Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Augustui Dragūnui, Simonai Jasonienei, Donatui Kimsai, Erikai Ragauskienei,

atsakovo atstovams Rimgailei Baliūnaitei, Giedrei Deventinaitei-Puzarienei ir Renatui Pociui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (buvusi akcinė bendrovė „Lesto“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lesto“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (buvusi akcinė bendrovė „Lesto“) (toliau – ir AB „Lesto“ arba AB LESTO, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-841 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. O3-253 „Dėl AB Rytų skirstomųjų tinklų, AB „VST“ ir AB LESTO visuomeninio tiekimo paslaugos kainos viršutinės ribos 2011–2014 metams nustatymo“ ir 2010 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. O3-255 „Dėl AB Rytų skirstomųjų tinklų, AB LESTO skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2011-2014 metams nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-841) 2 punktą, 2.1 punktą ir 2.2 punktą; panaikinti Komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-845 „Dėl AB LESTO skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų 2015 metams perskaičiavimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-845) 1 punktą ir 4 punktą; įpareigoti Komisiją pašalinti padarytą pažeidimą – nustatant AB LESTO viršutines skirstymo vidutinės ir žemos įtampos tinklais paslaugų kainų ribas kitam laikotarpiui, į ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 metus susidariusį skirtumą dėl Komisijos netinkamai pritaikyto vidutinės svertinės kapitalo kainos (toliau – ir WACC) dydžio – 26,854 mln. Lt; įpareigoti Komisiją pašalinti padarytą pažeidimą – nustatant AB LESTO viršutines skirstymo vidutinės ir žemos įtampos tinklais paslaugų kainų ribas kitam laikotarpiui, į ribų skaičiavimams naudojamą pajamų lygį įtraukti už 2015 metus susidariusį skirtumą dėl Komisijos netinkamai pritaikytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. Nr. 1026 nutarimu patvirtinto Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo (toliau – ir Principų aprašas) 20.2.4 punkto reikalavimų – 16,013 mln. Lt.Pareiškėjas iš dalies nesutiko su Komisijos Nutarimu Nr. O3-841, kuriuo pratęstas 2011–2014 m. galiojęs elektros energijos skirstymo paslaugos reguliavimo periodas 2015 metams, ir Nutarimu Nr. O3-845, kuriuo nustatyta elektros energijos skirstymo paslaugų kainodara 2015 metams. Pareiškėjo teigimu, Komisija neturėjo reikiamų įgalinimų ir kompetencijos pratęsti jau nustatyto AB „Lesto“ elektros skirstymo paslaugos reguliavimo periodo trukmės ir tuo viršijo įstatymu nustatytą kompetenciją. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (toliau – Elektros energetikos įstatymas) suteikia teisę Komisijai nustatyti ilgesnės ar trumpesnės nei 5 metų trukmės reguliavimo periodą, kuris prasidėtų pasibaigus esamam periodui, bet negali keisti jau nustatytos trukmės. Pagal Komisijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139 patvirtintos Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos (toliau – Metodika) 2 punktą, kainų viršutinių ribų skaičiavimo tvarka yra pagrįsta skatinamojo reguliavimo principais; jos nustatomos visam reguliavimo periodui, nustatant pradinį pajamų lygį už teikiamas elektros energijos skirstymo paslaugas, kuris suskaičiuojamas ekonomiškai pagrindžiant energijos skirstymui būtinas sąnaudas bei investicijų grąžą. Toks kainodaros reguliavimas leidžia AB „Lesto“ ir Komisijai įvertinti tik pirminiu reguliavimo periodu būtinas veiklos sąnaudas, kurių pagrindu Komisija tvirtina elektros energijos skirstymo paslaugos viršutinę ribą, o reguliavimo trukmės pratęsimas iškraipo šią sistemą, nes tokiu būdu nustatytos kainos neatspindi rinkos ir paslaugos teikėjo veiklos pokyčių bei pasikeitusių sąnaudų. Ūkio subjektas atitinkamam periodui iš anksto planuoja savo veiklą, investicijas ir sąnaudas. Komisija, pratęsdama reguliavimo periodą 2015 metams, viršijo savo kompetencijos ribas ir pažeidė Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą įstatymo viršenybės principą bei konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus. Be to, ginčijamame nutarime nenurodyti jokie teisės aktais pagrįsti motyvai, o pateikiamos nuorodos į anksčiau nurodytus teisės aktus bei Komisijos Dujų ir elektros departamento 2014 m. spalio 10 d. pažymą nėra tinkamas nutarimo pagrindimas. Be to, Komisija nesilaikė pačios nustatytų reguliavimo periodo pratęsimo procedūrinių reikalavimų. Pagal Metodikos 5 punktą, sprendimas dėl kainų viršutinių ribų reguliavimo laikotarpio pratęsimo turi būti priimtas ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki laikotarpio pabaigos, t. y. šiuo atveju turėjo būti priimtas iki 2014 m. birželio 30 d., o ne 2014 m. spalio 17 d. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 29 d. pateikė Komisijai informaciją, reikalingą skirstymo paslaugos kainos nustatymui naujam 2015–2019 m. periodui, todėl Komisija galėjo nustatyti kainos viršutinę ribą būtent šiam periodui. Be to, Komisija kainų viršutines ribas nustatyti turėjo pagal Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašą, įsigaliojusį 2015 m. sausio 1 d. Panaikinus ginčijamą nutarimą dėl periodo pratęsimo, naikintinas ir nutarimas dėl kainos viršutinės ribos nustatymo 2015 metams, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintam investicijų grąžos normos reglamentavimui. Reguliuojanti institucija, nustatydama investicijų grąžą, negali dirbtinai jos mažinti, ji vertinama remiantis dviem rodikliais: paslaugai priskirto reguliuojamo turto verte ir investicijų grąžos norma. Reguliuojamas paslaugas teikiančios bendrovės kapitalo grąža turi padengti alternatyviuosius kapitalo panaudojimo kaštus – uždirbti adekvačią kapitalo grąžą mainais į investicijos riziką. Pareiškėjas veikia kaip skirstomųjų tinklų operatorius, todėl jo atžvilgiu aktualus investicijų grąžos (WACC) dydžio reguliavimas, pateikiamas Metodikoje, investicijų grąža turi atitikti protingumo kriterijų. Pareiškėjo nuomone, Komisija nepagrįstai pritaikė 6,129236 proc. dydžio investicijų grąžos normą: Komisija yra paskelbusi WACC skaičiavimo duomenis 2014 m. rugpjūčio 1 d. datai, jog WACC dydis sudaro 6,79 proc., kuris bus taikomas nustatant kainų viršutines ribas 2015–2020 m., tačiau šio dydžio nesilaikė. Vis dėlto, pareiškėjo teigimu, net ir 6,79 proc. dydis neatitinka Metodikos reikalavimų, Komisija nenurodo konkrečių duomenų, kuriais remiantis apskaičiuotas šis dydis; AB „Lesto“ skaičiavimais, nuosavo kapitalo rizikos premija turėtų būti lygi 7,5 proc. Komisija nenurodė, kokias šaltiniais remiantis buvo nustatyta, kad optimali finansavimo struktūra atitinka skolinto/nuosavo kapitalo santykį, lygų 70/30. Energetikos sektoriuje toks santykis laikytinas neracionaliai rizikingu, nes smarkiai išaugtų įmonės likvidumo rizika. Pareiškėjo vertinimu, optimali finansavimo struktūra turi būti nustatyta remiantis komunalinių paslaugų sektoriuje veikiančių įmonių vidurkiu, kuris JAV rinkoje 69,35 proc. Naudojant WACC rodiklį apskaičiuojama investicijų grąža 2015 metams, turi tiesioginės įtakos pareiškėjo pajamoms, nes yra viena iš sudedamųjų pajamų lygio dalių. Taikant 7,5 proc. WACC dydį, šis rodiklis būtų 1,37 proc. didesnis. Dėl netinkamo dydžio taikymo negauta suma sudarys 26,854 mln. Lt, dėl to pareiškėjas neturės galimybių atlikti planuojamų investicijų skirstymo žemos ir vidutinės įtampos elektros tinklų rekonstravimui ir remontui. Komisija, nepritaikiusi Principų aprašo 20.2.4 punkto nuostatų, nustatančių kompensavimo mechanizmą, pažeidė teisėtus AB „Lesto“ interesus ir dėl tokio sprendimo į kainų ribas nebuvo įtraukta 16,013 mln. Lt suma už 2015 metus.Atsakovas Komisija teismui pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, jog 5 metų reguliavimo laikotarpis gali būti keičiamas motyvuotu Komisijos sprendimu. Taigi tam numatytos dvi sąlygos: sprendimas turi būti motyvuotas, jis pradedamas taikyti ne anksčiau, kaip pasibaigus ankstesniam reguliavimo laikotarpiui. Įstatymas nenustato, koks reguliavimo laikotarpis gali būti keičiamas, todėl neriboja Komisijos diskrecijos pakeisti jau nustatytą laikotarpio trukmę. Be to, ši teisės norma turi būti aiškinama sistemiškai. Vienas iš Elektros energetikos įstatymo tikslų – nustatyti aukštą vartotojų teisių ir interesų apsaugos lygį. Reguliavimo laikotarpio nustatymas negali būti išimtinai siejamas tik su elektros energetikos įmonių ekonominiais interesais, bet neišvengiamai susijęs ir su viešuoju interesu paslaugą gauti už pagrįstą kainą. Pažymėjo, kad Komisija, remdamasi Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalimi, buvo pratęsusi ir reguliavimo laikotarpio trukmę 2014 m., tačiau pareiškėjas atitinkamo sprendimo neskundė. Be to, pareiškėjas ginčija tik nutarimo 2, 2.1 ir 2.2 punktus, kuriais buvo pratęstas paslaugos reguliavimo laikotarpis, bet neginčija 1 punkto, kuriuo tais pačiais teisiniais pagrindais 2015 metams pratęstas visuomeninio tiekimo paslaugos kainos viršutinės ribos reguliavimo laikotarpis. Tokiu būdu pareiškėjas pripažįsta, kad Komisija turi teisę atlikti atitinkamus veiksmus. Pažymėjo, kad ginčijamas nutarimas pradedamas taikyti nuo 2015 m., t. y. ne anksčiau nei pasibaigus ankstesniam 2010–2014 m. laikotarpiui. Ginčijamas nutarimas yra motyvuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis. Jo preambulėje nurodoma, kad Komisija jį priėmė vadovaudamasi Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 ir 5 dalimis, Metodikos 5 punktu, atsižvelgus į Dujų ir elektros departamento pažymą. Metodikos 5 punkto nuostatos neprieštarauja įstatymo normoms, su jomis nekonkuruoja. Komisija priima sprendimus, kuriems pagrįsti dažnai reikalinga nurodyti ne tik teisės aktų normas, bet ir pateikti skaičiavimus, lenteles ir kitus duomenis, todėl medžiagą sudaro ne tik nutarimas, be ir pažyma, kuri laikytina neatsiejama sudėtine nutarimo dalimi. Dujų ir elektros departamentas pažymoje siūlė pritarti reguliavimo laikotarpio pratęsimo projektui, atsižvelgęs į tai, kad Komisija parengė Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo projektą, kuris buvo parengtas pagal patvirtintą ilgo laikotarpio vidutinių padidėjimo sąnaudų apskaitos modelio, kuris būtų taikomas nustatant perdavimo ir skirstymo paslaugų sąnaudas, įskaitant protingumo kriterijų atitinkančių investicijų grąžą, metodines gaires. Komisija jau buvo parengusi ir viešai konsultacijai paskelbusi nutarimo dėl elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų bei visuomeninės kainos viršutinės ribos nustatymo metodikos, kuria būtų vadovaujamasi nustatant elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą naujam reguliavimo laikotarpiui. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nutarimu patvirtintas Principų aprašas iš esmės skiriasi nuo Komisijos Vyriausybei pateikto projekto, todėl projektas dėl elektros energijos perdavimo negalėjo būti priimtas. Pažymoje išdėstytos aplinkybės ir motyvai išsamiai pagrindžia priežastis, dėl kurių elektros energijos skirstymo kainos viršutinė riba naujam reguliavimo periodui pagal Elektros energetikos įstatyme nustatytus terminus negalėjo būti patvirtinta. Komisija jau anksčiau buvo pratęsusi reguliavimo laikotarpį 2014 metams, nespėjus patvirtinti ilgo laikotarpio vidutinių padidėjimo sąnaudų apskaitos modelio. Pareiškėjas teikė pastabas dėl projektų, todėl jam buvo žinomos aplinkybės ir dokumentai, kuriais rėmėsi Komisija. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas dėl Metodikos 5 punkto procedūrinio pažeidimo taip pat nepagrįstas, nes įstatyme nėra įtvirtinti nei terminas sprendimui dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo priimti, nei tokio termino nesilaikymo pasekmės. Komisija, priimdama nutarimą, skaičiavo investicijų grąžą pritaikydama 6,129236 proc. dydžio investicijų grąžos normą WACC, kuri buvo patvirtinta Komisijos 2012 m. spalio 9 d. nutarimu, perskaičiuojant pareiškėjo skirstymo paslaugų kainų viršutines ribas 2013 metams. Nei vienas iš Metodikoje įtvirtintų koeficientų nenumato kainų viršutinių ribų perskaičiavimo metu koreguojamų dėl perskaičiuojamos investicijų grąžos normos WACC, nes ji fiksuojama visam reguliuojamam laikotarpiui ir perskaičiuojama tik nustatant kainų viršutines ribas, o ne jas perskaičiuojant. Kadangi Komisija yra paskelbusi WACC skaičiavimo duomenis ir apskaičiavusi WACC 2014 m. rugpjūčio 1 d. datai, kuri yra 6,79 proc., ši norma taikoma nustatant kainų viršutines ribas penkeriems metams, o ne jas perskaičiuojant. Atsakovas pabrėžė, kad administraciniai teismai negali vertinti ginčijamo nutarimo ekonominio tikslingumo aspektu, todėl pareiškėjo ekonominiai teiginiai dėl investicijų grąžos normos nenagrinėtini. WACC apskaičiuojama visam elektros energetikos sektoriui pagal optimalią kapitalo struktūrą, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos komerciniai bankai linkę skolinti nuo 60 iki 70 proc. įkeičiamo nekilnojamojo turto vertės. Reguliuojami sektoriai laikomi mažiau rizikingais, todėl labiau patraukliais investuotojams, atitinkamai skaičiuojant WACC taikoma vidutinė rizikos palūkanų norma. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Komisijos atliktos investicijų grąžos normos skaičiavimų pagrįstumą ir teisėtumą. Komisija jai nustatytą kompetenciją vykdo vadovaudamasi Elektros energetikos įstatymu ir Metodika, teisės aktai nenumato, kad ji privalo vadovautis ir Vyriausybės patvirtintais valstybės reguliuojamų kainų nustatymo principais. Vyriausybės nutarimu buvo tik pasiūlyta Komisijai, remiantis patvirtintais principais, parengti ir patvirtinti Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo metodiką, Principų aprašas netaikomas tiesiogiai Komisijai nustatant reguliuojamų elektros energetikos paslaugų kainas. Pažymėta, kad įstatymu Komisijai suteikta išimtinė kompetencija nustatyti elektros energetikos paslaugos kainos viršutinę ribą ir teismas neturi teisės nurodyti, kokį administracinės procedūros rezultatą viešojo administravimo subjektas turi priimti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad Komisijos 2010 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. O3-255 „Dėl AB Rytų skirstomųjų tinklų, AB „VST“ ir AB LESTO skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2011–2013 metams nustatymo“ AB „Lesto“ nustatytas 3 metų reguliavimo laikotarpis, apimantis 2011–2013 metus, ir 4,89 ct/kWh elektros skirstymo paslaugos vidutinės įtampos tinklais bei 6,39 ct/kWh elektros skirstymo paslaugos žemos įtampos tinklais viršutinę ribą 2011–2013 metams. Komisijos 2013 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. O3-260, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 9 straipsniu, 68 straipsnio 5, 9 ir 11 dalimis, Metodikos 5 punktu, Komisijos 2012 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. O3-87 „Dėl sąnaudų apskaitos modelio elektros energetikos sektoriuje“, atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių preambulės 36 punktą ir 31 straipsnį, Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 714/2009 dėl prieigos prie tarpvalstybinių elektros energijos mainų tinklo sąlygų 13 straipsnio 6 dalį bei Komisijos Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2013 m. birželio 21 d. pažymą Nr. O5-226, pakeistas Komisijos 2010 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. O3-255 AB „Lesto“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir AB „VST“ nustatytas 2011–2013 metų reguliavimo laikotarpis, nustatant jį iki 2014 metų. Komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. O3-841, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 ir 5 dalimis, Metodikos 5 punktu, atsižvelgiant į Komisijos Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2014 m. spalio 10 d. pažymą Nr. O5-273, pakeistas 2010 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. O3-255 AB „Lesto“ nustatytas 2011–2014 metų reguliavimo laikotarpis, nustatant jį iki 2015 metų (2 punktas). Komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. O3-845, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi, 69 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Metodika, Komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. O3-841, atsižvelgiant į AB „Lesto“ 2014 m. spalio 9 d. raštą Nr. 30210-2620 bei Komisijos Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2014 m. spalio 15 d. pažymą Nr. O5-285, buvo perskaičiuota AB „Lesto“ skirstymo paslaugos vidutinės įtampos tinklais kainos viršutinė riba 2015 metams, nustatant 4,439 ct/kWh, ir skirstymo paslaugos žemos įtampos tinklais kainos viršutinė riba 2015 metams, nustatant 5,822 ct/kWh.Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčijo Komisijos teisės nustatyti elektros energijos perdavimo paslaugos kainų viršutinę ribą konkrečiam reguliavimo laikotarpiui, tačiau, pareiškėjo nuomone, Komisijai nesuteikta diskrecijos teisė pratęsti reguliavimo laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad remiantis Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies nuostatomis, siekiant nustatyti kitą nei 5 metų reguliavimo laikotarpį, turi būti įgyvendintos dvi sąlygos: 1) Komisijos sprendimas turi būti motyvuotas; 2) Komisijos sprendimas pradedamas taikyti ne anksčiau, kaip pasibaigus ankstesniam reguliavimo laikotarpiui. Įstatyme neįtvirtinta, jog keičiamas gali būti tik būsimas reguliavimo laikotarpis. Šią įstatymo nuostatą aiškinant lingvistiškai, darytina išvada, kad Komisija sprendimu turi teisę pratęsti jau nustatyto reguliavimo laikotarpio trukmę. Teismo vertinimu, toks Komisijos diskrecijos apimties aiškinimas kyla ir iš šiame įstatyme įtvirtinto elektros energijos prieinamumo ir pakankamumo vartotojams už ekonomiškai pagrįstą kainą bei socialiai pažeidžiamų vartotojų grupių teisių ir teisėtų interesų apsaugos principo įgyvendinimo.Pareiškėjo teigimu, ginčijamas nutarimas dėl reguliavimo periodo yra neteisėtas ir todėl, kad jį priimant nebuvo laikomasi Metodikos 5 punkte įtvirtinto 6 mėnesių termino. Teismas, atsakydamas į šį argumentą, pažymėjo, kad viena iš Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų sprendimui dėl reguliavimo laikotarpio pakeitimo priimti – tai, kad toks sprendimas turi būti pradedamas taikyti ne anksčiau, nei pasibaigus ankstesniam reguliavimo laikotarpiui; įstatymas nereglamentuoja, per kokį terminą Komisija gali priimti atitinkamą sprendimą. Pažymėta, kad atsakovas neginčija, jog Metodikos 5 punkte nustatyto termino šiuo atveju nebuvo laikomasi. Teismas, atsižvelgdamas į Pažymoje nustatytas aplinkybes ir pateiktus argumentus bei įvertindamas tai, kad Komisija pagal įstatymo nuostatas privalo užtikrinti viešąjį interesą, t. y. vartotojų teises ir teisėtus interesus gauti elektros energijos perdavimo paslaugą už pagrįstą kainą, užtikrinti elektros energijos tiekimo saugumą ir nepertraukiamumą, padarė išvadą, jog šis pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutarimą. Nagrinėdamas atsakovo argumentus dėl ginčijamo nutarimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, teismas nustatė, kad nutarimas dėl reguliavimo periodo priimtas vadovaujantis, be kita ko, Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2014 m. spalio 10 d. pažymos Nr. O5-273 „Dėl AB „Lesto“ visuomeninio tiekimo paslaugos ir AB „Lesto“ skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų reguliavimo laikotarpio pakeitimo“ (toliau – Pažyma) duomenimis. Pagal Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-47, (2014 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. O3- 95 redakcija) 59 punktą, Komisijos posėdžiui teikiami klausimai turi būti visapusiškai išnagrinėti, tiksliai ir aiškiai suformuluoti, turi būti pateikiami siūlomi nutarimų projektai ir pažymos dėl jų. Nagrinėjamu atveju Dujų ir elektros departamentas Pažymoje išdėstė tiek teisės normas, kuriomis vadovaudamasi Komisija priėmė sprendimą pratęsti reguliavimo laikotarpį, tiek faktines aplinkybes bei motyvus. Šios Pažymos išvada, kad perdavimo kainos viršutinė riba naujam reguliavimo laikotarpiui pagal Elektros energetikos įstatymo nustatytus terminus negalės būti patvirtinta, todėl reguliavimo periodas turi būti pratęstas, grindžiama iš esmės tuo, kad Vyriausybė nepatvirtino Komisijos parengto Elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų bei visuomeninės kainos viršutinės ribos nustatymo metodikos projekto, parengto atsižvelgus į Komisijos Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo projektą, nes šis skyrėsi nuo Vyriausybės patvirtinto Principų aprašo, įsigaliojusio 2014 m. spalio 1 d. Nurodyta, kad Komisija objektyviai negalėjo įvertinti šio aprašo, pagal juos parengti Metodikos pakeitimų, juos pateikti viešai konsultacijai bei, įvertinus gautas pastabas ir pasiūlymus bei duomenis iš AB „Lesto“, priimti galutinį sprendimą dėl kainų ribos nustatymo vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Bylos medžiaga patvirtinta ir nėra ginčo dėl to, kad AB „Lesto“ teikė siūlymus ir pastabas Komisijai rengiant Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo projektą ir Metodikos pakeitimus. Be to, Komisija analogiškais motyvais AB „Lesto“ jau buvo pratęsusi reguliavimo laikotarpį 2014 metams, ir šio sprendimo pareiškėjas neginčijo. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo žinomi Komisijos argumentai ir aplinkybės, dėl kurių reguliavimo terminas pratęsiamas 2015 metams. Dėl to spręsta, kad ginčijamas nutarimas buvo pakankamai motyvuotas ir atitiko individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Dėl nurodytų motyvų teismas padarė išvadą, kad Komisija, neviršydama jai įstatymo suteiktos kompetencijos, priėmė teisėtą ir pagrįstą Nutarimą dėl reguliavimo periodo, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.Pareiškėjas taip pat ginčijo Nutarimą dėl kainų viršutinių ribų 2015 metams perskaičiavimo, motyvuodamas tuo, kad šiame nutarime viršutinė kainos riba nustatyta pažeidžiant investicijų grąžos normos nustatymo reglamentavimą, be to, netinkamai taikytos taisyklės dėl reguliuojamo turto vertės nustatymo. Teismas pažymėjo, kad remiantis teisiniu reglamentavimu (Elektros energetikos įstatymo 68 str. 1 d. 1 p., 3 d., 3 d., 69 str. 3 d., Metodikos 2 p., 16 p.), matyti, kad viršutinė kainų riba nustatoma penkeriems metams ir gali būti koreguojama atsižvelgiant į šiuos veiksnius: nenumatytų pasikeitimų koeficientą, elektros energijos kiekio poveikio koeficientą, indeksavimo koeficientą arba korekcijos koeficientą, t. y. nei vienas iš nurodytų atvejų nėra susijęs su investicijų grąžos normos perskaičiavimu. Daryta išvada, kad investicijų grąžos norma nustatoma reguliavimo periodui ir ją perskaičiuoti galima, kai kainų viršutinės ribos nustatomos iš naujo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju Komisija rėmėsi investicijų grąžos norma, lygia 6,129236 proc., kuri buvo nustatyta perskaičiuojant kainų viršutines ribas 2013 metams. Tuo tarpu Komisijos internetiniame tinklapyje paskelbtas 6,79 proc. dydis bus taikomas nustatant kainų viršutines ribas penkeriems metams. Teismas pažymėjo, kad nevertina pareiškėjo argumentų, jog investicijų grąžos norma neatitinka protingumo kriterijų ir prieštarauja ekonominei logikai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 3 straipsnio 2 dalimi.Taip pat atmesti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo nuostatų taikymo. Remiantis Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi, Komisija jai priskirtas funkcijas įgyvendina vadovaudamasi šiuo įstatymu, Energetikos įstatymu ir Metodika. Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 1026, kuriuo patvirtintas minėtas aprašas, 3 punkte nurodyta siūlyti Komisijai parengti ir patvirtinti Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo metodiką, vadovaujantis apraše išdėstytais principais. Aprašo 2 punkte nustatyta, kad juo vadovaujasi Komisija, teisės aktų nustatyta tvarka rengdama ir tvirtindama reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo metodikas ir sąnaudų apskaitos sistemą. Taigi, neparengus ir nepatvirtinus atitinkamo teisės akto, šiuo atveju – Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo metodikos, aprašo nuostatos Komisijos veikloje netaikytinos. Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad Komisija, priimdama ginčijamą nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams nustatymo, tinkamai vadovavosi Metodikos nuostatomis, todėl nutarimas yra teisėtas ir jo naikinti nėra pagrindo.Apeliantas AB „Energijos skirstymo operatorius“ (pareiškėjo AB „Lesto“ teisių perėmėjas) (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas viešojo administravimo principus, nepagrįstai įvertino, jog Komisija sprendimu turi teisę pratęsti jau nustatyto reguliavimo laikotarpio trukmę. Pareiškėjo įsitikinimu, teismo pateiktas Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies aiškinimas prieštarauja pagrindiniams viešojo administravimo principams, nes minėta įstatymo nuostata aiškiai ir nedviprasmiškai suteikia teisę Komisijai nustatyti ilgesnės ar trumpesnės nei 5 metų trukmės Reguliavimo periodą, kuris prasidėtų pasibaigus esamam Reguliavimo periodui, tačiau Komisija negali pratęsti ar sutrumpinti jos jau nustatyto Reguliavimo periodo trukmės. Komisijos 2010 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. O3-255 priėmimo metu galioję teisės aktai numatė būtent 3 metų reguliavimo periodą, kuriam nustatomos viršutinės skirstymo paslaugų kainų ribos, t. y. tokios trukmės Reguliavimo periodas buvo nustatytas tiek tuo metu galiojusios Elektros energetikos įstatymo redakcijos 43 straipsnio 2 dalyje, tiek Metodikoje.Teismas neteisingai ir nepagrįstai vertino byloje esančius įrodymus ir neteisingai įvertino ginčijamus Komisijos nutarimus kaip pakankamai motyvuotus.

