Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „PSA TRANSPORT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. O. ieškinį atsakovui UAB „PSA TRANSPORT“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Teismas neišnagrinėjo visų atsiliepimo į ieškinį argumentų. Motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje nėra jokio įrodymų vertinimo dėl sutračių 1 ir 11 punkto reikalavimų, pagal kuriuos, pažeidus 1 punkto reikalavimus, pervežimo kaina nemokama. Teismas nenurodė ir argumentų, kad kai kuriuos įrodymus būtų atmetęs. Teismas turėjo pasisakyti, ar ieškovui turi būti mokama pervežimo kaina, jei ieškovas pažeidė sutarčių 1 punktą (neturėjo vežėjo civilinės atsakomybės draudimo), ir ar būtų pagrindas už 1 punkto reikalavimų pažeidimą taikyti sutarčių 11 punktą.

2) Teismas, nustatęs, jog krovinius faktiškai vežė ne atsakovo pasamdytas ieškovas, o OsOO “Ulan-kargo”, turėjo taikyti CK 6.38 ir 6.59 straipsnių nuostatas, kadangi sutarčių 1, 4 ir 11 punktai ieškovo nebuvo nuginčyti, pats teismas nepripažino šių punktų negaliojančiais. Todėl šie punktai turėjo būti vykdomi ir atsakovo reikalavimas turėjo būti tenkintinas. Minėti sutarčių 1, 4 ir 11 punktai neprieštarauja jokioms imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei ar viešajai tvarkai. Teismas tokių aplinkybių taip pat nekonstatavo. Teimas, netaikydamas CK 6.38 ir 6.59 straipsnių, pažeidė materialinės teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

3) Teismas, pažymėdamas, kad susitarimas dėl didesnės nei CMR konvencijoje nustatytos vežėjo atsakomybės neatitinka CMR Konvencijos 23 straipsnio taisyklių, nustatė, kad šią nuostatą teismas privalo taikyti, spręsdamas dėl konkrečios vežėjo atsakomybės. Teismas netinkamai taikė CMR konvencijos 23 straipsnį, kuris numato ribotą vežėjo atsakomybę dėl krovinio (viso ar dalies) praradimo, nereguliuoja kitokios vežėjo atsakomybės, kai yra pažeidžiami kitokie sutartiniai reikalavimai. CMR Konvencija tiesiogiai nustato vežėjo atsakomybę dėl krovinio sugadinimo, praradimo ar krovinio nepristatymo nustatytais terminais, tačiau CMR Konvencija detaliau nereglamentuoja pervežimo sutarčių sąlygų, kuriomis yra nustatoma vežėjo atsakomybė dėl kitų klausimų, nesusijusių su krovinio sugadinimu, praradimu ar nepristatymu krovinio nustatytais terminais. Pagal CK 6.817 straipsnio 1 dalies nuostatas nedraudžiama vežimo sutartimi numatyti vežėjui atsakomybę už vežimo sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Todėl sutartimi numatytos ieškovui baudos ir užmokesčio už pervežimą nemokėjimas dėl netinkamo šių sutarčių 1, 4 ir 11 punktų reikalavimų vykdymo neprieštarauja nei CMR konvencijai, nei CK. Teismas neturėjo taikyti CMR konvencijos 23 straipsnio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Atsakovas apeliaciniame skunde prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. nustato bendrą taisyklę, jog apeliacinis procesas vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nustatytas išimtis. Pastarasis straipsnis nurodo, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė priimti galutinį sprendimą dėl proceso formos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius raštinius įrodymus, pirmos instancijos teisme vykusių teismo posėdžių protokolus, daro išvadą, kad pagrindinis ginčas byloje yra kilęs dėl sudarytų sutarčių sąlygų bei įstatymų normų aiškinimo ir taikymo, visi pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai yra grindžiami teisės normų ir sutarčių sąlygų aiškinimu, todėl atsakovo prašymas netenkintinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Byloje yra kilęs ginčas dėl vežėjo atsakomybės už netinkamą krovinio vežimo sutarties vykdymą.

Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2011-11-30 sudarė krovinio pervežimo sutartis Nr.AT/KZ/00161 (b.l. 94-100) ir Nr.AT/KZ/00162 (b.l. 78-79), o 2012-01-03 – krovinio pervežimo sutartį Nr.AT/KZ/00191 (b.l. 80-81), pagal kurias ieškovas (vežėjas) įsipareigojo pristatyti krovinį į nurodytą paskirties vietą, o atsakovas įsipareigojo sumokėti vežėjui sutartą kainą. Pagal minėtų sutarčių 1 puntą vežėjas įsipareigoja teikti paslaugas šioje sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis, turėti galiojantį vežėjo civilinės atsakomybės draudimą bei CMR krovinio draudimą, atsižvelgiant į krovinio gabenimo maršrutą, visus leidimus, sutikimus ar kitokio pobūdžio dokumentus, kuriuos vežėjas privalo turėti tinkamam šios sutarties įvykdymui. Vežėjas privalo besąlygiškai vykdyti visus užsakovo nurodymus, susijusius su šios sutarties vykdymu bei laikytis su aplinkos apsauga susijusių teisės aktų reikalavimų. Sutarčių 4 punte buvo nustatyta, kad perduoto pervežimui krovinio perkrovimas ar iškrovimas šioje sutartyje nenurodytoje iškrovimo vietoje ar krovinio sulaikymas be rašytinio užsakovo sutikimo draudžiamas. Kartu pervežti kitus nei nurodyti šioje sutartyje krovinius galima tik gavus rašytinį užsakovo sutikimą. Užsakymo pervežti krovinį perdavimas tretiesiems asmenims be rašytinio užsakovo sutikimo draudžiamas. Pagal sutarčių 11 punktą, neįvykdžius šios sutarties 4 ir 10 punktų taikoma 5.000 eurų netesybos. Pažeidus 1 punkto reikalavimus, pervežimo kaina vežėjui nemokama.

Pagal visas tris sutartis krovinius gabeno ne pats ieškovas, o kitas vežėjas – OsOO „Ulan-kargo“ (b.l. 68-75), todėl ieškovas pažeidė sutarčių 4 punkto reikalavimus. Kroviniai pagal 2011-11-30 pervežimo sutartį Nr.AT/KZ/00162 ir 2012-01-03 pervežimo sutartį Nr.AT/KZ/00191 buvo pristatyti laiku, jų vežimo važtaraščiuose nėra įrašų apie krovinių sugadinimą ar trūkumą, taip pat byloje nėra duomenų apie pretenzijų iš krovinių gavėjų gavimą. Pagal 2011-11-30 pervežimo sutartį Nr.AT/KZ/00161, krovinį gabenant OsOO „Ulan-kargo“, įvyko eismo įvykis, transporto priemonė ir ja gabentas krovinys buvo apgadinti, o vežėjas nebuvo apsidraudęs savo civilinės atsakomybės, taigi, pažeidė sutartčių 1 punktą. Todėl draudikas UAB DK „PZU Lietuva“, sumokėjęs draudimo išmoką krovinio savininkui, pareiškė ieškinį atsakovui dėl 80.997,80 Lt žalos atlyginimo. Minėtas ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3225-141/2013 buvo patenkintas iš dalies, iš atsakovo priteisiant draudimo bendrovei 77.614,06 Lt. Teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs.

Šalių teisiniai santykiai kyla iš tarptautinio krovinio vežimo sutarties, todėl jų santykius reglamentuoja Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) bei Lietuvos Respublikos CK, kuris taikomas tiems iš vežimo sutarčių kilusiems santykiams, kurių nereglamentuoja CMR konvencija. CMR konvencija apibrėžia vežėjo atsakomybę bei nustato jos ribas. Sudarytų pervežimo sutarčių 11 punkte buvo nustatytos 5.000 eurų dydžio netesybos už krovinio gabenimo perdavimą tretiesiems asmenims be rašytinio užsakovo sutikimo, taip pat užsakovui buvo suteikta teisė nemokėti vežėjui už pervežimą, jeigu buvo neįvykdytas sutarčių 1 punkto reikalavimas turėti galiojantį vežėjo civilinės atsakomybės draudimą bei CMR krovinio draudimą. Lietuvos Respublikos CK 6.71-6.75 straipsniuose nustatytos netesybos yra ir prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, ir sutartinės civilinės atsakomybės forma. Todėl sutarties šalis, turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, neįrodinėdama faktiškai patirtų nuostolių dydžio. Tačiau CK 6.73 straipsnio 2 dalis ir 6.258 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę mažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo vykdymo. Taigi, svarbus yra realus nuostolių atsiradimas. Pripažintina, kad CMR konvencijoje nėra aptartas toks vežėjo atsakomybės būdo nustatymas, yra tik nustatyta, kada vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės, ir apibrėžtos vežėjo atsakomybės ribos, kada gabentas krovinys yra prarastas ar sugadintas bei pristatytas pavėluotai. Taigi, teismas, spręsdamas dėl vežimo sutartimi nustatytų netesybų dydžio pagrįstumo, turi vadovautis Lietuvos Respublikos CK normomis, kada netesybos yra nustatytos už vežėjo veiksmus, neaptartus CRM konvencijoje, o CRM konvencijoje nustatytas vežėjo atsakomybės ribas taikyti, kada netesybos nustatomos už Konvencijos reglamentuojamus pažeidimus.

