- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-02
- Bylos Nr.
- 1A-107/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Elena Vainienė, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- D.Č.
- Advokatai
- Stanislava Staniukynienė
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D.Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D.Č.nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis LR BK 64 str. bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant Kauno apygardos teismo 1999 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą laisvės atėmimo bausmę ir galutinę bausmę D.Č. paskiriant penkiolika metų laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal LR BK 140 str. 1 d. yra nubausti A. K. ir K.I. tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka nėra apskųsta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D.Č. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio mėnesio naktį iš 9 d. į 10 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Narto kaime, Marijampolės sav., prie buvusios pieninės pastato, tarpusavio konflikto su V. A. ir E. M. metu, tyčia sudavė vieną smūgį rankos kumščiu E. M. į veido sritį, tuo padarydamas E. M. odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje kairiame antakyje ir kairės akies viršutiniame voke ir tokiu būdu nežymiai jį sužalojo, po to tyčia sudavė du smūgius koja E. M. į krūtinės ir pilvo sritį, tuo padarydamas E. M. dešinės pusės VII-o šonkaulio lūžį su minkštųjų audinių kraujosruvomis VI, VII ir VIII šonkaulių aplinkoje, tokiu būdu nesunkiai jį sužalojo ir padarydamas pilvo srities sumušimą, sukėlusį kepenų plyšimą ir nukraujavimą į papilvės ertmę, dėl ko E. M. mirė, ir taip tyčia jį nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis D.Č. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, kadangi teismo priimtas nuosprendis yra nepagrįstas bei neteisėtas, nes teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apelianto kaltė grindžiama vien tik prieštaraujančiais įrodymais, todėl nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Apeliantas skunde teigia, jog teismo metu niekas neparodė, kad jis E. M. sudavė smūgius koja, išskyrus nuteistuosius A. K. ir K.I., kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi ir jų parodymai vertintini kritiškai.
Apeliantas įžvelgia, jog nuteistojo K.I. parodymai apie tai, jog apeliantas smūgiavo koja stovinčiam E. M. , yra nenuoseklūs, ir vertintini kritiškai. Skundo autorius nurodo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad K. I. faktines aplinkybes apie apelianto tariamo smūgio sudavimą E. M. dėsto nenuosekliai. O būtent, K. I. apklaustas liudytoju teigia, jog E. M. į galvą koja spyrė su K. A. žmona atėjęs aukštesnis jaunuolis, po ko E. M. susmuko ant žemės (II t., b.l. 3). K. I. taip pat neparodė, jog kas nors daugiau sudavė smūgius koja E. M. , nors tyrimo eigoje buvo nustatyta, kad pats K. I. Spyrė E. M. (II t., b.l. 3). Vėlesnės apklausos metu K. I. jau parodė, jog stovėdamas šalia V. A. matė, kad vienas iš nepažįstamų vaikinų spyrė E. M. į dešinį šoną. Kas sudavė kitus smūgius E. M. į galvą taip pat nepastebėjo (II t., b.l. 8 antra pusė). Dar vėliau K. I. nurodo, jog E. M. dešine koja spyrė nepažįstamas vaikinas. Kur tiksliai buvo suduotas smūgis K. I. negalėjo nurodyti, nes nematė, kadangi buvo tamsu, tačiau nors ir buvo