Pareiškėjas pažymi, kad nors Metodikos 5 punktas numato Komisijos teisę motyvuotu sprendimu pratęsti Reguliavimo periodo trukmę, tokia Metodikos nuostata prieštarauja Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 daliai. Net ir Metodikos 5 punktas reikalauja, kad Komisija, nuspręsdama pratęsti Reguliavimo periodo trukmę, aiškiai ir suprantamai išdėstytų tokio sprendimo motyvus. Teismas sprendime tik deklaratyviai konstatavo, jog nutarimas dėl reguliavimo periodo priimtas vadovaujantis, be kita ko, Pažymos duomenimis, kurioje išdėstytos teisės normos, kuriomis vadovavosi Komisija, faktinės aplinkybės bei motyvai, tačiau iš šio teiginio lieka neaišku, kokie motyvai ir faktinės aplinkybės Pažymoje pagrindė Komisijos sprendimą pratęsti Reguliavimo periodą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis suponuoja pareiškėjo teisę žinoti, kodėl taikomas būtent toks investicijų grąžos normos (WACC) dydis, kodėl pratęsiamas reguliavimo laikotarpis 2015 metams, o ne nustatomas naujas Reguliavimo periodas, kuris būtų skaičiuojamas nuo 2015 m. sausio 1 d. Komisija taip pat nepaaiškino duomenų (jų verčių) nustatymo / naudojimo vidutinės svertinės kapitalo kainos skaičiavime, naudotame perskaičiuojant elektros kainą (jos dedamąsias).