CMR konvencijos nuostatos nedraudžia vežėjui pasitelkti kitų asmenų paslaugas, vykdant vežimo sutartis. CMR konvencijos 12 straipsnio 7 dalis nustato, jog vežėjas, neįvykdęs instrukcijų, kurios jam buvo duotos dėl krovinio gabenimo, atsako prieš asmenį, turintį teisę pateikti pretenzijas už padarytus nuostolius. Pagal šio straipsnio nuostatas vežėjo atsakomybei už instrukcijų nevykdymą atsirasti būtina sąlyga yra padaryta žala, kurią turi įrodyti pretenzijas pareiškęs asmuo. Atsakovas nenurodė jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad dėl to, jog ieškovas pažeidė sutarčių 4 punkto reikalavimus ir perdavė krovinius gabenti kitam vežėjui, atsakovui buvo padaryta kokia nors žala ir jis būtų patyręs nuostolių pagal vežimo sutartis Nr.AT/KZ/00162 ir Nr. AT/KZ/00191. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pagal minėtas sutartis kroviniai buvo pristatyti laiku, nepažeisti ir nesugadinti, todėl atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovo po 2.500 eurų netesybų už krovinio perdavimą kitam vežėjui yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina atsakovui, jog sutarties sąlyga dėl netesybų pagal CK nuostatas gali būti netaikoma ir nepripažinus šių netesybas nustatančių sutarčių sąlygų negaliojančiomis. Apeliaciniame skunde nurodytos CK 6.38 ir 6.59 straipsnių nuostatos, nustatančios prievolių vykdymo principus ir draudžiančios vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę nėra susijusios su netesybų taikymo reglamentavimu, todėl teismas neturėjo jomis remtis.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiamame sprendime nebuvo įvertintas ieškovo padarytas sutarties 1 punkto pažeidimas. Pirmos instancijos teismas 2011-11-30 pervežimo sutarties Nr.AT/KZ/00161 pažeidmu pripažino tik krovinio vežimo perdavimą OsOO „Ulan-kargo“, tai yra įvertino tik sutarties 4 punkto pažeidimą. Minėta vežimo sutartis buvo sudaryta su ieškovu, kuriam sutarties 1 punktu buvo nustatyta pareiga turėti galiojantį vežėjo civilinės atsakomybės draudimą bei CMR krovinio draudimą. Ieškovas nesilaikė šios pareigos, krovinys ir jį gabenusi transporto priemonė buvo apgadinti, kai vežimą vykdė kitas vežėjas OsOO „Ulan-kargo“, kuris, kaip nurodo atsakovas, taip pat nebuvo apdraudęs vežėjo civilinės atsakomybės. Tačiau patikslintame priešieškinyje atsakovas nurodė reikalaujantis iš ieškovo tik 5.000,00 eurų baudos pagal 2011-11-30 krovinių vežimo sutartį Nr. AT/KZ/00161 (šios sutarties 4 ir 11 punktų pagrindu) (b.l. 67), tai yra pats atsakovas savanoriškai sumažino savo reikalavimus ir nebesirėmė sutarties 1 ir 11 punkto sąlygomis. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nevertino sutarties 1 ir 11 punkte numatytos galimybės atsakovui nemokėti už krovinio pristatymą, o tik įvertino pagrindą taikyti 5.000,00 eurų dydžio netesybas pagal sutarties 4 ir 11 puntus, tai yra patenkino šį atsakovo reikalavimą, kadangi pats nuostolių padarymo faktas buvo pripažintas įrodytu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta, kad skundžiamame sprendime buvo nepagrįstai vadovautasi CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalimi, kadangi ši teisės norma nustato vežėjo atsakomybės ribojimą už krovinio pristatymo termino viršijimą, o ne už jo sugadinimą. Nagrinėjamos bylos atveju krovinys buvo sugadintas, todėl vežėjo atsakomybei turi būti taikomas CMR konvencijos 25 straipsnis, nustatantis, kad kompensacija yra ribojama sugadinto krovinio verte. Tačiau pripažintina ir tai, kad, vadovavimasis netinkamu Konvencijos straipsniu iš esmės neįtakojo skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, kadangi byloje nebuvo reikalaujama iš ieškovo atlyginti visus patirtus nuostolius dėl krovinio sugadinimo, nes byloje dėl UAB DK „PZU Lietuva“ pareikšto ieškinio atsakovui priimtas teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, ir nėra žinomas tikslus padarytų nuostolių dydis. Be to, minėtoje byloje atsakovas ginčija savo atsakomybę ir nesutinka su draudiko ieškinyje jam pareikšto reikalavimu. Šiuo atveju buvo sprendžiamas tik sutarties 4 ir 11 punktų nustatytų netesybų reikalavimo pagrįstumo klausimas. Kadangi 5.000 eurų suma neviršija UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėtos draudimo išmokos už sugadintą krovinį, todėl primos instancijos teismas tinkamai išsprendė atsakovo priešieškinio reikalavimą, priteisdamas jam šią sumą iš ieškovo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.