Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. K.-Rastenienės ir R. R. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Muzikija“ dėl vienašalio įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, žalos atlyginimo ir nuompinigių, delspinigių bei palūkanų priteisimo.

Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiu atsakovo 2017 m. rugpjūčio 2 d. atliktą vienašalį įskaitymą už 2488,59 Eur sumą ir priteisti iš atsakovo 400 Eur išlaidų, susijusių su patirtos žalos įvertinimu, 2488,59 Eur nuompinigių, 53,70 Eur delspinigių ir penkių procentų procesines palūkanas. Anot ieškovų, šalių 2015 m. gegužės 27 d. nuomos sutartimi ieškovai 120 mėnesių terminui išnuomojo atsakovui gyvenamąsias patalpas ir žemės sklypą. Tarp šalių kilo ginčas dėl nuomojamų patalpų užliejimo 2017 m. vasarą įvykusių liūčių metu. Ieškovų teigimu, atsakovas neteisėtai vienašališkai išskaičiavo iš mokėtinų nuompinigių jo apskaičiuotą 2488,59 Eur sumą (kaip nuostolius dėl patalpų užliejimo), nepagrįstai nurodydamas, kad patalpos užlietos neva dėl to, kad pastato techninės būklės savybės neatitiko statybos techninių reikalavimų. Ieškovai pažymėjo, kad į patalpas pateko pakilęs gruntinis vanduo. Ieškovų nuomone, atsakovas neturi pagrindo reikalauti žalos atlyginimo, nes jos nepatyrė, o jeigu ir patyrė, tai ne dėl ieškovų. Anot ieškovų, patalpos apsemtos dėl stichinės nelaimės (kai miesto nuotekų sistema nesusidorojo su iškritusių kritulių kiekiu), o ne dėl sutarties pažeidimo. Be to, atsakovas neįrodė nurodomos žalos dydžio (kad baldai iš tikrųjų netinkami naudoti ir nepataisomi, kokia naujų baldų vertė).

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovo, šalių sutartis vertintina kaip verslo sutartis, todėl ieškovams taikytina sutartinė atsakomybė be kaltės, nuo kurios ieškovai gali būti atleidžiami tik nenugalimos jėgos atvejais. Atsakovo įsitikinimu, ieškovų nurodomos liūtys (2017 m. birželio 29 d. ir liepos 11 d.) negali būti vertinamos kaip nenugalima jėga, juolab kad sutartis sudaryta 10 metų laikotarpiui ir, be to, apie antrąją liūtį buvo viešai žinoma iš anksto. Atsakovas pažymėjo, kad išnuomotose patalpose jis vykdo vaikų darželio, privačios muzikos mokyklos ir kito vaikų neformalaus ugdymo veiklą, kuriai naudojama daug baldų, tačiau po užliejimo vandens paveikti baldai tapo netinkami naudoti; jie dar nepakeisti, nes kol kas tam nėra lėšų. Atsakovo patirta žala gerokai didesnė, negu nurodyta atliekant įskaitymą, tačiau tikslus žalos nustatymas kainuotų neproporcingai daug, todėl žalos dydį stengtasi pagrįsti pigesnėmis priemonėmis-būdais, be kita ko, atitinkamose ekonominės klasės parduotuvėse surandant analogiškus daiktus. Atsakovo teigimu, dar iki užliejimų rūsio patalpose buvo drėgna, o liūčių metu vanduo į rūsio patalpas pateko per nekokybiškai sandarintas skyles sienose, todėl darytina išvada, kad apsėmimo priežastis – pastato trūkumai, juolab kad po užliejimo ieškovams atlikus remontą daugiau užliejimų nebuvo. Atsakovas pažymėjo, kad jis neturėjo pareigos imtis veiksmų žalai išvengti ar sumažinti, juolab kad tik po žalos atsiradimo atsakovas sužinojo apie pastato trūkumus, už kuriuos atsakingi ieškovai.

Ieškovams nuosavybės teisėmis priklauso žemės sklypas ir 371,14 kv. m bendro ploto gyvenamasis namas Vilniuje, Mokyklos g. 6 (T. 1, p. 22-24). Šalys 2015 m. gegužės 27 d. sudarė gyvenamųjų patalpų ir žemės sklypo nuomos sutartį, kuria ieškovai nurodytas patalpas ir žemės sklypą 120 mėnesių laikotarpiui išnuomojo atsakovui (T. 1, p. 7-13). Sutarties 5.1.1 punkte įtvirtinta ieškovų (nuomotojo) pareiga užtikrinti tinkamą išnuomoto pastato techninę priežiūrą, tinkamą ir nepertraukiamą inžinierinių tinklų bei komunikacijų funkcionavimą ir savalaikį techninį profilaktinį aptarnavimą savo lėšomis <...>. Sutarties 5.1.6 punkte nustatyta nuomotojo pareiga atlyginti nuomininkui žalą, padarytą jo turtui, dėl nuomotojo ar su juo susijusių asmenų kaltės.

