Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. R. ir gynėjo advokato Žilvino Mišeikio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. R. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str. ir nubaustas 10 MGL dydžio (1 300 Lt) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1,2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi paskirta bausmė subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir galutinė subendrinta bausmė K. R. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir 10 MGL dydžio (1 300 Lt) baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant įpareigojimus – tęsti mokslą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. R. Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. trejiems metams, pagal LR BK 294 str. 2 d. dvejiems metams ir septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1,5 d. 1 p. bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė treji metai laisvės atėmimo.

Pritaikius BK 75 str. 1, 2 d. 7p., 3 d., 67 str. 2 d. 2,4 p., 71 str. ir bausmės vykdymas K. R. atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, per šešis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo įmokėti į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmens fondą 20 MGL (2 600) litų, per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos išlaidas už M. G. gydymą.

Priteista iš B.Naujoko ir K. R. solidariai Valtybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už M. G. gydymą 1627,86 Lt.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nutartimi, K. R. buvo paskirti įpareigojimai, įskaitant įpareigojimas nustatytu laiku, nuo 21 val. iki 7 val. būti nurodytoje gyvenamojoje vietoje.

K. R. nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme: 2010 m. gegužės 14 d. apie 21.35 val. ir 2010 m. birželio 24 d. apie 21.58 val., nebūdamas savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) Vilniuje, nevykdė 2009 m. gruodžio 29 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi jam pagal Lietuvos Respublikos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą skirto įpareigojimo būti gyvenamojoje vietoje nuo 21 val. iki 7 val.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį.

Apelianto nuomone Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas bylos medžiaga, įrodymais ir todėl yra neteisėtas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teisminio nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad teismo paskirti įpareigojimai jam buvo žinomi, jis juos visada vykdė ir buvo namuose nurodytu laiku. Apeliantas skunde teigia, kad vykdė įpareigojimą nebendrauti su kai kuriais asmenimis, todėl pakeitė gyvenamąją vietą bei vykdė įpareigojimą nesilankyti kavinėse ir degalinėse. Pasak apelianto, jis turi ne vieną mobiliojo ryšio telefoną, iš kurių vieną palieka automobilyje ir juo gali naudotis kiti asmenys, draugė, o kitą nešiojasi su savimi.

Apelianto nuomone, teismas priėmė nuosprendį, vadovaudamasis iš esmės tik policijos pareigūnų V. U. ir T. B. paaiškinimais bei perskaičiuos liudytojų policijos pareigūnų E. F. ir J. C. parodymus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teisme apklaustų policijos pareigūnų V. U. ir T. B. paaiškinimai yra abejotini ir nėra konkretūs, o visos abejonės turi būti traktuojamos jo naudai. Taip pat apeliantas skunde teigia, kad teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

Apeliaciniu skundu gynėjas advokatas Žilvinas Mišeikis prašo K. R. baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikti įrodymų tyrimą:

