Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. I. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo

A. I. nuteistas pagal BK 184 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 222 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 186 str. 1 d. A. I. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistojo A. I. priteista 409721Lt žalos atlyginimo BUAB „K.“ ir 44,80 Lt proceso išlaidų valstybei. UAB „Ajeras“ ir UAB „SPG“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. I. nuteistas už tai, kad iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, ir už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

A. I., būdamas UAB „K.“, įmonės kodas 142095123, direktoriumi ir kasininku, laikotarpiu nuo 2003-03-10 iki 2006-03-10 būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, materialiai atsakingas už įmonės grynųjų pinigų tvarkymą, kasos dokumentų apskaitą ir operacijų grynaisiais pinigais atlikimą, laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2005-09-30 UAB „K.“ tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys), gyvenamųjų namų statybai UAB „K.“ vardu iš Ž. E. priėmė 49 000 Lt, 2005-01-02 išrašydamas kvitą A Nr. 001, iš J. I. priėmė 176 500 Lt, 2005-01-10 išrašydamas kvitą A Nr. 002, iš S. G. P. priėmė 50 000 Lt ir 25 000 Lt, 2005-01-17 išrašydamas kvitus A Nr. 003 ir A Nr. 004, iš R. K. priėmė 80 000 Lt, 2005-02-02 išrašydamas kvitą A Nr. 005, iš S. G. P. priėmė 10 000 Lt, 2005-02-21 išrašydamas kvitą A Nr. 006, iš I. I. priėmė 36 000 Lt, 2005-03-10 išrašydamas kvitą A Nr. 007, iš R. K. priėmė 84 000 Lt, 2005-03-10 išrašydamas kvitą A Nr. 008, iš S. G. P. priėmė 110 000 Lt, 2005-03-14 išrašydamas kvitus A Nr. 009-55 000 Lt ir A Nr. 010-55 000 Lt, iš S. G. P. priėmė 66 000 Lt, 2005-08-22 išrašydamas kvitus A Nr. 011 – 38 000 Lt ir A Nr. 012 – 28 000 Lt, iš Ž. E. priėmė 43 309 Lt, 2005-09-02 išrašydamas kvitą A Nr. 013, iš D. S. priėmė 50 029,66 Lt, 2005-09-30 išrašydamas kvitą A Nr. 014. Dalį šių pinigų – 345 117,28 Lt – panaudojo įmonės veikloje atliktų darbų brokui ištaisyti, o kitus pinigus – 409 721,43 Lt iššvaistė mokėdamas darbuotojams darbo sutartyse nenumatytus atlyginimus ,,vokeliuose“ bei nenustatytas pinigines išmokas tretiesiems asmenims. Taip A. I. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „K.“ turtą – 409 721,43 Lt.

Be to, A. I., būdamas UAB „K.“, įmonės kodas 142095123, direktoriumi ir kasininku, laikotarpiu nuo 2003-03-10 iki 2006-03-10, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 punktą, nustatantį, kad „į apskaitą privaloma traukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 punktą, nustatantį, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais,(…). Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ (2002-07-01 nutarimo Nr. 101 redakcija) 3 punktą, nustatantį, kad „pinigai į kasą iš ūkio subjektų, gyventojų priimamai pagal kasos pajamų orderį“, bei 16 punktą, nustatantį, kad „visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, laikotarpiu nuo 2005-01-02 iki 2006-03-10 UAB „K.“ tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), apgaulingai tvarkė UAB „K.“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Gyvenamųjų namų statybai iš šešių fizinių asmenų – UAB „K.“ užsakovų gyvenamųjų namų statybai UAB „K.“ vardu priėmė 754 838,71 Lt, išrašydamas 14 pinigų priėmimo kvitų, iš jų: 2005-01-02 – 49 000 Lt iš Ž. E., išrašydamas kvitą A Nr. 001, 2005-01-10 – 176 500 Lt iš J. I., išrašydamas kvitą A Nr. 002, 2005-01-17 – 50 000 Lt iš S. G. P., išrašydamas kvitus A Nr. 003 25 000 Lt sumai ir A Nr. 004 25 000 Lt sumai, 2005-02-02 – 80 000 Lt iš R. K., išrašydamas kvitą A Nr. 005, 2005-02-21 – 10 000 Lt iš S. G. P., išrašydamas kvitą A Nr. 006, 2005-03-10 – 36 000 Lt iš I. I., išrašydamas kvitą A Nr. 007, 2005-03-10 – 84 000 Lt iš R. K., išrašydamas kvitą A Nr. 008, 2005-03-14 – 110 000 Lt iš S. G. P., išrašydamas kvitus A Nr.009 – 55 000 Lt sumai ir A Nr. 010 – 55 000 Lt sumai, 2005-08-22 – 66 000 Lt iš S. G. P., išrašydamas kvitus A Nr. 011 – 38 000 Lt sumai ir A Nr. 012 – 28 000 Lt sumai, 2005-09-02 – 43 309 Lt iš Ž. E., išrašydamas kvitą A Nr. 013, 2005-09-30 – 50 029,66 Lt iš D. S., išrašydamas kvitą A Nr. 014, tačiau šių 754 838,71 Lt gavimo tyčia nepagrindė kasos pajamų orderiais, neužpajamavo jų bendrovės kasoje ir nepateikė bendrovės buhalterei, kad būtų įtraukti į apskaitos registrus.

