Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Gintaro Pečiulio apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Veikmės statyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5078-661/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Staura“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Veikmės statyba“ dėl tarpusavio skolų įskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės buhalterinius – finansinius dokumentus ir sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nustatė, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. šalys sudarė rangos sutartį, kuria pagal atsakovo užsakymą ieškovas įsipareigojo atlikti VšĮ Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės pastatų rekonstrukcijos darbus. Už atliktus darbus 2010 m. kovo 26 d. ieškovas išrašė atsakovui 153 458,08 Lt PVM sąskaitas faktūras STAU Nr. 1000008 ir STAU Nr. 1000007. 2010 m. kovo 26 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, kuri ginčijama Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-7401-798/2010, ieškovas perleido UAB „Decor centras“ 20 000 Lt reikalavimo teisę į atsakovą. 2010 m. kovo 31 d. atsakovas išrašė ieškovui 27 000 Lt PVM sąskaitas faktūras VEIKS Nr. 0001605, VEIKS Nr. 0001599 ir VEIKS Nr. 0001600 ir tą pačią dieną šalys pasirašė 27 777,47 Lt tarpusavio įskaitymo aktą. Administratoriaus teigimu, šis sandoris sudarytas galiojant Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. nutartimi bankroto byloje taikytam ieškovo turto areštui, o tarpusavio skolų įskaitymo aktas pasirašytas jau po bankroto bylos iškėlimo, todėl prašė pripažinti ab initio negaliojančiu ieškovo ir atsakovo 2010 m. kovo 31 d. 27 777,47 Lt tarpusavio skolų įskaitymo aktą ir priteisti ieškovui iš atsakovo 27 777,47 Lt skolos bei 16 518,23 Lt skolos pagal PVM sąskaitą faktūrą STAU Nr. 1000007, procesines 6 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Dublike ieškovas pareiškė apie 16 518,23 Lt skolos priteisimo reikalavimo atsiėmimą. Atsakovas nesutiko dėl reikalavimo atsiėmimo ir nurodė apie ieškovo teisę atsisakyti ieškinio šioje dalyje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėjamas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Pagal bylos duomenis, šalys 2009 m. rugsėjo 1 d. sudarė statybos rangos sutartį, kuria pagal atsakovo užsakymą ieškovas įsipareigojo atlikti VšĮ Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės pastatų rekonstrukcijos darbus (11-18 b. l.). Ieškovas dalį darbų atliko ir už juos 2010 kovo 26 d. išrašė atsakovui PVM sąskaitas faktūras serija STAU Nr. 1000007 ir Nr. 1000008 bendrai 153 458,08 Lt sumai ( 22, 23, 25, 26 b. l.). 2010 m. kovo 31 d. atsakovas išrašė ieškovui PVM sąskaitas faktūras VEIKS Nr. 0001605, VEIKS Nr. 0001599 ir VEIKS Nr. 0001600 už bendrą 27 777,47 Lt sumą (33-35 b. l.). 2010 m. kovo 31 d. atsakovas pranešė ieškovui apie 27 777,47 Lt reikalavimo įskaitymą, tokiu būdu savo įsiskolinimą ieškovui sumažindamas iki 89 162,35 Lt., o ieškovo direktorius pasirašė apie įskaitymo suderinimą (89-90 b. l.). Ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotas 2010 m. kovo 31 d. įskaitymas (29-32 b. l.).

UAB „Staura“ kreditorius UAB „Ramirent“ inicijavo bankroto bylos skolininkui iškėlimą. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 26 d. nutartimi šio kreditoriaus reikalavimo iškelti bankroto bylą įvykdymui užtikrinti areštavo UAB „Staura“ turtą, uždrausdamas disponuoti areštuotu turtu ir bankuose atidarytose sąskaitose esančiomis lėšomis, sustabdė turto realizavimą ir išieškojimą pagal priimtus teismų ir kitų institucijų sprendimus (41-42 b. l.). Bankroto byla UAB „Staura“ buvo iškelta Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 22 d. nutartimi, informacija apie įmonės teisinį statusą „bankrutuojantis“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2010 m. balandžio 12 d. (36, 70 b. l.).

