Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-02-29 · Administracinė byla Nr. I-3875-171/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-29
Bylos Nr.
I-3875-171/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04033-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
UAB „Kipu“
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3875-171/2016Proceso Nr. 3-61-3-04033-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.8.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Julijai Maciulevičiūtei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Kipu“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Kipu“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015-07-03 sprendimą Nr. (23.24-08)-327-4005 (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Pareiškėjos nuomone, VMI neatsižvelgė į tai, kad ji tinkamai mokėjo mokestinę nepriemoką pagal 2013-09-09 mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-6438. Tai rodo, kad įmonė nevengė vykdyti jai tekusios mokestinės prievolės. Mokėti didesnes sumas ir laikytis VMI nustatyto mokėjimo grafiko negalėjo todėl, kad nebuvo patenkintas 2013 m. pareikštas prašymas mokėti po 600 Lt per mėnesį, kol bus likviduotas įsiskolinimas. Tokią sumą bendrovė būtų buvusi pajėgi mokėti. Neturėdama pakankamai lėšų vykdyti visus mokėjimus UAB „Kipu“ atliko tuos mokėjimus, kurie buvo būtini jai tęsti veiklą, ir taip stengėsi sudaryti galimybę visiems kreditoriams atgauti savo pinigus, nors ir per ilgesnį laiko tarpą. Jei šie mokėjimai nebūtų buvę atlikti, bendrovė jau būtų bankrutavusi ir neturėtų net ir teorinių galimybių vykdyti mokestinės paskolos sutartį. Šiuo metu įmonė veikia, moka darbuotojams, atlieka kitus periodinius mokėjimus, o tai rodo, kad, suteikus papildomą terminą mokestinei nepriemokai padengti, pareiškėja būtų pajėgi visiškai atsiskaityti su valstybės biudžetu.

Kaip nurodoma VMI išvadoje, pareiškėja, mokėdama mokestinę nepriemoką pagal sutartį, buvo moki, jos turtas ir pajamos didėjo, veikla buvo pelninga. Pažymi, kad dėl mokestinės paskolos sutarties galėjo pelningai vykdyti veiklą ir grąžinti susidariusią mokestinę nepriemoką. Šiuo metu pareiškėja siekia išlaikyti stabilią veiklą, todėl tikslingai siekia mokestinės nepriemokos išdėstymo. UAB „Kipu“ neturi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, vadinasi, įmonė siekia pagal galimybes vykdyti įsipareigojimus valstybei. Pažymi, kad UAB „Kipu“ nėra didelė įmonė, jos mėnesio bei metų pajamos ir pelnas nėra dideli, todėl priverstinis išieškojimas įmonei visiškai užkirstų kelią vykdyti veiklą.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius dvi sąlygas, t. y. kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Atsakovė įvertinusi pareiškėjos pateiktus finansinius dokumentus nusprendė, kad pareiškėja gavo pakankamai piniginių įplaukų, kad galėtų sumokėti įsiskolinimą biudžetui ir likviduoti mokestinę nepriemoką.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė skundą atmesti remdamasi atsiliepime į skundą išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2015-07-03 VMI priėmė sprendimą Nr. (23.24-08)-327-4005, kuris, inter alia, yra paremtas VMI Nepriemokų administravimo departamento 2015-07-03 išvada Nr. (23.31-08)-326-3886 „Dėl UAB „Kipu“ mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo“ (toliau – ir Išvada).

Ginčas byloje kilo dėl 2015-07-03 VMI sprendimo Nr. (23.24-08)-327-4005 teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės).

Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį bei Taisyklių 16 punktą mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą mokesčių mokėtojas teikia mokesčių administratoriui. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis.

Atsižvelgus į išdėstytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad vien tai, kad mokesčių mokėtojas pateikė prašymą išdėstyti (atidėti) mokestinės nepriemokos sumokėjimą, besąlygiškai nereiškia, kad toks prašymas bus patenkintas. Įstatymų leidėjas minėta teisės norma mokesčių administratoriui suteikė tam tikrą diskreciją išdėstyti (atidėti) mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimą arba atsisakyti tai atlikti.

Kaip savo praktikoje pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, mokesčių administratoriui suteikta diskrecija nėra neribojama, todėl, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo (atidėjimo), mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į aktualius sprendžiamu klausimu teisės aktuose nustatytus reikalavimus (pvz., MAĮ 88 str. 2, 3 d., Taisyklių 18–22 p.), bendruosius teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, kt.) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, kt.), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, kt.) principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-09-01 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1918-575/2015).

Pagal MAĮ 88 straipsnio 2 dalį sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius dvi sąlygas, t. y., pirma, jog, nedelsiant ją (mokestinę nepriemoką) sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, ir, antra, šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Taip pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje, nei juos mokantys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003-11-17 nutarimą).

