Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijaus Stankevičiaus,

atsakovo Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei N. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos V. M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2022 m. lapkričio 30 d. rašto Nr. 9SD-4323 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje duomenys patvirtina, kad 2022 m. rugsėjo 21 d. Skyriuje Mažeikių rajone buvo gautas nepilnametės B. J. motinos S. N. pranešimas apie galimus jos nepilnametės dukros teisių pažeidimus. Gavus pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau - VTAPĮ) 36 straipsniu, Tarnyba ir (ar) jos teritorinis skyrius, gavęs žodžiu, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos, o jei pranešimas apie galimą smurto prieš vaiką naudojimą, galimai kilusį pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei ar vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, ne vėliau kaip per 6 valandas nuo pranešimo gavimo momento, pradeda nagrinėti pranešimą ir susitinka su vaiku, užsitikrindamas galimybę pabendrauti su juo be apribojimų, jeigu yra poreikis, - nedalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą, atsižvelgęs į vaiko amžių ir brandą išklauso vaiką jam priimtinu būdu apie galimą jo teisių pažeidimą, pagal poreikį įvertina vaiko gyvenamąją ir (ar) socialinę aplinką bei vaiko santykius su jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą. Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus, vadovaujantis Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A1-803 „Dėl vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Aprašas), atlieka vaiko situacijos vertinimą. VTAPĮ numatyta, kad Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, ne vėliau kaip kitą darbo dieną inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka arba nustačius vaiko apsaugos poreikį - inicijuojamas atvejo vadybininko paskyrimas, Tarnybos teritorinio skyriaus mobiliosios komandos pagalba. Atliekant vaiko situacijos vertinimą, vadovaujantis Aprašo 15 punktu, Tarnyba arba jos įgaliotas teritorinis skyrius turi teisę kreiptis žodžiu arba raštu bet kokiomis ryšio priemonėmis į kitus fizinius ar juridinius asmenis, kurie, Tarnybos arba jos įgalioto teritorinio skyriaus nuomone, gali turėti reikšmingos informacijos (apie vaiko sveikatą, elgesį ir elgesio pokyčius, savijautą, santykius su kitais vaikais ir suaugusiaisiais, poreikius), susijusios su vaiko situacija. Atsakovo specialistai, nagrinėdami gautą pranešimą apie galimus pareiškėjos anūkės teisių pažeidimus, nusprendė apklausti pareiškėją, kaip mažametės močiutę, pas kurią mažametė leidžia laiką, kai būna kartu su tėvu – pareiškėjos sūnumi. 2022 m. rugsėjo 27 d. atsakovo atstovės atvyko pas pareiškėją į namus. Pareiškėja nebuvo informuota apie specialistų planuojamą apsilankymą, pareiškėja neginčija, kad ji sutiko pasikalbėti apie jos sūnų P. J. ir jos anūkės situaciją. Atsakovas neginčija, kad pareiškėja nebuvo informuota, kad jos išsakyta nuomonė bus užfiksuota vaiko situacijos vertinimo anketoje, tačiau nurodė, kad jai buvo paaiškintas specialistų apsilankymo motyvas ir jos nuomonės išklausymo svarba, bendrai vertinant vaiko situaciją.

Pareiškėja 2022 m. spalio 28 d. pareiškimu (atsakovas jį gavo 2022 m. spalio 31 d.) kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių, prašydama „pripažinti melaginga ir neatitinkančia tikrovės mano nuomonę, pateiktą 2022-09-29 Vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. 9VSV-1293, ir laikyti, jog tikrąją savo nuomonę aš išdėsčiau šiame pareiškime“, taip pat prašė imtis veiksmų, apsaugant anūkę nuo mamos ir jos artimųjų. Atsakovas skundžiamu 2022 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 9SD-4323 nurodė, kad specialistės, atvykusios pas pareiškėją į namus, veikė tinkamai ir atliko joms pavestą darbą, vadovaudamosi Tarnybos, skyriaus nuostatais, pareiginėse instrukcijose išdėstytomis funkcijos, Aprašu ir atliko savo pareigas taip, kaip numato įstatymai, poįstatyminiai aktai, Tarnybos rekomendacijos. Teikiant atsakymą, taip pat buvo konstatuota, kad skyriaus specialisčių pildyti dokumentai atitinka jiems teisės aktų nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Skyrius taip pat nustatė, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti specialisčių asmeninio suinteresuotumo veikti priešingai pareiškėjos ar jos sūnaus interesams. Skyrius taip pat nenustatė, kad specialistės siekė būti šališkos nors vieno iš šeimos narių atžvilgiu, ar būtų priėmusios palankius sprendimus vienam iš tėvų. Atsižvelgiant į tai kas buvo nustatyta, skyrius netenkino pareiškėjos pareiškimo.