Byloje kilo ginčas dėl prievolės pasibaigimo tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, atliktu galiojant ieškovui inicijuotoje bankroto byloje taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms ir priėmus nutartį iškelti bankroto bylą, teisėtumo. Reikalavimo įskaitymo aktą, kuriuo atsakovo 27 777,47 Lt reikalavimas ieškovui įskaitytas, tokiu būdu sumažinant atsakovo prievolę ieškovui nuo 116 939,85 Lt iki 89 162,35 Lt, ieškovo bankroto administratorius ginčijo CK 6.66 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio pagrindais. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą prievolės pasibaigimą įskaitymu pripažino negaliojančiu, konstatavęs ginčo sandorio neteisėtumą dėl ieškovo valdymo organų įgalinimų patvirtinti įskaitymą pasibaigimo bankroto bylos iškėlimu, o reikalavimo pagal Pauliano ieškinį nepripažino pagrįstu. Ieškovas neteikė apeliacinio skundo ir teismo sprendimo neskundė, todėl byla apeliacinėje instancijoje nagrinėjama pagal atsakovo apeliacinio skundo faktinius ir teisinius pagrindus, analizuojant ir vertinant teismo išvadų dėl įskaitymo neteisėtumo teisingumą ir pagrįstumą, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimo byloje faktą.

Apelianto argumentus, kad teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su 153 458,08 Lt bendros sumos PVM sąskaitų faktūrų STAU Nr. 1000007 ir Nr. 1000008, išrašymu, su duomenų apie bankroto bylos ieškovui iškėlimą išviešinimu, su nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimu, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais. Bylos duomenys akivaizdžiai liudija, kad priešingai nei nustatė teismas, minėtas PVM sąskaitas faktūras išrašė ieškovas atsakovui, kad duomenys apie ieškovo teisinio statuso dėl bankroto bylos iškėlimo pasikeitimą juridinių asmenų registre buvo įregistruoti 2010 m. balandžio 12 d. (22, 25, 70 b. l.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad netinkamas šių faktinių aplinkybių nustatymas nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos iš esmės teisingo sprendimo priėmimui, o naikinti sprendimą formaliais pagrindais draudžia įstatymas (CPK 328 str.). 2010 m. kovo 22 d. teismo nutartis dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo buvo priimta rašytinio proceso tvarka, apeliacija dėl jos nebuvo teikiama, todėl pagal ĮBĮ 10 straipsnio 13 punktą šis teismo procesinis sprendimas įsiteisėjo po dešimties dienų nuo jo priėmimo, t. y. 2010 m. balandžio 2 d., o ne 2010 m. kovo 30 d. kaip teigia ieškovas ir kaip nurodyta VĮ Registrų centro išraše. Nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo teismas nurodė vykdyti skubiai, tačiau bankrutuojančio ieškovo valdymo organus įpareigojo įmonės turtą ir visus dokumentus bankroto administratoriui perduoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad tuoj po nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo iki jos įsiteisėjimo bankroto administratorius reikalavo iš įmonės valdymo organų perduoti jam turtą ir dokumentus ar atliko kitus nutartyje nurodytus pavedimus. Įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p.). Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti apie apelianto argumentų, kad įskaitymo metu ieškovo vienasmenis valdymo organas turėjo visus įgaliojimus veikti, teisingumą. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo valdymo organų įgaliojimų apimtis neturėjo įtakos įskaitymo galiojimui.

Įskaitymas – vienas prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuris laikomas įvykdytu pranešus apie tai kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju atsakovas informavo ieškovą apie įskaitymą, kuriam ieškovas raštu pritarė ir savo apskaitoje įskaitymą įformino. Byloje nėra ginčo dėl tokio įskaitymo akto vertinimo dvišaliu sandoriu. Byloje taip pat nekeliamas įskaitymui būtinų sąlygų buvimo klausimas, tačiau sprendžiama, ar toks sandoris iš viso galėjo būti sudarytas. Ieškinio faktiniu pagrindu ieškovas nurodė iki bankroto bylos iškėlimo jo turto atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių faktą ir pateikė šio fakto teisinį vertinimą, teigdamas apie įskaitymo prieštaravimą teismo nutartimi taikytam draudimui disponuoti ieškovo turtu.

