Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Laimos Mažeikienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 4 d. – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal BK 140 str. 3 d. laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

E. R. naudai iš A. M. priteista 1600 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Valstybės naudai iš A. M. priteista 347,40 eurų už suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo A. M. bei Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 23 d., apie 16 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas mažametės E. R., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, paguldydamas nukentėjusiąją mažametę E. R. į lovą, pro įplyšusias kelnes kišdamas pirštus, jais lietė lytinius organus, bučiavo rankas, akis, lūpas, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, pažadėdamas duoti saldainių ir šokolado, paėmęs už rankos parsivedė nukentėjusiąją mažametę E. R. į savo namus, adresu: (duomenys neskelbtini), ten buto kambaryje per kelnes rankomis lietė E. R. lytinius organus, po to, E. R. numovęs kelnes, rankomis glostė jai pilvą, lietė E. R. lytinius organus, bei į juos kišo du pirštus ir taip sukėlė jai fizinį skausmą, po to ranka glostė sėdmenis, nugarą, po to E. R. panorus šlapintis ir jai šlapinantis tualete, ant kibiro, kišo pirštus E. R. į lytinius organus, ir E. R. nusišlapinus bei maunantis kelnes, bučiavo E. R. veidą, rankas, pilvą, pilvo apačią, tokias veiksmais kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino lytinę aistrą su E. R. prieš jos valią.

Be to, A. M., Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 23 d., apie 16 valandą, prie buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), sumušė nukentėjusiąją mažametę V. R., gim. (duomenys neskelbtini), tai yra ranka sudavė jai į nugarą, tuo sukėlė jai fizinį skausmą.

Dėl bausmės.

Motyvuojamoji dalis

Kaip matyti, A. M. padaryta veika, numatyta BK 150 str. 4 d., priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 str. 6 d.), už kurį baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Seksualinio pobūdžio veiksmus nuteistasis atliko su mažamete E. R.. Nors A. M. praeityje neteistas, yra neįgalus, jo asmenybė charakterizuojama neigiamai -piktnaudžiauja alkoholiu, ne kartą baustas administracine tvarka už girto pasirodymą viešoje vietoje. Byloje apygardos teismas pripažino ne tik A. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailėjosi), bet ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių veikų padarymui. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai A. M. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 4 d., bus pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę savo dydžiu mažesnę nei šio straipsnio dalies sankcijos vidurkis, t. y. 4 metus laisvės atėmimo.

Apeliaciniame skunde apeliantas A. M. akcentuoja aplinkybes, jo manymu, galinčias lemti BK 54 str. 3 d. taikymą, t. y. tai, kad nei iki nagrinėjamo įvykio, nei po jo, jis naujų nusikalstamų veikų nepadarė, su nukentėjusiąja nekonfliktavo ir tokių neteisėtų veiksmų nei prieš pastarąją, nei prieš kitus asmenis padaręs nebuvo. Tai, anot apelianto, rodo, jog padaryta veika buvo atsitiktinė, susiklosčiusių aplinkybių pasekmė, kuri gali būti pripažinta išimtine aplinkybe, sudarančią pagrindą taikyti minėto straipsnio nuostatą.

BK 54 str. 3 d. įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Paprastai švelnesnė, negu numatyta įstatymo, bausmė skiriama, vadovaujantis BK 62 str. nuostatomis, o BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 str. nuostatomis. Taigi, BK 54 str. 3 d. pagrindu skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tuo pačiu pažymėtina, kad BK nuostatų dėl švelnesnės nei numatyta straipsnio sankcijoje bausmės skyrimo taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

BK 62 str. 1 d. numatytos sąlygos, kurioms esant, teismas atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę. Taigi teismas vadovaudamasis minėto straipsnio dalies nuostata, kaltininkui paskirti švelnesnę bausmę negu įstatymo numatyta gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Taikyti šio straipsnio 2 d. normą, teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 str. 2 d. 1 - 6 p.. Kaip matyti, BK 62 str. taikymas siejamas su konkrečiomis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nėra BK 62 str. nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų.

BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Be to, minėto straipsnio dalies nuostatos taikymo atveju kaltininko asmenybės vertinimas turi suponuoti išvadą, jog sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių A. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad BK 150 str. 4 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. M. už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodė aplinkybes, kurios jo manymu, gali būti pripažintos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą lemti BK 54 str. 3 d. taikymą. Iš esmės, tokią nuteistojo poziciją palaikė ir jo gynėjas, apeliacinės instancijos teisme, apeliuodamas į A. M. ankstesnio teistumo nebuvimą, jo garantavimą nenusikalsti ateityje dėl sveikatos būsenos bei šios nusikalstamos veikos pripažinimą. Tačiau, šios tiek nuteistojo apeliaciniame skunde, tiek nuteistojo gynėjo apeliacinės instancijos teisme nurodytos aplinkybės, kad A. M. anksčiau nebuvo teistas, po šio įvykio naujų nusikalstamų veikų nepadarė, pripažino veiką ir pan., nagrinėjamu atveju nelaikytinos išimtinėmis, teikiančiomis pagrindą išvadai, BK 150 str. 4 d. numatytą vienintelę bausmę susijusią su terminuotu laisvės atėmimu pakeisti kita, įstatyme numatyta švelnesne bausme. Skundo argumentai susiję su nuteistojo sveikatos būkle, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, taip pat nesudaro pagrindo priimti kitokį sprendimą ir švelninti bausmę minėto straipsnio pagrindu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindų taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatų ir A. M. skirti švelnesnę, negu numatytą įstatymo, bausmę, šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta.

Apeliaciniu skundu, nuteistasis A. M. taip pat prašo, nesant pagrindų skirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, pirmosios instancijos teismo už nusikaltimo, numatyto BK 150 str. 4 d., skirtą bausmę sumažinti iki šio straipsnio sankcijoje numatytos minimalios, t. y. 3 metų laisvės atėmimo. Tuo tarpu, kaltinimą byloje palaikiusios institucijos vertinimu, už BK 150 str. 4 d. padarytą veiką, nuteistajam A. M. bausmė turėtų būti griežtinama, skiriant 8 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, sutinka su Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. M. bausmę už mažamečio asmens seksualinį prievartavimą, netinkamai įvertino byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, kas lėmė akivaizdžiai per švelnios bausmės paskyrimą, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės, kartu atmetant nuteistojo prašymą dėl jam skirtos bausmės švelninimo.