tamsu, K. I. tvirtina, jog buvo smūgiuota juosmens aukštyje (II t., b.l. 15 antra pusė, 16). Vėliau papildomai apklausiant K. I. liudytoju, šis nurodė, jog matė kaip apeliantas priėjo prie E. M. ir spyrė E. M. nuo ko šis nukrito. Į kurią vietą apeliantas spyrė K. I. nematė, taip pat nematė ir to, ar apeliantas vėliau mušė nugriuvusį, bet neatsikėlusį E. M. (II t., b.l. 11). Apklausus K. I. įtariamuoju šis nurodė, jog pats sudavė koja E. M. į kairį šoną. Po to matė kaip V. A. ginčijantis su E. M. , vienas iš jam nepažįstamų vaikinų smūgiavo koja E. M. , nuo ko jis nugriuvo ir daugiau nebeatskėlė. Į kurią vietą buvo smūgiuota K. I. nematė (III t., b.l. 77-78). Vėliau teisme, kaip skunde nurodo apeliantas, K. I. nurodė, jog apeliantas spyrė E. M.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog nuteistojo A. K. parodymai taip pat yra nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems ir vertintini kritiškai. Apklausos metu A. K. nurodo, jog E. M. į nugarą smūgiavo K. I. (II t., b.l. 21 antra pusė). Anot apelianto, tai prieštarauja kitų liudytojų parodymams, nes visi parodė, jog už E. M. nugaros buvo automobilis. Pats K. I. pripažino, jog jam spiriant E. M. , E. M. buvo į jį atsisukęs priekiu. Toliau apeliantas nurodo, jog anot A. K. , po to kai K. I. spyrė E. M. ir šis nugriuvęs vėl atsikėlė, A. K. nespėjo sureaguoti kaip jam nepažįstami vaikinai pradėjo spardyti jau ant žemės gulintį E. M. . Šie nepažįstami vyrai spardė į įvairias kūno vietas (II t., b.l. 22). Vėliau apklausos metu A. K. jau teigia, kad apeliantas kumščiu smūgiavo E. M. , po ko jis nugriuvo ir po to apeliantas, anot A. K. , spyrė E. M. vieną kartą, tačiau į kurią vietą nematė (II t., b.l. 27). Apeliantas skunde pabrėžia, jog tai iš esmės prieštarauja K. I. parodymams, anot kurių apeliantas spyrė E. M. stovinčiam. Apeliantas skunde teigia, jog akistatos metu aiškinantis aplinkybes dėl apelianto suduotų smūgių E. M. , tą patį momentą K. I. ir A. K. nurodo skirtingai. A. K. teigė, jog apeliantas vieną kartą smūgiavo kumščiu E. M. į veidą, o po to jam gulinčiam vieną kartą spyrė, tačiau kur nematė. K. I. gi, kaip nurodo apeliantas, jau teigė, jog apeliantas koja sudavė vieną smūgį stovinčiam E. M. , nuo ko šis nugriuvo (II t., b.l. 39). Vėliau apklausiamas A. K. nurodo, jog apeliantas sudavė kumščiu į veidą E. M. , o šiam nugriuvus dar ir vieną kartą spyrė. Į kurias kūno vietas buvo smūgiuota bei spirta nematė (II t., b.l. 29). Apeliantas nurodo, jog šiuo atveju galima buvo pataikyti tik į kairįjį šoną, kuriame yra blužnis. Tačiau blužnis buvo netrūkusi.
Apeliantas nurodo, jog jis ne tik nesmūgiavo koja E. M. , bet ir pagal jo buvimo vietą apeliantas neturėjo galimybės spirti į E. M. dešinį šoną. Dar vėliau apklaustas įtariamuoju A. K. , kaip nurodo apeliantas, parodė, jog K. I. smūgiavo koja E. M. į šoną ir mano, jog jam pataikė į juosmens sritį. Nuo šio smūgio E. M. nugriuvo ir vėl atsikėlė.(III t., b.l. 69, 70). Vėliau, t.y. teismo posėdžio metu A. K. nurodė, jog apeliantas trenkė kumščiu E. M. , šis nukrito ir apeliantas dar spyrė jam gulinčiam. A. K. nurodė, jog nors ir buvo tamsu, tačiau atpažino kad tai padarė apeliantas. Apeliantas nurodo, jog A. K. neva jį atpažino, kadangi šis buvo su kepure. Tačiau apeliantas pabrėžia, jog įvykio vietoje buvo ir kitas vaikinas su kepure, o t.y. K. I. ir tai savo parodymais patvirtino V. A. .