Išvadoje, kuria paremtas ginčijamas sprendimas, nustatyta, kad pareiškėja dar 2013-07-04 pateikė prašymą ir 2013-08-09 papildomus dokumentus išdėstyti 42 391,00 Lt (12 277,28 Eur) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) nepriemokos sumokėjimą. VMI tenkino bendrovės prašymą iš dalies ir 2013-09-09 sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-6438 (toliau – ir mokestinės paskolos sutartis) dėl 42 415,76 Lt (12 284,45 Eur) PVM sumokėjimo išdėstymo iki 2014-07-30.

Pareiškėja 2014-07-30 pateikė prašymą pakeisti mokestinės paskolos sutartį ir pratęsti išdėstyto PVM sumokėjimo terminus. VMI, įvertinusi augančias pareiškėjos pajamas, deklaruojamą veiklos pelną, periodiškus atsiskaitymus su savo darbuotojais, nepradelstus debitorinius ir kreditorinius įsipareigojimus, tai, kad pareiškėja nepateikė motyvuoto paaiškinimo, kodėl nevykdė mokestinės paskolos sutarties sąlygų ir, pažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, nepateikė informacijos apie fiziniam asmeniui suteiktą 202 tūkst. Lt (58,5 tūkst. Eur) paskolą, 2014-08-25 raštu Nr. (23.1-08)-RNA-30257 pranešė, kad netenkina pareiškėjos pateikto prašymo, ir 2014-09-23 mokestinės paskolos sutartį nutraukė.

Pareiškėja 2015-01-09 pakartotinai kreipėsi į mokesčių administratorių ir prašė išdėstyti 9 325,67 Eur PVM mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2016 m. balandžio mėn., įmokas pradedant mokėti nuo 2015 m. sausio mėn. VMI 2015-01-28 išnagrinėjusi pateiktą prašymą nustatė, kad bendrovė yra moki, jos turtas, nuosavas kapitalas ir pajamos didėja, veikla pelninga, bendrovė nevykdė sudarytos mokestinės paskolos sąlygų, po mokestinės paskolos nutraukimo nebuvo atlikusi nė vienos įmokos PVM mokestinei nepriemokai sumažinti, o jos einamieji mokesčiai išieškomi priverstine tvarka, be to, atlikus bankų sąskaitų ir kasos aparato žurnalo išrašų analizę, buvo nustatyta, kad bendrovė pažeidė CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, todėl netenkino pateikto prašymo ir neišdėstė mokestinės nepriemokos sumokėjimo. Išvadoje nustatyta, kad, išanalizavus pareiškėjos pateiktas kasos aparato žurnalo kopijas, nustatyta, kad 2015-04-01–2015-05-29 laikotarpiu pinigų likutis laikotarpio pradžioje kasoje buvo 251,07 Eur, per šį laikotarpį pajamos sudarė 8 557,17 Eur, išlaidos sudarė 8 712,00 Eur, pinigų likutis laikotarpio pabaigoje – 96,24 Eur.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad su pareiškėja jau kartą buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, kuri vėliau nutraukta atsižvelgus į jos finansinę padėtį ir tai, kad ji nevykdė sudarytos mokestinės paskolos sąlygų. Pareiškėjos paaiškinimai skunde yra deklaratyvūs, juose atsispindi tik jos nuomonė. Byloje nėra jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kad sumokėjus mokesčius pareiškėjos finansinė būklė taptų kritine arba ji turėtų didelių sunkumų vykdydama kitus finansinius įsipareigojimus. Išvadoje atlikta labai išsami pareiškėjos mokumo analizė, kurios ji leistinais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais nepaneigė. Išvadoje atliktas piniginių lėšų judėjimo tyrimas patvirtina, kad pareiškėja turėjo pakankamai galimybių atsiskaityti su valstybės (savivaldybės) biudžetu. Vadinasi, mokesčių administratorius, jau kartą su pareiškėja sudaręs mokestinės paskolos sutartį ir ginčijamu sprendimu antrą kartą atsisakęs iš naujo sudaryti mokestinės paskolos sutartį, atlikęs išsamų pareiškėjos finansinės padėties įvertinimą, priėmė teisėtą sprendimą, siekdamas užtikrinti tiek viešojo intereso surinkti mokesčius, tiek privataus pareiškėjos intereso stabilizuoti finansinę padėtį tinkamą balansą, inter alia, garantuojantį visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principų (MAĮ 7, 8 str.) realų įgyvendinimą.

Taigi atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, tinkamai įgyvendino MAĮ 88 straipsnyje įtvirtintą teisę, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Kipu“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaIrena Paulauskienė