Pagal BK 54 str. 1 d. teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. To paties straipsnio antrojoje dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas kaltininkui straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. BK 61 str. 2 d. nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 str. 2 d. dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad skiriant konkrečią bausmę turi būti įvertintos visos byloje nustatytos BK 54 str. 2 d. nurodytos aplinkybės ir pasisakyta, kurios ir kaip nulemia bausmės dydį. Tai reiškia, kad teismo nuosprendyje nepakanka vien deklaratyviai išvardinti bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o būtina jas susieti į vieną visumą ir motyvuotai pasisakyti, kodėl kaltininkui skiriama švelnesnė ar griežtesnė bausmė, atsižvelgiant į BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Nagrinėjamu atveju, nuosprendį priėmęs teismas šių reikalavimų nesilaikė ir nors teisingai išdėstė bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tačiau motyvuodamas, jog ateityje nuteistasis žada nebenusikalsti ir yra neįgalus, A. M. už nusikaltimo, numatyto BK 150 str. 4 d. padarymą, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios nustatytas dydis, teisėjų kolegijos nuomone, yra neadekvatus aplinkybėms, apibūdinančioms apelianto asmenybę ir jo įvykdytą nusikalstamą veiką. Nors A. M. nusikalto pirmą kartą, tačiau BK 150 str. 4 d. numatytas nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų, juo buvo pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomi gėriai – žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas. Nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, pasinaudojant asmens bejėgiška būkle dėl mažametystės, kas taip pat lėmė, kad dėl savo amžiaus, nukentėjusioji, neturėdama žinių apie tokių su ja atliekamų veiksmų esmę, adekvačiai priešintis jiems negalėjo. Nuteistojo atlikti seksualinio prievartavimo veiksmai mažametės atžvilgiu apsiribojo lytinės aistros tenkinimu kitokio sąlyčio būdu. Pastebėtina, kad jais nukentėjusiajai nebuvo padaryta kūno sužalojimų. Nors tai nereiškia, kad nuteistojo veika negali turėti neigiamos įtakos tolimesniam normaliam nukentėjusiosios vystymuisi, vis dėlto tai turi reikšmės vertinant padarytos veikos pavojingumo laipsnį. Byloje be nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (veikos pripažinimas, gailėjimasis), taip pat buvo nustatyta ir A. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstama veika padaryta A. M. būnant neblaiviam, kas teismo pagrįstai pripažinta, jog tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui. Paties nuteistojo asmenybė charakterizuojama neigiamai: jis piktnaudžiauja alkoholiu, ne kartą baustas administracine tvarka už girto pasirodymą viešoje vietoje. Tai rodo A. M. asmenybės pavojingumą, polinkį nesilaikyti visuotinai priimtinų normų. Ir nors tiek paties nuteistojo, tiek jo gynėjo akcentuojamas turimas neįgalumas (A. M. nustatytas (duomenys neskelbtini) darbingumo lygis), vienok, kaip matyti, nuteistojo A. M. sveikatos problemos nebuvo kliūtis jam nusikalsti, piktnaudžiauti alkoholiu. Seksualinio pobūdžio veiksmus mažametės atžvilgiu jis atliko suvokdamas savo pavojingos veikos pobūdį, žinodamas apie nukentėjusiosios mažametystę. Jo paskatos buvo žemos, siekė seksuliai pasitenkinti pasinaudodamas mažametės bejėgiška būkle. Taigi, atsižvelgus į nusikaltimo padarymo aplinkybes, neigiamai nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, įvertinus nusikaltimo ir nuteistojo pavojingumą visuomenei, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam ir buvo paskirta nežymiai didesnė nei BK 150 str. 4 d. numatytos sankcijos minimali bausmė, įvertinus nuteistojo sveikatos būklę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, savo dydžiu ji neatitinka teisingumo principo reikalavimų. Savo ruožtu, nuteistojo A. M. argumentai dėl švelnesnės bausmės jam skyrimo atsižvelgiant į šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo priimti kitokį sprendimą ir švelninti paskirtą bausmę. Apeliantas A. M. padarė laibai sunkų nusikaltimą prieš mažametį asmenį, veikdamas tiesiogine tyčia, pažeidė įstatymo saugomus ypatingai svarbius gėrius, todėl ir jam taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas jo padarytos veikos pavojingumui, galintis paveikti asmenį ir sulaikyti jį nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo ateityje. Taigi, konstatavus, kad skundžiamu nuosprendžiu A. M., už nusikaltimo, numatyto BK 150 str. 4 d. padarymą paskirta bausmė yra neadekvati ir neproporcinga pirmiau aptartoms bausmės individualizavimui reikšmingoms aplinkybėms, ji yra griežtinama, skiriant kiek mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį laisvės atėmimo bausmę. Kartu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo A. M. skirti didesnę nei BK 150 str. 4 d. sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmę, kaip to prašoma kaltinimą palaikiusios institucijos skunde, nes tokia bausmė, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, savo dydžiu būtų aiškiai neproporcinga ir būtų pažeistas teisingumo principas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keistinas dalyje dėl neteisingai A. M. paskirtos bausmės. Kadangi keistina nuosprendžio dalis dėl A. M. skirtos bausmės pagal BK 150 str. 4 d., todėl keistina ir nuosprendžio dalis dėl A. M. skirtų bausmių subendrinimo ir galutinės bausmės paskyrimo, t. y. šiuo nuosprendžiu skirta bausmė pagal BK 150 str. 4 d. iš naujo bendrintina su Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu pagal BK 140 str. 3 d. skirta bausme.

Dėl neturtinės žalos.