Nuteistasis D.Č. taip pat skunde nurodo, jog liudytoja V. A. bylos tyrimo eigoje pastoviai keitė savo parodymus kiekvieną kartą išgalvodama vis naujas parodymų keitimo priežastis, jos parodymai nenuoseklūs. Apklausos metu V. A. , anot apelianto, nurodė, jog ši matė kaip apeliantas sudavė kumščiu E. M. į veidą (II t., b.l. 93). Apeliantas teigia, jog V. A. davė teisingus parodymus. Vėlesnės apklausos metu V. A. , jau teigia, kad E. M. koja spyrė kažkuris iš vaikinų su kepure, tačiau kuris ji teigia nemačiusi. Taip pat V. A. nurodė, jog matė kaip A. K. nestipriai sudavė smūgį E. M. per veidą. Po to prie E. M. priėjo apeliantas ir jam smūgiavo nestiprų smūgį į galvą, bet smūgis tikrai nebuvo stiprus (II t., b.l. 96, 97). Apeliantas teigia, jog šie parodymai yra teisingi. Vėliau apklausiant V. A. ši parodymus keitė. V. A. , anot apelianto, nurodė, kad apeliantas sudavė kumščiu vieną smūgį E. M. . Vėliau V. A. išgirdo, jog kažkas dar kartą stipriai smūgiavo E. M. , tačiau nematė kas. Ji tik teigia, kad visi kiti, išskyrus apeliantą, stovėjo toliau, tuo tarpu apeliantas, stovėjo arčiausiai E. M. (II t., b.l. 98). Apeliantas nurodo, jog jis negrasino V. A. , kuri pradėjo keisti savo parodymus. Dar vėliau V. A. nurodė, jog su kepure buvo K. I. ir į kurią vietą jis spyrė E. M. , ji parodyti negali. Parodymų patikrinimo vietoje metu V. A. vėl pradėjo skirtingai aiškinti aplinkybes. Ji nurodė, kad E. M. į veidą smūgiavo įsibėgėjęs apeliantas. Vėliau E. M. taip pat buvo stipriai smūgiuota, tačiau kas smūgiavo ji nepastebėjusi. Ji tik pamatė, kad arčiausiai E. M. stovėjo apeliantas (II t., b.l. 107). Apeliantas mano, jog šie parodymai vertintini kritiškai, nes nei vienas šalia buvęs vaikinas neparodė, jog girdėjo kažkokį garsą. Akistatos metu V. A. nurodė, kad apeliantas sudavė tik vieną smūgį į veidą E. M. ir daugiau jokių smūgių suduodant ji nemačiusi. Kiek vėliau jau V. A. nurodo, jog E. M. smūgis buvo suduotas kito asmens, bet ne apelianto, nes tuo metu kai šis smūgio garsas pasigirdo, V. A. buvo įsikabinusi apeliantui ir kitam vaikinui į parankę. Apeliantas daro išvadą, jog pirmieji V. A. parodymai yra teisingi, tačiau vėliau kiekvienoje apklausoje atsiranda iškraipymų ir prieštaravimų. Apeliantas skunde pabrėžia ir tai, jog V. A. parodymai taip pat yra nepatikimi, kadangi proceso metu ji ne kartą keitė savo parodymų turinį A. K. naudai. Teismas, nors ir pripažino, kad V. A. parodymai buvo nevienodi ir nenuoseklūs, tačiau nepagrįstai pateisina tai realia baime dėl sveikatos ir gyvybės. Todėl apeliantas mano, jog šios liudytojos parodymai vertintini kritiškai.
Skunde apeliantas teigia, jog Ž. V. apklausos metu nurodė, jog jis nematė, kad kas nors dar be A. K. būtų sudavęs smūgius E. M. . (II t., b.l. 138). Parodymų patikrinimo metu, kaip teigia apeliantas, Ž. V. nurodė tą patį faktą, tačiau išgirdo dviejų suduodamų smūgių garsus ir V.A. prašymą nemušti. (II t., b.l. 133). Apeliantas mano, jog Ž. V. parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams.
Liudytojas A. S., kaip nurodo apeliantas, parodė, jog jis matė kaip apeliantas sudavė smūgį E. M. į veidą vieną kartą. Tačiau vėliau A. S. nematė ar apeliantas būtų daugiau smūgiavęs ar spyręs E. M. (II t., b.l. 48). Šį faktą A. S. patvirtino ir teisme. Teismas be pagrindo vertino kritiškai A. S. parodymus, nurodydamas priežastį, kad jis buvo apelianto draugas, kartu dirbo. Apeliantas nurodo, jog jis su A. Staseliūnu draugais nebuvo, o tik kartu dirbo pas V. A. .
Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismas nuteistųjų K. I. ir A. K. parodymus be pagrindo vertino kaip atitinkančius įvykio aplinkybes ir neprieštaraujančius kitiems įrodymams. Jų parodymai, kaip mano apeliantas, prieštarauja kitiems įrodymams ir tarpusavyje. Be to, šių kaltinamųjų parodymai vertintini kritiškai jau vien todėl, kad jie suinteresuoti bylos baigtimi.