Byloje nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad 2017 m. birželio 29 d. ir naktį iš liepos 11 d. į liepos 12 d. išnuomotų patalpų dalis (pastato rūsyje) buvo apsemtos dėl liūčių. Taip pat nekilo ginčo (ieškovai neneigė atsakovo teiginių), kad neigiamų padarinių daugiau sukėlė būtent antrasis patalpų užliejimas, t. y. liepos 11-12 dienomis. Įvertinęs dėl užliejimo patirtus nuostolius, atsakovas, be kita ko, 2017 m. liepos 20 d. pareikalavo ieškovų atlyginti 2488,59 Eur žalą, nurodydamas, kad išnuomotas pastatas neatitiko techninių reikalavimų, už kuriuos atsakingas nuomotojas (T. 1, p. 45). Su šiuo reikalavimu ieškovai nesutiko, be kita ko, nurodydami, kad jie negalėjo numatyti praslinkusios audros ir liūties, todėl nenugalima jėga (liūtis), kuri padarė žalos turtui, nepriklauso nuo nuomotojo ar su juo susijusių asmenų (T. 1, p. 33-34). Atlikdamas mokėjimą už išnuomotas patalpas, atsakovas 2017 m. rugpjūčio 2 d. pavedimu sumokėjo tik 511,41 Eur nuompinigių sumą, vietoje sutartyje nurodytos 3000 Eur sumos (T. 1, p. 32). 2017 m. rugsėjo 25 d. raštu atsakovas nurodė ieškovams 2017 m. rugpjūčio 2 d. atlikto įskaitymo pagrindimą (T. 1, p. 17-20).

Dėl įskaitymo, kaip tokio, galimumo ir bylos nagrinėjimo ribų

Civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Pagal Civilinio kodekso 6.131 straipsnio 1 dalį įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Aiškindamas ir taikydamas įskaitymą reglamentuojančias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „<...> įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti <...>. <...> vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Šiuo aiškinimu kasacinis teismas nesukūrė naujos savarankiškos įskaitymo sąlygos, bet pabrėžė būtinybę kiekvieną kartą taikant įstatyme įtvirtintas įskaitymo sąlygas, įvertinti jų esmę, paskirtį ir įskaitomų reikalavimų pobūdį, kad nebūtų įskaitomi aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu reikalavimai, pvz., tokių, dėl kurių vykdymo šalys aiškiai nėra sutarę, kurie nėra patikimai pagrįsti, todėl yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014).

Nurodytų teisės normų ir jų aiškinimo bei taikymo taisyklių kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nei norminiai teisės aktai, nei jų aiškinimo ir taikymo taisyklės neįtvirtina tokių padarinių, kad turėtų būti vertinami kaip savaime negaliojantys ar neteisėti tokie įskaitymai, dėl kurių pagrįstumo „neišvengiamai kils teisminis ginčas“. Priešingai, pavyzdžiui, jau nurodyta kasacinio teismo nutartimi nagrinėtoje byloje ir buvo sprendžiamas ginčas, kai dėl atlikto įskaitymo kilo šalių teisminis ginčas. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kuriais apeliuojama į tai, kad atsakovo atliktas įskaitymas pripažintinas negaliojančiu jau vien dėl to, kad atsakovo reikalavimas (atlyginti žalą-nuostolius) nebuvo akivaizdus ar aiškiai apibrėžtas ir kad dėl tokio atsakovo reikalavimo dar įskaitymo atlikimo metu egzistavo šalių ginčas. Darytina išvada, kad kilus šalių ginčui dėl atlikto įskaitymo pagrįstumo, į šios bylos nagrinėjimo ribas patenka ir aplinkybės, susijusios su atsakovo įskaityto reikalavimo (atlyginti nuostolius-žalą) pagrįstumu.