Be to, dviem atvejais atliktų statybos remonto darbų nepagrindė apskaitos dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis ir jų neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą:

S. G. P. atliktiems statybos darbams pagal 2004-09-06 sutartį neįformino PVM sąskaitos faktūros 199 455,55 Lt, Ž. E. atliktiems statybos darbams pagal 2004-03-30 sutartį neįformino PVM sąskaitos faktūros 85 855,13 Lt ir šių ūkinių operacijų nepateikė bendrovės buhalterei, kad būtų įtraukti į apskaitos registrus. Dėl šių A. I. pažeidimų laikotarpiu nuo 2005-01-02 iki 2006-03-10 nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „K.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Teismo posėdyje prokuroras prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo A. I. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. I. prašo patenkinti jo apeliacinį skundą, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo gynėja prašo nuteistojo A. I. apeliacinį skundą patenkinti, A. I. pagal BK 184 str. 2 d. išteisinti, sušvelninti jam pagal BK 222 str. 1 d. paskirtą bausmę ir sumažinti iš nuteistojo priteisto žalos atlyginimo dydį.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nuteistojo A. I. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. I. prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę ir sumažinti iš jo priteisto žalos atlyginimo dydį. Tačiau skunde dėstomi argumentai ir dėl kai kurių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Apeliantas pripažįsta, kad tikrai paėmė iš visų kaltinime išvardintų asmenų pinigus, skirtus gyvenamųjų namų statybai, tačiau šių pinigų neužpajamavo dėl buhalterinių žinių trūkumo ir dėl to, kad nespėjo to laiku padaryti. Nurodo, kad tų paimtų pinigų nepasisavino, o visus juos išleido įmonės reikmėms. Tais pinigais apmokėjo įmonės darbo broko ištaisymus, kitas su namų statyba turėtas išlaidas, o taip pat tais pinigais atsiskaitinėjo už darbą su įmonės darbuotojais, kuriems mokėdavo atlyginimus „vokeliuose“. Apeliantas nurodo, kad tai patvirtino teisme apklausti liudytojai, iš kurių parodymų matosi, kad jis pinigų nepasisavino, o panaudojo juos įmonei. Apeliantas taip pat nurodo, kad dėl to, ką padarė, gailisi, tačiau jo veikose nebuvo tyčios sukčiauti, ką nors apgauti, pinigus pasisavinti arba padaryti įmonei turtinę žalą. Šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Kad nuteistasis A. I. nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, taip pat kaltinime nurodytomis aplinkybėmis apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl to buvo negalima iš dalies nustatyti UAB „K.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, patvirtina visuma teisminio nagrinėjimo metu išnagrinėtų įrodymų. A. I. kaltę patvirtina paimti ir ištirti įmonės UAB „K.“ dokumentai, pinigų priėmimą iš kaltinime nurodytų asmenų patvirtinantys kvitai, specialisto išvados ir kiti rašytiniai įrodymai, taip pat teisme apklaustų liudytojų ir paties nuteistojo parodymai. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas šiuos įrodymus įvertino tinkamai ir pagrįstai pripažino A. I. kaltu. Apeliantas skunde nurodo, kad iš kaltinime išvardintų asmenų gyvenamųjų namų statybai skirtų pinigų nepasisavino, taip pat nesukčiavo ir neturėjo tyčios ką nors apgauti. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad A. I. nebuvo nuteistas nei už sukčiavimą (BK 182 str.), nei už turto pasisavinimą (BK 183 str.), o teismas, abejones, kurių nepavyko pašalinti, įvertinęs kaltinamojo naudai, pripažino A. I. kaltu tik dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo. Iš bylos matosi, kad tokias pačias apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes nuteistasis A. I. nurodė ir apklaustas teisiamajame posėdyje. Teisme jis parodė, kad būdamas UAB „K.“ direktoriumi, kaltinime nurodytu laikotarpiu tikrai surinko pinigus iš fizinių asmenų, tačiau tų pinigų nepateikė buhalterijai ir jų neužpajamavo. To nepadarė dėl buhalterinių žinių ir laiko trūkumo. Nuosprendyje teismas šią nuteistojo versiją išnagrinėjo ir ją motyvuotai bei pagrįstai atmetė. Nuosprendyje nurodyta, kad A. I. UAB „K.