Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-524/2008

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-10-28
Bylos Nr.: 3K-3-524/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Zigmas Levickis (pirm.), Egidijus Laužikas (pran.), Algis Norkūnas
Trečiasis asmuo: L. V. G.
Ieškovas: D. P., G. P., P. P.
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai

Kategorijos

30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-524/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 30.9.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens L. V. G. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. P., G. P., P. P. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisės gynimo; trečiasis asmuo L. V. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė teismo panaikinti Kauno miesto valdybos komisijos 1995 m. kovo 30 d. protokolo Nr. 34 1 punktą, Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punktą, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. 01-3439 ir 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 757, kuriais trečiajam asmeniui L. V. G. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra į 2069 kv. m ploto naudojamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) suteikiant servituto teise naudotis sklypo 1069 kv. m plotu visiems ant sklypo esančio namo bendraturčiams. Byloje nustatyta, kad ieškovai ir trečiasis asmuo yra namo (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. Nurodytas namas ir prie jo esantis žemės sklypas iki nacionalizacijos priklausė trečiojo asmens tėvui. Kauno miesto valdyba 1993 m. spalio 5 d. potvarkio Nr. 1210 V 13 punktu atsisakė atkurti trečiajam asmeniui nuosavybės teises į išlikusį nurodytą nekilnojamąjį turtą, nes jis praleido terminą prašymui pateikti. Namo gyventojams buvo leista išsipirkti butus ir namų valdai priklausantį valstybinės žemės sklypą, todėl prie namo suformuotas 2040 kv. m žemės sklypas. Nors trečiajam asmeniui nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą nebuvo atkurtos, Kauno miesto valdybos sudaryta komisija 1995 m. kovo 30 d. protokolo Nr. 34 1 punktu nusprendė grąžinti L. V. G. žemę pagal parengtą schemą, o Kauno miesto valdyba 1996 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 653 pavedė Kauno apskrities valdytojui spręsti žemės grąžinimo klausimus, remiantis parengtais sumažintos apimties detaliaisiais planais. Šio sprendimo priedo 13 punkte L. V. G. nuspręsta grąžinti ir suplanuoti 2040 kv. m (neįskaitant žemės po gyvenamuoju namu ir suteikiant servituto teise naudotis 1040 kv. m plotu visiems namo bendraturčiams). Kauno apskrities viršininko administracija 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 01-3439 ir 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 757 atkūrė trečiajam asmeniui nuosavybės teises į jo tėvo nuosavybės teise turėtą 2984 kv. m žemės sklypą ir išpirko 0,0915 ha žemės sklypą, o neatlygintinai suteikė 2069 kv. m naudojamą žemės sklypą, suteikiant servituto teise naudotis 1069 kv. m plotu visiems namo bendraturčiams. Taip pat nutarta natūra negrąžintus 915 kv. m išpirkti iš trečiojo asmens valstybei, pretendentui pasirinkus kompensavimo būdą. Trečiasis asmuo nesinaudojo šiuo žemės sklypu, nes negyveno ir dabar negyvena Kaune, Gailutės g. 9.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2007 m. vasario 7 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį: panaikino Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punktą, panaikino Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. 01-3439 ir 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 757, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad 1992 m. gegužės 6 d. trečiasis asmuo pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 1993 m. spalio 5 d. Kauno miesto valdyba potvarkiu Nr. 1210 V atsisakė atkurti trečiajam asmeniui nuosavybės teises į jo tėvui Z. G. priklausiusį turtą (duomenys neskelbtini) nes praleistas prašymo padavimo terminas. Trečiajam asmeniui šį valdybos potvarkį apskundus, Kauno miesto apylinkės teismas 1995 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija 1996 m. sausio 17 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija 1996 m. gruodžio 4 d. nutartimis pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 653 pasiūlyta Kauno apskrities valdytojui spręsti 2040 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) grąžinimo trečiajam asmeniui klausimą, remiantis parengtais sumažintos apimties detaliaisiais planais. Kauno apskrities valdytojo administracija 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 01-3439 atkūrė nuosavybės teisę trečiajam asmeniui į jo tėvo nuosavybės teise turėtą 2984 kv. m žemės sklypą, buvusį Kaune, Gailutės g. 5, suteikiant neatlygintinai naudotis 2069 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) taip pat suteikiant servituto teise naudotis 1069 kv. m plotu visiems namo bendraturčiams, 915 kv. m nutarta iš trečiojo asmens išpirkti valstybei, pretendentui pasirinkus kompensavimo būdą. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 757 atkurtos trečiajam asmeniui nuosavybės teisės į 2984 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) suteikiant neatlygintinai 0,2069 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) išperkant 0,0915 ha žemės sklypą. Trečiasis asmuo 1997 m. rugpjūčio 6 d. pateikė naują prašymą Kauno miesto savivaldybės Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai, kurį tenkindamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. A-116 atkūrė nuosavybės teises į 1/2 dalį pastato (duomenys neskelbtini) išskyrus po 1/2 dalies natūra grąžintų 32,65 kv. m negyvenamųjų patalpų ir po 1/2 dalies natūra grąžintų 58,79 kv. m bendro ploto negyvenamųjų pusrūsio patalpų, sumokant trečiajam asmeniui kompensaciją. Teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nes laiku ir tinkamai nepateikė savo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Namo (duomenys neskelbtini) gyventojams buvo leista išsipirkti butus. Ieškovai pageidavo išsipirkti žemę prie gyvenamojo namo ir Kauno miesto Žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba apskaičiavo ieškovams kainą už privatizuojamą žemę ir jie šią sumokėjo, todėl, teismo nuomone, ieškovai turi reikalavimo teisę. Trečiasis asmuo įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuriuo buvo pratęsti prašymų padavimo terminai. Teismas sprendė, kad trečiasis asmuo, 1992 m. gegužės 6 d. pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, praleido prašymo padavimo terminą, todėl, nesant tinkamo prašymo, Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punktas, kuriuo nuspręsta Kauno apskrities valdytojui siūlyti trečiajam asmeniui grąžinti ir suplanuoti 2040 kv. m žemės sklypo (neįskaitant žemės po gyvenamuoju namu ir suteikiant servituto teise naudotis 1040 kv. m plotu visiems namo bendraturčiams) remiantis parengtais sumažintos apimties detaliaisiais planais, pažeidžia 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnį ir yra neteisėtas. Teismas nurodė, kad, nustačius, jog Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punktas naikintinas, atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 01-3439 ir 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. 757, kuriais atkurtos trečiajam nuosavybės teisės į jo tėvo nuosavybės teise turėtą žemės sklypą, taip pat pripažintini neteisėtais ir yra naikintini (1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 4 dalies 1, 3 punktai). Reikalavimą dėl Kauno miesto valdybos sudarytos komisijos 1995 m. kovo 30 d. protokolo Nr. 34 1 punkto panaikinimo teismas atmetė, nurodydamas, kad šis nutarimas nesukėlė teisinių pasekmių ir nepažeidė ieškovų teisių.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi atmetė trečiojo asmens apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija neanalizavo apeliacinio skundo argumentų dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 25 d. šioje byloje priimtoje nutartyje konstatavo, kad pretendentas nepraleido šio termino (CPK 362 straipsnis). Teismas sprendė, kad trečiojo asmens procesinė padėtis parinkta tinkamai, nes, atkūrus nuosavybės teises jam, šios į žemės sklypą neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre trečiojo asmens vardu. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą panaikinti skundžiamą Kauno miesto savivaldybės administracinį aktą ir kitus administracinius aktus, kurių pagrindu trečiajam asmeniui atkurtos nuosavybės teisės, dėl tokių priežasčių. Teismas konstatavo, kad namų ieškovai įgijo teisę pirkti namų valdai priklausantį žemės sklypą, nes, vykdant žemės reformą, tapo namo bendraturčiais, kaip ir trečiasis asmuo, tapęs namo bendraturčiu dovanojimo sutarties pagrindu (Žemės reformos įstatymo 6, 8 straipsniai). Teismas padarė išvadą, kad visiems bendraturčiams (ieškovams ir trečiajam asmeniui) turėjo būti suteiktos ginčijamos namų valdos dalys arba, jeigu sklypo negalima padalyti, jį visą suteikiant bendrosios dalinės nuosavybės teise proporcingai jų turimoms gyvenamojo namo dalims (Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 3.7 punktas; nurodytu nutarimu patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.1 punktas). Teismas sprendė, kad savivaldybė, esant požymių, jog trečiojo asmens prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (toks poreikis įžvelgiamas iš byloje nustatytų aplinkybių, jog ginčo žemės sklypas yra skirtas pastatui eksploatuoti), ginčijamu administraciniu aktu, suteikdama teisę naudotis ginčo sklypo dalimi tik vienam iš bendraturčių, neatsižvelgdama į šio bendraturčio turimo gyvenamojo namo dalies plotą, pažeidė Žemės reformos įstatymą, Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. 987 ir ieškovų teises, nes nebuvo bendraturčių susitarimo dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimus

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris priimtas pažeidus 1991 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. I-1454 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio 7 punktą (1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija). Pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad kasatorius praleido terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, ir nepasisakė dėl kitų aplinkybių, susijusių su kasatorius teisėmis ir namo bendraturčių teisėmis į žemę.Kauno apygardos teismas pažeidė įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“ 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, kad nuosavybės teisės atkuriamos pirmiausia grąžinant nusavintą turtą natūra, o tik po to kitais būdais. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, neatsižvelgė į jį, nors šioje byloje yra visos nurodytame punkte nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms kasatoriui atkurti (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-229; 1995 m. balandžio 30 d. įstatymo Nr. I-906; 1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1054; 1995 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. I-1106 redakcija): kasatorius buvo vienintelis pretendentas į tėvo žemę; jis yra namo bendraturtis, todėl naudojasi žeme; kasatoriui nuosavybės teisės atkurtos Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 653; grąžintinas žemės sklypas nepriskirtas valstybės išperkamai žemei. Be to, kasatorius nurodo, kad kitiems namo bendraturčiams nustatyta servituto teisė naudotis 1069 kv. m sklypo dalimi, todėl jų teisės nepažeistos.Apeliacinės instancijos teismo pritaikyti aktai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui. Kasatorius remiasi Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimu ir nurodo šias teisės aktų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas, kurios, jo manymu, prieštarauja Konstitucijai: Žemės reformos 9 straipsnio 4 puntas, 5 straipsnio 2 dalis, 6, 8 straipsniai; Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ 3.7, 7.1.1.1.7 punktai.Kasatorius pabrėžė, kad, atkuriant jam nuosavybės teises į tėvo žemę 1996 m. rugpjūčio 1 d. administraciniais aktais, galiojo Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalies pataisos ir Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. I-1392 redakcija) 8 straipsnis, kuriame nustatytas draudimas parduoti žemę tol, kol į ją neatkurtos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės.Kasatorius nurodo, kad tenkindamas ieškovų reikalavimus pagal Žemės reformos įstatymo 5, 6, 8, 9 straipsnius teismas pažeidė jo teises ir nukrypo nuo žemės reformos įgyvendinimo Lietuvoje tikslų ir paskirties – įgyvendinti Lietuvos piliečių teises į žemės nuosavybę ir naudojimą, įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant nusavintą žemę bei parduodant ar išnuomojant valstybinę žemę. Nusavinta kasatoriaus tėvo žemė yra nevalstybinė, todėl negali būti parduodama kitiems namo bendraturčiams (ieškovams).Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, ginčijamu administraciniu teisės aktu suteikdama teisę naudotis ginčo sklypo dalimi tik vienam iš bendraturčių (kasatoriui) ir neatsižvelgdama į jo turimą gyvenamojo namo dalies plotą, savivaldybė pažeidė Žemės reformos įstatymą, Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. 987 ir ieškovų teises. Kasatorius pabrėžė, kad nurodytas Vyriausybės nutarimas priimtas dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai padavimo ir nuomos, o kasatoriui grąžintas sklypas nepriskirtas prie valstybinės žemės ar valstybės išperkamos žemės kategorijų.Panaikindamas administracinius aktus, kuriais atkurtos kasatoriaus nuosavybės teisės, visa apimtimi, Kauno apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad sklypas sumažintos apimties detaliuoju planu padalytas į du sklypus, iš kurių vienas 1000 kv. m ploto yra laisvas, neužstatytas, taip pat kad už 915 kv. m dalį sklypo taikytas kitas kompensavimo būdas (už valstybės išperkamą žemę). Kasatorius nurodo, kad negalima ginčijamų administracinių aktų panaikinti visa apimtimi.Ginčijamu atveju nesuteikęs savininko teisėms pirmenybės prieš kitus asmenis, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje N. S. v. Vilniaus miesto valdyba ir kt., byla Nr. 3K-7-20/2000; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje I. P. J. ir kt. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-439/2004).

