia teismui pagrįstai manyti, jog V. R. anksčiau taikytos bausmės (arešto, laisvės atėmimo) nebuvo veiksmingos – teigiamo poveikio nepadarė ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Bausmės skyrimui kaltinamajam V. R. reikšmingos ir tos aplinkybės, kad jis išsituokęs, nedirba, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Įvertinęs visas šias bausmei parinkti reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta V. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, teismas konstatuoja, kad BK 41 straipsnio nurodyti bausmės tikslai V. R. atžvilgiu bus pasiekti ir įgyvendintas teisingumo principas paskyrus jam už pasikėsinimą padaryti tyčinį sunkų nusikaltimą terminuotą laisvės atėmimo bausmę, šiek tiek didesnę už įstatymo sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį (BK 61 straipsnis), ją atliekant pataisos namuose (BK 50 straipsnio 1, 3 dalys).Kadangi V. R. po skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo nuteistas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. baudžiamuoju įsakymu, kuriuo jam buvo už nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, paskirta 8 MGL (301 eurų) bauda, kuri sumokėta 2014 m. lapkričio 12 d., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 3 dalies, 9 dalies taisyklėmis, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 8 MGL dydžio bauda. Į bausmę įskaitytina 8 MGL dydžio bauda, visiškai atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. baudžiamąjį įsakymą, ir konstatuotina, kad V. R. 8 MGL dydžio baudą yra atlikęs.Taip pat nustatyta, kad jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo V. R. buvo nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 203 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmės vykdymą atidedant 3 metams (BK 75 straipsnis), o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 6 d. nutartimi V. R. bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas. Nors Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendis ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 6 d. nutartis jau yra įsiteisėję ir formaliai būtų galima subendrinti šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę su 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme (BK 63 straipsnio 9 dalis), tačiau šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausmė nesubendrintinos, kadangi skundžiamo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. priėmimo momentu 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendis dar nebuvo priimtas, prokuroro apeliaciniame skunde nėra pasisakyta dėl šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimo su 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme, be to, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme, V. R. prarastų galimybę šį bausmių subendrinimo klausimą skųsti BPK 364 straipsnyje nustatyta tvarka, o tai nepagrįstai suvaržytų jo teises. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme bus galima BPK 347 straipsnyje nustatyta tvarka. Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą V. R. nėra pagrindo, nes, atsižvelgus į ankstesnius jo teistumus bei kitas aukščiau nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo tikėtis, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) jo atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis). Be to, kaip jau buvo minėta, įsiteisėjusia Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 6 d. nutartimi V. R. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas.Daiktinių įrodymų klausimas išspręstinas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Daiktiniai įrodymai: dvi mobilaus ryšio telefono „Nokia“ dalys, dujų balionėlis, valstybinių numerių (duomenys neskelbtini) lentelė su priklijuota lipnia juosta, kvapo pėdsakai nuo įvykio vietoje rastų daiktų, trys pirštinės, vaikiški marškinėliai – kaukės, dvi medžiaginės skiautės, saugomi Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato saugykloje (2 t., 90-91, 96-97 b. l.), sunaikintini kaip beverčiai (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o 21 kompaktinis diskas, kurie pridėti prie baudžiamosios bylos, paliktini prie baudžiamosios bylos (BPK 91 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį, kuriuo Ž. C. ir V. R. išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

Ž. C. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, ir jį nuteisti laisvės atėmimu 3 (trims) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme –bauda, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendį neatliktos laisvės atėmimo bausmės ir visą pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendį neatliktą bausmę – nesumokėtą ir neišieškotą 617,35 Eur (šešių šimtų septyniolikos eurų ir 35 centų) baudą, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (keturiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams ir 617,35 Eur (šešių šimtų septyniolikos eurų ir 35 centų) baudą.

Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo Ž. C. sulaikymo dienos.

Panaikinti Ž. C. taikytą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

V. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, ir jį nuteisti laisvės atėmimu 4 (keturiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 3 dalies, 9 dalies taisyklėmis, šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 8 MGL dydžio bauda ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (keturiems) metams ir 8 MGL dydžio baudą. Į bausmę įskaityti 8 MGL dydžio baudą, visiškai atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. baudžiamąjį įsakymą ir konstatuoti, kad V. R. 8 MGL dydžio baudą yra atlikęs.

Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo V. R. sulaikymo dienos.

Panaikinti V. R. taikytą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti - dvi mobilaus ryšio telefono „Nokia“ dalis, dujų balionėlį, valstybinių numerių (duomenys neskelbtini) lentelę su priklijuota lipnia juosta, kvapo pėdsakus nuo įvykio vietoje rastų daiktų, tris pirštines, vaikiškus marškinėlius – kaukę, dvi medžiagines skiautes, saugomus Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato saugykloje – sunaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti - 21 kompaktinį diską, esančius prie bylos, - palikti saugoti prie bylos.