Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-10 · Administracinė byla Nr. I-920-428/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-10
Bylos Nr.
I-920-428/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02404-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-920-428/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02404-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 20.2.3.2; 55.1.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 10 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,dalyvaujant pareiškėjui R. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad atliekant bausmę Ligoninėje 2015 m. lapkričio 16 d. apie 20.20 val. nuteistasis V. J. smurtavo pareiškėjo atžvilgiu, kadangi jis atsisakė vykdyti jo reikalavimą. Pareigūnai girdėjo ir matė, jog vyksta muštynės, tačiau nereagavo. Atsigavus po sumušimo (po 5 min.) užlipus į antrą aukštą, pareiškėjas ir vėl buvo sumuštas to paties nuteistojo. Tuomet pareigūnai pamatė ir nuvedė pareiškėją į medicininį punktą, surašė sužalojimus ir pareiškėją izoliavo. Teigia, jog pareigūnai netinkamai reagavo, nes jei būtų vykdę savo pareigas antras sumušimas nebūtų įvykęs. 2015 m. lapkričio 18 d. 3 būryje kitas nuteistasis R. B. pasakė, kad pareiškėjas ateitų į biblioteką. Bibliotekoje pareiškėjas buvo sumuštas nuteistojo V. J.. Nurodė, jog tik po 3 užpuolimo nuteistasis buvo izoliuotas. Dėl šių veiksmų V. J. sprendimu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje. Nurodytos aplinkybės parodo, jog Ligoninė nesiėmė jokių priemonių, kad užtikrintų pareiškėjui tinkamą apsaugą ir priežiūrą. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius, psichologinius sukrėtimus, nepatogumus, smurtą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 9–12) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Ligoninė siekdama užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą, vykdė nuolatinę laikomų asmenų elgesio kontrolę ir patikrinimus. Ligoninėje ginčui aktualiu laikotarpiu, duomenų kad pareiškėjo skunde minimas V. J. būtų vartojęs narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas nėra, tai patvirtina ir teismas baudžiamojoje byloje. Ligoninėje buvo patvirtintas apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniųjų specialistų, kurie vykdo nuteistųjų priežiūrą, skaičius. Vadovaujantis patvirtintu planu, jaunesnieji specialistai paskirstomi į postus. Pažymime, kad Ligoninėje pareigūnų skaičius buvo pakankamas, tai patvirtina Ligoninės „Mėnesinė personalo ataskaita“ 2015 m. gruodžio 2 d. Nr. S-6278, kurioje užfiksuoti Ligoninėje patvirtinti etatų skaičius bei užimtų etatų skaičius, atkreipiame dėmesį, kad ataskaita pateikta kartu su Vilniaus padalinio, todėl tikslaus skaičiaus Pravieniškių padalinyje Ligoninė pateikti negali. Ligoninės pareigūnai nuteistųjų priežiūrą vykdė tinkamai, todėl Ligoninė nesutinka su pareiškėju, kad pareigūnai savo neveikimu galėjo prisidėti prie pareiškėjo sužalojimo, nes jokie tiesioginiai ar netiesioginiai pareigūnų veiksmai nėra nustatyti. Ligoninės pareigūnai veikė tinkamai ir atliko visas teisės aktuose numatytas pareigas, todėl atsižvelgiant į tai objektyvaus pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimui nėra. Kartu pabrėžtina, kad nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją dėl to kad nėra užtikrintas saugumas Ligoninėje. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš to, jog nebuvo užtikrintas pareiškėjui saugumas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2015 m. lapkričio 16 d. ir 2015 m. lapkričio 18 d.

