Panevėžio apygardos teismo nutartis

2018-04-19 · Civilinė byla Nr. 2S-344-425/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-04-19
Bylos Nr.
2S-344-425/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Atsakovas
D. J., L. I.
Ieškovas
V. J., G. J.
Trečiasis asmuo
T. T.
Kategorijos

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-344-425/2018

teisėja Liudmila Kuzmickienė Teisminio proceso Nr. 2-54-3-01029-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.2.13; (S) 3.3.2.4; 3.3.2.5
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 19 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. J. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-233-731/2018 pagal ieškovų V. J., G. J. ieškinį atsakovams L. I., D. J., trečiajam asmeniui T. T. (T. T.) dėl prievolės įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai V. J., G. J. pareikšto ieškinio užtikinimui prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti ½ dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį atsakovui D. J..

Nurodė, kad kelia abejonės dėl dovanojimo sandorių apsimestinumo ar sudarymo tik dėl akių, atsakovui D. J. siekiant išvengti prievolės gauti bendraturčių sutikimus įsigyjant ginčo žemės sklypo dalį, todėl atsakovas gali pasinaudoti galimybe parduoti ar kitaip perleisti jam nuosavybės teise registruotą ginčo žemės sklypo dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai 2018 m. sausio 15 d. nutartimi ieškovų prašymą iš dalies patenkino.

Sprendė, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas. Kadangi atsakovui D. J. priklauso 9/14 ginčo žemės sklypo, teismas taikė ne ieškovų prašomą ½ žemės sklypo dalies areštą, o nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimą, įvertinęs nesat byloje pateiktų visų būtinų su bylos nagrinėjimu susijusių dokumentų.

Darė išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas D. J. ginčo objektą gali perleisti kitiems asmenims, o nuosavybės teisę perleidus tretiesiems asmenims, ieškinio patenkinimo atveju ginčo nekilnojamojo turto išreikalavimas iš sąžiningų įgijėjų bei restitucijos taikymas žymiai pasunkėtų ar taptų neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas D. J. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. sausio 15 d. nutartį ir ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Nurodo, kad teismas nesivadovavo taisyklėmis, suformuotomis teismų praktikos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Pažymi, jog ieškovai pasirinko aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą ir prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teigia, jog jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo.

Tvirtina, jog ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, nepateikia jokių duomenų, kurie demonstruotų tikėtiną atsakovo nesąžiningumą ir jo siekį išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Pažymi, kad ginčo žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties ir prima facie įvertinus ieškinio reikalavimus, ieškovų noras, jog jiems neatlygintinai būtų perduota bendra daline nuosavybės teise priklausanti miškų ūkio paskirties dalis, absoliučiai nepagrįstas ir negali būti įgyvendintas.

Teigia, kad teismas nenurodė jokio pagrindo, dėl ko pranešimas atsakovui gali apsunkinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

Tvirtina, jog laikinoji apsaugos priemonė nepagrįstai riboja atsakovo teises didesne apimtimi negu pareikštas ieškinio reikalavimas ir didesne apimtimi negu savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodo ieškovai.

Ieškovai V. J., G. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. sausio 15 d. nutartį nepakeistą.

Nurodo, kad atsakovo nurodytos teismų nagrinėtų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl nėra pagrindo jomis remtis kaip precedentu.

Teigia, jog teismas prima facie įvertino ieškovų pateiktus argumentus ir tai, kad ne visi susiję dokumentai yra byloje, taikė ne ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones, o tik nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas iš dalies tenkintinas, pirmosios instancijos nutartis keistina (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, ar yra tokios grėsmės tikimybė (CPK 144 str. 1 d.).

Nagrinėdamas ieškovų V. J., G. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas, ginčo objektas yra žemės sklypo dalis, kuri gali būti perleista sąžiningam įgijėjui, todėl egzistuoja procesinio sprendimo neįvykdymo grėsmė.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto D. J. argumentus dėl ieškovų V. J., G. J. ieškinio pagrįstumo, atkreipia dėmesį, jog teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan. Nagrinėjamu atveju ieškovų pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas nėra aiškiai neįmanomas, nes Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta teismo teisė pripažinti prašomas apginti civilines teises. Be to, ieškovai savo reikalavimui pagrįsti pateikė rašytinius įrodymus, kurių pakankamumas bus įvertintas bylą nagrinėjant iš esmės. Apelianto teiginiai dėl ginčo žemės sklypo dalies specifiškumo nevertinami sprendžiant kausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tai padarys teismas, nagrinėjantis bylą iš esmės. Konstatuotina, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovų pareikšto ieškinio akivaizdų nepagrįstumą (CPK 178 str., 185 str.).

CPK 147 straipsnio 1 dalis suteikia teismui dispoziciją spręsti klausimą dėl pranešimo atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nenurodžius detalesnių motyvų dėl nepranešimo apeliantui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą nedaro skundžiamos nutarties neteisėta ir nepagrįsta (CPK 185 str.).

Apeliantas D. J. tvirtina nesant byloje jokių įrodymų, patvirtinančių jo nesąžiningumą, siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo. Nustatyta, jog ginčo žemės sklypo dalis, kuri palankaus ieškovams sprendimo atveju galėtų būti priteistas natūra, nuosavybės teise priklauso apeliantui D. J., kuris turi teisę disponuoti ginčo objektu. Nors byloje ir nėra faktinių duomenų apie apelianto ketinimus perleisti tretiesiems asmenims ginčo objektą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, tačiau būtinybę jo atžvilgiu taikyti disponavimo apribojimus pagrindžia tai, kad D. J. nėra teisinių kliūčių tai padaryti. Vien tai, kad apeliantui D. J. nuosavybės teise priklauso ginčo žemės sklypas, leidžia manyti apie teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą. Įvertinus, kad ginčo objekto išsaugojimas būtent apelianto dispozicijoje laikinosiomis apsaugos priemonėmis turi būti užtikrintas, taip pat turi būti užtikrinta ir tai, kad jis nebus apsunkintas tam tikrais suvaržymais.

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones ir tokio masto, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kartu kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ieškovai prašė areštuoti ½ dalį žemės sklypo, kuris priklauso apeliantui D. J.. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi areštavo D. J. priklausančias 9/14 dalis žemės sklypo, t. y. visą apeliantui priklausantį nekilnojamąjį turtą, (duomenys neskelbtini). Kadangi ieškovai pareiškė reikalavimą pripažinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, kuriuo atsakovė L. I. jai priklaususią ½ dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), pardavė ieškovams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo visai apeliantui D. J. priklausančiai žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), daliai, kuri buvo įgyta ir dovanojimo sutartimis. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas sprendžia esant pagrindui padaryti įrašą dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo tik dėl atsakovės L. I. parduotos ½ dalies viso žemės sklypo, t. y. dėl 7/14 dalių žemės sklypo.

Atsižvelgiant į nutarties 18 punktą, yra pagrindas pakeisti skundžiamą nutartį, pakeičiant ginčo žemės sklypo dalis, dėl kurių darytinas nuosavybės teisių perleidimo draudimo įrašas (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. sausio 15 d. nutartį pakeisti dalyje. Padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisė perleidimo draudimo į 7/14 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutarties kopiją nusiųsti Turto areštų aktų registrui.

teisėjas Laimantas Misiūnas