Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas dar su vienu asmeniu.

2.2. Be to, jam nebuvo užtikrintas privatumas dėl sanitarinio mazgu atitvėrimo sienele, taip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Privatumas buvo pažeistas ir maudantis duše, nes dušuose nebuvo pertvarų.

2.3. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė stresu, pažeminimu, depresija ir kitais nepatogumais. Taip pat ne kartą kreipėsi į psichologus. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 5 000,00 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų (privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu) Lukiškių TI-K, atlyginimo.

5. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

6. Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

7. Pasak pareiškėjo, jam kalint Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, taip pažeidžiant teisės aktus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pareiškėjas skunde nurodo laikotarpį nuo 2018 m. kovo 20 d. iki 2018 m. birželio 26 d., kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K. Bylos medžiaga patvirtina ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje yra užfiksuota, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 20 d. iki 2018 m. birželio 21 d. (bylos duomenimis, 2018 m. birželio 22 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus (b. l. 11–12)). Taigi ginčo laikotarpis nagrinėjamu atveju yra nuo 2018 m. kovo 20 d. iki 2018 m. birželio 21 d. (toliau – ginčo laikotarpis). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, todėl vadovausis jais, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą.

Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Mursič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus (b. l. 11–12), darytina išvada, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 78 paras. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m plotas pažeistas nebuvo. Patikrinus pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą iš bendro ploto atimant sanitarinio mazgo užimamą plotą, matyti, kad ginčo laikotarpiu taip pat nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo. Kadangi pareiškėjui Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, todėl skundo reikalavimas šiuo pagrindu nepagrįstas.

8. Pareiškėjas skunde nurodo, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas, naudojantis sanitariniais mazgais.

Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.

8.1. Nustatyta, kad vienas kameroje pareiškėjas buvo 7 paras iš 78 parų (b. l. 11–12). Kaip nurodė Lukiškių TI-K, kalinimo įstaigos gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Visgi šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje ir nors, sanitarinė zona nebuvo visiškai atskirta nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo privatumo trūkumo dėl kitų kalinių. Sutiktina su Lukiškių TI-K, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis tam, kad užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Esant įrengtai 1,5 m aukščio sienelei, tokia kontrolė ir įrengimas nepažeidžia asmens privatumo daugiau nei būtina kalinimo sąlygomis. Taigi pareiškėjo teisė į privatumą pažeista nebuvo tuo laikotarpiu, kai kameroje buvo vienas.

8.2. Pažymėtina, jog iš Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimo „Dėl M. Ž. skundo“ (b. l. 22–24) matyti, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 25 d. buvo kalinamas kameroje Nr. 255, kurioje įrengtos atskiros kabinos su durimis, 0,5 paros kartu su dar 3 asmenimis, tačiau tą pačią dieną pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 109, kurioje buvo kalinamas vienas (b. l. 11). Taip pat minėtame pranešime nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitarinio margo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo 2016 m. gruodžio mėn. buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, siekiant, kad jos pilnai uždengtų matomumą ir gerinant suimtųjų (nuteistųjų) kalinimo sąlygas bei jų privatumui užtikrinti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lukiškių TI-K (pareigūnams) privalu stebėti suimtuosius bei nuteistuosius su tikslu užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, bei įvertinęs tai, kad kamerose, kuriose pareiškėjas kalinamas, buvo įrengtos užuolaidos, be to, pareiškėjas 0,5 paros buvo kameroje, kurioje sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira patalpa su durimis, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį buvo kalinamas kartu su kitu asmeniu 70,5 paras, daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista 70,5 paros. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo argumentas pripažįstamas pagrįstu.

9. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumo, pareiškėjas taip pat teismo prašo atsižvelgti į tai, kad jo privatumas buvo pažeistas jam naudojantis dušu. Pasisakydamas dėl šio argumento, teismas pažymi, kad atsiliepime atsakovės atstovas nurodo, jog Lukiškių TI-K dušų patalpose yra įrengtos dušų pertvaros, taip siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą naudojantis dušu. Teismo vertinimu, toks dušų pertvarų (kurių, kaip nurodo atsakovės atstovas, aukštis – 1,6 m, o plotis – 1,2 m) įrengimas yra pakankamas privatumo užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad pareigūnai pagal teisės aktus privalo nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius (tiek per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, tiek maudantis duše), siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, o taip pat užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą kalinimo įstaigoje. Teismas tuo pačiu pastebi, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada pasireiškė pažeidimai dėl jo privatumo pažeidimo naudojantis dušu, nesukonkretinta, ar jis kreipėsi į įstaigos administraciją dėl šio pažeidimo ir pan. Pažymėtina, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.

10. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K kameros buvo avarinės būklės: joje veisėsi pelėsis, buvo drėgna, neveikė ventiliacija, rūdijo lovos.

Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma. Atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo reikalavimas šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą, kuris atlieka valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Pastebėtina, jog pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai dėl bendros kamerų būklės yra itin abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė nei kamerų numerių, kuriose pasireiškė minėti pažeidimai, nei laikotarpių, kada buvo laikomas netinkamose kamerose, nei kitų aplinkybių, kurios leistų identifikuoti ir nustatyti galimus pažeidimus. Pažymėtina, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais. Todėl, teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų atmestini.

11. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

12. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo pažeidimas, naudojantis sanitariniu mazgu (70,5 paras pareiškėjui kalint kameroje kartu su dar vienu asmeniu) sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau iš byloje esančių medicininių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui minėti išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių sveikatos sutrikimų ar kitų sunkių pasekmių. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 106,00 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 106,00 Eur (vieną šimtą šešis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.