Pareiškėjas teigė, kad Ligoninės pareigūnai neužtikrino jo saugumo, todėl 2015 m. lapkričio 16 d. ir 2015 m. lapkričio 18 d. buvo sužalota jo sveikata. Pareiškėjas nurodė, jog 2015 m. lapkričio 16 d. apie 20.20 val. kitas nuteistasis V. J. smurtavo pareiškėjo atžvilgiu. Pareigūnai girdėjo ir matė, jog vyksta muštynės, tačiau nereagavo. Po sumušimo (po 5 min.) jis nuėjo į lauką, o vėliau į antrą aukštą. Antrame aukšte ir vėl buvo sumuštas to paties nuteistojo. Tik tuomet pareigūnai pamatė ir nuvedė pareiškėją į medicininį punktą. 2015 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas buvo sumuštas to paties nuteistojo bibliotekoje.

Bylos rašytiniais duomenimis (Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nuosprendis, prijungta baudžiamoji byla Nr. 09-0-00005-15), nustatyta, kad nuteistasis V. J., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Ligoninėje, 2015 m. lapkričio 16 d. apie 20.20 val., 1-o būrio nuteistųjų gyvenamųjų patalpų 1-o aukšto koridoriuje, tyčia, asmeninio konflikto metu, užpuolė ir smogė kitam nuteistajam nukentėjusiajam R. K. ne mažiau kaip 4 kartus kumščiu ir spyrė koja į galvą ir kitas kūno vietas. Po to, tęsdamas savo veiksmus, tą pačią dieną, apie 20.25 val. Ligoninės 1-o būrio nuteistųjų gyvenamųjų patalpų 2-o aukšto koridoriuje, dėl asmeninių paskatų vėl užpuolė nukentėjusįjį nuteistąjį R. K. ir smogė jam ne mažiau kaip 4 kartus rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir bendrai padarė jam odos nubrozdinimus dešinio momens srityje ir kairio antakio srityje, odos nubrozdinimą nugaroje, tai yra padarė nukentėjusiajam R. K. nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, nuteistasis V. J. 2015 m. lapkričio 18 d., apie 19 val. Ligoninėje, nuteistųjų klubo bibliotekos patalpose, asmeninio konflikto metu, vėl tyčia užpuolė nukentėjusįjį nuteistąjį R. K. ir smogė jam ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu į galvą ir tokiu būdu padarė nukentėjusiajam R. K. minkštųjų audinių sumušimą su poodine kraujosruva kairiojo smilkinio srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas patvirtino, jog iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G31353/2015 (02) matyti, kad 2015 m. gruodžio 16 d. nukentėjusiajam R. K. padaryti sužalojimai: odos nubrozdinimai dešinio momens srityje ir kairiojo antakio srityje, paraudimai nugaroje. Šie sužalojimai padaryti smūgiuojant rankomis ir kojomis. Sužalojimai galvoje padaryti dviem poveikiais, paraudimai nugaroje taip pat padaryti dviem poveikiais. Sužalojimai tiek visumoje, tiek vertinant atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Iš baudžiamojoje byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. G3154/2015(02) matyti, kad pas R. K. dar nustatytas minkštųjų audinių sumušimas su poodine kraujosruva kairiojo smilkinio srityje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu ir greičiausiai išsivystė nuo vieno smūgio ranka. Sužalojimas padarytas 2015 m. lapkričio 18 d. ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 09-0-00005-15 yra įsiteisėjęs.