Faktas, kad pareiškėjas anksčiau neginčijo jo atžvilgiu priimto nepagrįsto ir neteisėto teisės akto, savaime negali lemti tokio teisės akto ar kitų, ateityje priimamų teisės aktų teisėtumo, be to, tai neturi būti laikoma aplinkybe, patvirtinančia kokio nors, net ir neteisėto akto, pripažinimą, nes bet kurio teisės akto teisėtumą nulemia objektyvūs kriterijai.

Teismas neteisingai įvertino, kad Komisija neviršijo jai suteiktos diskrecijos ribų.

Apeliantas pažymi, kad teismai privalo užtikrinti, jog, reguliuodama visuomeninius santykius, administracinė institucija neperžengtų suteiktos diskrecijos ribų, ją vykdydama naudotų nustatytas priemones bei metodus. Pripažinus teisę Komisijai ar bet kuriam kitam reguliatoriui nekontroliuojamai naudotis savo diskrecijos teise ir atsisakant tikrinti reguliatoriaus sprendimus, motyvuojant ekonominiu tikslingumu, visų pirma, yra neteisingai interpretuojama sąvoka „ekonominis tikslingumas“ (apelianto įsitikinimu, ši sąvoka parodo, ar esant tam tikroms ekonominėms sąlygoms, tam tikrai ekonominei situacijai, buvo reikalinga priimti kokį nors sprendimą, o ne tai, ar teisingais skaičiavimais sprendimas yra pagrįstas), be to, būtų patvirtinta, kad tam tikrais klausimais bet kuris reguliatorius yra vienintelė ir galutinė instancija, kurios sprendimai negali būti ginčijami net ir tuo atveju, jeigu būtų akivaizdu, kad priimtas sprendimas yra pagrįstas aiškiai neteisingais skaičiais, netinkamomis formulėmis ir pan.

Apelianto nuomone, teismo išdėstyta pozicija dėl viršutinės kainų ribos koregavimo ir investicijų grąžos normos nustatymo prasilenkia tiek su protingumo principu, tiek su ekonomine logika, nes pratęsinėjant Reguliavimo periodą ir nekeičiant investicijų grąžos normos, būtų akivaizdžiai iškreipiama juridinio asmens finansinė būklė.

Apeliantas pažymi, kad teismo posėdyje pareiškėjas aiškiai ir pagrįstai sukritikavo, kodėl Komisijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą teiginiai dėl bankų nusiteikimo skolinti iki 70 proc. projektų vertės yra klaidingai naudojami šioje situacijoje. Tačiau pastarieji pareiškėjo argumentai sprendime nėra vertinami.

Apelianto nuomone, teisinė ekonominių rodiklių interpretacijos kontrolė šiuo atveju yra būtina, t. y. būtina Komisijos diskrecijos teisės ribose atlikti sudėtingų ekonominių vertinimų teisminę kontrolę.

Pareiškėjas pažymi, kad nekvestionuoja teisinio reguliavimo, kuris jam užtikrina protingą investicijų grąžą. Pareiškėjo manymu, yra nepagrįsta vertinti, kad jeigu WACC būtų nustatytas pagal pareiškėjo skaičiavimus (kurie atitinka visus teisės aktų reikalavimus, ką patvirtina ir pateikta 2015 m. gegužės 28 d. specialisto išvada dėl elektros energetikos įmonėms nustatytos investicijų grąžos normos (toliau – Išvada), neva būtų nukrypstama nuo „protingumo kriterijaus atitinkančios investicijų grąžos“ reikalavimo. Tokiu atveju galimi tik du situacijos variantai: arba Metodika neatitinka aukštesnės teisinės galios teisės aktų reikalavimų, arba atsakovas nukrypo nuo Metodikos reikalavimų ir taip pažeidė jam suteiktos diskrecijos ribas.

Teismas sprendime ignoruoja faktą, kad priimdama Nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams Komisija nepaaiškino, kokiais šaltiniais remiantis buvo nustatyta, jog „optimali finansavimo struktūra“ atitinka skolinto/nuosavo kapitalo santykį, lygų 70/30 (atitinka 70 proc. skolos dalį kapitalo struktūroje arba skolos/nuosavybės santykį, lygų 233 proc.). Teismas tiesiog preziumuoja, kad atsakovo pateikiami kriterijai yra teisingi. Apeliantas pažymi, kad kapitalo struktūra, kur 70 proc. skolinto ir 30 proc. nuosavo kapitalo, energetikos sektoriuje būtų laikoma neracionaliai rizikinga, nes smarkiai išaugtų bendrovės likvidumo rizika, o kartu ir skolinimosi kaina.

Komisija, skaičiuodama investicijų grąžos normą ir taikydama teorinį, ženkliai rinkos vidurkį viršijantį nuosavo/skolinto kapitalo santykį, tuo pačiu taikė vidutinę rinkos palūkanų normą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuo įmonių įsiskolinimo lygio (kapitalo struktūros) priklauso skolinimosi kaina. Jeigu įmonės įsiskolinimo lygis yra reikšmingai didesnis už atitinkamo sektoriaus vidurkį, tokiu atveju, kitoms sąlygoms nekintant, skolinimosi kaina taip pat bus didesnė, nes įmonės su tokia kapitalo struktūra likvidumo rizika yra didesnė. Dėl šios priežasties, apskaičiuojant investicijų grąžos normą (WACC), atsakovo nustatyta kapitalo struktūra buvo nesuderinama su vidutinėmis skolinimosi kainomis rinkoje, taikytinomis tik toms įmonėms, kurių rizika reikšmingai nesiskiria nuo rinkos vidurkio, t. y. kurių įsiskolinimo lygis nėra reikšmingai didesnis. Be to, į bylą pateiktoje specialisto Išvadoje nurodoma, jog Komisijos pasirinkta 70 proc. fiksuota skolinto kapitalo dalis nėra paremta aiškiais skaičiavimais ir gali būti traktuojama kaip subjektyvus dydis. Nustatant kainų viršutines ribas nėra nurodyta, kodėl pasirinkta būtent 70 proc. Pažymėtina, kad Komisijos taikomas dydis neatitinka nei vienos iš Išvadoje įvardintų rodiklio apskaičiavimo alternatyvų ir reikšmingai jas viršija (Išvados 29–30 psl.). Specialistas nurodo, jog skolos kapitalo dalis bendroje (skolinto ir nuosavo) kapitalo struktūroje galėtų būti nuo 44 iki 48 proc. (Išvados 33 psl.). Tačiau teismas šių įrodymų nevertino, kaip susijusių su ekonominio tikslingumo įvertinimu. Apelianto įsitikinimu, tokia pozicija yra nepagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vėliau Komisijos 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. O3-510 „Dėl Investicijų grąžos normos nustatymo metodikos patvirtinimo“ patvirtintos Investicijų grąžos normos nustatymo metodikos10 punkte jau numatoma, kad „skolinto ir nuosavo kapitalo struktūra yra laikoma optimalia, kai skolintas kapitalas sudaro 60 proc., nuosavas – 40 proc.“, tačiau teismas neatsižvelgė į tokius akivaizdžius nesuderinamumus ir atsakovo pozicijos nenuoseklumą. Komisijos 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas Nr. O3-510 ir pareiškėjo pateikta Išvada turėjo pirmosios instancijos teismui sukelti abejonę dėl atsakovo Nutarimo dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams pagrįstumo.

Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju Komisija vadovavosi investicijų grąžos norma, lygia 6,129236 proc., kuri buvo nustatyta perskaičiuojant kainų viršutines ribas 2013 metams, tuo tarpu reguliavimo periodas buvo pratęstas tiek 2014, tiek 2015 metams. Todėl pratęsus reguliavimo periodą papildomai dar 2 metams, 2010 metais nustatyti sąnaudų skaičiavimai neatspindi faktinės situacijos ir neatitinka realiai planuojamų sąnaudų. Atitinkamai, Nutarimu dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams nustatyta skirstymo paslaugos kainos viršutinė riba yra grindžiama 2010 metais 3 metų laikotarpiui apskaičiuotomis būtinomis veiklos sąnaudomis, o 2014–2015 metais pareiškėjo planuojamos sąnaudos visa apimtimi nėra įvertintos.

Pareiškėjo nuomone, tokie Komisijos veiksmai, kai WACC nustatomas reguliavimo periodui, kuris vėliau pratęsiamas dukart, nebeįvertinant, ar ankstesnė WACC norma yra pagrįsta ir atitinka teisės aktų reikalavimus bei protingumo kriterijų, leido atsakovui įteisinti savo diskrecijos ribų viršijimą, kai pratęsinėjant nustatytą reguliavimo laikotarpį protingumo kriterijaus neatitinkanti WACC norma yra paliekama nepakeista eilę metų. Šių aplinkybių teismas neįvertino, tik deklaratyviai atkartojo atsakovo argumentus. Pažymi, kad Išvadoje pateikiama ir daugiau argumentų dėl nepagrįsto atsakovo atlikto WACC skaičiavimo.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad neparengus ir nepatvirtinus naujos redakcijos Komisijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139 „Dėl elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos patvirtinimo“ patvirtintos Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1026 patvirtinto Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo nuostatos Komisijos veikloje netaikytinos.

Teismas nepagrįstai nevertino rašytinių įrodymų – nepriklausomo eksperto išvados.

Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Komisijos įsitikinimu, apeliaciniame skunde pateikti teiginiai, kad Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalis nesuteikia Komisijai teisės pratęsti ar sutrumpinti Komisijos jau nustatyto Reguliavimo laikotarpio trukmės, yra visiškai nemotyvuoti ir neargumentuoti. Teismas, aiškindamas Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos turinį, atsižvelgė ne tik į pačios normos lingvistinę formuluotę, bet ir į jos tikslus, loginius ryšius ir sąveiką su kitomis teisinio reglamentavimo, kurio dalis ji yra, nuostatomis. Komisijos įsitikinimu, teismo sprendime pateiktas Komisijos diskrecijos pakeisti Reguliavimo laikotarpio trukmę aiškinimas ir kildinimas iš bendrojo Elektros energetikos įstatymo tikslo nustatyti aukštą vartotojų, o ypač socialiai pažeidžiamų vartotojų, teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį, grindžiamą vartotojų teise mokėti už suteiktas reguliuojamas paslaugas ekonomiškai pagrįstą kainą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu ir Elektros energetikos įstatymu Komisijai priskirtas energetikos sektoriaus reguliavimo funkcijas, teisinį reguliavimo pobūdį, Elektros energetikos įstatymo tikslus, yra visiškai pagrįstas sisteminiu bei teleologiniu teisės normų aiškinimo metodais. Komisijos nuomone, apeliaciniame skunde pateikiami argumentai akivaizdžiai grindžiami ne teisės aktų nuostatų aiškinimu, pagrįstu atitinkamais visuotinai pripažįstamais teisės aiškinimo metodais, bet pavieniu, subjektyviu, nemotyvuotu ir neargumentuotu Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies interpretavimu, visiškai neatsižvelgiant į bendrąjį Elektros energetikos sektoriaus teisinį reguliavimo pobūdį. Apeliantas nepateikia visiškai jokių argumentų ar motyvų, kodėl, jo nuomone, teismo sprendime pateiktas konstatavimas, jog Nutarimas dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo priimtas vadovaujantis Pažyma, yra nepagrįstas. Komisijos nuomone, teismas pagrįstai rėmėsi Pažyma, kaip dokumentu, kuriame pateikti šio individualaus akto priėmimo motyvai. Toks Pažymoje pateiktų duomenų vertinimas visiškai atitinka teismų praktiką, taip pat yra pagrįstas Komisijos darbo reglamentu (59 p.).

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1205/2014 ir kt.), Komisijos nuomone, teismas, vertindamas, ar apeliantui buvo žinomi Nutarimo dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, visiškai pagrįstai vertino ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, t. y. tai, jog apeliantas teikė siūlymus ir pastabas Komisijai rengiant Principų aprašo projektą ir Metodikos pakeitimus, o taip pat ir tai, jog Komisija analogiškais motyvais apeliantui jau buvo pratęsusi reguliavimo laikotarpį 2014 metams, ir šio sprendimo apeliantas neginčijo. Priešingai nei bando argumentuoti apeliantas, iš skundžiamo sprendimo akivaizdžiai matyti, kad šių aplinkybių vertinimas per se nenulėmė teismo padarytos išvados dėl Nutarimo dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo teisėtumo, tačiau buvo tik vienas iš kelių motyvų konstatuojant, kokios aplinkybės ir priežastys, lėmusios Nutarimo dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo priėmimą, apeliantui buvo žinomos, t. y. atliekant šių aplinkybių vertinimą individualaus administracinio akto adresato – apelianto – požiūriu. Tokių aplinkybių vertinimas, vadovaujantis pateikta teismų praktika, yra būtinas sprendžiant teisės akto atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams.

Priimant Nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams investicijų grąžos normos (WACC) taikymą aiškiai reglamentavo Elektros energetikos įstatymas (69 str. 3 d.) ir Metodika (2 ir 16 p.), o 6,79 proc. dydžio investicijų grąžos norma (WACC), kurios apskaičiavimą šioje byloje ginčija apeliantas, šiuo atveju apskritai neturėjo būti taikoma. Tą skundžiamame sprendime pažymėjo ir teismas.

Atsakovas pažymi, kad Komisija, nei priimdama Nutarimą dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo, nei Nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams, neatliko nei apelianto patikrinimo, nei rinkos tyrimo, t. y. tokio ekonominio pobūdžio tyrimo, kuris buvo nagrinėtas minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, atitinkamai ir Komisijai priimant ginčijamus sprendimus jokios tokio ekonominio pobūdžio tyrimo išvados nebuvo padarytos. Vadinasi, nagrinėjamu atveju kilusio ginčo pobūdis yra skirtingas, nei nagrinėtas apelianto pateikiamoje nutartyje.

Visgi iš Metodikoje pateikiamų skirstymo paslaugos kainų viršutinių ribų skaičiavimo taisyklių ir formulių matyti, jog elektros energijos skirstymo paslaugos kainos viršutinės ribos apskaičiavimas yra susijęs su kompleksine ir sudėtinga tiriamąja, analitine ir vertinamojo pobūdžio Komisijos veikla. Atitinkamai ir Komisijos diskrecija nustatant elektros energijos skirstymo paslaugos kainos viršutinę ribą lemia ginčo dėl Komisijos nustatytų kainų ribų specifiką, ginčijamo Nutarimo dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams teisminės kontrolės ribas.

Nagrinėdamas būtent Komisijos priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą tokio pobūdžio bylose kaip ši, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisiją nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas (pvz., 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010). Atitinkamai teismas pagrįstai nevertino apelianto pateiktų su ginčijamu Komisijos atliktu investicijų grąžos normos (WACC) apskaičiavimu susijusių subjektyvių, vertinamojo pobūdžio ekonominių aspektų, akivaizdžiai ekonominės prigimties argumentų, nes tai yra išimtinai Komisijos, o ne bylą nagrinėjančio teismo kompetencija.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su tuo, jog Nutarimas dėl kainų viršutinių ribų 2015 metams neva buvo priimtas pažeidžiant investicijų grąžos normos nustatymo reglamentavimą, atsakovas pažymi, jog priešingai nei teigia apeliantas, teismas sprendime išsamiai įvertino šiuos pareiškėjo argumentus ir šio vertinimo nepriskyrė ekonominio tikslingumo kategorijai. Teismas savo išvadą pagrindė konkrečiomis Elektros energetikos įstatymo ir Metodikos nuostatomis, kurios aiškiai įtvirtina, kad investicijų grąžos norma (WACC) yra fiksuojama visam reguliavimo laikotarpiui ir perskaičiuojama tik nustatant kainų viršutines ribas, o ne jas perskaičiuojant, kas ir buvo padaryta Nutarimu dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams. Tuo tarpu apeliantas savo teiginius grindžia teisiškai visiškai nepagrįstu, abstrakčiu ir subjektyviu samprotavimu, niekaip nepaneigiančiu teisės normomis pagrįstos teismo išvados.

Atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis Metodikos 2 ir 16 punktais, investicijų grąžos norma (WACC) yra fiksuojama visam reguliavimo laikotarpiui ir perskaičiuojama tik nustatant kainų viršutines ribas, apelianto teiginiai niekaip nepagrindžia Komisijos diskrecijos ribų viršijimo, priimant Nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams, nes yra susiję ne su Komisijos nukrypimu nuo Metodikos reikalavimų ar investicijų grąžos normos nustatymo reglamentavimo pažeidimu, o su Metodikoje įtvirtintų nuostatų teisėtumu ir pagrįstumu, kurių šioje administracinėje byloje apeliantas neginčija. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ir paties apelianto 2012–2013 metais atlikti veiksmai suponuoja visiškai priešingą išvadą nei jo teiginiai. Tiek Komisijai priimant Nutarimą Nr. O3-295, tiek 2013 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. O3-438 „Dėl akcinės bendrovės LESTO skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2014 metams perskaičiavimo“ perskaičiuojant apelianto skirstymo paslaugos kainų viršutines ribas 2014 metams, investicijų grąžos normos (WACC) skaičiavimo procedūra buvo analogiška, teisinis reglamentavimas niekuo nesiskyrė nuo ginčijamo šioje administracinėje byloje, pastabų dėl investicijų grąžos normos (WACC) taikymo Komisija iš apelianto nebuvo sulaukusi ir apeliantas nė vieno iš ankstesnių nurodytų Komisijos nutarimų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis neskundė.

Atsakovas pažymi, kad vadovaujantis Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, be kita ko, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių skirstymo išlaidos. Taigi ši įstatymo nuostata užtikrina apelianto būtinų ir pagrįstų sąnaudų, patirtų vykdant reguliuojamą veiklą, padengimą. Vadinasi, nepaisant to, jog pratęsus Reguliavimo laikotarpį tam tikros planuojamos sąnaudos, vadovaujantis Metodikos nuostatomis, gali būti ir neįvertintos, apeliantui šias sąnaudas patyrus ir tinkamai pagrindus, jog šios sąnaudos buvo būtinos reguliuojamai veiklai vykdyti, jos įvertinamos nustatant reguliuojamų paslaugų kainas kitam Reguliavimo laikotarpiui.