įpareigoti ikiteisminio tyrimo subjektus organizuoti ar atlikti sekančius tyrimo veiksmus, kurie nebuvo atlikti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t. y.: atlikti tyrimo veiksmus, kurių pasekoje būtų nustatyta, kas konkrečiai 2010 m. gegužės 14 d. apie 21.35 val. ir 2010 m. birželio 24 d. apie 21.58 val. naudojosi mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini); iš mobilaus ryšio paslaugų teikėjų išreikalauti duomenis, kokie kiti mobilaus ryšio vartotojai/asmenys buvo kartu su vartotoju, naudojusiu telefono Nr. (duomenys neskelbtini), 2010 m. gegužės 14 d. apie 21.35 val. ir 2010 m. birželio 24 d. apie 21.58 val. Nustačius minėtus asmenis, kviesti ir apklausti juos liudytojais tikslu nustatyti koks asmuo 2010 m. gegužės 14 d. apie 21.35 val. ir 2010 m. birželio 24 d. apie 21.58 val. naudojosi telefono Nr. (duomenys neskelbtini); iš mobilaus ryšio paslaugų teikėjų išreikalauti duomenis (telekomunikacijų tinklais perduodamą informacija - telefoninių pokalbių turinį) tikslu nustatyti kokie asmenys 2010 m. gegužės 14 d. apie 21.35 val. ir 2010 m. birželio 24 d. apie 21.58 val. naudojosi telefono Nr. (duomenys neskelbtini); atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. spalio 26 d. apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, jog iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) buvo bendrauta su asmenimis, naudojančiais telefono Nr. (duomenys neskelbtini), pavesti ikiteisminio tyrimo pareigūnams nustatyti asmenis, besinaudojusius minėtas telefonų numeriais. Nustačius minimus asmenis, kviesti apklausai juos liudytojais tikslu nustatyti, ar minimu laikotarpiu jie bendravo su K. R. ar kitais asmenimis; iš mobilaus ryšio operatoriaus išreikalauti duomenis, kokia įranga yra fiksuojami telefoniniai pokalbiai, paslaugų naudotojo buvimo vieta paslaugų teikimo metu, minėtos įrangos metrologinės patikros dokumentus; atlikti eksperimentą adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje tikslu nustatyti, ar asmuo maudydamasis/prausdamasis vonioje/duše turi galimybę girdėti durų skambutį ar/ir beldimą į duris; išreikalauti iš kompetentingų valstybės institucijų bei namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje, administruojančios bendrovės bei šio namo statytojo duomenis, ar laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2011 m. minėti subjektai yra gavę skundų dėl šio namo garso izoliacijos; panaikinti 2011 m. birželio 20 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendį bei priimti naują, K. R., išteisinantį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nesama jokių objektyvių ir patikimų duomenų, įrodančių K. R. teismo sprendimu paskirtos pareigos nevykdymą - tariamą jo nebuvimą gyvenamojoje vietoje nustatytu laiku - bei neva buvusią jo tyčią - sąmoningą ir tyčinį minėtos pareigos nevykdymą. Taip pat gynėjas pastebi, kad K. R. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis iš esmės yra grindžiamas subjektyviais policijos pareigūnų parodymais / paaiškinimais apie tai, kad K. R. neva nebuvo savo gyvenamojoje vietoje 2010 m. gegužės 14 d. apie 21.35 vai. ir 2010 m. birželio 24 d. apie 21.58 vai. Atkreiptinas dėmesys, jog minėti policijos pareigūnai ar / ir priežiūrą, kaip laikomasi teismo sprendimu paskirtų pareigų vykdantis policijos pareigūnas M. A. nei nurodytomis datomis, nei vėliau net nemėgino susisiekti su ginamuoju (telefonu ar atvykstant sekančią dieną) ir išsiaiškinti jo tariamo nebuvimo gyvenamojoje vietoje priežastis. Gynėjas pažymi, kad net nėra aišku mokiomis laiko matavimo priemonėmis naudojosi pareigūnai nustatydami atitinkamą laiką.

Gynėjo nuomone visiškai nepagrįstai remiamasi policijos pareigūnų nuomone, kad neva visi žino, jog naujos statybos namai (kokiame buvo ginamojo gyvenamoji vieta) yra prastos garso izoliacijos ir kad K. R. turėjo galimybę girdėti durų skambutį / beldimąsi į duris. Tuo tarpu ginamasis akcentavo, kad namas, kuriame yra jo gyvenamoji vieta, yra ypač geros garso izoliacijos, namo kokybė yra pakankamai aukšta. Tačiau į tai nebuvo atsižvelgta ir net nebuvo kreiptasi į atitinkamas valstybės institucijas tikslu išsiaiškinti, ar minėtos institucijos / bendrovės yra gavusios skundų dėl namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje, garso izoliacijos. Pasak gynėjo, gynybos gauta informacija, leidžia pagrįstai teigti, jog patikrinimų metu K. R. galimai būnant vonioje/ maudantis jis objektyviai galėjo negirdėti durų skambučio/beldimosi į duris ir tai patvirtina, kad K. R. veiksmuose nėra jokios tyčios.

Apeliaciniame skunde gynėjas pastebi, jog baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, įrodančių, jog nustatytu laiku minėtu mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi būtent K. R..

