Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valdo Vitunsko ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, už kurį jai paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Nuteistajai D. Č. išaiškinta, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, be bausmę vykdančios institucijos leidimo negali keisti savo gyvenamosios vietos, privalo vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą, atsiskaityti kaip jį vykdo.

Nuteistajai D. Č. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pradėjus nuosprendį vykdyti, naikintina.

Nukentėjusiosios R. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš nuteistosios D. Č. 300 Eur neturtinės žalos ir 500 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. Č. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji 2018 m. gegužės 26 d. apie 11.30 val. kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio abipusio konflikto metu, rankomis sugriebė R. Ž. už marškinėlių bei pripurškė ašarinių dujų į akis, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai R. Ž. fizinį skausmą.

5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistoji D. Č. ir jos gynėja advokatė Rasa Kalkauskienė prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė Dalia Pangonienė prašė nuteistosios D. Č. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistosios D. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

8. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. Č. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje yra įrodyta. Pripažindamas D. Č. kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu D. Č. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistosios D. Č. apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. Č. kaltės.

10. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluoto prašymo matyti, kad nuteistoji nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdama, jog nėra duomenų, kad ji pirma būtų papurškusi dujų balionėliu, o priešingai, tai nukentėjusioji R. Ž. jai sudavė puodeliu ir ji, patyrusi skausmą veide, pajuto, kad jai gresia pavojus, ko pasėkoje ji gynėsi dujų balionėliu papurkšdama dujų R. Ž. į akis. Anot nuteistosios D. Č., esant tokioms aplinkybėms, teismas nepagrįstai pripažino ją kalta, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

11. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. Č. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jog nors D. Č. savo kaltės dėl veiksmų, sukėlusių nukentėjusiąjai nežymų sveikatos sutrikdymą, nepripažino, tačiau jos kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jos kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai.

12. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistosios R. Ž. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad jos parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi ir netikėti jos parodymais apylinkės teismas, neturėjo pagrindo. Nors tiesiogiai įvykio ir nematė, tačiau nukentėjusiosios parodymus, kad jai D. Č. sukėlė fizinį skausmą, patvirtina tiek E. K., tiek L. Ž., kurie pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad D. Č. R. Ž. į akis pripurškė dujų.

13. Taip pat R. Ž. nurodytas aplinkybes apie fizinį skausmą, patvirtina, nors tiesiogiai įvykio ir nematę, tačiau iš karto po įvykio atvykusių policijos pareigūnų E. S. ir G. G. parodymai pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja G. G., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad atvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji buvo susijaudinusi, murzina, jos maikutė buvo suplėšyta, šlapia, žemėta, veidas raudonas, patinęs, akys raudonos, ašarotos. Liudytojas E. S. nurodė, kad, atvykus į įvykio vietą, R. Ž. pradėjo aiškinti, kad D. Č. jai į akis dujų pripurškė, matė, kad jos veidas buvo paraudęs ir akys ašarojo, be to, jos palaidinė buvo šlapia, ji buvo susijaudinusi ir išsigandusi.

14. D. Č. kaltę pagrindžia ir užfiksuotas R. Ž. skambutis į bendrąjį pagalbos centrą, kur pokalbio metu nukentėjusioji R. Ž. nurodo, kad ji negali išeiti į kiemą, nes bendrasavininkė pripurškė jai dujų į akis, kelia triukšmą (1 tomas, b. l. 41- 42).

15. Apylinkės teismas teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, vertino visus įrodymus bendrame kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog D. Č. atliko kaltinime nurodytus veiksmus R. Ž. atžvilgiu, atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

Dėl būtinosios ginties

16. BK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis).

17. Nuteistoji D. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad jos veiksmai, pripurškiant nukentėjusiajai R. Ž. į akis dujų, buvo būtinoji gintis ir jos atžvilgiu baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta, vadovaujantis BK 28 straipsnio 1, 2 dalimis. Visgi teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Byloje surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina buvus būtinosios ginties situacijos.

18. Būtinosios ginties instituto taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, Nr. 2K-36-689/2018). Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016).

19. Iš bylos duomenų matyti, kad D. Č. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl R. Ž. sudavimo moliniu puodeliu, tačiau įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu R. Ž. buvo išteisinta, konstatuojant, kad R. Ž. sužalojo D. Č. elgdamasi neatsargiai, o baudžiamoji atsakomybė už nežymų sveikatos sutrikdymą nekyla. Minėtoje byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusioji pataikė rankose turėtu moliniu puodeliu į D. Č. veidą jau po to, kai jai į akis D. Č. papurškė dujų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šios aplinkybės pasitvirtino ir šioje byloje. Tiek byloje apklaustas teismo medicinos ekspertas, tiek ir policijos pareigūnas E. S. nurodė, kad žmogui į akis papurškus dujų, jis gali elgtis neadekvačiai ir kurį laiką nekontroliuoti savo veiksmų, taigi, R. Ž. sudavimo moliniu puodeliu D. Č. metu jau galėjo nekontroliuoti savo veiksmų dėl D. Č. dujų į akis papurškimo R. Ž., todėl D. Č. parodymai, kad ji tik gynėsi nuo R. Ž. veiksmų, yra nepagrįsti. Nenustačius, kad R. Ž. tyčia atliko kokius nors pavojingus, realius ir akivaizdžius veiksmus, nuo kurių būtų turėjusi teisę gintis D. Č., nėra pagrindo pripažinti buvus šiuo atveju būtinosios ginties situaciją.

20. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė, kad D. Č. veiksmai atitiko būtinąją gintį, todėl negalima konstatuoti, kad ji nusikalstamą veiką padarė esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, numatytai BK 28 straipsnio 2 dalyje.

21. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistosios D. Č. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jos kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistosios D. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.