Komisija akcentuoja, jog apelianto argumentai dėl neva Komisijos atlikto 6,79 proc. dydžio investicijų grąžos normos (WACC) apskaičiavimo neteisingumo, vertinant Nutarimo dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams teisėtumą ir pagrįstumą, yra visiškai teisiškai nereikšmingi, nes šis dydis, vadovaujantis jau aukščiau minėtomis Elektros energetikos įstatymo ir Metodikos nuostatomis, priimant Nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams, apskritai negalėjo būti taikomas. Kaip teisingai sprendime pažymėjo teismas, 6,79 proc. dydžio investicijų grąžos normos (WACC) dydis taikomas ne perskaičiuojant, o nustatant reguliuojamų paslaugų kainų ribas naujam Reguliavimo laikotarpiui. Nepaisant to, Komisija tiek atsiliepime į skundą, tiek teismo posėdžio metu pateikė paaiškinimus dėl investicijų grąžos normos (WACC) dydžio apskaičiavime naudotų duomenų ir įvesties parametrų. Komisija taip pat pateikė paaiškinimus ir dėl kitų investicijų grąžos normos (WACC) apskaičiavime naudotų duomenų, visi duomenų šaltiniai taip pat buvo viešai paskelbti Komisijos tinklalapyje. Pabrėžtina, kad tai, jog apeliantas nesutinka su Komisijos nustatytu optimaliu skolinto ir nuosavo kapitalo santykiu ar kitais investicijų grąžos normos (WACC) apskaičiavime naudotais duomenimis, nereiškia, jog Komisija nepateikė jokių šio santykio nustatymą pagrindžiančių motyvų.

Pažymėtina, kad iki WACC metodikos patvirtinimo, investicijų grąžos normos (WACC) apskaičiavimas buvo reglamentuotas valstybės reguliuojamų kainų nustatymą atskiruose energetikos sektoriuose reglamentuojančiose metodikose, kuriose investicijų grąžos normos (WACC) apskaičiavimas buvo reglamentuojamas skirtingai. Priėmusi WACC metodiką, Komisija suvienodino investicijų grąžos normos (WACC) nustatymo reikalavimus ir kriterijus visiems ūkio subjektams, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, tokiu būdu iš esmės pakeisdama iki tol galiojusį teisinį reglamentavimą. Be daugybės kitų Komisijos atliktų reglamentavimo pakeitimų, be kita ko, buvo peržiūrėtas ir skolinto bei nuosavo kapitalo santykis. Komisija užtikrina nuoseklų požiūrį į skolinto ir nuosavo kapitalo santykį reguliuojamų subjektų atžvilgiu ir vien tas faktas, jog Komisija priėmė WACC metodiką, pats savaime nereiškia, kad iki pakeitimų galiojusios atitinkamos teisės aktų nuostatos ir juose nustatyti kriterijai nebuvo tinkami.

Atsakovas pažymi, jog nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių konkrečių nukrypimų nuo Metodikos reikalavimų argumentų, grįstų skaičiavimais, faktiniais duomenimis ar konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, o apsiriboja tik sau naudingais abstrakčia ir nieko nepasakančia „ekonomine logika“ grindžiamais teiginiais, kurie neturėtų būti vertinami. Be to, tokie apelianto motyvai, nors ir visiškai nepagrįsti, neabejotinai sudaro ekonominio tikslingumo kategoriją, kurių vertinimas nepatenka į šio ginčo nagrinėjimo ribas. Komisijos įsitikinimu, teismas tinkamai vadovaudamasis teismų praktika bei šioje byloje aktualiomis teisės aktų nuostatomis pagrįstai konstatavo, kad Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, neperžengė diskrecijos ribų, laikėsi Metodikos nuostatų ir nepadarė jokių klaidų.

Komisija kategoriškai nesutinka su apelianto teiginiais, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Komisijai neparengus ir nepatvirtinus Metodikos, Principų aprašo nuostatos Komisijos veikloje netaikytinos. Komisijos įsitikinimu, tokie apelianto teiginiai fundamentaliai prieštarauja įstatymuose įtvirtintai Komisijos kompetencijai ir diskrecijai, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, esminiams elektros energetikos sektoriaus reguliavimo principams.

Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 9 dalies 2 punkto, 9 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikų tvirtinimas, valstybės reguliuojamų paslaugų ir elektros energijos kainų viršutinių ribų nustatymas yra priskirtas išimtinai tik Komisijos kompetencijai. Tiek Direktyvos 2009/72/EB 35 straipsnyje, tiek Direktyvos 2009/73/EB 39 straipsnyje, tiek šių teisės aktų nuostatas perkeliančiame Energetikos įstatymo 8 straipsnyje numatyta, kad Komisija, atlikdama savo funkcijas, privalo nepriklausomai, nešališkai ir skaidriai veikti pagal įgaliojimus.

Nepaisant to, jog Energetikos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir Elektros energetikos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir Vyriausybei yra numatyta teisė reglamentuoti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo principus, ši teisė negali paneigti tiek Europos Sąjungos teisės aktais, tiek Energetikos įstatymu ir Elektros energetikos įstatymu imperatyviai įtvirtintos išimtinės Komisijos kompetencijos valstybės reguliuojamų kainų nustatyme, taip pat ir Komisijos nepriklausomumo nuo kitų valdžios institucijų interesų reikalavimo. Išskirtinis elektros energetikos sektoriaus pobūdis ir įstatymais apibrėžta Komisijos kompetencija nebejotinai suponuoja itin plačią Komisijos diskrecijos teisę jį reguliuoti, t. y. vadovaujantis Energetikos įstatymu ir Elektros energetikos įstatymu, savo nuožiūra, atsižvelgiant į šiuose teisės aktuose įtvirtintus tikslus, uždavinius ir kompetenciją, laisvai pasirinkti reguliavimo metodus ir juos įtvirtinti Komisijos tvirtinamose reguliuojamų paslaugų kainų viršutinių ribų nustatymo metodikose. Priešingai aiškinant Vyriausybės teisę reglamentuoti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo principus, elektros energetikos sektoriuje susiklostytų situacija, kai Vyriausybė įgyvendintų dvigubą vaidmenį, t. y. Vyriausybė, įgyvendindama reguliuojamų asmenų savininko vaidmenį, įgyvendintų tų pačių asmenų (šiuo atveju apelianto) de facto reguliuotojo vaidmenį. Tokia situacija yra iš esmės nesuderinama su Direktyvos 2009/72/EB reikalavimais.

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad siekdama patvirtinti viršutines skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas nepažeidžiant Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto imperatyvaus termino, Komisija buvo parengusi Metodikos pakeitimų projektą, atitinkantį Vyriausybei pateiktą Principų aprašo projektą. Tačiau Vyriausybei nutarimu patvirtinus Principų aprašą, kuris iš esmės skyrėsi nuo Komisijos Vyriausybei pateikto Principų aprašo projekto, Komisija nebeturėjo jokių objektyvių galimybių tinkamai įvertinti Principų aprašo nuostatų, parengti ir viešajai konsultacijai paskelbti Metodikos atitinkamų pakeitimų, kaip to reikalauja Elektros energetikos įstatymo 11 straipsnis, juos patvirtinti Komisijos posėdyje, gauti iš apelianto visą reikiamą informaciją ir patvirtinti viršutines skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas, nepažeidžiant imperatyvaus Elektros energetikos įstatyme įtvirtinto termino.

Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad Principų aprašas Komisijai yra rekomendacinio pobūdžio teisės aktas ir tik Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė spręsti, kokiomis aplinkybėmis esant ir kokia apimtimi juo vadovautis, sudarant atitinkamas reguliuojamų elektros energijos paslaugų kainų nustatymo metodikas. Vadinasi, Principų aprašas nustatant reguliuojamų elektros energetikos paslaugų kainas, Komisijai jo neįvertinus ir nepriėmus jį įgyvendinančio teisės akto, negalėjo būti taikomas tiesiogiai. Tai reiškia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, priimant Nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 metams, Komisijai nebuvo imperatyviai privaloma vadovautis Principų aprašo nuostatomis.

Atsakovas pažymi, kad administracinę bylą nagrinėja teismas ir jis priima sprendimą byloje. Apeliantas, nusprendęs savo iniciatyva kreiptis į specialistą ir pasirinkęs savo reikalavimus grįsti Išvada, negalėjo turėti jokio išankstinio pagrįsto pagrindo manyti, kad nagrinėjant šią administracinę bylą specialios atitinkamos srities žinios teismui apskritai bus reikalingos ir teismas neabejotinai jomis remsis.

Taip pat atsakovas pažymi, kad nei Administracinių bylų teisenos įstatyme, nei teismų praktikoje nėra įtvirtinta, jog nagrinėjamoje byloje nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas turi įvertinti proceso šalių pasirinktų įrodinėjimo priemonių ir pateiktų įrodymų skaičių. Apelianto argumentas, jog nagrinėjant administracinę bylą jis pateikė Išvadą, o Komisija – ne, todėl teismas Išvadą turėjo vertinti kaip savaime pakankamą ir reikšmingą įrodymą, neabejotinai reiškiantį apelianto pozicijos pagrįstumą, nėra teisiškai pagrįstas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, atsakovas akcentuoja, kad apelianto pasirinkta įrodinėjimo priemonė jam negalėjo sukelti jokio išankstinio pagrįsto pagrindo manyti, kad teismas Išvadai turės suteikti išskirtinę ir prioritetinę įrodomąją galią prieš kitas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-841 2 punkto, kuriuo buvo pratęstas 2010 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. O3-255 3 punkte nustatytų elektros skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų galiojimas, jas taikant 2015 metams, bei dėl 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-845 1 ir 4 punkto, kuriuo Komisija nustatė AB „Lesto“ skirstymo paslaugos vidutinės įtampos tinklais kainos viršutinę ribą ir skirstymo paslaugos žemos įtampos tinklais kainos viršutinę ribą 2015 metams.Apeliantas šiuos nutarimus ginčija nurodydamas, kad Komisija neturėjo teisės pratęsti anksčiau nustatytų kainų viršutinių ribų galiojimo ir kad šie nutarimai grindžiami klaidingai apskaičiuota investicijų grąža, bei juos priimdama Komisija nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. Nr. 1026 nutarimu patvirtinto Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo.

