Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (pirmininkaujanti ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Arūnui Abraičiui, atsakovo atstovui Josifui Skibickui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas patvirtina, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas 2000-06-12 apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-87-06/2000 jį pripažino kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 246 str. 5 d. (straipsnis galiojo iki 2003-05-01) ir paskyrė bausmę laisvės atėmimą penkeriems metams su atėmimu teisės vairuoti įvairių rūšių transporto priemones vienerių metų ir šešerių mėnesių laikotarpiui. BK 471 str. pagrindu paskirtos pagrindinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trijų metų laikotarpiui, paskiriant įpareigojimą - nekeisti gyvenamosios vietos be Ukmergės policijos komisariato sutikimo. Teistumas išnyko 2003-06-13. Informatikos ir ryšių departamento 2016-07-20 raštas Nr. 14R-23552 taip pat patvirtina, kad teistumas išnyko, t. y. jis yra neteistas.

Tokiu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyti griežtesni apribojimai (nepriekaištingos reputacijos reikalavimai) turi atgalinio veikimo galią, minėtiems asmenims neužtikrinta galimybė įgyti teisę laikyti (nešiotis) Įstatymo 5 straipsnio (2010-11-18 redakcija) 1, 2, 3, 4 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus, nors pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, jie šią teisę įgijo pagrįstai. Tokia teisė ginčijamu teisiniu reguliavimu užtikrinta asmenims, kurie iki teisinio reguliavimo pakeitimo spėjo gauti leidimus laikyti (nešiotis) ginklą, nors objektyvių skirtumų, kuriais galėtų būti pateisintas šioms asmenų grupėms nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, nėra. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą ne tik teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu, bet ir pats asmens nuteisimo už tam tikras nusikalstamas veikas faktas, kaip asmens gyvenimo faktas, neatsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo asmens teistumo išnykimo ar panaikinimo, yra laikomas pagrindu asmens nelaikyti nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai asmenims, ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį Įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011-03-01), tačiau 2011-02-28 neturėjusiems leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, pradėti taikyti ne nuo 2014-01-01, kaip buvo numatyta iki ginčijamo pakeitimo, bet nuo 2012-07-12.

Taigi, jeigu asmenys ir aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal Įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, nustatytąja tvarka prašymą būtų pateikę iki 2012-07-11, jiems galėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, o prašymą pateikus nuo 2012-07-12, toks leidimas jiems nebegalėjo būti išduotas, nors pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2010-11-18) tokie asmenys nustatytąja tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą galėjo iki 2014-01-01.

Mano, kad aukščiau analizuotu teisiniu reguliavimu asmenys, atsižvelgiant į kreipimosi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo laiką, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu asmenys, atsižvelgiant į tai, ar 2011-02-28 turėjo leidimą laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, ar jo neturėjo, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Atsakovas remiasi Konstitucinio Teismo 2011-11-17 nutarime pateiktu išaiškinimu, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Atkreipia dėmesį, kad aiškindamas Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygas Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo formuojamoje praktikoje, suformuotose panašiose bylose nuosekliai laikosi analogiškų nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilęs dėl Vilniaus aps. VPK 2016-07-13 sprendimo Nr. 16-IL-10-03569-e atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Įstatyme. Įstatymo 17 str. nustatyti teisės įsigyti, turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p.).

Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011-02-28 turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016-06-17 kreipėsi į atsakovą prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 29). Vilniaus aps. VPK 2016-07-13 sprendimu Nr. 16-IL-10-03569-e atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. ir 18 str. 2 d. 1 p. pagrindu (b. l. 27). Faktiniu atsisakymo pagrindu atsakovas nurodė aplinkybę, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2000-06-12 nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 246 str. 5 d. (Transporto priemones vairuojančių asmenų pažeidimas eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių) ir jam paskirta bausmė - laisvės atėmimas 5 metai, atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą, 1 metams 6 mėnesiams atimtos teisės vairuoti transporto priemones. Vadovaujantis BK 47¹ str. bausmės vykdymas atidėtas 3 metams. Teismo buvo nustatyta, kad A. Č. nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus (b. l. 33-34).