Apeliantas nurodo, jog teismas daro išvadą, kad apelianto kaltę dėl dviejų smūgių sudavimo koja patvirtina įvykyje dalyvavę liudytojai ir kiti kaltinamieji. Tokia teismo išvada, anot apelianto, yra nepagrista. Byloje kalbama apie du duslius smūgius, tačiau iš prieštaraujančių parodymų negalima daryti išvados kuriuo laiku ir kas juos sudavė. Tuo metu, kai apeliantas buvo su A. S. įvykio vietoje, V. A. girdėjo vieną smūgį, Ž. V. girdėjo 2 smūgius, K. I. tariamai matė 1 smūgį, kiti asmenys jokių smūgių negirdėjo. Tikėtina, kad tie smūgiai, apelianto teigimu, turėjo būti buvę, tačiau tik ne nurodomu momentu.
Apeliantas mano, kad atsižvelgiant į teismo medicinos duomenis apie sužalojimų lokalizaciją, liudytojų parodymus kaip nukentėjusysis po smūgio į galvą buvo nukritęs, jam nebuvo net teorinės galimybės įspirti į pilvą ir dešinį šoną.
Apeliantas skunde nurodo, jog aplinkybė, kad E. M. pavadino apeliantą „gaidžiu“ jam buvo motyvas suduoti jam smūgį kumščiu. Tačiau teismas be pagrindo padarė išvadą, kad tai buvo motyvas tą žmogų spardyti. Apeliantas tikina, jog jis E. M. nepažinojo, buvo negėręs, sąmoningas bei valdė savo veiksmus. Apeliantas pažymi, kad nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas neįvertino kitų asmenų motyvų ir tikslo sumušti E. M. .
Apeliantas be to nurodo, kad jis, nors ir yra praeityje padaręs sunkų nusikaltimą, nutraukė visus ryšius su buvusiais draugais, pradėjo naują gyvenimą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjų kolegija nuteistojo D.Č. skundą atmeta.
Teisėjų kolegijos nuomone Kauno apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas, nes yra priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Šis nuosprendis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame padarytos išvados dėl skunde ginčijamų nustatytų faktinių aplinkybių, nuteistojo D.Č. panaudotų smurtinių veiksmų nustatymo, jo kaltumo padarius E. M. nužudymą, yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Pirmosios instancijos teismas teisminio bylos nagrinėjimo metu aiškinosi apklaustų įvykio dalyvių parodymų prieštaravimus, juos kiek tai buvo įmanoma šalino, apklausė bylos tyrėjus ir tokio įrodymų tyrimo metu teisingai nustatė D.Č. padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.
Tai, kad būtent nuteistasis D.Č. sudavė smūgį kumščiu E. M. į veidą, o vėliau dar įspyrė į krūtinę ir į pilvą, kas sukėlė mirtinas pasekmes, byloje yra įrodyta apygardos teismo nuosprendyje išdėstytais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Nustatydamas faktines nukentėjusiojo E. M. sužalojimo aplinkybes apygardos teismas pagrįstai pasirėmė nuteistųjų A. K. , K. I. , liudytojų V. A., Ž. V. parodymais, duotais teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šie įrodymai atitinka teisės medicinos duomenis apie nukentėjusiajam E. M. padarytus kūno sužalojimus, paneigia nuteistojo D.Č. parodymus apie jo panaudotų smurtinių veiksmų apimtį ir neprieštarauja kitai bylos medžiagai.
Kolegija mano, kad nėra pagrindo netikėti teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais liudytojos V. A. parodymais. Skunde pagrįstai nurodoma, kad šios liudytojos parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Tačiau skundžiamame nuosprendyje ši aplinkybė yra įvertinta ir kartu labai plačiai yra pateikta šios liudytojos viso proceso metu duotų parodymų analizė. Teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kokiais šios liudytojos parodymais tiki ir kodėl, nustatė priežastis, lėmusias palankių D.Č. parodymų davimą. Teismo posėdyje liudytoja V. A. patvirtino, kad iškart po kaltinamojo D.Č. suduoto smūgio nukentėjusiajam į galvą, ji išgirdo dar vieno smūgio garsą. Ji neparodė tiesiogiai mačiusi, kad šį smūgį sudavė nuteistasis D.Č., tačiau parodo, kad tuo metu šis asmuo buvo arčiausiai nukentėjusiojo. Šie V. A. parodymai, kiek ji matė D.Č. atliktus smurtinius veiksmus, atitinka nuteistųjų A. K. ir K. I. parodymus duotus teisme, liudytojo Ž. Venčkausko parodymus.