Duomenų apie tai, jog dėl minėtų įvykių būtų atliktas tarnybinis patikrinimas Ligoninėje, nėra.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires (lot. viršijant įgaliojimus), neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmens teisių pagarbą, padarytos žalos kompensavimą valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Tai, kad tokiu atveju taikytinos civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo apsprendžia, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apibendrinus šias nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Ligoninės veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atitinkamos institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Ligoninė yra viena iš laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų (BVK 62 str.). Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 7.1 punkte numatytas vienas iš asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudarančių elementų – asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pabrėžė ir savo praktikoje išvystytą principą, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (S. prieš Turkiją, pareiškimo Nr.21986/93, 2000 m. birželio 27 d. sprendimas). EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą taip pat yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes. Tačiau aukščiau nurodytos teisės aktų nuostatos bei EŽTT praktikos suponuoja išvadą, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas saugumas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar Ligoninė turėjo informacijos bei žinojo apie gresiantį pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei iš kitų kalinių pusės, ar ėmėsi visų protingai prieinamų priemonių, kad apsaugotų pareiškėją nuo smurto. Be to, ar, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neveikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo sumuštas 2015 m. lapkričio 16 d. 20.20 val. ir tą pačią dieną 20.25 val. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tarpusavio nesutarimų ar įtampos santykiuose su kitais nuteistaisiais, perkėlimo į kitą būrį, jo izoliavimo iki 2015 m. lapkričio 16 d. įvykio būtų kreipęsis į Ligoninės pareigūnus, administraciją. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas iš karto po pirmojo sumušimo kreiptųsi į pareigūnus taipogi nėra, tą patvirtina ir pareiškėjas savo paaiškinimuose, kuriuose nurodė, jog po pirmojo sumušimo išėjo į lauką. Nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog apie tokius įvykius (2015 m. lapkričio 16 d. sumušimus) nebuvo galima numanyti Ligoninės administracijai, todėl 2015 m. lapkričio 16 d. įvykę sumušimai pripažintini kaip spontaniški ir šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismo nuomone, pirmojo įvykio dieną įvykus konfliktui tarp pareiškėjo ir nuteistojo V. J., pataisos namų administracija turėjo imtis griežtesnių pareiškėją sumušusio nuteistojo elgesio kontrolės priemonių, nes žinodama apie įvykusį konfliktą 2015 m. lapkričio 16 d. administracija turėjo realų pagrindą numatyti galimą grėsmę pareiškėjui 2015 m. lapkričio 18 d. Duomenų apie tai, jog V. J. po 2015 m. lapkričio 16 d. įvykio būtų izoliuotas nėra. Ligoninė kaip matyti iš byloje esančių duomenų nesureagavo į pareiškėjo pareiškimą ir nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią kilti kitiems įvykiams.

Dėl 2015 m. lapkričio 18 d. sumušimo teismas sprendžia, jog nėra pagrindo šį įvykį pripažinti spontanišku, kadangi 2015 m. lapkričio 16 d. įvykęs sumušimo faktas bei pareiškėjo kriminalinės žvalgybos tarnybai pateiktas pareiškimas dėl sumušimo, patvirtina, jog Ligoninės administracija turėjo imtis neatidėliotinų veiksmų ir izoliuoti nuteistąjį V. J..

Teismas, vertindamas nurodytų teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Ligoninės pareigūnai, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neužtikrino laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, konkrečiu atveju pareiškėjo, bausmės atlikimo režimo laikymosi bei tinkamos apsaugos 2015 m. lapkričio 18 d. ir tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtą Ligoninės pareigūnų neveikimą.

Nustatęs neteisėtą neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatuoja esant ir kitus būtinus viešosios deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį, todėl yra teisinis pagrindas spręsti dėl pareiškėjo patirtos žalos ir jos dydžio.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų visumą byloje pareiškėjo teisių pažeidimai nustatyti dėl to, kad jis 2015 m. lapkričio 18 d. neužtikrinus saugumo buvo sužalotas ir jam buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pažeidimo padarymo ypatumus, ar jis iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias svarbias aplinkybes kaip pažeidimo mastą, pobūdį, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bendruosius teisės principus. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga kompensacija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija nuskriaustajam.

Teismas sprendžia, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala dėl konstatuotų neteisėtų Ligoninės pareigūnų veiksmų vertintina 200 Eur sumai, kuri yra pakankama pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Nustatydamas tokį neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjui buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą jo prašoma didesne pinigų suma, nei teismo ginčo atveju nustatyta, pareiškėjo patirtų nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų kontekste nėra pagrindo (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Jolanta Medvedevienė