Dėl patalpų užliejimo priežasčių-mechanizmo

Nagrinėdamas šalių argumentus dėl patalpų užliejimo priežasčių-mechanizmo, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovai tik žodiniais paaiškinimais įrodinėjo savo argumentus, kad patalpos buvo užlietos pakilus gruntiniam vandeniui ir kad vanduo skverbėsi per rūsio grindis. Pažymėtina, kad šių ieškovų argumentų nepatvirtino net ieškovų iniciatyva apklausiamas specialiųjų žinių turintis liudytojas D. K., kuris nurodė, kad jam apžiūrint patalpas jų sienos buvo sudrėkusios, kad pastato perimetro sienos buvo paveiktos drėgmės ir kad ant grindų esant linoleumo dangai liko nežinoma grindų būklė. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad atsakovų pateiktos nuotraukos patvirtina, jog vanduo pateko per nufotografuotą vietą sienoje. Šio ieškovų kviesto liudytojo parodymai, teismo vertinimu, nė kiek nepaneigia, bet netgi patvirtina atsakovo iniciatyva apklausto kito specialių žinių turinčio liudytojo M. V. parodymus, kad pagal užfiksuotus padarinius (vandens paliktus pėdsakus) darytina išvada, jog vanduo pateko per rūsio sienas. Pažymėtina, kad šią savo išvadą liudytojas pagrindė logiškais-nuosekliais paaiškinimais, jog:

- vandens židiniai buvo taškiniai (t. y. vanduo skverbėsi per „silpnas“ vietas sienose);

- jei kiltų gruntinis vanduo, tai jam reikėtų išorinio spaudimo tam, kad jis prasiskverbtų į vidų;

- grindų danga (linoleumas ir klijai) kylant vandeniui iš apačios atšoktų, tačiau ji liko nepaveikta;

- sienų ir grindų sandūrose (kur galėtų skverbtis gruntinis vanduo) trūkumų nepastebėta.

Be to, kad vanduo skverbėsi būtent per sienas, o ne per grindis, nurodė ir užliejimo metu patalpose buvusi bei užliejimo padarinius tiesiogiai šalinusi liudytoja L. B.. Atsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes ir jų interpretavimą, teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad patalpas užliejo vis dėlto iš žemės paviršiaus besismelkiantis (o ne gruntinis) vanduo ir kad į patalpas jis pateko būtent per „silpnąsias“ (nekokybiškai hidroizoliuotas) rūsio sienų vietas Dėl to darytina išvada, kad rūsio sienos vis dėlto turėjo hidroizoliacinio pobūdžio trūkumų.

Nagrinėdamas šalių argumentus, kam tenka atsakomybė už pastato sienų (o vertinant ieškovų argumentus, – ir už grindų) tinkamą hidroizoliaciją, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pastato statybos pradėtos 2010 metais, o statybos pabaigtos 2011 metais (T. 1, p. 22). Tuo metu galiojusio ir vis dar galiojančio aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 139 punkto 1, 3, 4, 5 ir 7 papunkčiuose nustatyta, kad <užtikrinant pastato apsaugą nuo drėgmės>:

- pastatas turi būti suprojektuotas ir pastatytas taip, kad atmosferos krituliai, gruntiniai ir paviršinis vanduo, buitinis vanduo pastate bei vandens garai to pastato ore nekeltų pavojaus sveikatai ir pastato konstrukcijų būklei;

- pašalinant nuo žemės paviršiaus aplink pastatą paviršiaus vandenis (nuvedant juos į nuotekų šalinimo sistemą);

- pašalinant gruntinių vandenų prasiskverbimo į pastatą, galimybę, įrengiant vamzdinį ar kito tipo drenažą;

- apsaugant nuo kenksmingos drėgmės pastato pamatus, perdangas, sienas, apatinio aukšto konstrukcijas;

- apsaugant nuo kenksmingos drėgmės sienų ir fasadų dangą, langus, duris, vėdinimo sistemų dalis, konstrukcines siūles, inžinerinių tinklų įvadų vietas, sienas kertančiais ar prie jų pritvirtintas detales.