Taipogi skunde teigiama, kad teismas, jo ginamajam atidėdamas bausmę iš viso 5 metams, grubiai pažeidė minėtas imperatyvias baudžiamojo įstatymo nuostatas, o kartu ir ginamojo teisę į teisingą bausmę. Gynėjas pažymi, kad gynyba reiškė prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą atliekant papildomus veiksmus, tačiau prašymai nebuvo tenkintini, kas rodo, jog buvo varžoma K. R. teisė į realią ir efektyvią gynybą bei buvo pažeidžiami rungtyniškumo, nekaltumo prezumpcijos principai. Pasak gynėjo, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nepašalintos abejonės, kurios jo manymu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Taip pat gynėjas atkreipia dėmesį, jog apkaltinamajame nuosprendyje yra prieštaravimų.

Gynėjo manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 15 d. nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-86/2005. Pasak nuteistojo K. R. gynėjo, teismo išvados labiau grįstos prielaidomis, o ne patikimais ir neabejotinais įrodymais.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė skundus patenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su nuosprendyje išdėstytais argumentais.

Dėl nuteistojo K. R. apeliacinio skundo.

K. R. mano, kad buvo nepagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str., tai yra nevykdė teismo sprendimo nesusijusio su bausme ir 2010-05-14 apie 21.35 val. ir 2010-06-24 apie 21.58 val., nebūdamas savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) Vilniuje, nevykdė 2009 m. gruodžio 29 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimis skirto įpareigojimo būti gyvenamojoje vietoje nuo 21 val. iki 7 val.

Lietuvos Respublikos BK 245 straipsnyje numatyta nusikalstama veika (baudžiamasis nusižengimas) yra teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas. Šios baudžiamojo įstatymo normos saugoma vertybė – įsiteisėjusių teismo sprendimų privalomumas, kuris reiškia, kad teismo sprendime nustatytų nurodymų privalo paisyti visi fiziniai ir juridiniai asmenys.

Bylos duomenimis nustatyta, kad K. R. Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nutartimi pagal Lietuvos Respublikos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau Įstatymas) buvo skirtas įpareigojimas būti gyvenamojoje vietoje nuo 21 val. iki 7 val. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte esantis reikalavimas nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje reiškia, kad asmuo yra įpareigojamas teismo nurodytu laiku nepasišalinti iš gyvenamosios vietos. Šiuo teismo įpareigojimu siekiama sudaryti teisines prielaidas jo vykdymą kontroliuojančios policijos įstaigos pareigūnui patikrinti, ar asmuo nustatytu laiku yra savo gyvenamojoje vietoje. Nors Įstatyme nenurodyta, kokiais metodais turi būti kontroliuojama, ar įpareigojimai yra vykdomi, tačiau akivaizdu, kad patikrinti, ar asmuo tam tikru laiku yra savo gyvenamojoje vietoje, galima tik jį atitinkamu metu joje suradus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86/2005). Policijos pareigūnai E. F. ir V. U., vykdydami Įstatyme nustatytą K. R. paskirto įpareigojimo kontrolę, apsilankę apelianto gyvenamojoje vietoje adresu, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2010 m. gegužės 14 d., apie 21 val. 35 min., jo namuose nerado. Taipogi, policijos pareigūnai T. B. ir J. C. vykdydami Įstatyme nustatytą K. R. paskirto įpareigojimo kontrolę, apsilankę apelianto gyvenamojoje vietoje adresu, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2010 m. birželio 24 d., apie 21 val. 58 min., jo namuose nerado. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakė, kad išimtiniais atvejais (liga, artimųjų mirtis ir pan.) asmuo, kuriam skirtas teismo įpareigojimas nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje gali tam tikram laikui iš jos pasišalinti, tačiau tai turi būti suderinta su priežiūrą vykdančiu įgaliotu policijos pareigūnu. Nuteistasis K. R. parodė, kad žinojo apie jam paskirtus įpareigojimus, tačiau priežasčių, kurias galima būtų laikyti pateisinančiomis jo pasišalinimą iš gyvenamosios vietos, ir jas pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė. Priešingai, telekomunikacinių įvykių išklotinės patvirtina, kad apelianto naudojamas telefonas, kaltinime nurodyti laiku, buvo visai kitoje vietoje. Apklaustas apylinkės teisme K. R. parodė, kad šiuo telefonu galėjo naudotis kiti asmenys, tačiau jų neįvardijo. Apygardos teisme, apeliantui suteikus paskutinį žodį, jis parodė, kad paskutiniu metu telefonu naudojosi J., o anksčiau neįvardino šio asmens, nes tik dabar prisiminė. Tačiau kolegija tai vertina kritiškai ir traktuoja, kaip apelianto gynybos būdą bei mėginimą išvengti atsakomybės už nusižengimus.

