Šiaulių apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo BUAB „Šildėjus“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ ieškinio atsakovui SARL S.F.B. Negoce De Bois dėl skolos priteisimo priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apylinkės teisme 2016-07-01 gautas ieškovo BUAB „Šildėjus“ elektroninis ieškinys atsakovui SARL S.F.B. Negoce De Bois.

Iš LITEKO duomenų bazės matyti, kad Šiaulių apylinkės teisme 2015-12-08 buvo gautas analogišjas ieškinys dėl 10433,09 Eur skolos priteisimo.

Šiaulių apylinkės teismo 2015-12-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-11758-949/2015 ieškovo BUAB „Šildėjus“ ieškinį atsakovui Sarl S.O. Bois Negoce De Bois dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsisakyta priimti, kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismui, nurodant, jog ieškovas su ieškiniu dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo turi kreiptis į Prancūzijos Respublikos kompetentingą teismą. Pažymėtina, jog 2015-12-11 Šiaulių apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje nebuvo apskųsta ir jau yra įsiteisėjusi. Kaip matyti iš ieškinio ir jo priedų, ieškovas BUAB „Šildėjus“ 2016-07-01 pateikė naują ieškinį dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja, kad CPK normos numato taisyklių sistemą, pagal kurią nustatoma konkretaus teismo jurisdikcinė kompetencija. CPK 29 str. nustatyta bendroji teismingumo taisyklė – pagal atsakovo juridinio asmens buveinę. Atsakovas yra Prancūzijos Respublikos juridinis asmuo, todėl pagal CPK 782 straipsnį teismui kyla pareiga ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Nagrinėjamos bylos atveju aktualus Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo ir Reglamentas Nr. 1346/2000, kurio nuostatos Reglamento Nr. 44/2001 normų atžvilgiu laikytinos lex specialis. Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta: Šis reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms. Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė: Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Reglamento 60 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta: Pagal šį reglamentą bendrovės arba kito juridinio asmens ar fizinių arba juridinių asmenų asociacijos nuolatinio buvimo vieta yra ten, kur yra jų: a) oficiali buveinės vieta <..>. Reglamento 71 straipsnis reglamentuoja konvencijų taikymo klausimą: 1.Šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą; 2. Siekiant vienodai aiškinti šio straipsnio 1 dalį, ji turi būti taikoma taip: a) pagal šį reglamentą valstybės narės, kuri dalyvauja konvencijoje dėl konkrečios bylos, teismui nedraudžiama prisiimti jurisdikcijos pagal minėtą konvenciją, netgi jei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, kuri toje konvencijoje nedalyvauja. Bet kuriuo atveju teismas, nagrinėjantis ieškinio pareiškimą, taiko šio reglamento 26 straipsnį; b) konvencijoje dėl konkrečios bylos numatytą jurisdikciją valstybėje narėje vykdančio teismo priimti sprendimai kitose valstybėse narėse pripažįstami ir vykdomi pagal šį reglamentą. Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, reglamentuojančio tarptautinę jurisdikciją, 1 dalyje nustatyta: Valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą. Jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kai nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė. Šio reglamento 44 straipsnio „Santykis su kitomis konvencijomis“ 3 dalies a punkte įtvirtinta: Šis reglamentas netaikomas: jokioje valstybėje narėje, jei ji nesuderinama su dėl bankroto atsiradusiomis prievolėmis, susijusiomis su kita konvencija, tos valstybės sudaryta su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis prieš įsigaliojant šiam reglamentui. Pagal reglamento 25 straipsnio 1 dalį: Teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, bei šio teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkų susitarimai taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų. Tokie sprendimai vykdomi pagal Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, su pakeitimais, padarytais konvencijomis dėl prisijungimo prie šios konvencijos, 31–51 straipsnių nuostatas, išskyrus 34 straipsnio 2 dalį; Pirmoji dalis taip pat taikoma teismo sprendimams, kylantiems tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiems, net jei juos priima kitas teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014 konstatavo, jog aptartas reglamentuose numatytas reguliavimas ES teisėje nesudaro pagrindo persidengti pirmiau nurodytų reglamentų taikymo sritims – ieškinys turi būti kvalifikuojamas kaip patenkantis į vieno iš jų reguliavimo sritį. Valstybės, Europos Sąjungos narės, nebeturi galimybių taikyti savo taisyklių, reglamentuojančių tarptautinės jurisdikcijos klausimus su bankrotu susijusiose bylose, jei ieškinys patenka į vieno iš šių reglamentų taikymo sritį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), aiškindamas 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose (toliau – ir Briuselio konvencija) 1 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintą išimtį, nurodė, kad ši konvencija (taigi ir Reglamentas Nr. 44/2001, nes Briuselio konvencija buvo jo pirmtakė), netaikoma ieškiniams, kuriais pradedamas bankrotas, bei kitiems, tiesiogiai iš bankroto bylos išplaukiantiems ir su ja glaudžiai susijusiems, ieškiniams (žr. Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 22 d. sprendimą Gourdain v. Nadler byloje (C-133/78). Ši formuluotė buvo perkelta į Reglamentą Nr. 1346/2000, tačiau jame nenustatyta taisyklė, reglamentuojanti ieškinių, tiesiogiai kylančių iš bankroto proceso, jurisdikciją. Teisingumo Teismas išaiškino, kad valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismams taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tiesiogiai iš šios bylos išplaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Seagon v. Deko Marty byloje (C-339/07). Klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, sprendžiamas autonomiškai, t. y. remiantis EB teise ir Teisingumo Teismo suformuluotais dviejų reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijais, kurie yra svarbūs nagrinėjamoje byloje: 1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo (sprendimas Gourdain byloje; 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas German Graphics byloje (C-292/08); 2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių (žr. sprendimą Gourdain byloje; 2009 m. liepos2 d. sprendimą SCT Industri byloje (C-111/08); 3) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą (žr. sprendimą Gourdain byloje); 4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo, kuri susidarė neatsiskaičius už suteiktas paslaugas iki bankroto bylos iškėlimo. Ieškovo bankroto administratorius nenurodo, kad būtent dėl šio įsiskolinimo ieškovui iškelta bankroto byla. Tokį ieškinį ieškovas galėjo pateikti ir iki bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovo bankroto administratorius remiasi teisės normomis, reglamentuojančiomis rangą, prievolių įvykdymą, atsiskaitymą, taigi ieškinys paremtas bendrosiomis civilinės teisės normomis ir negrindžiamas vien bankroto teise, t. y. reikalavimo atsiradimas nepriklauso nuo bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad bankroto administratorius turi teisę naudotis savo įgaliojimais, įskaitant teisę pareikšti ieškinį visose valstybės narėse (Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio 1 dalis), todėl vien fakto, kad bankroto administratorius yra nagrinėjamos bylos šalis, nepakanka bylai kvalifikuoti kaip patenkančiai į Reglamento Nr. 44/2001 išimtį, nes tokį ieškinį iki bankroto bylos iškėlimo galėjo pareikšti ir pats kreditorius. Teismas turėtų vertinti pareikštą ieškinį pagal Teisingumo Teismo suformuotus reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijus ir konstatuoti, kad pareikštas ieškinys yra glaudžiai susijęs su bankroto byla, kartu – kad taikytina Reglamento Nr. 44/2001 išimtis, tik tada, jei nustatoma atitiktis visiems kriterijams. Šioje byloje darytina išvada, kad bankroto administratoriaus pareikštas reikalavimas nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla, kad patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį ir jo teismingumas būtų nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles. Bankroto administratoriaus ieškinys vertintinas kaip civilinis ginčas, kylantis iš netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, ir jo teismingumas nustatomas pagal Reglamento Nr. 44/2001 taisykles, t.y. taikytina pagrindinė jurisdikcijos (pagal oficialią juridinio asmens buveinės vietą) taisyklė.

Įvertinus ieškinio bei LITEKO duomenis, teismas daro išvadą, kad atsakovės buveinės adresas yra 01340 SIANT DIDIER D?AUSIAT, Prancūzijos Respublika, todėl ieškovui nepateikus kitų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog byla teisminga Šiaulių apylinkės teismui, ieškinį atsisakytina priimti kaip neteismingą (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Ieškovui siūlytina kreiptis į Prancūzijos Respublikos kompetentingą teismą.

Kadangi ieškinį atsisakytina priimti, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenagrinėtinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 str. 2 d. 2 p., 290-292 str., teismas

nutaria:

atsisakyti priimti ieškovo BUAB „Šildėjus“ ieškinį atsakovui SARL S.F.B. Negoce De Bois dėl skolos priteisimo, kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismui, nurodant, jog ieškovas su ieškiniu dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo turi kreiptis į Prancūzijos Respublikos kompetentingą teismą.

Nutartis per 7 dienas nuo jos įteikimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.