Nors A. K. šioje byloje taip pat yra nuteistas už smūgius nukentėjusiajam į veidą ir tokiu būdu prieš nukentėjusiojo nužudymą sukeltą pastarajam fizinį skausmą, ši aplinkybė neleidžia abejoti, jog nuteistojo A. K. parodymai apie jo matytus D.Č. smurtinius veiksmus yra neteisingi. Jokios priežasties A. K. apkalbėti D.Č., nėra nustatyta. A. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu kategoriškai patvirtino D.Č. kaltinančius parodymus, tokius pat parodymus yra patvirtinęs ir aiškinantis įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu akistatoje. Esminio šio nuteistojo parodymų kaitaliojimo kolegija neįžvelgia. Tai, kad šio nuteistojo parodymai apie matyto D. Č. smurto pobūdį nesutampa su nuteistojo K. I. parodymais, neduoda pagrindo šiais parodymais nesiremti. Teismas nuosprendyje paaiškino, kokią dalį D.Č. padarytų smurtinių veiksmų matė A. K. ir kuriuos veiksmus matė K. I. .
Liudytojas Ž. V. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino V. A. ir A. K. dėstomas aplinkybes, kad būtent nuteistasis, liudytojo Ž. V. įvardintas kaip vienas iš nepažįstamų vaikinų, atėjusių paskui V. A. , nuėjo prie E. M. , V. A. ir A. K. ir būtent jiems nuėjus, liudytojas išgirdo du duslius smūgių garsus.
Atliktų su A. K. , K. I. , Ž. V., V. A. parodymų patikrinimo metu buvo braižomos schemos, fotografuojama, nustatinėjama visų dalyvavusių įvykyje asmenų buvimo vietos. Nei iš šios bylos medžiagos, nei iš paties D.Č. parodymų patikrinimo medžiagos ( II tomas, b. l. 135-139), teisės medicinos duomenų neseka, kaip kad minima skunde, jog nukritęs E. M. buvo tokioje padėtyje, kad jo dešinioji kūno pusė ir pilvo sritis būtų buvę nepasiekiami stovinčiam ir spiriančiam koja asmeniui.
Liudytojo A. S. parodymams apygardos teismas davė tinkamą įvertinimą. Šio liudytojo parodymai neprieštarauja teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir nenurodo kitokio nukentėjusiojo E. M. sumušimo aplinkybių, negu nustatytos byloje. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A.S. patvirtino tik matęs D.Č. suduodant smūgį ranka, bet dėl suduotų smūgių koja, šis liudytojas aiškina tokių nepastebėjęs.
Jokių kitokių E. M. sumušimo aplinkybių, negu tos, kurios teismo buvo nustatytos nenurodo ir pats nuteistasis D.Č. Iš liudytojo Ž. K., nuteistųjų K. I., A. K. parodymų seka, kad po D.Č. nuėjimo E. M. nebesikėlė, buvo nuvilktas ir paliktas gulėti ant žolės.
Situacijoje, kai smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudoja keli asmenys, yra tamsus paros metas, įvykio liudytojai yra daugiausiai neblaivūs, akivaizdžiai sudėtinga tiksliai iki smulkmenų nustatyti viso įvykio seką. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, gretindamas įvykio dalyvių parodymus apie nukentėjusiojo mušimą vienus su kitais bei su teisės medicinos duomenimis, kita bylos medžiaga, pagrįstai konstatavo, jog neištisai stebėjusių mušimą nuteistųjų A. K. , K. I. ir liudytojų V. A. , Ž.V. parodymų visuma patvirtina D.Č. atliktus smurtinius veiksmus. Būtent nuteistasis D.Č. dėl nukentėjusiojo jo pavadinimo „gaidžiu“ suduoda E. M. smūgį ranka į veidą (tai mato A. K. , K. I. , liudytojai V. A. ir A.S.), po to spiria koja E. M. stovinčiam, nuo ko pastarasis griūva (tai mato nuteistasis K. I. , smūgio garsą girdi V. A., Ž. Venčkauskas), o gulinčiam ant žemės dar kartą spiria (tai pastebi nuteistasis A. K., smūgio garsą girdi Ž.Venčkauskas). Po visa to D.Č. nuo nukentėjusiojo atitraukia A.S.