Dėl kainų reguliavimo laikotarpio pratęsimo

Elektros energijos kainų reguliavimo laikotarpio klausimas yra reglamentuojamas Elektros energetikos įstatymo (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-774 redakcija) 69 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią viršutinės perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribos nustatomos 5 metų reguliavimo laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti keičiamas motyvuotu Komisijos sprendimu. Apie tokį sprendimą Komisija privalo informuoti Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją. Atitinkamas Komisijos sprendimas dėl reguliavimo laikotarpio pakeitimo pradedamas taikyti ne anksčiau, kaip pasibaigus ankstesniajam reguliavimo laikotarpiui.Teisė pratęsti reguliavimo laikotarpį eksplicitiškai įtvirtinta Komisijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139 patvirtintos Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos 5 punkte, kuriame numatyta, kad motyvuotu Komisijos sprendimu perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų viršutinių ribų reguliavimo laikotarpis gali būti pratęstas. Komisijos sprendimas dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo turi būti priimtas ne vėliau kaip prieš 6 mėn. iki reguliavimo laikotarpio pabaigos.Nagrinėjamoje byloje yra aktualios dvi šiuose teisės aktuose įtvirtintos sąlygos, kurias turi atitikti sprendimas pratęsti reguliavimo laikotarpį – sprendimas privalo būti motyvuotas ir priimtas nepraleidus nustatyto termino. Aiškinant sprendimo motyvuotumo reikalavimą atsižvelgtina į tai, kad Metodikoje šis reikalavimas įtvirtintas kaip speciali norma Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintai taisyklei, kad individualūs administraciniai aktai privalo būti tinkamai motyvuoti. Metodikoje nėra konkrečiai reglamentuotos priežastys, kurioms esant gali būti priimamas sprendimas pratęsti reguliavimo laikotarpį, todėl joje įtvirtintas reikalavimas, kad šis sprendimas būtų motyvuotas, negali būti suprantamas kaip įtvirtinantis įprastinę viešojo administravimo subjekto pareigą motyvuoti savo priimamus individualius administracinius aktus. Sąlyga, kad sprendimas pratęsti perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų viršutinių ribų reguliavimo laikotarpį turi būti motyvuotas, reiškia, kad jis negali būti priimamas remiantis atsitiktinėmis aplinkybėmis, o tik dėl objektyvių priežasčių, kurios sutrukdė Komisijai iš naujo apskaičiuoti ir patvirtinti aptariamas kainas.Komisija byloje paaiškino, kad sprendimo pratęsti reguliavimo laikotarpį motyvai yra išdėstyti Komisijos Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2014 m. spalio 10 d. pažymoje Nr. O5-273 „Dėl AB „Lesto“ visuomeninio tiekimo paslaugos ir AB „Lesto“ skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų reguliavimo laikotarpio pakeitimo“. Šioje pažymoje nurodyta, kad Komisija pateikė Vyriausybei tvirtinti nutarimo „Dėl valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo patvirtinimo“ projektą, tačiau viršutinės kainų ribos turi būti nustatytos iki nustatyto termino ir pagal pateiktą aprašo projektą Metodikos pakeitimai turi būti teikiami viešai konsultacijai. Apibendrinant, Komisijos nurodomas motyvas pratęsti terminą yra tai, kad ji nesuspėjo atlikti reikalingų veiksmų, kad kainų viršutinės ribos būtų nustatytos iš naujo. To priežastimi, be kita ko, Komisija teismo procese įvardijo aplinkybę, kad Vyriausybė patvirtino Principų aprašą, pakoregavusi pirminį Komisijos pateiktą šio aprašo projektą, ir dėl to Komisijai neliko pakankamai laiko parengti naują su Principų aprašu suderintą Metodikos projektą.Vyriausybė Principų aprašą patvirtino 2014 m. rugsėjo 24 d. Vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 5 dalimi, viršutinė perdavimo paslaugos kainos riba turi būti nustatyta ar perskaičiuota ne vėliau kaip likus 90 kalendorinių dienų, viršutinės skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribos – ne vėliau kaip likus 75 kalendorinėms dienoms iki reguliavimo periodo arba atitinkamų reguliavimo periodo metų pradžios. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Komisijai nuo Principų aprašo patvirtinimo nebuvo likęs protingas laikotarpis parengti ir patvirtinti su Principų aprašu suderintą metodiką ir iš naujo apskaičiuoti aptariamų kainų viršutines ribas. Tačiau, vertinant, ar Komisijos nurodytos aplinkybės yra svarbi priežastis pratęsti reguliavimo laikotarpį, atsižvelgtina į tai, ar Komisija veikė apdairiai ir rūpestingai. Nustačius, kad Komisijos veiksmai neatitiko šių standartų, lemiančią reikšmę turi tai, ar apdairus ir rūpestingas veikimas būtų sudaręs prielaidas Komisijai per protingą laiką atlikti kainų viršutinių ribų patvirtinimui reikalingus veiksmus – jeigu ne, susiklosčiusios aplinkybės pripažintinos svarbia priežastimi, kuria remiantis priimtas sprendimas pratęsti aptariamą reguliavimo laikotarpį gali būti laikomas tinkamai motyvuotu.Iš byloje surinktos medžiagos galima matyti, kad Komisija Vyriausybei pateikė Principų aprašo projektą 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. R2-2072, t. y. likus 135 kalendorinėms dienoms iki naujo reguliavimo periodo pradžios, o Vyriausybė Principų aprašą patvirtino apytikriai per vieną mėnesį nuo projekto pateikimo, iki naujo reguliavimo periodo pradžios likus 102 kalendorinėms dienoms. Veikdama apdairiai ir rūpestingai Komisija privalėjo tikėtis, kad jos pateiktą projektą Vyriausybė gali pakoreguoti ir patvirtinti jį kitokį, negu buvo pateiktas. Atitinkamai pasirengusi tokiai tikėtinai įvykių eigai, Komisija turėjo galimybę pateikti Principų aprašo projektą anksčiau arba imtis kitų adekvačių priemonių.Tai reiškia, kad nepasirengusi tam, jog Vyriausybė patvirtins kitokio turinio Principų aprašą, negu pateiktasis Komisijos projektas, Komisija veikė neapdairiai ir nerūpestingai, nors, jeigu būtų laikiusis šių elgesio standartų, turėjo galimybę viršutines kainų ribas 2015 metams apskaičiuoti ir patvirtinti laiku bei pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Dėl to Komisijos nurodytos aplinkybės, dėl kurių ji nusprendė pratęsti anksčiau nustatytų elektros skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų galiojimą, negali būti laikomos svarbia priežastimi ir šis Komisijos sprendimas nėra motyvuotas.Taip pat pažymėtina, kad, vadovaujantis Metodikos 5 punktu, Komisijos sprendimas dėl reguliavimo laikotarpio pratęsimo turi būti priimtas ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki reguliavimo laikotarpio pabaigos. Komisijos 2010 m. spalio 29 d. nutarime Nr. O3-255 (su 2013 m. birželio 27 d. nutarimo O3-260 pakeitimais) reguliavimo laikotarpis buvo nustatytas iki 2014 metų imtinai, t. y. 2014 m. gruodžio 31 d. Komisija sprendimą pratęsti reguliavimo laikotarpį priėmė 2014 m. spalio 17 d. nutarimu, likus 75 kalendorinėms dienoms iki pratęstojo laikotarpio pabaigos, t. y. mažiau negu 6 mėnesiams.

Dėl principų aprašo taikymo

Byloje nėra ginčo dėl to, kad priimdama ginčijamus nutarimus Komisija netaikė Principų aprašo nuostatų, be kita ko, ir apelianto nurodyto Principų aprašo 20.2.4 papunkčio. Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 1026, kuriuo patvirtintas šis aprašas, 2 punkte numatyta, kad Principų aprašas taikomas nustatant reguliuojamų elektros energetikos paslaugų kainas nuo 2015 m. sausio 1 dienos. Ginčijamais nutarimais buvo reguliuojamos elektros energetikos paslaugų kainos 2015 metams.Principų apraše išdėstytos nuostatos suformuluotos imperatyviai, be kita ko, tai atsispindi ir apelianto nurodomame 20.2.4 papunktyje, pagal kurį ekonomiškai pagrįsti (būtini) metiniai kapitalo kaštai apskaičiuojami kiekvieniems metams kaip nusidėvėjimo kaštų ir investicijų grąžos dydžių suma, atsižvelgiant į <...> sumodeliuotą tinklo elementų ir kito turto vertę (reguliuojamos paslaugos (produkto) turto vertę), kuri Komisijos sprendimu apskaičiuota <...> elektros perdavimo sistemos operatoriui 2015–2019 metų laikotarpiu kasmet papildomai įtraukiant po 1/5 Įmonės balansinės turto vertės ir reguliuojamos turto bazės skirtumo, susidariusio 2014 m. birželio 30 d., taip, kad visas susidaręs skirtumas 2019 metais būtų įtrauktas į paslaugai ir (ar) produktui priskirtiną reguliuojamo turto vertę (RAB), o elektros skirstomųjų tinklų operatoriui 2015–2024 metų laikotarpiu kasmet papildomai įtraukiant po 1/10 Įmonės balansinės turto vertės ir reguliuojamos turto bazės skirtumo, susidariusio 2014 m. birželio 30 d., taip, kad visas susidaręs skirtumas 2024 metais būtų įtrauktas į paslaugai ir (ar) produktui priskirtiną reguliuojamo turto vertę (RAB). Principų aprašo 41 punkte taip pat numatyta, kad elektros energetikos įmonių ir Komisijos veiksmai arba neveikimas įgyvendinant šį aprašą gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.Vyriausybės patvirtinto Principų aprašo privalomumas negali būti aiškinamas taip, kaip tai išdėstyta apeliaciniame skunde ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime – kad neparengus ir nepatvirtinus atitinkamo teisės akto, šiuo atveju – Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo metodikos, Principų aprašo nuostatos Komisijos veikloje netaikytinos. Vadovaujantis tokia pozicija Principų aprašo taikymas galėtų būti atidedamas neterminuotai, Komisijai delsiant patvirtinti naują metodiką. Tai sudarytų teisinį neapibrėžtumą, dėl kurio susiklostytų prielaidos pažeisti teisinių santykių dalyvių teisėtus lūkesčius ir kitus teisėtus interesus. Kaip buvo minėta, Vyriausybės nutarimo, kuriuo patvirtintas Principų aprašas, 2 punkte numatyta, kad šis aprašas taikomas nustatant reguliuojamų elektros energetikos paslaugų kainas nuo 2015 m. sausio 1 dienos. Komisijai iki šio termino nepatvirtinus su juo suderintos metodikos, pagal šią nutarimo nuostatą, nustatant kainas nuo 2015 m. sausio 1 dienos, Komisija turėjo vadovautis Principų aprašu.Ginčijamo sprendimo motyvuotumo ir priėmimo termino reikalavimų pažeidimai kartu su aplinkybe, kad Komisija nesivadovavo sprendimo priėmimo metu galiojusiu ir 2015 m. kainoms taikytinu Vyriausybės patvirtintu Principų aprašu, sudaro pagrindą pripažinti, kad skundžiami Komisijos nutarimai yra neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Dėl Iinvesticijų grąžos dydžio pagrįstumo