Pareiškėjas nesutinka su Vilniaus aps. VPK sprendimu ir teigia, kad jo atžvilgiu neturėjo būti taikomos griežtesnės Įstatymo nuostatos, įsigaliojusios 2011-03-01 (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija), nes, pareiškėjo vertinimu, dabartinės redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos neatitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją – nuostatos dėl nepriekaištingos reputacijos, pareiškėjo nuomone, galutinai užkerta asmeniui, teistam už atitinkamą nusikaltimą, tačiau nebeturinčiam teistumo, galimybę kada nors įsigyti ginklą.

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2000-06-12 nuosprendis (b. l. 12-13) patvirtina, kad pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą BK 246 straipsnio 5 dalyje (Transporto priemones vairuojančių asmenų pažeidimas eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių). Minėtame BK straipsnyje nustatyta didžiausia bausmė viršijo 3 metus laisvės atėmimo. Taigi atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas Įstatymo prasme negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir neturi teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, 2011-02-28 leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus neturėjo, atitinkamai, jam negali būti išduodamas leidimas laikyti ar nešiotis ginklus.

Aplinkybė, kad pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, neturi teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos svarbus pats nusikaltimo padarymo faktas, o ne teistumo buvimas. Konstitucinis Teismas 2011-11-17 nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Lyginant Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą su Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu matyti, kad naujos redakcijos Įstatyme nustatyti griežtesni reikalavimai nepriekaištingai reputacijai. Pagal Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas asmuo praėjus 3 metams po teistumo išnykimo buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Tuo tarpu pagal Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jei asmuo apsvaigęs padarė nusikaltimą, už kurį BK nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos net ir po teistumo išnykimo.

Teismo vertinimu, Įstatymo pakeitimais nebuvo padarytas retroaktyvus poveikis asmenų teisėms, nes asmenys, kurie 2011-02-28 turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, šios teisės neprarado. Tuo tarpu pareiškėjas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus kreipėsi galiojant jau naujos redakcijos Įstatymui ir nepagrįstai apeliuoja į diskriminacinį aspektą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl ginčo nuostatų taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjo sprendimas sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, ir jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2012-08-13 Nr. A438-1692/2012, 2012-08-30 Nr. A662-1233/2012, 2014-05-08 Nr. A492-888/2014, 2014-06-02 Nr. A525-1254/2014, 2014-10-08 Nr. A662-1779/2014, 2014-12-04 nutartis Nr. A492-1864/2014 ir kt.).

Pagal Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimo nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, konstatuotina, kad nėra teisinių priežasčių kitaip (nei nurodyta ankščiau paminėtuose teismo sprendimuose) aiškinti įstatymų leidėjo apibrėžtą nuostatą, koks asmuo yra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, bei kaip ši nuostata taikytina laike.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997-02-13).

Darytina išvada, kad gali būti nustatytos skirtingos, griežtesnės leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos ir tai negali būti laikoma asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimu, nes yra konstituciškai pateisinama.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, teismas į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamo teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai kreipiasi tik tada, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismas, atsižvelgdamas į minėtoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismo pateiktus išaiškinimus, pažymi, kad jam nekyla abejonė dėl Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto tiek, kiek jis sugriežtina iki 2011-03-01 galiojusius nepriekaištingos reputacijos atvejus ir nenustato nepriekaištingos reputacijos netekimo termino, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismui nekyla abejonė dėl Įstatymo 18 straipsnio bei Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai bei 29 straipsnio 1 daliai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas konstatuoja, kad skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas kompetentingo subjekto jam suteiktų įgalinimų ribose, nepažeidžiant procedūrinių taisyklių, tinkamai nustačius faktines aplinkybes bei teisingai pritaikius Įstatymo normas, todėl pagrindo jį naikinti nėra. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nėra teisinio pagrindo atlyginti pareiškėjui turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 p., 132 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo A. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.