Pirmosios instancijos teisme buvo tikrinami teisės medicinos duomenys apie galimą E. M. mirtį sukėlusių ir kitų sužalojimų pobūdį, lokalizaciją, atsiradimo mechanizmą. Ikiteisminio tyrimo metu teisės medicinos ekspertų komisija išvadoje Nr. EKL 25/05 (02) ( I t. b. l. 31-32) konstatavo, kad E. M. mirtis įvyko nuo pilvo srities sumušimo, davusio kepenų plyšimą ir nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę. E. M. kepenų plyšimas galėjo įvykti ir nuo vieno trauminio poveikio į pilvo sritį, ties kepenų dešiniosios ir kairiosios skilčių riba. E.M. kepenų sužalojimas galėjo būti padarytas jam esant įvairiose padėtyse, bet tikėtina, kad smūgis galėjo būti padarytas koja gulinčiam ant nugaros.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti teisės medicinos ekspertas A.C. ir specialistas D.I. pilnai patvirtino aukščiau minimos ekspertizės rezultatus. Ekspertas papildomai parodė, kad įspyrus į kairę pusę maža tikimybė, kad plyš kepenys, smūgis turėjo būti į pilvo sritį ir dešiniau.( IV t. b. l. 18-19).
Teismo nustatytoje įvykio situacijoje nukentėjusysis buvo mušamas trijų asmenų, tačiau nustatyta, jog mušimas nevyko iš karto vienu metu, kiekvieno kaltininko smurtiniai veiksmai atriboti laiko atžvilgiu ir kiekvieno iš nuteistųjų panaudotų smurtinių veiksmų pobūdis buvo akivaizdžiai skirtingas. Teismas nustatė, jog ir nuteistasis K. I. tyčia sudavė vieną smūgį koja E. M. į kairį šoną, po ko nukentėjusysis buvo nukritęs. Tačiau įvertinus tai, kad šis nuteistasis nuteistajam smūgiavo ne į kepenų sritį, po K. I. smūgio nukentėjusysis buvo suklupęs, tuojau pat atsikėlęs ir toliau aktyviai dalyvavo tolimesniame konflikte, kad sužalojimų kairėje krūtinės pusėje nebuvo konstatuota, darytina išvada, kad nuteistojo K. I. spyris negalėjo sukelti nukentėjusiajam mirtinų pasekmių.
Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistojo D.Č. veika kvalifikuotina pagal LR BK 129 str. 1 d. Teismas šiuo atveju teisingai nustatė kaltės formą ir rūšį.
Tyčinis nužudymas buvo padarytas kilusio žodinio konflikto su nukentėjusiuoju metu nuteistajam D.Č. panaudojus fizinį smurtą. Nuteistasis ir pats neneigia, kad pradėjo smurtauti supykęs už tai, jog E. M. jį pavadino „gaidžiu“. D.Č. sudavus nukentėjusiajam smūgį į veidą, vėliau dar ir įspyrus nukentėjusiajam į krūtinę ir į pilvą, buvo žalojami gyvybiškai svarbūs organai - galva, krūtinė, pilvas. Nuo spyrio į pilvą plyšo kepenys ir įvyko nukraujavimas į pilvaplėvės ertmę. Sprendžiant pagal padarytus vidinius sužalojimus (lūžęs dešinės pusės šonkaulis, plyšę kepenys), nuteistojo smūgiai koja buvo stiprūs, jie sekė vienas po kito. Šios visos teismo nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad D.Č. nužudė E. M. veikdamas netiesiogine tyčia, t. y., smogdamas nukentėjusiajam į žmogui gyvybiškai svarbius organus – galvą, krūtinę ir pilvą, jis suvokė, kad kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numatė, kad gali atimti jam gyvybę, ir nors gyvybės atimti nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams (nukentėjusiojo mirčiai) atsirasti. Nėra pagrindo nustatytus nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal kituose BK straipsniuose numatytus lengvesnius nusikaltimus žmogaus gyvybei ar sveikatai.
Už tyčinį nužudymą apygardos teismas parinko D.Č. laisvės atėmimo bausmę savo viršijančią LR BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Tokia bausmė, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir į bylos aplinkybes, lengvinančių ir sunkinančių kaltininko asmenybę aplinkybių nebuvimą, kolegijos manymu, nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina.
Todėl teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D.Č. apeliacinį skundą atmesti.