Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja N. Bagdonienė Procesinio sprendimo kategorija 34.3; 44.5.2.17; 128.2; 121.21. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

2008 m. spalio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Erika Misiūnienė, kolegijos teisėjai Algirdas Gailiūnas, Audrius Saulėnas, sekretoriaujant Jolantai Dryžienei, viešame teismo posėdyje, dalyvaujant antstolei Astai Pliuškevičienei, žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės antstolės Astos Pliuškevičienės ir ieškovės S. B. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovei antstolei Astai Pliuškevičienei, tretieji asmenys L. B., N. B., D. B., uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Šilutės šilumos tinklai‘‘, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir žalos atlyginimo dėl neteisėtų antstolės veiksmų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl antstolės veiksmų.

Šioje byloje yra keliamas civilinės atsakomybės taikymo klausimas ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 10400 Lt žala ieškovei atsirado dėl antstolės veiksmų vykdant 2001-01-30 mirusios ieškovės motinos M. B. buto, (duomenys neskelbtini) pardavimą. Iš bylos medžiagos darytina išvada, kad šiuo atveju turi būti sprendžiamas deliktinės atsakomybės klausimas, nes ieškovė nurodo, kad žala jai buvo padaryta neteisėtais antstolės veiksmais, todėl šiuo atveju turi būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.245 str. 4d., 6.246-6.249 str. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė ir atlieka kompensacinį vaidmenį. Ji atsiranda esant asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Veika yra laikoma neteisėta, kai asmuo pažeidžia teisinę pareigą. Iš bylos medžiagos darytina išvada, jog yra įrodyta atsakovės neteisėta veika ieškovę. Analizuojant atsakovės veiką visų pirma atkreiptinas dėmesys į susiklosčiusio teisinio santykio specifiką, nes nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė priėmė palikimą po savo motinos mirties, darytina išvada, jog antstolė 2004-03-30 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu pardavė 2001-01-30 mirusios M. B. butą pažeisdama CPK 626 str.1p., 628 str. 1d., 690 str. ir 596 str. bei CK normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius. Vykdymo procesas reglamentuojamas viešosios teisės -proceso teisės normų, todėl visi šio proceso dalyviai - skolininkas, išieškotojas ir antstolis, - privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklėse iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, reikalaujama veikti neviršijant jam suteiktų įgalinimų (kompetencijos) ribų ir jam keliami aukštesni teisinio išsilavinimo reikalavimai. Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Civilinės atsakomybės sąlygas konkretizuoja CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normos, visų pirma – CK 6.246-6.249 straipsniai. Taigi antstolio atsakomybei (šiuo atveju – deliktinei) atsirasti turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (nuostoliai). Visas šias sąlygas pirmosios instancijos teismas nustatė.

Visų pirma antstolis, vykdydamas priverstinio išieškojimo procesą iš skolininko nekilnojamojo turto, privalėjo pagal CK 690 str.2d. gauti iš registro įstaigos rašytinius duomenis apie realizuojamo turto priklausymą skolininkui. Neparemta įstatymu antstolės pozicija, jog ji galėjo nežinoti, jog skolininkė M. B. yra mirusi (t.1, b.l.33). Visų pirma tai paneigia bylos medžiaga, įrodanti, jog ji, parduodant ginčo butą, visus klausimus derino tik su trečiuoju asmeniu D. B., kuris nebuvo skolininkas vykdant ginčo pardavimą ir nebuvo įteisinęs palikimo po skolininkės M. B. mirties. 2004-04-05 antstolė D. B. parduoda už 3000 Lt 2 kambarių butą (duomenys neskelbtini) (t.2, b.l. 53), perkainoja butą, sumažindama jo kainą nuo 16000 Lt iki 5600 Lt, D. B. prašymu (t.1, b.l.151-152). Tačiau tai, kad ji vykdė išieškojimą tik iš skolininkės M. B., įrodo antstolės 2004-04-19 surašytas patvarkymas dėl išieškotų piniginių lėšų paskirstymo (t.1, b.l.144), įrodantis, jog 4698,28 Lt buvo pervesta M. B. skolos išieškotojui, atskaičiavus vykdymo išlaidas, dar 13,72 Lt buvo grąžinti mirusiai skolininkei, t. y. visos vykdomosios bylos buvo užvestos dėl išieškojimo iš M. B. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akte antstolė nurodė, jog parduodamas butas M. B. priklausė (t.1, b.l. 11). Todėl šis dokumentas įrodo, jog antstolės atlikti vykdymo veiksmai prieštaravo CPK 626 str. 1p., imperatyviai įpareigojančiam antstolį sustabdyti vykdomąją bylą skolininkui mirus, todėl visos patvarkyme dėl išieškotų piniginių lėšų paskirstymo nurodytos bylos privalomai turėjo būti sustabdytos, iki palikimą įteisins mirusiosios įpėdiniai, o jiems neatsiradus palikimas su skolomis įstatymų nustatyta tvarka turėjo pereiti valstybei. Tai, kad paveldėjimo teisės normos antstolei privalėjo būti žinomos, preziumuojama, nes ji turi aukštąjį teisinį išsilavinimą(CK 1.6 str.). Todėl įvertinus paminėtus įrodymus, paneigiama antstolės pozicija, jog ji vykdė išieškojimą ir dėl trečiųjų asmenų skolų. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą pripažindamas antstolės veiksmų neteisėtumą vykdant ginčo pardavimą, nes antstolis disponuoti kito asmens nuosavybe privalo griežtai laikydamasis įstatymo reikalavimų ir įsitikinęs, jog realizuojamas turtas priklauso skolininkui. Šiuo atveju turėjo būti įregistruotos M. B. įpėdinių, o jiems atsisakius -valstybei nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą viešame registre ir tik tada buvo galima spręsti jos skolų išieškojimo klausimą.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto.