Tiek nuteistojo A. M., tiek Šiaulių apygardos prokuratūros apeliaciniais skundais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu dėl nukentėjusiosios E. R. naudai priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžiu – nuteistajam laikant jį aiškiai per dideliu, o kaltinimą byloje palaikiusiai institucijai - aiškiai per mažu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. įtvirtinta, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal BPK 44 str. 10 d., kiekvienas asmuo pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę ne tik reikalauti, jog būtų nustatytas ir nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, bet taip pat ir gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Tokiu būdu, asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo nusikalstamas veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Tais atvejais, kuomet tokio civilinio ieškinio asmuo nėra pareiškęs dėl BPK 117 str. numatytų aplinkybių, teisinė pareiga pareikšti civilinį ieškinį byloje iškyla kaltinimą palaikančiam prokurorui.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d., neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Šioje byloje, prokurorė, gindama nukentėjusiosios mažametės E. R. interesus, vadovaudamasi BPK 117 str., pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydama pastarosios naudai iš A. M. priteisti 3000 eurų. Savo ruožtu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą ir konstatavęs, jog nukentėjusiajai E. R. buvo padaryta moralinė žala, sprendė, kad prokurorės siūloma priteistinos neturtinės žalos suma turi būti mažintina iki 1600 eurų, tokį savo sprendimą argumentuojant A. M. turtine padėtimi ir sveikatos būkle.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nukentėjusiajai mažametei E. R. skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis nevisiškai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dydžio nustatymo klausimą, nepagrįstai esminę reikšmę suteikė vien tik A. M. turtinei padėčiai ir jo sveikatos būklei, iš esmės ne tik nevertindamas, bet ir nepasisakydamas dėl neturtinės žalos kitų įstatyme nurodytų kriterijų visumoje (CK 6.250 str. 2 d.), tuo padarydamas nepagrįstą išvadą, jog protinga nukentėjusiosios ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą bus pasiekta nustatant nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį 1600 eurų. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Antai, asmens sveikata, seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas yra vieni iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų vertybių. Priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. M. veiksmais nukentėjusiosios mažametės E. R. atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 150 str. 4 d. A. M. veikdamas tiesiogine tyčia, pasinaudojęs nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės (nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajai buvo 6 metai), bei pažadėdamas duoti saldainių ir šokolado, su pastarąja atliko seksualinio prievartavimo veiksmus atitinkančius lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu požymius. Jų metu, buvo atlikti ne tik seksualinio pobūdžio veiksmai, bet ir sukeltas fizinis skausmas mažametei (apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo, nukentėjusioji nurodė, kad jai skaudėjo, kai A. M. kišo du pirštus į jos lytinius organus). Nors nagrinėjamu atveju, dėl tokių neteisėtų A. M. veiksmų nukentėjusiajai mažametei E. R. ir nebuvo padaryta kūno sužalojimų (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), t. 1, b. l. 92), tačiau jos atžvilgiu buvo įvykdyti ypatingai įžūlūs veiksmai, pažeisti įstatymo saugomi svarbūs gėriai – asmens seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas. Aplinkybė, kad dėl šio įvykio E. R. psichikos sutrikimų nebuvo konstatuota, taip pat nepaneigia to, kad patirta seksualinė prievarta turėjo neigiamą poveikį, ypač įvertinus tai, jog tai buvo pirmoji nukentėjusiosios seksualinė patirtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žmogus emocinius sukrėtimus, fizinį smurtą, dvasinį ir fizinį skausmą, įžeidimą, pažeminimą ar kitokius neigiamus reiškinius išgyvena skirtingai. Standartai, kaip vienoje ar kitoje situacijoje nukentėjusysis privalo elgtis, kad jo elgesys neabejotinai leistų kaltininkui suprasti, kaip padarytas nusikaltimas paveikė nukentėjusiojo gyvenimą, kokius neigiamus išgyvenimus sukėlė, negali būti nustatyti. Tuo pačiu, atsižvelgtina ir į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, kuriame konstatuota, kad nagrinėjamo įvykio metu E. R. adekvačiai ir aktyviai priešintis tokiems A. M. veiksmams negalėjo dėl savo amžiaus, žinių apie tokių atliekamų veiksmų esmę stokos, taip pat dėl susidariusių aplinkybių (A. M. yra nukentėjusiosios kaimynas, jai žinomas asmuo, kviesdamas į savo namus pasiūlė saldumynų) (ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), t. 1 b. l. 41-45). Įvertinus visas šias aplinkybes, taip pat tai, kad neturtinės žalos atlyginimas atlieka kompensuojamąją funkciją už patirtas skriaudas, bei atsižvelgus į tai, jog neturtinė žala nukentėjusiajai buvo padaryta tyčiniais nuteistojo A. M. veiksmas, kas teisinėje praktikoje pripažįstama, jog tokiu būdu yra padaroma kur kas didesnė žala, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai E. R. skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis nevisiškai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, todėl jis didintinas iki 3000 eurų. Konstatuotina, jog tokiu būdu bus pasiekta protinga nukentėjusiosios ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą, tuo nenukrypstant ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Tuo pačiu, kolegija, kaip nepagrįstus atmeta nuteistojo A. M. skundo argumentus, kad neturtinės žalos dydžio suma jam turėtų būti mažintina atsižvelgus į jo turtinę padėtį, darbinę veiklą, sveikatos būklę. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, atsižvelgus į pirmiau išdėstytą, nėra lemiami kriterijai sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio. Darydamas nusikalstamą veiką, pasirinkdamas jos padarymo būdą, nuteistasis suprato, kad savo veiksmais neturtinę žalą padarys, todėl savo galimybes atlyginti potencialią žalą galėjo numatyti ir įvertinti dar prieš ryždamasis nusikalsti, juo labiau, kad iki šios veikos padarymo ir jos padarymo metu, nuteistojo nurodytos aplinkybės dėl turtinės padėties, sveikatos būklės ir darbinės veiklos buvo tokios pačios. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, šios aplinkybės netrukdė nuteistajam vesti gyvenimo būdo, susijusio su nuolatiniu alkoholio vartojimu, piktnaudžiavimu juo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamo nuosprendžio dalis taip pat keičiama dėl nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžio, tokiu būdu patenkinant Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės, bei atmetant nuteistojo A. M. apeliacinius skundus dėl civiliniu ieškiniu nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžio.

Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. taip pat prašo nepriteisti išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kaip matyti, skundžiamu Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu, iš A. M., nuspręsta priteisti 347,40 eurų valstybei proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartimi, A. M. nutarta paskirti gynėją (t. 2, b. l. 19), esant paskyrimo pagrindui, numatytam BPK 51 str. 1 d. 7 p., tai yra nagrinėjant bylą, kai kaltinamasis yra suimtas.

Pagal BPK 106 str. 1 d. įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskyrus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.).

Teisėjų kolegija, vertindama šių nuostatų taikymo galimybes, atkreipia dėmesį į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str., kurio 3 d. c p. numatyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Šios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 str. 8 d., numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Taigi, sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, konstatuotina, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 str. 1 d.. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, konstatuotina, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau, BPK 51 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Ši nuostata reiškia, kad kaltinamasis negali spręsti dėl gynėjo pasirinkimo, o teismas, siekdamas nepažeisti kaltinamojo teisės į gynybą privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (baudžiamoji byla Nr. 2K–322/2014).

Taigi, nagrinėjamu atveju, kolegija pažymi, kad kai A. M. gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai antrinės teisinės pagalbos išlaidas priteisė iš nuteistojo. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas apygardos teismo nuosprendis keičiamas, dalyje dėl proceso išlaidų priteisimo iš A. M. (BPK 328 str. 4 p.), tuo patenkinant nuteistojo apeliacinį skundą iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 2 p., 4 p.,

nusprendžia:

Nuteistojo A. M. ir Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį pakeisti.

A. M., pripažintam kaltu pagal BK 150 str. 4 d., paskirti 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę bei Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu pagal BK 140 str. 3 d. paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir A. M. galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pilnai tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės civilinį ieškinį ir priteisti iš nuteistojo A. M. nukentėjusiajai E. R. 3000 eurų (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. M. valstybei priteista 347,40 eurų (trys šimtai keturiasdešimt septyni eurai, 40 centų) proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.