Atsakovai Kauno apskrities viršininko administracija ir Kauno miesto savivaldybė pateikė prisidėjimus prie kasacinio skundo.

Atsiliepimas

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentas dėl jo nepraleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartimi ir tai nėra pagrindas naikinti kasacine tvarka skundžiamos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ginčijamų administracinių teisės aktų priėmimo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos Tvarkos 4 punktą ir Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 punktą. Atsiliepime pritariama apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad ieškovai 1993–1995 metais tapo namo bendraturčiais, todėl kartu su kasatoriumi, kuris taip pat yra namo bendraturtis, įgijo teisę ne tik į statinius, bet ir į kitas teises – teisę pirkti namų valdai priklausantį jų naudojamą žemės sklypą (Žemės reformos įstatymo 6, 8 punktai), nes kasatorius ginčo namų valdoje esančio namo bendraturčiu tapo dovanojimo sutarties pagrindu. Dėl to ieškovai tvirtina, kad namo bendraturčiams namų valda turi būti parduota nustatant jiems dalis, proporcingas kiekvienam jų priklausančioms namo dalims arba pagal jų susitarimą (Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 98 patvirtintos Tvarkos 3.7 puntas). Ieškovai nurodo, kad pagal galiojančius įstatymus natūra gali būti grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, bet jei šios galimybės nėra, – teisingai už jį atlyginant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje V. D. K. ir kt. v. Jonavos rajono valdyba ir kt., byla Nr. 3K-7-199/2003). Atsiliepime pabrėžiama, kad savivaldybė, suteikdama teisę naudotis ginčo sklypo dalimi tik vienam iš bendraturčių (kasatoriui), pažeidė Žemės reformos įstatymo, Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 nuostatas, nes neatsižvelgė į šio bendraturčio turimo gyvenamojo namo dalį (0,36 dalys). Taip pat ieškovai tvirtina, kad žemės sklypas prie namo šiam eksploatuoti, kuriuo naudojasi visi namo bendraturčiai, kadastrinių matavimų metu suformuotas iki 2040 kv. m. Dėl to ieškovai nurodo, kad teismai pagrįstai panaikino Kauno miesto savivaldybės 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 13 punktą. Atsiliepime nurodoma, kad servituto nustatymas pažeidžia ieškovų teises, o atkuriant nuosavybės teises negali būti pažeidžiamos kitų asmenų teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje R. R. v. V. B., byla Nr. 3K-7-7/1999; 2003 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje V. D. D. v. A. L., byla Nr. 3K-3-828/2003). Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo taikyti teisės aktai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, nes nuosavybės teisės atkūrimas ne natūra, o kitu įstatyme nustatytu būdu, yra pripažįstamas tinkama pažeistos nuosavybės teisės gynimo forma (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., byla Nr. 3K-3-384/1999). Ieškovų nuomone, kasatoriaus teiginiai dėl Žemės reformos įstatymo 5, 6, 8, 9 straipsnių taikymo nukrypstant nuo žemės reformos tikslų ir paskirties pagrįsti netinkamu Konstitucijos, Žemės reformos įstatymo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinimu. Atsiliepime nurodoma, kad pastatų bendraturčiai turi lygias teises įsigyti namų valdos žemės sklypą, nepriklausomai nuo žemės įsigijimo formos – atkuriant nuosavybės teisę į sklypo dalį ar ją perkant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo teisės klausimas, kaip turi būti suderintos namo bendraturčio, kuris yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į prie namo esančią žemę, ir kitų bendraturčių, privatizavusių butus tame pačiame name, teisės į namų valdos žemės sklypą, t. y. ar pretendentui turi būti grąžintas visas sklypas, ar tik dalis, proporcinga jo daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kaip ir kitiems bendraturčiams suteikta teisė pirkti namų valdos dalį.