“ vadovavo nuo 2003 m. kovo 3 d., todėl nebuvo naujokas bendrovės valdyme, be to, bendrovėje tuo metu dirbo specialių žinių turinti buhalterė, kurios paslaugomis, disponuodamas grynaisiais pinigais, nuteistasis nesinaudojo sąmoningai. Teisme apklausta liudininkė buhalterė V. S. parodė, kad grynuosius pinigus valdė ir jais disponavo tik pats bendrovės direktorius A. I.. Kad grynųjų iš gyventojų surinktų pinigų pagrindimui kasos pajamų orderiais, jų užpajamavimui bendrovės kasoje, taip pat jų pateikimui bendrovės buhalterei, kad pinigai būtų įtraukti į apskaitos registrus, nuteistajam tiesiog pritrūko laiko, nuteistojo versija taip pat buvo pagrįstai atmesta kaip visiškai neįtikinanti. Tokią nuteistojo versiją paneigia pirmiausia pats nusikalstamos veikos laikotarpis, trukęs net keletą mėnesių laiko. Tai patvirtina,kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir tai daroma tyčia. Teisme pats nuteistasis A. I. parodė, kad nors iš fizinių asmenų surinkti pinigai buvo skirti gyvenamųjų namų statybai, tačiau didžiąją tų pinigų dalį jis sumokėjo įmonės darbininkams ir kitiems samdomiems darbuotojams mokėdamas jiems atlyginimus „vokeliuose“. Jokių dokumentų apie tokius mokėjimus nėra, tačiau iš tikrųjų mokėdamas atlyginimus „vokeliuose“ jis išleido daugiau negu 400000 Lt. Pats turėjo tik tokių mokėjimų „juodąją buhalteriją“. Kad už darbą bendrovėje „K.“ oficialiai gaudavo tik minimalų darbo užmokestį, o daug didesnius atlyginimų priedus neoficialiai gaudavo „vokeliuose“, teisme iš tikrųjų patvirtino liudytojai, dirbę įmonėje kaltinime nurodytu laikotarpiu.

Iš bylos matosi, kad A. I. buvo kaltinamas pagal BK 183 str. 2 d. dėl to paties jam patikėto ir jo žinioje buvusio didelės vertės turto – iš gyventojų surinktų 409721,75 Lt pasisavinimo. Nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad nuteistojo versija apie atlyginimų „vokeliuose“ mokėjimus ir surinktų pinigų panaudojimą išmokant juos tretiesiems asmenims nebuvo paneigta, todėl A. I. nusikalstamą veiką įvertino kaip didelės vertės svetimo turto iššvaistymą ir veiką perkvalifikavo iš BK 183 str. 2 d. į BK 184 str. 2 d. Teismas baudžiamąjį įstatymą šiuo atveju pritaikė tinkamai. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad visus pinigus panaudojo įmonės reikmėms: ne tik atlyginimams „vokeliuose“, bet ir įvairiems kitokiems mokėjimams už paslaugas, susijusias su namų statyba. Apelianto argumentai dėl to, kad kaltinime nurodyta pinigų suma galėjo būti išleista įmonės reikmėms įstatymų nustatyta tvarka, irgi jau buvo paneigti pirmosios instancijos teismo. Byloje nustatyta, kad iš kaltinime nurodytų asmenų gyvenamųjų namų statybai A. I. buvo surinkęs dar didesnę, net 754838,7 Lt sumą. Specialisto išvada šioje byloje patvirtina, kad statybos darbams, t. y. atliktų darbų broko ištaisymui, buvo panaudota tik 345117,28 Lt. Tuo tarpu kita pinigų dalis, t. y. 409 721,43 Lt, buvo išleisti neteisėtai ir nepateikiant įmonės buhalterijai jokių šias išlaidas patvirtinančių ar pateisinančių dokumentų. Jau buvo nurodyta, kad teisme nuteistasis pats pripažino neoficialiems atlyginimų priedams išleidęs daugiau negu 400 000 Lt. Todėl nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinime nurodytą 409721,43 Lt pinigų sumą nuteistasis iššvaistė mokėdamas darbo sutartyse nenumatytus atlyginimus „vokeliuose“ ir nenustatytas pinigines išmokas tretiesiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Tuo tarpu turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimas skiriasi nuo iššvaistymo tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui. Tame pačiame nutarime išaiškinta, kad turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais. Šioje byloje nustatyta, kad gyvenamųjų namų statybai skirtus pinigus A. I. iš gyventojų surinko būdamas UAB „K.