Pabrėžtina, kad pacituotos teisės normos įtvirtina ieškovų (kaip pastato savininkų ir (arba) kaip su pastato statytojais susijusių asmenų) atsakomybę ne tik už paviršinio, bet ir už gruntinio vandens prasiskverbimą į pastatą (reglamento 139.4 punktas). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad netgi pasitvirtinus ieškovų versijai, jog į patalpas prasiskverbė gruntinis (o ne paviršinis) vanduo, tai ši aplinkybė taip pat nepaneigtų ieškovų atsakomybės už išnuomoto pastato trūkumus. Pabrėžtina ir tai, kad ši ieškovų atsakomybė kyla už visą sutartinių nuomos santykių laikotarpį, t. y. nuo pat šių santykių pradžios, o ne tik nuo patalpų pirmojo užliejimo (kai subjektyviai paaiškėjo pastato hidroizoliacijos trūkumai), nes pareiga užtikrinti tokio pobūdžio trūkumų nebuvimą pastato savininkui (statytojui) atsiranda nuo pat pastato statybų pabaigos (ar bent jau nuo šalių nuomos santykių pradžios). Dėl to, teismo vertinimu, neturi reikšmės ta aplinkybė, kad aptariami pastato trūkumai subjektyviai paaiškėjo (tik) po pirmojo patalpų užliejimo; atitinkamai neturi reikšmės ir ta aplinkybė, buvo ar nebuvo realių galimybių po pirmojo užliejimo išvengti antrojo užliejimo arba bent jau sumažinti antrojo užliejimo neigiamus padarinius. Šiame kontekste svarbi ir ta aplinkybė, jog, anot Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, 2017 m. liepos 11-12 dienomis iškrito 45,4 mm kritulių kiekis, t. y. beveik trečdaliu mažiau negu 2017 m. birželio 29 d. iškritę 63,9 mm (T. 2, p. 49). Tai reiškia, kad jeigu pastatas neturėtų hidroizoliacinių trūkumų, tai antrojo užliejimo metu į rūsį būtų prasiskverbę mažiau vandens, tačiau įvyko priešingai. Remdamasis nurodytų motyvų visuma, teismas sprendžia, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti ieškovų sutartinę atsakomybę už išnuomoto pastato trūkumus šalių sutarties 5.1.1 ir 5.1.6 punktų prasme.

Nors atsakovas savo atsikirtimus grindė ir Civilinio kodekso 6.485 straipsnio nuostatomis, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiame straipsnyje įtvirtintos specialiosios nuomininko teisių gynimo priemonės, kurios neįtvirtina nuomininko teisių į žalos-nuostolių atlyginimą dėl apgadinto nuomininko turto. Šiame kontekste pabrėžtina, kad paaiškėjus išnuomoto daikto (šiuo atveju – pastato) trūkumams, įskaitant ir tuos trūkumus, apie kuriuos nuomotojas (šiuo atveju – ieškovai) nežinojo, atsakovas turėtų teisę (tik): 1) reikalauti, kad ieškovai neatlygintinai tuos pastato trūkumus pašalintų arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį (kiek tai susiję su pastato trūkumais, tačiau ne su ieškovų patirta realia žala-nuostoliais), arba atlygintų atsakovui pastato trūkumų pašalinimo išlaidas (kurių šiuo atveju atsakovas nešalino, todėl ir nepatyrė tokių išlaidų); 2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas (tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas išskaičiavo patirtą žalą-nuostolius, o ne pastato trūkumų šalinimo išlaidas, kaip tokias). Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad atsakovo nurodytas Civilinio kodekso 6.485 straipsnis ginčo santykiams netaikytinas.

Dėl įskaitytos žalos-nuostolių dydžio

Įrodinėdamas atlikto įskaitymo (patirtos žalos-nuostolių) dydžio pagrįstumą, atsakovas pateikė lenteles, kuriose yra nuorodų į tam tikrų daiktų (baldų, kilimų, prietaisų ir kt.) kainas tam tikrose parduotuvėse. Nors ir yra pagrindas sutikti su ieškovais, kad atsakovas tiek šalių ikiteisminiuose santykiuose, tiek ir iškėlus šią civilinę bylą teikė formaliai skirtingas lenteles (T. 1, p. 16 (šis puslapis bylos apyraše neįskaitomas, tačiau matomas Liteko bylos kortelėje Excel formatu kaip ieškinio priedas „3b. reikalavimo priedas“), 128, T. 2, 4-5), tačiau, teismo vertinimu, atsakovas nėra teisiškai ribojamas laiko prasme teikti įrodymus, susijusius su žalos-nuostolių dydžiu, t. y. netgi teisminio bylos nagrinėjimo metu pateikti įrodymai negali būti vertinami kaip pateikti pavėluotai.