Remdamasis Konstitucijos 23 straipsniu, 47 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. I-1392 redakcija) 8 straipsniu, Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintos Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1991 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. I-1454 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 10 straipsnio 7 punktu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika kasatorius teigia, kad ieškovai, nors ir yra namo bei namų valdos (duomenys neskelbtini) bendraturčiai, neturi teisės pirkti jiems tenkančios namų valdos žemės sklypo dalies, nes kasatoriui, kaip pretendentui atkurti nuosavybės teises, pirmenybės teise turi būti sugrąžinta visas namų valdos žemės sklypas, nepaisant jo turimos namo dalies.

Teisėjų kolegija su tokiais kasatoriaus teiginiais nesutinka, nes jie grindžiami netinkamu įstatymų, poįstatyminių teisės aktų aiškinimu, Konstitucinio Teismo jurisprudencijos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos komentavimu ir taikymu. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą, kad nuosavybė neliečiama, Konstitucinis Teismas kasatoriaus nurodytame nutarime pabrėžė, kad svarbiausia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų normų paskirtis – užtikrinti asmens subjektinių nuosavybės teisių į jo turimą turtą apsaugą, o iš žmonių prievarta atimtas turtas tapo ne valstybės nuosavybė, bet tik jos faktiškai valdomu turtu. Kita vertus, Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime, spręsdamas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ normų atitikties Konstitucijai klausimą, konstatavo, kad jei nėra galimybės išlikusio turto grąžinti natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą ir tai neprieštarauja konstituciniams nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje R. R. v. V. B., byla Nr. 3K-7-199/2003). Šioje byloje nustatytos aplinkybės kaip tik ir yra tas atvejis, kai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pretendentui negalima atkurti nuosavybės teisės į žemę natūra turėtoje vietoje visa apimtimi. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl Konstitucijos 23 straipsnio, Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalies pataisų ir Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. I-1392 redakcija) 8 straipsnio, Žemės reformos įstatymo 5, 6, 8, 9 straipsnių aiškinimo ir taikymo.

Bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. vasario 25 d. nutartyje (byla Nr. 3K-3-115/2008) nurodė, kad šioje byloje turi būti taikomi skundžiamų administracinių teisės aktų priėmimo metu galiojusios redakcijos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“. Pagal Atstatymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą pretendentams nuosavybės teisė į žemę, šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriama suteikiant neatlygintinai nuosavybėn (išskyrus Neringos miestą) kiekvienam pretendentui jo naudojamą mieste žemės sklypą, pagal tai vietovei parengtus teritorinio planavimo dokumentus nenumatytą panaudoti miesto ūkio ar visuomenės poreikiams bei individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė. Taip pat pagal nurodytą teisės normą neatlygintinai suteikiami nuosavybėn naudojami žemės sklypai tik asmenims, kuriems šiose mietų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Kasatorius ir ieškovai yra namo (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. Kasatorius 1994 m. rugpjūčio 10 d. dovanojimo sutarties pagrindu įgijo butą nurodytame name. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pagal tai vietovei parengtus teritorinio planavimo dokumentus nebuvo numatyta ginčijamo žemės sklypo panaudoti miesto ūkio ar visuomenės poreikiams bei individualiai statybai bei kitai paskirčiai. Tačiau kasatorius neatsižvelgia į tai, kad ši žemės grąžinimo sąlyga yra susijusi su ateitimi, t. y. pretendento norimo susigrąžinti žemės sklypo nenumatyta panaudoti pagal Atstatymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą paskirtį. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimo į jį metu jau buvo naudojamas ant jo stovinčiam namui eksploatuoti. Kadangi šis namas nuosavybės teise priklauso ne vienam, bet keliems asmenims (bendraturčiams), tai jie visi turi teisę į namui eksploatuoti reikalingą žemės sklypą – namų valdą, esančią mieste. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad toks vieno bendraturčio norimas susigrąžinti žemės sklypas turėjo visuomenės poreikį. Pagal Atstatymo įstatymo 4 dalį valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš pretendentų, norinčių ją susigrąžinti, išperkama, jeigu ji šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vienam iš namo bendraturčių siekiant atkurti nuosavybės teisę į namų valdos žemės sklypą, jis turi teisę pretenduoti tik į dalį šio sklypo, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamos kitų namo bendraturčių teisės į namų valdą. Žemės reformos įstatymo (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija) 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėje ir visais atvejais miestuose žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.1 punkte nustatyta, kad individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys yra parduotos, kiekvienos dalies savininkas (bendraturtis) gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį. Taigi namų valdų bendraturčiai turi lygias teises įsigyjant namų valdos žemės sklypą, nepriklausomai nuo įsigijimo formos – atkuriant nuosavybės teisę į sklypo dalį ar ją perkant. Tokios nuostatos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje P. A. P. v. H. P. ir kt., byla Nr. 3K-3-114/2005; 2005 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje M. B. v. B. G., byla Nr. 3K-3-335/2005). Dėl to apeliacinės instancijos teismas teisingai pripažino, kad teisės normose teisė įsigyti nuosavybėn naudojamą žemės sklypo plotą buvo siejama su kiekvieno bendraturčio turimo namo dalies plotu. Atkuriant nuosavybės teises į namų valdos žemės sklypą pagal šioje byloje ginčijamą tvarką paneigta bendraturčių subjektinė teisė pirkti jiems tenkančią žemės sklypo dalį, atitinkančią jų nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą dalį. Taip vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir žemės reformą, pažeistas bendraturčių lygiateisiškumo principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnis).

Klausimas dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartimi, kurioje konstatuota, jog kasatorius nepraleido nurodyto termino. Šios nuostatos laikėsi ir apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje. Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino kasatorių praleidus nurodytą terminą, yra nereikšmingas, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

Byloje nustatyta, kad prie gyvenamojo namo ir jo priklausinių (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų metu 1978 m. spalio 10 suformuotas 2223 kv. m žemės sklypas, vėliau sumažintas iki 2040 kv. m. Žemės sklypu naudojasi visi bendraturčiai. Byloje nebuvo šalių ginčo dėl šių žemės sklypo ribų. Dėl to nepagrįstas kasatoriaus argumentas ginčijamas sklypas padalytas į du sklypus. Be to, šis argumentas nekeltas bylą nagrinėjant žemesniųjų instancijų teismuose, todėl yra už bylos kasacinio nagrinėjimo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje negali būti taikomi kasacinio teismo išaiškinimai, esantys kasatoriaus nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 27 d. nutartyje civilinėje byloje N. S. v. Vilniaus miesto valdyba ir kt., byla Nr. 3K-7-20/2000, ir 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje I. P. J. ir kt. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-439/2004, nes nagrinėjamos bylos ir kasatoriaus nurodytų civilinių bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų, todėl jie paliktini nepakeisti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TeisėjaiZigmas LevickisEgidijus Laužikas Algis Norkūnas