“ direktoriumi ir tuo pačiu metu šios įmonės kasininku. Surinkti pinigai, dėl kurių nuteistasis išrašė jų priėmimo kvitus, nebuvo jo nuosavybė, o buvo dėl jo užimamų pareigų jam įmonės patikėtas ir jo žinioje esantis bendrovės turtas. Apeliaciniame skunde nuteistasis pripažįsta, kad tuos pinigus išleido atlyginimams „vokeliuose“, tačiau tai vadina jų panaudojimu įmonės reikmėms. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti ir jau buvo paneigti skundžiamame nuosprendyje. Jame teismas pagrįstai nurodė, kad kaltinamojo nurodomas pinigų tretiesiems asmenims mokėjimas nebuvo numatytas jokiomis sutartimis ir nereglamentuotas jokiais įstatymais ar poįstatyminiais aktais, todėl jis buvo neteisėtas. Pats kaltinamasis savo nuožiūra nustatinėjo kam ir kokias pinigų sumas reikia sumokėti ir jo žinioje esančiais bendrovės pinigais disponavo suvokdamas, kad nesilaiko įstatymų nustatytos tvarkos. Kad A. I. tikrai suvokė savo veiksmų neteisėtumą mokant atlyginimų priedus „vokeliuose“, nekyla jokių abejonių. Todėl jo nusikalstamą veiką teismas pagrįstai įvertino kaip svetimo turto iššvaistymą, o kadangi iššvaistytų pinigų suma viršijo 250 MGL dydžio sumą, šis turtas pagrįstai buvo įvertintas kaip didelės vertės ir nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. 1968 redakciją). Tie patys teismo išnagrinėti įrodymai patvirtina A. I. kaltę ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, o šią jo nusikalstamą veiką teismas irgi teisingai kvalifikavo pagal BK 222 str. 1 d.

Visos jau aptartos aplinkybės paneigia nuteistojo A. I. apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis bando pateisinti savo padarytas nusikalstamas veikas, kurių padarymo faktiškai ir pats neneigia. Jau buvo nurodyta apie tai, kad apeliaciniame skunde nuteistasis prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę ir sumažinti priteisto žalos atlyginimo dydį. Todėl dar išsamiau šioje byloje išnagrinėtų įrodymų vertinimo, o taip pat nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir kitų su apeliaciniais skundais nesusijusių klausimų kolegija šioje nutartyje neaptarinėja, o bylą ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Nuteistasis A. I. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam paskirta bausmė per griežta ir prašo ją sušvelninti. Nurodo, kad pripažino ką padarė, dėl to gailisi, augina du mažamečius vaikus ir išlaiko motiną invalidę. Kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta, nes paskirdamas A. I. bausmes pagal BK 184 str. 2 d. ir BK 222 str. 1 d. teismas baudžiamųjų įstatymų reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi ir BK 54 str. 2 d. išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas jokių A. I. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Apeliantas skunde nurodo, kad dėl to, ką padarė, gailisi, tačiau iš bylos matosi, kad teisme jis kaltu prisipažino tik iš dalies ir nepripažino kai kurių esminių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Jis neigė tyčinį savo nusikalstamų veikų pobūdį, bandė ir tebebando šias veikas pateisinti taip pat neteisėtais veiksmais, t. y. atlyginimų „vokeliuose“ mokėjimu. Pažymėtina dar ir tai, kad pripažįstant atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., turi būti nustatytas ne tik kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, bet ir jo nuoširdus gailėjimasis. Tuo tarpu nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Iš šios bylos ir paties nuteistojo apeliacinio skundo matosi, kad apeliantas savo nusikalstamų veiksmų iki šiol nevertina kritiškai, bando juos pateisinti, taip pat nustatyta, kad iki šiol jis net nebandė sušvelninti nusikalstamų veiksmų padarinių, nes net nepradėjo atlyginti bankrutavusiai įmonei padarytos žalos. Todėl BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės teismas nepripažino pagrįstai, kitų A. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra. Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmes teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, įvertino duomenis, apibūdinančius kaltininko asmenybę, ir jau atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Nuosprendyje jau atsižvelgta į tai, kad A. I. padeda išlaikyti du nepilnamečius vaikus, šiuo metu dirba, o jo nusikaltimai nesusiję su smurto panaudojimu prieš asmenis. Apeliantas skunde nurodo, kad išlaiko dar ir invalidę motiną, tačiau daryti išvadą, kad dėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimo nebus kam išlaikyti nuteistojo vaikus ar prižiūrėti jam artimus asmenis, taip pat nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. I. pats parodė, kad jo žmona irgi dirba, turi privačią įmonę ir yra tos įmonės direktorė. Nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta, kad A. I. neteistas, o bausmės skyrimo motyvuose jau nurodyta, kad nuteistojo ankstesni teistumai išnykę. Iš bylos matosi, kad anksčiau A. I. tikrai buvo teistas tris kartus (t. 6, b. l. 79-80). Nors šie teistumai išnykę, vis dėlto šie duomenys taip pat apibūdina nuteistojo asmenybę. Skiriant bausmę teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydį ir į tai, kad nuteistasis net dalies padarytos žalos neatlygino. Pažymėtina dar ir tai, kad nuteistojo iššvaistyto svetimo turto vertė, kuri net keletą kartų viršija 250 MGL dydį, parodo ir paties padaryto nusikaltimo pavojingumą. Apeliantas savo skunde nurodo, kad jam teismas galėjo paskirti švelnesnę bausmę, nes BK 184 str. 2 d. sankcija nenumato minimalios bausmės ribos. BK 184 str. 2 d. sankcija iš tikrųjų numato vienintelės rūšies bausmę laisvės atėmimą iki 7 metų. Sankcijos žemutinė riba tikrai nenumatyta, nors pagal BK 50 str. 5 d. nuostatas terminuoto laisvės atėmimo bausmė negali būti skiriama mažesnė negu 3 mėnesiai. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma per griežta. Ši už sunkų nusikaltimą paskirta bausmė ženkliai mažesnė už sankcijos vidurkį, todėl, įvertinus visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, šią bausmę dar labiau švelninti nėra pagrindo. BK 222 str. 1 d. sankcija numato ne tik laisvės atėmimo, bet ir švelnesnių rūšių bausmes, tačiau teismo sprendimas skirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmę ir pagal šį baudžiamąjį įstatymą yra pagrįstas. Tokia išvada daroma ne tik įvertinus konkrečias BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bet ir tai, kad A. I. tuo pačiu laikotarpiu padarė dar ir kitą, sunkų nusikaltimą. Pagal BK 222 str. 1 d. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė irgi artima sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės žemutinei ribai, todėl švelninti šią bausmę irgi nėra pagrindo. Už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes teismas subendrino apėmimo būdu, todėl paskirta galutinė subendrinta bausmė irgi ne per griežta.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma apie tai, kad teismas nepagrįstai BK 222 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką įvertino kaip nesunkų nusikaltimą, todėl subendrindamas bausmes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė galutinę subendrintą bausmę. Skunde nurodoma, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 11 str. priskiriamos gretimoms kategorijoms, todėl nuteistajam paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos dalinio sudėjimo būdu. Skunde prokuroras prašo A. I. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinti taikant BK 63 str. 1 d., 4 d., ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 metams. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, nes nors vieną iš A. I. padarytų nusikalstamų veikų teismas klaidingai priskyrė ne tai nusikaltimų kategorijai, pats sprendimas subendrinti bausmes apėmimo būdu, kolegijos nuomone, buvo teisingas. Nuosprendyje nurodyta, jog skiriant bausmes teismas atsižvelgia į tai, kad A. I. padarė nesunkų (BK 222 str. 1 d.) ir sunkų (BK 184 str. 2 d.) nusikaltimus. BK 222 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimą iki 4 metų, todėl pagal BK 11 str. ši nusikalstama veika priskiriama ne nesunkių, o apysunkių nusikaltimų kategorijai. Šioje dalyje teismas tikrai padarė klaidą ir apie tai prokuroro skunde nurodoma pagrįstai. Tačiau prokuroro skundo argumentus dėl to, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą subendrinęs A. I. paskirtas bausmes apėmimo būdu vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., kolegija atmeta. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Nusikalstamų veikų rūšys, išvardintos BK 10 str., tai yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai. Tuo tarpu nusikaltimų kategorijos išvardintos BK 11 str., jame išskiriamos keturios: nesunkių, apysunkių, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijos. Prokuroro apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad už gretimoms BK 11 str. išvardintoms kategorijoms priskiriamus nusikaltimus paskirtos bausmės negali būti bendrinamos apėmimo būdu, o privalo būti bendrinamos tik sudėjimo būdu, yra nepagrįstas. Teisminėje praktikoje iš tikrųjų susiformavusi nuostata, kad jei nusikaltimai priskiriami kategorijoms „bent per vieną“, galima daryti išvadą, kad jie labai skiriasi pavojingumu. Tokiais atvejais bausmės bendrinamos apėmimo būdu. Tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu negali būti subendrintos bausmės, kurios paskirtos už nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos gretimoms kategorijoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje pažymėta, kad jei nusikalstamos veikos priskiriamos gretimoms kategorijoms (pvz., nesunkus ir apysunkis nusikaltimai) arba vieną nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – nesunkus nusikaltimas, šių veikų pavojingumą kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismai (t. y. palyginami veikų kėsinimosi objektai, dalykai, padarymo būdai, sukelti padariniai ir pan.). Tai reiškia, kad jei nusikalstamos veikos priskiriamos gretimoms kategorijoms, teismas paskirtas bausmes gali subendrinti ir apėmimo, ir visiško ar dalinio sudėjimo būdu, o dėl konkretaus BK 63 str. 1 d. numatyto bausmių subendrinimo būdo nusprendžia pats teismas konkrečioje byloje, vadovaujantis jau nurodytais kriterijais. Skundžiamame nuosprendyje suklydęs ir BK 222 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką priskyręs ne tai nusikaltimų kategorijai, teismas motyvų, dėl kurių pasirinko bausmių subendrinimą apėmimo būdu, neišdėstė. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad jokių su tuo susijusių argumentų prokuroro apeliaciniame skunde irgi neišdėstyta. Be to, apie konkrečių A. I. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir jų pavojingumų skirtumus skunde nėra net paminėta. A. I. padarytos BK 184 str. 2 d. ir BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos tikrai priskiriamos gretimoms nusikaltimų kategorijoms, numatytoms BK 11 str. 4 ir 5 punktuose. Lyginant šių sunkaus ir apysunkio nusikaltimų pavojingumą, kolegija atkreipia dėmesį į kelias aplinkybes. Šie nusikaltimai yra numatyti skirtinguose BK skyriuose, skiriasi šių veikų kėsinimosi objektai, o nurodytų baudžiamųjų įstatymų sankcijos irgi ženkliai skiriasi. Skirtingai negu BK 222 str. 1 d., BK 184 str. 2 d. sankcijoje nenumatytos švelnesnių rūšių bausmės, o vienintelės rūšies terminuoto laisvės atėmimo bausmės viršutinė riba ženkliai didesnė. Taigi apie šių nusikaltimų skirtingą pavojingumą galima spręsti jau vien pagal šiuos kriterijus. Tačiau apie tai, kad nurodytos nusikalstamos veikos pagal pavojingumą skiriasi labai, sprendžiama pagal šioje byloje nustatytas konkrečias tų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Byloje nustatyta, kad labai didelės vertės svetimo turto iššvaistymą ir apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą nuteistasis padarė tuo pačiu laikotarpiu. Dėstant šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes kaltinime nurodoma apie tuos pačius A. I. veiksmus priimant iš fizinių asmenų grynuosius pinigus gyvenamųjų namų statybai. Padaryti nusikaltimai sudaro ne idealią, o realią nusikalstamų veikų sutaptį, tačiau šios veikos tarpusavyje yra susijusios. Galima netgi teigti, kad nuteistojo tyčia pirmiausia buvo nukreipta į svetimo turto iššvaistymą, tuo tarpu apgaulingas įmonės apskaitos tvarkymas tik padėjo nuteistajam padaryti sunkesnį nusikaltimą. Kad nusikaltimai labai skyrėsi pagal savo pavojingumą, rodo ne tik skirtingi veikų kėsinimosi objektai, bet pirmiausia šių nusikalstamų veikų padariniai. Iš pačių kaltinimų matosi, kad apgaulingo apskaitos tvarkymo padariniai pasireiškė tik tuo, kad dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „K.