Nagrinėjant šalių ginčą dėl įskaitytos žalos-nuostolių dydžio, būtina pažymėti, kad Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, jog jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Įgyvendindamas šią kodekso normą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas pateikė pakankamai įrodymų (liudytojos L. B. parodymai, fotonuotraukos), patvirtinančių daiktų apgadinimo mastą. Šia prasme liudytoja nurodė, kad dėl užliejimo teko išmesti vilnonį kilimą, kuris prieš tai buvo džiovinamas savaitę, medinių (medžio drožlių) baldų apatinės dalys išpūstos dėl drėgmės poveikio, daugelis tokių baldų vis dar stovi, kol nejudinami, tačiau pajudinami tokie baldai subyra; vandens paveikta garso kolonėlė vis dar veikia, tačiau veikia jau su trukdžiais. Nurodytus liudytojos parodymus, teismo vertinimu, pakankamai patvirtina ir atsakovo pateiktos nuotraukos (T. 1, p. 140, 145, 148; T. 2, p. 6-10, 27-34, 38-39, 45), kuriose aiškiai matyti vandens apgadinti kilimai, čiužiniai, baldų apatinės dalys. Nors ieškovai formaliai ir teisūs teigdami, jog šie daiktai dar neišmesti ir faktiškai naudojami, tačiau akivaizdu, kad šis ieškovų argumentas nepaneigia daiktų apgadinimo fakto. Akivaizdu ir tai, kad daiktų apgadinimas lemia atsakovo žalą-nuostolius, nes tokių apgadinimų nėra jokio pagrindo vertinti kaip mažareikšmių-nereikšmingų. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo įrodytas daiktų apgadinimų mastas akivaizdžiai patvirtina bent jau gerokai sutrumpėjusį šių daiktų naudojimo laikotarpį (net ir tinkamai naudojami apgadinti daiktai gali bet kada sugriūti-subyrėti) ir (arba) gerokai sumažėjusias-apribotas daiktų panaudojimo galimybes-funkcionalumą (netinkamai veikianti garso kolonėlė, ribotos galimybės perstatyti baldus). Remdamasis šiais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kuriais apeliuojama į atsakovo galimybes toliau naudotis apgadintais daiktais ir žalos, kaip tokios, nebuvimą.

Viena vertus, teismas sutinka su ieškovų argumentais, kad atsakovas nepateikė įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių jo nurodomas kainas, egzistavusias būtent įskaitymo metu. Kita vertus, pažymėtina, kad ieškovai neteigė, jog šiuo atveju turėtų būti taikomas koks nors nusidėvėjimo koeficientas, kad užliejimo metu apgadinti daiktai jau būtų pasenę (nusidėvėję) ir kad negalėtų būti taikomos naujų daiktų kainos. Atsižvelgdamas į tai ir paisydamas šalių rungimosi principo, juolab kad nagrinėjamo ginčo šalys vertintinos kaip verslininkai, teismas neperžengia šalių reikalavimais bei atsikirtimais apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų (CPK 12, 13, 178, 265 straipsniai) ir nesiima savo iniciatyva nagrinėti apgadintų daiktų būklės (nauji ar nusidėvėję daiktai). Vertindamas atsakovo lentelėse nurodytus duomenis apie patirtos žalos dydį, teismas sprendžia, kad nurodytos daiktų kainos iš esmės atitinka panašaus pobūdžio daiktų kainų lygį (juolab kad ieškovai ir neteigė-neįrodinėjo, jog atsakovo nurodytos kainos turėtų būti iš esmės mažesnės). Pažymėtina ir tai, kad šalių ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu ieškovai taip pat nekėlė ginčo dėl atsakovo nurodomos žalos dydžio, posėdžių metu ieškovai neneigė atsakovo nurodomų aplinkybių, kad ieškovai po užliejimo lankėsi patalpose, matė (galėjo ir turėjo matyti) apgadinimų mastą, be to, atsakydamas į atsakovo reikalavimą atlyginti žalą, ieškovas nurodė apie galimybę šalims sutarus padengti žalos dalį. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad atsakovas pakankamai prieinamomis (ekonomiškai adekvačiomis) priemonėmis įrodė atlikto įskaitymo (žalos-nuostolių) dydį.

Apibendrindamas nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškovai vis dėlto atsakingi už atsakovo turtinę žalą, kilusią dėl išnuomoto pastato netinkamos hidroizoliacijos, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu atsakovo atliktą įskaitymą. Dėl to ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas. Priimant sprendimą ieškinį atmesti, atsakovui iš ieškovų priteistina iš viso 1005 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 96 straipsnio 2 dalis; T. 2, p. 88-90, 169, 171, 175-177).

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Muzikija“, j. a. k. 147367552, iš ieškovų G. K.-Rastenienės, a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 1005 (tūkstantį penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 502,50 Eur (penkis šimtus du eurus 50 ct) iš kiekvieno ieškovo.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.