- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-01
- Bylos Nr.
- I1-1720-331/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00014-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 5 000 Eur pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Paaiškina, kad į Vilniaus pataisos namus (toliau – ir Vilniaus PN) tęsti laisvės atėmimo bausmę jis atvyko 2020 m. spalio 23 d. Jis serga hepatitu C, tačiau atvykus į Vilniaus PN jam nėra skiriamas dietinis maitinimas, iš sveikatos priežiūros įstaigos negauna tinkamo hepatito C gydymo. Jam kaip drausmės grupės nuteistajam yra apribojama galimybė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, negali nusipirkti būtinos arbatos bei kitų produktų. Dėl neteisėtų valstybės veiksmų, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sveikatos pablogėjimą, patirtą neturinę žalą vertina 5 000 Eur (b. l.1-3).
Atsiliepimas
2. Atsakovės Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 14-18) paaiškina, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN jis nuolat be pateisinamos priežasties atsisakinėjo būti jam administracijos paskirtuose būriuose, pareiškėjas 2020 m. lapkričio 19 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-388 „Dėl nuteistojo perkėlimo į drausmės grupę“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir LR BVK) 68 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir atsižvelgiant į Patariamosios komisijos nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių klausimais 2020 m. lapkričio 18 d. protokolą Nr. 41-144, iš paprastosios grupės buvo perkeltas į drausmės grupę.
2.1. Atsakydama į pareiškėjo argumentą dėl dietinio maitinimo, atsakovės atstovė pažymėjo, kad nuteistiesiems sergantiems tam tikromis lėtinėmis ligomis skiriamas dietinis maitinimas skiriamas vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, 7 punktu, kuriame be kita ko nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą dėl dietinio maitinimo skyrimo/neskyrimo Vilniaus PN nuteistiesiems sprendimus kiekvienu atveju priima Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus specialistai, kurie nustatę pagrindą skirti dietinį maitinimą konkrečiam nuteistajam, surašo pažymą Vilniaus PN valgyklos vedėjui, kuris nuo to momento privalo užtikrinti, kad nuteistajam, kuriam skirtas dietinis maitinimas maistas būtų gaminamas ir patiekiamas pagal dietinio maitinimo valgiaraštį. Pareiškėjas skunde teigia, kad šiuo atveju jam nebuvo skirtas dietinis maitinimas, todėl šioje skundo dalyje Vilniaus PN nėra tinkamas atsakovas, nes sprendimus dėl dietinio maitinimo skyrimo priima Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus specialistai. Vilniaus PN neturi duomenų, kad pareiškėjui sveikatos priežiūros specialistai būtų skyrę dietinį maitinimą.
2.2. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir LR BVK) 75 straipsnio 1 dalies 1 punktu drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę įsigyti šio kodekso 92 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų asmeninių daiktų. LR BVK 92 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę turėti šiuos asmeninius daiktus – šviežius vaisius ir daržoves, drabužius, avalynę, higienos ir kanceliarijos reikmenis. Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 35 punkte nustatyta, kad paprastajai ir drausmės grupėms priskirtiems nuteistiesiems (suimtiesiems) sudaromos sąlygos apsipirkti pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę, o lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems – ne rečiau kaip du kartus per savaitę“. Vidaus tvarkos taisyklių 22 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus nuteistuosius, atliekančius LR BVK 142 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuobaudą) leidžiama įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti Taisyklių 20.1.1, 20.2, 20.3, 20.5.1, 20.5.3, 20.5.9, 20.5.12, 20.5.15 ir 20.5.16 papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų, taip pat vokų, pašto ženklų, religinės simbolikos, kalendorių, laiškų, rašymo popieriaus, sąsiuvinių ir rašymo reikmenų. Taigi drausmės grupės nuteistiesiems leidžiama įsigyti baigtinį sąrašą asmeninių daiktų. Vilniaus PN administracija užtikrina visiems Vilniaus PN drausmės grupės nuteistiesiems galimybę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, to neginčija ir pats pareiškėjas.
2.3. Atsakovė su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą nesutinka. Atkreipia dėmesį, kad pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei veiką padariusio asmens kaltė. Nenustačius bent vienos sąlygos, valstybei ar savivaldybei, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjas skunde visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių, jo nurodytų tariamų pažeidimų, ir jam padarytos neturtinės žalos. Atsakovės nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik pasipelnyti iš valstybės (b. l. 14-18).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
3. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjui kalinti Vilniaus PN, atlyginimo, kuri, pareiškėja teigimu, jam atsirado dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų pareiškėjui nesuteikiant tinkamo maitinimo, tinkamo gydymo bei jam ribojant galimybę apsipirkti Vilniaus PN parduotuvėje.
4. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja LR BVK, Viešojo administravimo įstatymas bei Vidaus tvarkos taisyklės.
4.1. BVK 72 straipsnyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. vadovaujantis LR BVK 75 straipsnio 1 dalies 1 punktu drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę įsigyti šio Kodekso 92 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų asmeninių daiktų. LR BVK 92 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę turėti šiuos asmeninius daiktus – šviežius vaisius ir daržoves, drabužius, avalynę, higienos ir kanceliarijos reikmenis. Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms grupėms priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatomi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse.
4.2. Vidaus tvarkos taisyklės nustato nuteistųjų siuntimo į pataisos įstaigą, nuteistųjų ir suimtųjų priėmimo į pataisos įstaigą ar tardymo izoliatorių ir laikymo šiose įstaigose tvarką, nuteistiesiems ir suimtiesiems pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose leidžiamus įsigyti ir turėti maisto produktus, drabužius, avalynę, higienos reikmenis, elektros prietaisus ir kitus daiktus ir jų bendrą masę <...>. Vidaus tvarkos taisyklių 35 punkte nustatyta, kad paprastajai ir drausmės grupėms priskirtiems nuteistiesiems (suimtiesiems) sudaromos sąlygos apsipirkti pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę, o lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems – ne rečiau kaip du 2 kartus per savaitę“. Vidaus tvarkos taisyklių 22 punkte reglamentuota, kad drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus nuteistuosius, atliekančius LR BVK 142 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuobaudą) leidžiama įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti Vidaus tvarkos taisyklių 20.1.1, 20.2, 20.3, 20.5.1, 20.5.3, 20.5.9, 20.5.12, 20.5.15 ir 20.5.16 papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų, taip pat vokų, pašto ženklų, religinės simbolikos, kalendorių, laiškų, rašymo popieriaus, sąsiuvinių ir rašymo reikmenų. Taigi drausmės grupės nuteistiesiems leidžiama įsigyti baigtinį sąrašą asmeninių daiktų.
5. Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN administracija, neleisdama pareiškėjui pataisos įstaigos parduotuvėje įsigyti maisto (dėl ligos hepatito C) ir arbatos, bei nesuteikdama jam dietinio maitinimo, veikia neteisėtai.
6. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant pareiškėjo nurodytų argumentų ir pareikštų reikalavimų pagrįstumą pirmiausiai pažymėtina tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr.74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Šios praktikos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą pažymėdamas, kad asmuo, kuriam ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi neišvengiamas (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.).
7. Vidaus tvarkos taisyklių 20.1.1 punkte nustatyta, kad drausmės grupės nuteistiesiems, priskirtiems lengvajai grupei, galima įsigyti vaisių ir daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų) – ne daugiau kaip 2 kg. Teisės, drausmės grupės nuteistiesiems nusipirkti kitų maisto produktų bei pareiškėjo atveju, arbatos, Vidaus tvarkos taisyklėse nėra numatyta, todėl šis pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas. Iš byloje esančio pareiškėjo medicinos dokumentų išrašo/siuntimo (b. l. 67) matyti, kad pareiškėjui nėra diagnozuotas hepatitas C, indikacijų dietiniam maitinimui, taip pat nėra. Pareiškėjas dėl diagnozės patikslinimo, buvo nukreiptas ištyrimui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau raštiškai atsisakė vykti į konsultacijas. Šių aplinkybių kontekste teismas konstatuota, kad Vilniaus PN vykdė galiojančius teisės aktus, t. y. Vidaus tvarkos taisykles, ir teisėtai nesuteikė pareiškėjui jo prašomų įsigyti kitų maisto produktų ir arbatos.
8. Pareiškėjas skundu prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 5 000 Eur jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Nagrinėjamoje byloje teismas atmeta pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas), nes nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų. Prievolės atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos būtinų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
9. Išnagrinėjus pareiškėjo nurodytas skundo aplinkybes ir įrodymus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų Vilniaus PN ar atskirų jos pareigūnų neteisėtų veiksmų pažeidžiant pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, t. y. nenustačius nors vienos viešosios atsakomybės sąlygos, atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, todėl esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo skundas netenkintinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
10. Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo G. V. skundą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.