Apelianto nuomone, teismas priėmė nuosprendį, vadovaudamasis iš esmės tik policijos pareigūnų V. U. ir T. B. paaiškinimais bei perskaičiuos liudytojų policijos pareigūnų E. F. ir J. C. parodymus, o policijos pareigūnų V. U. ir T. B. paaiškinimai yra abejotini ir nėra konkretūs. Kaip matyti iš policijos pareigūnų V. U. ir E. F. tarnybinių pranešimų, liudytojų apklausos protokolų, bei parodymų duotų apylinkės teisme, 2010-05-14 apie 21 val. 35 min. nuvykę adresu, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, keletą kartų skambino į buto duris, tačiau jų niekas neatidarė ir su jais nebendravo. Taipogi iš tarnybinių pranešimų, apklausos protokolų bei parodymų, duotų pirmos instancijos teisme, policijos pareigūnai T. B. ir J. C., 2010-06-24, 21 val. 58 min., nuvykę adresu, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, skambino į buto durų skambutį, beldė į duris, tačiau niekas durų neatidarė. Policijos pareigūnai atliko jiems visus būtinus veiksmus, tai yra, beldėsi į K. R. gyvenamosios vietos (buto) duris, skambino skambučiu, skambučio garsas girdėjosi, tačiau niekas durų neatidarė. Kaip matyti, policijos pareigūnų duoti parodymai yra konkretūs, nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems ir todėl apygardos teismui jais netikėti bei nesivadovauti – nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcija), 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies ir 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškino, kad teismo įpareigojimas, jei yra taikomas, kai įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys apie asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, jeigu minėti duomenys sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, ir jeigu šiuo įpareigojimu siekiama konstituciškai svarbių tikslų - garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Apeliantui Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nutartimi įpareigojimai buvo paskirti esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme nustatytiems pagrindams ir siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves bei laikantis Įstatyme nustatytos teismo įpareigojimų skyrimo tvarkos.

Kolegija sutinka su apylinkės teismo nuomone, kad nuteistasis K. R. padarė baudžiamąjį nusižengimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str., o apelianto teiginį, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendis pagrįstas prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais, vertina, kaip nepagrįsta.

Dėl nuteistojo K. R. gynėjo advokato Žilvino Mišeikio apeliacinio skundo.

Kolegija pažymi, kad tiek nuteistasis K. R., tiek jo gynėjas, skundžia beveik analogiškas aplinkybes. Tai, kad apelianto nuomone, nėra jokių objektyvių, patikimų duomenų įrodančių tariamą K. R. nebuvimą gyvenamojoje vietoje nustatytu laiku, bei tai, kad apkaltinamasis nuosprendis grįstas subjektyviais, nepagrįstais policijos pareigūnų parodymais, kolegija atsakė nagrinėdama nuteistojo K. R. skundą.

Apeliantas skunde teigia, jog nuosprendyje yra prieštaravimų. Apygardos teismas susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, tame tarpe ir policijos pareigūno J. C. tarnybiniu pranešimu nustatė, kad remiantis J. C. parodymais, policijos pareigūnai gavo budėtojo pranešimą vykti į (duomenys neskelbtini) ir patikrinti ar pilietis, K. R. yra namuose 2010-06-24 apie 21 val. 58 min., tačiau realiai pareigūnai atvyko minėtu adresu 22 val. 03 min. Tačiau nežiūrint į šį prieštaravimą, policijos pareigūnai minėtu adresu nuvyko ir ten turėjusio būti K. R. namuose nerado. Kolegijos nuomone šis prieštaravimas yra neesminis ir nepaneigia fakto, kad nuteistasis K. R. pažeidė jam teismo nustatytus įpareigojimus.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde, prašė atlikti įrodymų tyrimą ir nurodė eilę prašymų. Tačiau apygardos teisme, posėdžio metu, nei nuteistasis K. R., nei jo gynėjas įrodymų tyrimo nepageidavo, o kolegija nusprendė vertinti byloje esančius įrodymus, kurių jos manymu, pakanka, siekiant objektyviai išnagrinėti apeliacinius skundus ir priimti teisingą sprendimą. Todėl kolegijos manymu, nebuvo varžoma nuteistojo K. R. teisė į realią ir efektyvią gynybą, bei pažeisti rungtyniškumo, nekaltumo prezumpcijos principai.