Dėl investicijų grąžos dydžio nustatymo klausimo pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai pažymėta, kad, vadovaujantis Metodikos 2 punktu, viršutinės minėtų kainų ribos nustatomos penkeriems metams, t. y. pradinis atitinkamų veiklų pajamų lygis skaičiuojamas ekonomiškai pagrindžiant energijos perdavimo ir skirstymo būtinas sąnaudas bei protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžos normą, kuri fiksuojama penkeriems metams.Kaip byloje pripažino Komisija, nagrinėjamoje byloje ginčijami nutarimai buvo priimti pritaikant investicijų grąžos normą, kuri buvo patvirtinta Komisijos 2012 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. O3-295 „Dėl akcinės bendrovės LESTO skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2013 metams perskaičiavimo“, perskaičiuojant skirstymo paslaugų kainų viršutines ribas 2013 metams. Tačiau, kadangi, kaip jau buvo pripažinta, kad Komisija nepagrįstai priėmė sprendimą pratęsti reguliavimo laikotarpį, ji turėjo pareigą apskaičiuoti investicijų grąžą iš naujo, remdamasi naujausiais duomenimis. Elektros energetikos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, apskaičiuodama investicijų grąžą, Komisija atsižvelgia į Lietuvos banko nefinansinėms korporacijoms suteiktų paskolų metinę palūkanų normą, Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų metinę palūkanų normą, valstybės kreditingumo riziką, asmens, kurio atžvilgiu apskaičiuojama protingumo kriterijų atitinkanti investicijų grąža, kapitalo struktūrą ir kitus ekonominius veiksnius, darančius tiesioginę įtaką protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos apskaičiavimui.Kadangi Komisija nepagrįstai priėmė sprendimą pratęsti kainų reguliavimo laikotarpį, konstatuotina, kad pasibaigus reguliavimo laikotarpiui pritaikiusi 2012 m. apskaičiuotą investicijų grąžos dydį ir neperskaičiavusi jo iš naujo pagal aktualius duomenis, Komisija ginčijamus nutarimus priėmė remdamasi iš esmės nepagrįstu investicijų grąžos dydžiu.

Dėl įpareigojimo nuostolius įtraukti į kitų metų kainas

Sprendžiant dėl apelianto pažeistų teisių gynimo nagrinėjamoje byloje atsižvelgtina į elektros energijos kainų reguliavimo mechanizmo koncepciją. Vertinant apelianto skunde pirmosios instancijos teismui pateiktą reikalavimą įpareigoti Komisiją į būsimas kainas įtraukti dėl neteisėtų Komisijos veiksmų patirtus nuostolius yra reikšmingas Elektros energetikos įstatymo 68 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas principas, pagal kurį reguliuojant elektros energijos kainas rinkos dalyviams sudaromos prielaidos turėti apyvartą, kuri ne tik padengtų tiesiogines veiklos sąnaudas, bet ir suteiktų protingą investicijų grąžą: šiame punkte numatyta, kad Komisija nustato įpareigojimus teikti paslaugas sąnaudomis pagrįstomis kainomis, atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą. Atitinkamai, Metodikos 11–13 punktuose elektros energijos perdavimo, skirstymo ir persiuntimo paslaugų kainos apibrėžtos kaip atitinkamos veiklos sąnaudų ir protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos suma.Teisiniame reguliavime įtvirtinta kainų reguliavimo mechanizmo koncepcija patvirtina, kad investicijų grąža negali būti siejama išimtinai su vieneriais kalendoriniais metais. Elektros energijos suvartojimo dinamika negali būti tiksliai iš anksto numatoma dėl besikeičiančio vartotojų skaičiaus, konkuruojančių energijos šaltinių ir kitų veiksnių, todėl Komisija negali užtikrinti, kad kiekvienais metais įmonių faktiškai gauta investicijų grąža sutaps su Komisijos iš anksto nustatytuoju šios grąžos dydžiu. Atitinkamai, teisinis reguliavimas sudaro prielaidas Komisijai reguliuoti kainas taip, kad faktinis investicijų grąžos dydis atitiktų protingumo reikalavimus jį vertinant ilgesniu nei vienerių metų laikotarpiu: pagal Metodikos 16 punktą, vienas iš viršutinę kainos ribą lemiančių dydžių yra korekcijos koeficientas, kuris Metodikos 20 punkte apibrėžtas kaip koeficientas, įvertinantis įmonės pajamų viršijimą/nesurinkimą priklausomai nuo taikomos kainų diferencijavimo struktūros. Šis principas numatytas ir šiuo metu galiojančioje Metodikos redakcijoje, pagal kurios 16 punktą apskaičiuojant protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos viršijimo dydį, palyginti su nustatyta investicijų grąža, atsižvelgiant į taikytinų koregavimo koeficientų įtaką, skaičiuojamą po reguliuojamos veiklos pirmų dvejų reguliavimo periodo metų, o vėliau – viso reguliavimo periodo, kuriuo mažinamas reguliuojamos veiklos leistinas pajamų lygis ateinantiems metams, įvertinama, be kita ko, įmonės uždirbta faktinė grąža iš reguliuojamos veiklos; praėjusių laikotarpių investicijų grąžos korekcijos, nustatytos Komisijos sprendimu ir kt. Kaip buvo minėta, pagal Elektros energetikos įstatymo 68 straipsnio 3 dalį, apskaičiuodama investicijų grąžą, Komisija, be kita ko, atsižvelgia į visus reikšmingus (ne vien šiame straipsnyje nurodytus) ekonominius veiksnius, darančius tiesioginę įtaką protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos apskaičiavimui. Investicijų grąžos dydį siejant su ilgalaike, o ne izoliuotai pavieniais metais gaunama grąža, vienas iš reikšmingų veiksnių yra ankstesniais metais įmonės patirti nuostoliai arba pelnas. Nagrinėjamos bylos kontekstas dėl teisės aktuose nustatyto kainų reguliavimo mechanizmo ypatumų yra išskirtinis ir jam susiklosčius konstatuotina, kad reikšmingas veiksnys Komisijai reguliuojant elektros energijos kainas yra ir teismo nustatyta aplinkybė, kad praėjusiais metais Komisija kainas nustatė nesilaikydama teisės aktuose nustatytų reikalavimų.Į šią aplinkybę Komisija atsižvelgia nustatydama būsimas kainas, vadovaudamasi Elektros energetikos įstatymo 68 straipsnio 3 dalimi. Komisija šiuos veiksmus atliks ateityje, todėl atskiras teismo įpareigojimas atsižvelgti į minėtą aplinkybę šiame kontekste būtų nepagrįstas, kol Komisijai nėra suėjęs terminas tai atlikti – administraciniams teismams nepriskirta nagrinėti ginčus, kurie galbūt kils ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-642/2014; 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-168/2013 ir kt.). Kadangi į aplinkybę, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, jog Komisija praėjusiais metais kainas nustatė nesilaikydama teisės aktuose nustatytų reikalavimų, reguliuodama elektros energijos kainas Komisija turės pareigą atsižvelgti tik ateityje, šiuo metu dėl šios pareigos vykdymo ginčas dar nėra kilęs. Taigi apelianto reikalavimas įtraukti nurodytas sumas į būsimas elektros energijos kainas negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad ateityje manydamas, jog reguliuodama elektros energijos kainas Komisija nesivadovavo įstatymų nustatytais reikalavimais, apeliantas turės teisę ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė materialiosios teisės normas, todėl priimtas sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Dėl ankščiau nurodytų motyvų pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (buvusi akcinė bendrovė „Lesto“) apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo Komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-841 2, 2.1, 2.2 punktai ir 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-845 1, 4 punktai panaikinami, likusi skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-841 2, 2.1 ir 2.2 punktus; panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. O3-845 1 ir 4 punktus. Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.