Įvertintina tai, kad šioje byloje susiklostė tokia teisinė situacija, kad ieškovė kitaip nebegali ginti savo pažeistų teisių, todėl pirmosios instancijos teismas iš teisingai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau juridinio fakto nustatymo metu nuosavybės teisės į faktiškai paveldėtą turtą yra perėjusios 2004-03-30 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu R.N., todėl šis faktas patikslintinas ir nustatyta, jog ieškovė turto priverstinio pardavimo metu -2004-03-30 faktiškai buvo priėmusi palikimą po motinos M. B. mirties. Pagal CPK 444 str. 2d. 9 p. juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami esant visoms šiame straipsnyje išvardytoms sąlygoms: nuo jų priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tokius faktus patvirtinančių dokumentų. Faktai, išvardyti CPK 444 str., yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik esant tam tikrai įstatymo apibrėžtai situacijai ir dėl konkretaus pareiškėjo. Teismas, spręsdamas juridinę reikšmę turinčio fakto klausimą dėl to, kad ieškovė palikimą po motinos mirties priėmė, pradėdama faktiškai valdyti motinos butą, teisingai įvertino bylos medžiagą(t.1, b.l. 12-34, t.2. b.l.31-32). Iš atsakovės apeliacinio skundo turinio darytina išvada, jog ji šių įrodymų priešingai nei pirmosios instancijos teismas neprašo vertinti ir nepateikė motyvų dėl šios sprendimo dalies neteisėtumo, todėl šios sprendimo dalies naikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl žalos atlyginimo.

Šioje byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų antstolio veiksmų ieškovė 2004-03-30 prarado nuosavybės teisę į 49,48 kv. m ploto 2 kambarių butą, (duomenys neskelbtini). Šio buto kaip nekilnojamojo daikto apibūdinantys požymiai nurodyti viešame registre, kuriame nurodyta, kad butas yra 3 aukšte, jo nusidėvėjimo procentas yra 70, yra centrinis šildymas ir dujinė, jo vidutinė rinkos vertė 8670 Lt, o atkuriamoji 21700 Lt (t.1, b.l.51). Tačiau nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, ieškovė privalo dengti ir mirusiosios skolą, užfiksuotą patvarkyme dėl išieškotų piniginių lėšų paskirstymo-4698,28 Lt (t.1, b.l.144).

Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – civilinei atsakomybei. Ji suprantama kaip turto sunaikinimas, sužalojimas, kitoks jo vertės sumažėjimas, taip pat nuostoliai, pasireiškiantys išlaidomis ir negautomis pajamomis. Žala gali pasireikšti dėl to, kad asmuo praranda turėtą teisę, nes dėl teisės praradimo neigiamai pasikeičia jo turtinė padėtis, lyginant su ta, kuri buvo iki pažeidimo. Tai vertintina kaip neigiama pasekmė asmens turtinei padėčiai. Asmens turtinei padėčiai padaryta neigiama įtaka atitinka bendruosius žalos požymius ir gali būti pripažinta žala. Tačiau kiekvienas asmuo privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Ieškovė šioje byloje privalėjo įrodyti padarytą žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Antstolė, kuri nurodo, jog jos veiksmai buvo teisėti ir kad ji dėl žalos nekalta, tenka pareiga įrodyti, kad buvo yra padariusi viską, ko iš jo šioje situacijoje gali būti protingai reikalaujama, kad žala nekiltų. Be to, teismų praktika nustatydama realios žalos dydį privalo vertinti tai, kad žalos atlyginimo bendroji taisyklė – visiškas žalos ir nuostolių atlyginimas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis), tačiau šis principas nėra absoliutus, nes visais atvejais turi būti įvertinta ir nukentėjusiojo kaltė, t. y. kai paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti bei kitų asmenų, dalyvavusių tame teisiniame santykyje, dėl kurio atsirado žala, veiksmai (CK 6.282 str. 1d.). Deliktinė civilinė atsakomybė yra kompensacinio pobūdžio ir žalą padaręs asmuo privalo kompensuoti tik tiek, kiek dėl jo neteisėtų veiksmų asmuo realiai prarado turto. Todėl šiuo atveju nustatant žalos dydį būtina įvertinti šios bylos faktines aplinkybes bei esamus įrodymus dėl žalos dydžio. Visų pirma nustatyta tai, kad ieškovė ir tretieji asmenys yra broliai ir seserys, kurie visi po motinos mirties gyveno šiame bute ir po jo pardavimo išsikėlė į trečiojo asmens D. B. nupirktą butą (duomenys neskelbtini) ( t.1, b.l.180-181). Iš paminėto D. B. paaiškinimo nustatyta, kad butą jam (duomenys neskelbtini) nupirko antstolė ir ši aplinkybė įrodyta 2004-04-05 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu (t.2, b.l.53). Po ginčo buto pardavimo visi tretieji asmenys ir ieškovė išsikėlė iš ginčo buto ir ginčo dėl iškeldinimo nebuvo, iš trečiojo asmens D. B. paaiškinimo (t.1, b.l. 180-181) nustatyta, kad jis visais klausimais bendravo su ieškove, žinojo apie jos ketinimą paveldėti ginčo butą, tačiau savo teises ieškovė pradėjo ginti tik 2005-07-19 kreipdamasi į teismą. Įvertintina tai, kad rašytiniai įrodymai įrodo, jog trečiasis asmuo D. B. žinojo apie ginčo buto pradinį įvertinimą-16000 Lt, vėliau jo paties prašymu jis buvo perkainotas iki 5600 Lt (t.1, b.l. 147-156), todėl įrodyta aplinkybė, jog trečiajam asmeniui buvo žinoma aplinkybė, kad yra pradėtas priverstinis buto realizavimo procesas ir netgi butas jau yra įvertintas. Labiau tikėtina aplinkybė, jog ši aplinkybė taip pat buvo žinoma ir kartu gyvenančiai ieškovei iš trečiojo asmens paaiškinimo, be to, kad jai privalėjo būti žinoma darytina išvada iš viešame registre įregistruotų turto arešto aktų ( t. 1, b.l. 140), nes civilinėje teisėje preziumuojama, jog visos viešame registre įregistruotos daiktinės teisės tampa žinomos nuo jų įregistravimo momento. Be to, įvertintina tai, kad ginčo buto pardavimo aktas teisme patvirtintas buvo tik 2004-04-21, o D. B. aktą dėl kito buto įsigijo pasirašė jau 2004-04-05, t.y. žinojo apie kitą jo ir seserų gyvenamąją vietą. Tai, kad ieškovė be ginčo išsikėlė iš parduoto buto į kitą trečiojo asmens nupirktą butą, įrodo, jog ji civilinio proceso tvarka negynė savo teisių dėl parduoto ginčo buto vertės, iki teisme buvo patvirtintas aktas, nes paminėtos aplinkybės įrodo, jog kartu su turto perdavimo pirkėjui aktu gali būti paduotas skundas dėl antstolio veiksmų atliekant buto įvertinimą Todėl ieškovė turėjo realią galimybę sustabdyti ginčo buto pardavimą ar prašyti padidinti jo įvertinimą. CK 1.6 str. įtvirtina nuostata jog įstatymų nežinojimas nepateisina įstatymų reikalavimų netinkamo vykdymo. Ši išvada leidžia įvertinti ir pačios ieškovės dalinę kaltę dėl savo nuosavybės praradimo. Tačiau kolegija šią dalinę kaltę privalo vertinti kartu su trečiojo asmens D. B. kalte. Ši jo kaltė ieškovei visų pirma pasireiškia dviem aspektais: visų pirma galimu tinkamu nepranešimu ieškovei apie prasidėjusį ginčo buto įvertinimo procesą ir tuo , kad jis pats ne vieną kartą pasirašydamas buto, kuriame gyvena pats ir jo seserys su vaikais, netinkamą įvertinimą, šio įvertinimo neskundžia ir negina savo, o kartu ir ieškovės, teisių, nes iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškinį pripažįsta ir siekia apginti ieškovės teises, tačiau nieko nepadarė, kad sustabdytų ginčo buto realizavimą. CK 1.6 str. nuostatos taikytinos vertinant ir trečiojo asmens kaltę ieškovei.