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Tuo tarpu baigtos BK 184 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padariniai buvo didelės vertės svetimo turto iššvaistymas ir įmonei padaryta didelė turtinė žala. Nors nuosprendyje apie tai nepaminėta, iš bylos matosi, kad bendrovės turto iššvaistymas galėjo turėti tiesioginės reikšmės ir vėliau paskelbtam tos įmonės bankrotui. Kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad skirdamas A. I. bausmę pagal BK 184 str. 2 d., teismas, be kitų aplinkybių, atsižvelgė būtent į nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydį, nes iššvaistyto svetimo turto vertė, kaip jau buvo paminėta, net keletą kartų viršijo BK 190 str. numatytą 250 MGL dydžio sumą. Būtent ši aplinkybė, o taip pat ir kitų jau aptartų aplinkybių visuma, kolegijos nuomone, leidžia padaryti išvadą, kad A. I. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, todėl pagal BK 184 str. 2 d. ir BK 222 str. 1 d. paskirtas bausmes teismas pagrįstai subendrino apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p. Baudžiamasis įstatymas šiuo atveju buvo pritaikytas tinkamai. Nuosprendžio dalies dėl už atskiras nusikalstamas veikas A. I. paskirtų bausmių prokuroras neapskundė, todėl pripažinus, kad teismas pagrįstai bausmes subendrino apėmimo būdu, prokuroro skundo argumentai dėl neteisingai paskirtos galutinės subendrintos bausmės taip pat atmetami. Jau buvo paminėta, kad nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas suklydo vieną iš nusikalstamų veikų priskyręs ne tai nusikaltimų kategorijai, tačiau vien dėl šios teismo klaidos nuosprendį keisti nėra pagrindo, o padaryta klaida jau buvo aptarta ir ištaisyta šios nutarties motyvuose.

Nuteistojo A. I. apeliacinio skundo argumentus dėl iš jo priteisto žalos atlyginimo sumažinimo kolegija taip pat atmeta. Kokiu pagrindu ir iki kokio dydžio šis atlyginimas turi būti sumažintas, skunde nenurodo pats apeliantas, tuo tarpu tokio jo prašymo motyvai šioje nutartyje iš esmės jau buvo aptarti ir paneigti. Nuteistasis skunde nurodo, kad surinktus pinigus panaudojo įmonės reikmėms sumokėdamas atlyginimus „vokeliuose“ toje įmonėje dirbusiems darbininkams ir specialistams. Apie tai, kad ši aplinkybė nešalina baudžiamosios atsakomybės ir nekeičia nusikalstamos veikos kvalifikavimo, jau buvo aptarta. Tuo tarpu apelianto argumentai apie tai, kad iš jo dar kartą buvo priteista ta pati pinigų suma, kurią jis prieš tai išleido įmonei, taip pat nepagrįsti. Apeliantas nurodo apie jo paties neteisėtai išmokėtus atlyginimų priedus „vokeliuose“ įmonėje dirbantiems ir kitiems asmenims, tuo tarpu byloje nustatyta, kad nuteistasis savo nusikalstama veika turtinę žalą padarė ne fiziniams asmenims, o įmonei UAB „K.“, todėl jis privalo atlyginti žalą būtent šiai įmonei. Turtinės žalos dydis šioje byloje buvo nustatytas remiantis specialisto išvada ir kitais įrodymais, be to, šio žalos dydžio apeliaciniame skunde neginčija ir pats apeliantas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. I. dar kartą patvirtino, kad jokios žalos dalies savo noru jis neatlygino iki šiol. Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad teismas, vadovaujantis BPK 115 str., BUAB „K.“ civilinį ieškinį išsprendė teisingai, pagrįstai šį ieškinį visiškai patenkino, o šią nuosprendžio dalį naikinti arba keisti, taip pat mažinti iš nuteistojo priteisto žalos atlyginimo sumą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. I. apeliacinius skundus atmesti