Apeliaciniame skunde gynėjas pastebi, jog baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, įrodančių, jog nustatytu laiku minėtu mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi būtent K. R.. Tačiau apygardos teismo nuomone, tai nepaneigia fakto, kad K. R. nurodytu laiku nebuvo namuose, ką patvirtina policijos pareigūnai, kita bylos medžiaga, kuria kolegija netikėti neturi pagrindo.

Apeliantas skunde teigia, kad buvo netinkamai taikytos nuostatos reglamentuojančios bausmės vykdymo atidėjimą. Pasak apelianto, teismas, atidėdamas bausmės vykdymą K. R. 5 metams, grubiai pažeidė imperatyvias baudžiamojo įstatymo nuostatas bei ginamojo teisę į teisingą bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 75 str. nurodoma, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Taigi bausmės vykdymo atidėjimo terminas priklauso nuo teismo skiriamos bausmės dydžio, tačiau šis terminas negali būti trumpesnis nei vieneri ir ilgesnis nei treji metai. Tauragės rajono apylinkės teismas pritaikęs Lietuvos Respublikos BK 75 str. bausmės vykdymą K. R. atidėjo dvejiems metams ir šešiems mėnesiams bei paskyrė įpareigojimus. Jeigu nuteistasis neįvykdo teismo skirtų įpareigojimų ar padaro teisės pažeidimų, teismas gali panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir priimti sprendimą vykdyti bausmę. Teismas turi apsvarstyti, ar tikslinga skirti laisvės atėmimą, nors ir atidedant jo vykdymą, jeigu bylos aplinkybės ir kaltinamojo asmenybė leidžia paskirti sankcijoje numatytą švelnesnę bausmę. Kadangi K. R. nevykdė Tauragės rajono apylinkės teismo skirtų įpareigojimų, kaip matyti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies, teismas nubaudė K. R. 10 MGL dydžio (1 300) bauda, o vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1,2 d., 65 str. 2 d. paskirtą bausmę subendrinęs su Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, galutinę subendrintą bausmę K. R. paskyrė laisvės atėmimą trejiems metams ir 10 MGL dydžio (1 300) baudą, remdamasis Lietuvos Respublikos BK 75 str. bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą, buvo tinkamai taikytos Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatos bei nebuvo pažeistos ginamojo teisės į teisingą bausmę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose, tai yra tokiose bylose, kuomet asmuo kaltinamas nevykdęs Lietuvos Respublikos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo numatyto įpareigojimo būti savo gyvenamojoje vietoje. Tiek apylinkės teismas priimdamas byloje nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 15 d. nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-86/2005, kurios faktinės aplinkybės labai panašios ir faktiškai atitinka aptariamosios bylos faktines aplinkybes. Apelianto nuomone, apylinkės teismas minėta kasacine nutartimi rėmėsi nepagrįstai. Apygardos teismas nesutinka su šia nuomone ir pažymi, jog nagrinėjant bylas, būtent vienu iš teisės šaltinių, teismas remiasi susiformavusia teismų praktika.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo K. R. gynėjo skundas yra nepagrįstas ir todėl netenkintinas.

Apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis K. R. kitų Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 metų gruodžio 29 d. nutartimi paskirtų įpareigojimų laikėsi, stengėsi pakeisti gyvenimo būdą ir išvyko iš Tauragės miesto, kur buvo siejamas su vietinėmis organizuoto nusikalstamumo grupuotėmis, mokosi. Tačiau kolegija pažymi, kad nuteistojo padaryti pažeidimai yra nevienkartiniai, jis du kartus pažeidė teismo įpareigojimą būti gyvenamojoje vietoje nurodytu laiku. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuomone, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai nuteistajam K. R. gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, nustatant teismo įpareigojimus.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti ar keisti skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo K. R. ir jo gynėjo advokato Žilvino Mišeikio apeliacinius skundus.