Paminėtais motyvais darytina išvada, kad šioje situacijoje turi būti nustatytas atsakovės ir ieškovės bei trečiojo asmens kaltės laipsnis dėl atsiradusios žalos, todėl nustatytina antstolės, kaip šios srities specialisto, pažeidusio imperatyvias įstatymo nuostatas realizuojant kito asmens turtą, kaltė 50 procentų, o kita kaltės dalis- ieškovės ir trečiojo asmens.

Nustatydama ginčo buto realią vertę, kolegija vadovaujasi teismų praktika tos kategorijos bylose (2005-02-07 LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005, 2008-09-04 LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008 ir kt.), kur konstatuota, kad antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę (CPK 681 str. 1 d.), nes šiuo atveju žalos atlyginimas yra siejamas su prarasto turto rinkos verte. Tik tuo atveju, jeigu išieškotojas ir skolininkas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Taigi įstatymas įtvirtina esminę nuostatą, nurodydamas objektyvius kriterijus, kuriais privalo vadovautis antstolis, nustatydamas areštuojamo turto vertę. Pagrindinis iš minėtų kriterijų yra areštuojamo turto rinkos vertė. Byloje nustatyta, kad 2004-03-19 turto arešto akte antstolis nurodė, kad ginčo buto vertė - 16000 Lt, tačiau nenurodė, kokiais kriterijais ir duomenimis remdamasis nustatė tokią vertę (t.1, b.l.13). Priešingai šiam reikalavimui antstolės patvarkymas dėl turto arešto pakeitimo ( t.1, b.l.151) įrodo, kad paminėtas turto arešto aktas buvo surašytas antstolės kabinete ir todėl paimtas iš trečiojo asmens D. B. prašymas sumažinti šio turto vertę iki 5600 Lt. Antstolės pozicija apeliaciniame skunde, jog ši vertė buvo tikroji ginčo buto vertė, prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems protingumo ir teisingumo principams. Visų pirma protingumo principo neatitinka šios vertės nustatymo tvarka, nes faktiškai ją nustatė ne antstolis, o trečiasis asmuo ir nustatė logikos dėsnių ir pardavimo esmės neatitinkančiu būdu, nes protinga yra pardavimu siekti gauti kuo daugiau pinigų už parduodamą daiktą, o ne priešingai. Turto perkainojimo akte neužfiksuoti individualūs šio buto trūkumai, kurie leistų sumažinti šią kainą iki minimalios. Tuo tarpu jau vien iš valstybės įmonės Registrų centro duomenų matyti, kad areštuoto buto vertė 2004-04-27 sudarė 8670 Lt, tai žymiai skiriasi nuo antstolio nurodytos perkainoto turto vertės, nors teismų praktikoje yra konstatuota, kad VĮ Registrų centras nėra turo vertinimo įstaiga. Taigi areštuodamas turtą antstolis pirmiausia, t. y. prieš išklausydamas išieškotojo ir skolininko nuomones dėl turto vertės, turėjo nustatyti ginčo buto rinkos vertę, jam įstatymo suteiktomis priemonėmis išsiaiškinti, ar viešajame registre užfiksuota turto vertė atitinka šio turto rinkos vertę turto arešto akto surašymo dieną. Šios nuostatos nesilaikymas akivaizdžiai pažeidė ieškovės turtinius interesus, nes, įkainojant areštuotą turtą, nebuvo nustatyta parduodamo turto rinkos vertė ir nebuvo išklausytas skolininkas, nes D. B. nebuvo skolininkas. Todėl įvertinant tai, kad areštuojant ginčo butą nebuvo atskleisti individualūs jo požymiai, nesivadovauta rinkos verte, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčo buto rinkos kainą. Ieškovė pateikė preliminaraus turto vertinimo pažymą, įrodančią, kad 2004 m. kovo mėn. ginčo buto rinkos vertė buvo nuo 40 000 iki 45 000 Lt( t.1, b.l.10) ir šią vertę patvirtina panašaus buto tame pačiame name, įkeisto 2004 m. rugsėjo mėnesį, įvertinimas - 45 000 Lt., o antstolės pateiktas preliminarus įvertinimas-5500 Lt ( t.1, b. l. 173) nepatvirtintas jokiais kitais įrodymais. Be to, nereikalauja papildomo įrodinėjimo aplinkybė, jog pagal viešai skelbiamas tuo metu nekilnojamojo turto pardavimo kainas, ši rinkos vertė, nesant tinkamai užfiksuotų jokių individualių buto požymių, yra neprotingai žema. Todėl kolegija paminėtais įrodymais, atsižvelgdama į buto nusidėvėjimo procentą, daro išvadą, kad reali ginčo buto rinkos vertė jo pardavimo metu buvo 40 000 Lt, iš kurių pagal antstolės kaltės laipsnį 20 000 Lt, kaip prarasto turto vertę, turi atlyginti antstolė, nes ji savo veiksmais padarė šio dydžio žalą ieškovei.