Ginčo byloje dėl to, kad pas pareiškėją atvykusios specialistės pokalbio su pareiškėja neįrašinėjo, nėra. Šioje vietoje teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato pareigos Tarnybos specialistams įrašinėti pokalbių su vaikais, jų įstatyminiais atstovais ar kitais asmenimis, galinčiais turėti informacijos apie tiriamą atvejį, todėl atsakovo atstovės, neįrašę pokalbio su pareiškėja, pažeidimo nepadarė.

Pareiškėja, kreipdamasi į atsakovą su pareiškimu, siekė, kad būtų ištaisyta anot jos neteisingai Vaiko situacijos vertinimo anketoje užfiksuota pareiškėjos nuomonė, kurią ji 2022 m. rugsėjo 27 d. išdėstė į jos namus atvykusioms Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistėms. Pažymėtina, kad pareiškėja teigia, jog ji nesutinka su Vaiko situacijos vertinimo anketoje užfiksuota jos nuomone, tačiau pagal VTAPĮ bei Aprašą, su šia anketa susipažinti, su ja nesutikti ir ją ginčyti turi teisę tik įstatyminiai vaiko globėjai. Duomenų, kad kuris nors iš tėvų būtų kreipęsis dėl minėtoje anketoje užfiksuotų duomenų pakeitimo, nėra. Šioje vietoje papildomai akcentuotina, kad Vaiko situacijos vertinimo anketa, kurioje anot pareiškėjos užfiksuota neteisinga pareiškėjos nuomonė, jokių teisių ir pareigų pareiškėjai nesukelia, todėl ir atsisakymas pakeisti anketoje nurodytą informaciją tiesiogiai pareiškėjos teisių ir pareigų apimties nekeičia.

Atkreiptinas dėmesys, jog administraciniam teismui nesuteikta kompetencija spręsti pagalbos vaikui ir šeimai poreikio nustatymo vertinimo klausimų (pareiškėja pareiškime prašė atsakovo imtis veiksmų, apsaugant jos anūkę nuo nesaugios aplinkos), todėl teismas šiuo atveju vertins, ar atsakovas tinkamai ir pagrįstai išnagrinėjo pareiškėjos pareiškimą ir ar skundžiamas raštas ir joje nurodytos išvados motyvuotos ir atitinka objektyvumo ir teisėtumo reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 str.).

VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose detalizuojama, kad administracinis sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti nurodomi motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad anksčiau galiojusio VAĮ 8 straipsnio nuostatos (analogiškos dabartinės redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatoms) reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (administracinės bylos Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iš kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išvardinti principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Šio straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Išsamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį (3 straipsnio 5 punktas). Objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Skundžiamame rašte, kurio atsakė į pareiškėjos pareiškimą, atsakovas nurodė, kokiais teisės aktais vadovaujantis pareiškėjos prašymas nagrinėjamas, nurodė, kokie teisės aktai reglamentuoja Tarnybos veiklą, tiriant galimus vaiko teisių pažeidimus. Informavo, kad susipažino su pas pareiškėją buvusių specialisčių paaiškinimais, kitais dokumentais bei nenustatė, jog specialistės kokiais nors veiksmais pažeidė teisės aktų reikalavimus ar netinkamai atliko savo funkcijas.

Teismas pabrėžia, jog tam, kad administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas atitiktų aukščiau nurodytus principus, jame turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13, 20 ir 57 straipsniai). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Įvertinęs skundžiamo rašto turinį teismas sprendžia, kad jis atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, jame nurodytos aktualios faktinės aplinkybės, motyvai bei teisės normos, kuriomis remiantis priimtas sprendimas. Pažymėtina, kad nei pareiškėja, nei jos atstovė advokatė teismui negalėjo nurodyti, kokius teisės aktus atsakovas pažeidė priimdamas skundžiamą raštą, kuo šis raštas neteisėtas ir nepagrįstas, bei kuo jis pažeidžia būtent pareiškėjos teises ir pareigas. Vien dėl to, kad atsakovas atsisakė atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, raštas netampa neteisėtu ar nepagrįstu.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2022 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. 9SD-4323 yra teisėtas ir pagrįstas, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje numatytus administraciniam sprendimui keliamus bendruosius reikalavimus, jame išsamiai, argumentuotai, pagrindžiant faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis atsakyta į pareiškėjos reikalavimus, panaikinti jo nėra pagrindo. Netenkinus pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą raštą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą, įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos pareiškimą.

Likusieji pareiškėjos ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.