Vienas įmonių bankroto instituto tikslų – kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Kreditoriams sudaromos sąlygos patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir finansų, taip pat apsaugoti skolininko interesus, kad esant galimybei būtų atkurtas finansinis jo stabilumas. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Toks teisinis reglamentavimas lemia, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali savo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Taigi ir iki bankroto bylos iškėlimo kreditorių interesai saugomi ta apimtimi, kuria nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Nors ginčo atveju nutartis dėl bankroto bylos UAB „Staura“ iškėlimo įskaitymo metu dar nebuvo įsiteisėjusi, tačiau šios įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga pradėjo galioti dar iki bankroto bylos iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 26 d. nutartimi UAB „Ramirent“ inicijuotoje bankroto bylos iškėlimo civilinėje byloje areštavo UAB „Staura“ turtą, uždrausdamas disponuoti areštuotu turtu ir bankuose atidarytose sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis, sustabdė turto realizavimą ir išieškojimą pagal priimtus teismų ir kitų institucijų sprendimus (41-42 b. l.). Įmonė, kuriai gresia bankroto bylos iškėlimas, gali disponuoti savo turtu tiek, kiek to neriboja teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011). Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apribojo ieškovui disponavimą visu jam priklausančiu turtu. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalį turto arešto aktų registre registruojami teismų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos, kitų valstybės institucijų ir pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (CPK 675 str. 4 d.; Turto arešto aktų registro įstatymo 4 str. 1 d.). Duomenys apie ieškovo turto arešto įregistravimą paskelbti viešai Turto arešto aktų registre 2010 m. sausio 26 d., todėl preziumuojama, kad jie atsakovui turėjo būti žinomi (68-69 b. l.). Tuo tarpu ginčo įskaitymas buvo atliktas galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo apsaugoti galbūt nemokios įmonės turtinę padėtį ir užkirsti kelią per tą laiką sumažinti jos turtą, taip apsaugant visų kreditorių galimybes bankroto proceso metu gauti visišką ar dalinį savo reikalavimų patenkinimą. Įskaitymas, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, pažeidžia kitų įmonės kreditorių teises patenkinti jų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apribojo disponavimą visu ieškovui priklausančiu turtu. Taigi nuo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos ieškovas negalėjo disponuoti savo turtu. Ginčo įskaitymas atliktas galiojant ieškovo turto areštui, viešai paskelbtam Turto arešto aktų registre, todėl darytina išvada, kad atsakovui, kaip apdairiam, rūpestingam juridiniam asmeniui, ši informacija buvo žinoma. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms – ieškovo turto areštui, atsakovas negali atlikti įskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio mėn. 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011). Įskaitymo sandoriu buvo sumažinta ieškovo reikalavimo teisė atsakovui, tokiu būdu pažeistos kreditorių teisės ir interesai patenkinti savo reikalavimus. Taip pat pažeistas CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Šiam sandorio negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Reikalavimo teisė yra turtinė teisė, įeinanti į turto sąvoką. Kadangi įskaitymu buvo pažeista teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. draudimas ieškovui disponuoti turtu, ir CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo sandorio neteisėtumą. Nors tokią išvadą teismas nepagrįstai grindė ieškovo valdymo organų įgaliojimų nebuvimu, tačiau iš esmės padarė teisingą išvadą dėl ginčijamo sandorio, kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms, negaliojimo.

Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teisų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo įskaitymo sandorio galiojimo klausimą, išanalizavo esminius ginčo aspektus ir į juos atsakė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Nagrinėjamu atveju bylos faktinės aplinkybės, kuriomis remdamasis teismas įskaitymą pripažino negaliojančiu, yra pripažintos netinkamai įvertintomis, tačiau konstatuotas ginčo iš esmės teisingas išsprendimas, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, jo teisėtumą grindžiant kitais faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d.).

Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 833 Lt žyminį mokestį (150 b. l.). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Ieškovui yra iškelta bankroto byla, todėl pagal šios įmonės ieškinį nagrinėjamos bylos atsakovas neturėjo mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir vadovaudamasi CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas atsakovui grąžinti už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Veikmės statyba“, į. k. 300510465, 2011 m. lapkričio 17 d. mokėjimo nurodymu Nr. 4043 už apeliacinį skundą sumokėtą 833 Lt (aštuonių šimtų trisdešimties trijų litų) žyminį mokestį.