Nustatant priteistinos žalos dydį analizuotinas patvarkymas dėl išieškotų piniginių lėšų paskirstymo (t.1, b. l. 144). Konstatavus, jog ieškovė priėmė palikimą po M. B. mirties, pagal paveldėjimo teisės nuostatas ji atsako už mirusiosios skolas. Tai, kad antstolė pervedė išieškotojui 4698,28 Lt skolos su administravimo išlaidomis, įrodyta paminėtu aktu. Todėl šia suma mažintinas priteistos žalos dydis. Tačiau kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo motyvu, jog antstolė neturėjo teisės iš parduoto buto gautos kainos pervesti sau 888 Lt vykdymo išlaidų, nes tai prieštarauja CK 611 str. ir suformuotai teismų praktikai, nustatančiai, kad visų pirma dėl vykdymo išlaidų išieškojimo antstolis turi siųsti raginimą skolininkui pervesti šią sumą ir tik po to kreiptis į teismą su prašymu šias išlaidas priteisti, todėl šią sumą antstolė privalo grąžinti ieškovei. Patvarkyme nurodyti 13,72 Lt grąžinti mirusiai M. B., todėl ieškovei tapus įpėdine, ji tuos pinigus gali pasiimti.

Antstolės motyvai dėl to, kad buto pirkėja pirko už 3000 Lt kitą butą trečiajam asmeniui, davė jam pinigų, nėra pagrindas mažinti žalos atlyginimą ieškovei, nes tai prievoliniai santykiai, susiklostę tarp kitų asmenų, todėl kolegija plačiau jų neanalizuoja.

Paminėtais motyvais pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir priteistos žalos dydis padidintinas iki 15288 Lt (CPK 326 str. 1d. 3p.).

Iš atsakovės ieškovei priteistini 59,19 Lt sumokėto žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą ir 87,86 Lt valstybei, skaičiuojant žyminio mokesčio dydį nuo padidintos žalos atlyginimo sumos - 4888 Lt ir nuo ieškovės apeliacinio skundo patenkintos dalies (CPK 93 str. 1-3d., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-330 straipsniais, teismas

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti ir patikslinti jo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto ir nustatyti, kad S. B., 2001m. sausio 30 d. mirus motinai M. B., buto, (duomenys neskelbtini), priverstinio pardavimo metu buvo priėmusi palikimą, pradėdama faktiškai jį valdyti.

Padidinti iš antstolės Astos Pliuškevičienės priteistos žalos atlyginimo dydį S. B. iki 15 288 Lt.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Iš antstolės Astos Pliuškevičienės priteisti S. B. 59,19 Lt sumokėto žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą ir 87,86 Lt valstybei.