Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 5 d., 23 val., iki 2005 m. sausio 6 d., 5 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjus įtakos nusikaltimo padarymui, apleistose negyvenamose patalpose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia peiliu sudavė du smūgius į krūtinės kairę pusę A. K. , padarydamas jai paviršinę pjautinę žaizdą ir durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės kairės pusės žaizdą su širdies bei kairio plaučio pažeidimu, kuris komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, kairio plaučio suspaudimu bei širdies tamponada, dėl to A. K. mirė, ir taip tyčia ją nužudė.

Teismo posėdyje gynėja prašo nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo gynėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliantė skundžia tik ginamajam paskirtos bausmės dydį, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

I instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą ir paskyrė vidutinės trukmės bausmę.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, kad V. S. yra III grupės invalidas (t. 2 b. l. 32, 33), įvertino pačios nukentėjusiosios asocialų gyvenimo būdą.

Antra vertus, nuteistasis tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), už kurį numatyta griežta bausmė – laisvės atėmimas nuo 5 iki 15 metų.

Nuteistojo gynėja teigia, jog jos ginamasis neturėjo tikslo A. K. nužudyti, tačiau I instancijos teismas nuosprendyje to ir netvirtino. Teismas nustatė netiesioginės tyčios kaltės formą, kuri reiškia, kad suduodamas smūgį peiliu į krūtinę, V. S. suvokė pavojingą tokios nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, t. y. sugyventinė nuo tokio smūgio gali mirti, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

V. S. būtent taip ir pasielgė: jis dūrė sugyventinei peiliu ir baigęs girtauti nuėjo miegoti, visiškai nesirūpindamas jos sveikatos būkle, nors ši sakė ,,motoras stoja”. Rytą supratęs, kad A. K. mirė, jis nesirūpino apie tai skubiai kam nors pranešti, o nuėjo prie parduotuvės ir su pažįstamu vėl girtavo.

Tai, jog laiku suteikus medicinos pagalbą nukentėjusioji galėjo išgyventi, bausmės dydžiui neturi reikšmės, nes tiesioginė mirties priežastis buvo nuteistojo padarytas sužalojimas peiliu.

Teismas įvertino, kad V. S. įvairiose darbovietėse dirbdavo trumpai (t. 2 b. l. 108), o nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. niekur nedirbo. Jis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre nuo 1996 m. įrašytas į priežiūros/dispanserinę grupę, jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (t. 2 b. l. 92).

V. S. paskirtos nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus nebegalioja (t. 2 b. l. 81-82), jo teistumas išnykęs (t. 2 b. l. 83), tačiau šios aplinkybės apibūdina jo asmenybę.

Teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors jo gynėja savo apeliaciniame skunde įvardijo net tris.

V. S. teisme parodė įdūręs A. K. bemosikuodamas rankoje turėtu peiliu, t. y. neigė sąmoningą smūgį. Tačiau teisiamajame posėdyje dalyvavęs teismo medicinos ekspertas paaiškino, jog mirtį sukėlęs sužalojimas padarytas tiesioginiu smūgiu, o mosuojant galėjo būti padaryta tik paviršinė žaizda, neturėjusi įtakos mirčiai.

Taigi, nuteistasis nepripažino esminės aplinkybės – sužalojimo būdo, todėl sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis” 16 p. 4 d. nuostatomis nėra pagrindo teigti, kad jis visiškai prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir tai vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Tai, jog byloje nepareikštas civilinis ieškinys, o nuteistojo ankstesnis teistumas išnykęs, taip pat negali būti pripažįstama atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Tik nukentėjusioji sprendžia, ar pareikšti ir kada pareikšti civilinį ieškinį, todėl jo nepareiškimas baudžiamojoje byloje nepalengvina nuteistojo padėties.

Išnykęs teistumas taip pat nėra aplinkybė, BK 59 str. 2 d. prasme lengvinanti nuteistojo padėtį, kadangi visuotinai priimta norma yra iš viso nedaryti nusikalstamų veikų ir nebūti teistam. Išnykęs teistumas rodo tik teisinių pasekmių nebuvimą, tačiau jis yra asmenį charakterizuojanti aplinkybė.

Nuteistasis nusikalto būdamas girtas, todėl teismas jo apsvaigimą nuo alkoholio teisingai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kadangi ši aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Nuteistasis teigė, kad sugyventinė dažnai išgerdavo, jie pykdavosi. Tačiau jo paties veiksmus sąlygojo didelis girtumas, kadangi, pagal jo parodymus, išgėrė didelį kiekį alkoholio. Rytą po nusikaltimo su pažįstamu išgėrus dar du butelius vyno, po pietų jam konstatuotas sunkus girtumas, iškvepiamame ore alkoholio tikrintuvu nustatyta nuo 4,73 iki 3,80 promilių alkoholio koncentracija (t. 2 b. l. 66).

Negalima neatkreipti dėmesio, jog rytą jis gėrė vyną, tuo tarpu prieš nusikaltimą – skiestą spiritą, t. y. žymiai stipresnį alkoholį.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Gynėjos apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. S. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.