Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artrūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės (pranešėja) ir Viginto Višinskio,

rašytinio teismo proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės ,,Stilsas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-295-194/2007 pagal ieškovo Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės „Stilsas“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,LADG“ dėl kilnojamųjų daiktų išreikalavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teismas ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad šalių ginčui CK 6.345 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos netaikytinos. Kadangi atsakovui UAB ,,LADG“ Šiaulių apygardos teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartimi iškelta bankroto byla, todėl byloje taikytinos Įmonių bankroto nuostatos (toliau – ir ĮBĮ). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto reikalavimus, iškėlus įmonei bankroto bylą, visų neįvykdytų prievolių vykdymas pagal sandorius sustabdomas. Taip pat sustabdomas atsiskaitymas bei kiti mokėjimai pagal prievoles, draudžiama vykdyti visas finansines ir kitas prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad ieškovas Lietuvos ir Vokietijos UAB „Stilsas“ įtrauktas į kreditorių sąrašą. Patvirtintas kreditorinis reikalavimas – 11 531,34 Lt (b.l. 12-16). Teismas taip pat pažymėjo, kad iš pateikto į bylą priėmimo – perdavimo akto matyti, kad automobilinės galinės padangos, kaip atskiri daiktai, atsakovo administratoriui nebuvo perduoti, o perduotos transporto priemonės su ratais komplekte, kaip visuma. Teismas laikė, kad tam tikro turto ar daiktų atskyrimas ir jų perdavimas vienam iš kreditorių, kuris pagal ĮBĮ nuostatas yra tik trečios eilės kreditorius, pažeistų pirmos ir antros eilės kreditorių, su kuriais neatsiskaityta, interesus.

Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia šiais argumentais:

1. Nepagrįsta teismo išvada, kad šalių ginčui netaikytinos CK 6.345 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos, nes atsakovas yra bankrutuojanti įmonė. Teismas neatsižvelgė į CK 1.3 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nenurodė CK normos, kuri, sprendžiant kilusį ginčą, suteiktų pirmenybę ne CK normoms, bet Įmonių bankroto įstatymui.

2. Teismas neatsižvelgė į CK 6.345 straipsnio 2 dalyje reglamentuotą atvejį, kai pirkėjui, šiuo atveju atsakovui, iškelta bankroto byla bei paskirtas administratorius, ir pardavėjas negali išreikalauti daiktų už kuriuos nesumokėta tik tuo atveju, jeigu per protingą terminą pirkėjo administratorius pasiūlo sumokėti kainą. Kadangi atsakovo administratorius atsisakė sumokėti už padangas, apeliantas pagal CK 6.345 straipsnio 2 dalį turi teisę išreikalauti iš atsakovo daiktus (automobilio padangas) už kuriuos nesumokėta.

3. Teismas neatsižvelgė į byloje pateiktus dokumentus, kad apeliantas prašė UAB ,,LADG“ bankroto byloje patvirtinti tik 4 615,33 Lt kreditorinį reikalavimą, o dėl teismo nutarties, kuria jis (apeliantas) įtrauktas į bankrutuojančios UAB ,,LADG“ kreditorių sąrašą su 11 531,34 Lt kreditoriniu reikalavimu, pateiktas atskirasis skundas.

4. Teismo nurodyti faktai apie tai, kad atsakovo pateiktas turto priėmimo – perdavimo aktas įrodo, kad bankroto administratoriui automobilio padangos nebuvo perduotos, o buvo perduotos transporto priemonės su ratais komplekte, kad padangos negali būti atskirtos, nes turtas yra valdomas vientisas ir negali būti iškomplektuotas, apelianto nuomone, nepaneigia CK 6.345 straipsnio šioje byloje taikymo.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą CPK 318 straipsnyje nustatyta tvarka negautas.

Apeliacinis skundas nepatenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

Apeliantas kildina reikalavimą iš pirkėjo pareigos, atsiradusios tarp šalių sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, nevykdymo, t.y. atsisakymo sumokėti už nupirktą ir perduotą prekę (automobilio padangas). Reikalavimą grindžia faktinėmis aplinkybėmis ir CK 6. 345 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis.

Iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad šalys 2006 m. lapkričio 14 d. ir 2006 m. lapkričio 30 d. sudarė aštuonių 6 916,01 Lt vertės automobilio padangų pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurias abi šalys įgijo neatskiriamai susijusias ir sąlygojančias viena kitą subjektines teises ir pareigas, t.y. pardavėjas įsipareigojo perduoti daiktus (padangas) pirkėjui (atsakovui), o pirkėjas įsipareigojo juos (daiktus) priimti ir už juos sumokėti daiktų kainą per sutartyse nustatytus terminus (CK 6.305 str. 1 d., 6.317 str. 1 d. ir 6. 344 str. 1 d.). Ieškovas (pardavėjas) daiktus perdavė ir dėl to ginčo byloje nėra (b. l 3 ir 4), tačiau atsakovas (pirkėjas) neįvykdė įsipareigojimo sumokėti už priimtą daiktą ne tik nustatytais terminais (iki 2006 m. gruodžio 4 d. ir 2006 m. gruodžio 30 d.), bet ir iš viso atsisakė tokią pareigą įvykdyti. Byloje nustatyta, kad atsakovas UAB ,,LADG“ tapo nemokus ir dėl to 2007 m. vasario 5 d. jam iškelta bankroto byla (b. l 22-23). Taip atsakovas įgijo bankrutuojančios bendrovės statusą. Civilinis kodeksas įmonės bankroto klausimų nereglamentuoja. Bankroto bylos proceso eigą, bankroto bylos iškėlimo pagrindus, skolininko nuosavybės teisių apribojimus, įmonės finansinių prievolių įvykdymą ir t.t. reglamentuoja specialus Įmonių bankroto įstatymas, kurio turinys apima ir procesinės, ir materialinės teisės normas. Šio įstatymo normų prioritetas kitų įstatymų nuostatų atžvilgiu įtvirtintas ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje, konstatuojant, kad kitų įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Įmonių bankroto proceso paskirtis – apsaugoti nemokios įmonės interesus ir maksimaliai užtikrinti tokios įmonės kreditorių interesų apsaugą bei kreditorinių reikalavimų patenkinimą, todėl Įmonių bankroto įstatymo normos imperatyviai reglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto režimą – įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (ĮBĮ 10 str. 7 d.). Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p.). Šioje teisės normoje įtvirtintas draudimas perimti įmonės nuosavybės teisės objektą. CK 4.47 straipsnis nustato nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, ir vienas iš pagrindų nuosavybės teisei įgyti yra sandoris (CK 4.47 str. 1 p.). Bylos šalys sudarė dvišalį sandorį – automobilio padangų pirkimo – pardavimo sutartį, kurios tikslas buvo perduoti sutarties objektą (padangas) pirkėjui (atsakovui) ir už tai gauti pardavėjui nustatytą pinigų sumą. Daiktų perdavimas atsakovui įvyko, o įgijęs daiktą jis (atsakovas) įgijo į jį (daiktą) ir nuosavybės teisę (CK 4.49 str. 1 d.). Tačiau atsakovui (pirkėjui) neįvykdžius savo subjektinės pareigos prievolėje – nesumokėjus ieškovui (pardavėjui) sutartyje sulygtos daikto kainos, ieškovas (pardavėjas) siekia šį daiktą išreikalauti iš atsakovo. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinį santykį (ginčas kilęs iš prievolių teisės), sprendžia, kad atsakovui įgijus ginčo daiktus teisėtai ir vykstant įmonės (skolininko) bankroto procedūrai, bankrutuojančiai įmonei priklausantis turtas negali būti perduotas kreditoriui kitaip nei nustatyta Įmonių bankroto įstatyme. Kreditoriai turi subjektinę teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti jų (kreditorių) naudai prievoles ir įsipareigojimus, tačiau neturi privilegijų vieni prieš kitus. ĮBĮ nustato įmonės turto pardavimo tvarką ir kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (ĮBĮ 34, 35 str.) ir šios tvarkos privalu laikytis.

Byloje nustatyta, kad ieškovas yra trečios eilės kreditorius. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo turto perdavimas ieškovui (apeliantui) pažeidžiant kreditorių reikalavimų eiliškumą, pažeistų kitų kreditorių (pirmos, antros eilės ir kt.) teises ir teisėtus interesus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas konstatuotoje situacijoje nėra tinkamas ir pažymi, kad ieškovas turėtų teisę pareikšti daiktinį teisinį reikalavimą pažeidėjui (kad ir bankrutuojančiam), kuris nėra su daiktinių teisių savininku sutartiniuose ar kitokiuose prievoliniuose teisiniuose santykiuose ir kuris valdo savininko turtą neteisėtai, t.y. paėmęs prieš savininko valią (vindikacinis ieškinys). Tačiau tokių faktinių aplinkybių byloje nenustatyta (CK 1.138 str.).

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad sprendžiant kilusį ginčą turi būti suteikta pirmenybė Civilinio kodekso, o ne Bankroto įstatymo normoms. CK 1.1 straipsnio 1 dalis nustato, kad jis (CK) reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius neturtinius, taip pat šeimos santykius, o įstatymų nustatytais atvejais – ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Kitiems santykiams (kaip nurodoma šio straipsnio 2 dalyje), taip pat ir tiems, kuriuos reglamentuoja vešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Nors Įmonių bankroto įstatymu sprendžiami turtiniai interesai, tačiau imperatyvinis teisinio reguliavimo metodas (teisės normose įtvirtinti teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos, atsakomybė, pasirinkimo laisvės ribojimas, leidimai ir draudimai, bankroto procedūros administravimas ir kontrolė) leidžia priskirti šį įstatymą (Įmonių bankroto įstatymą) viešajai teisei. O, kaip jau minėta, viešosios teisės reguliuojamiems santykiams Civilinio kodekso normos netaikomos.

Kiti apeliacinio skundo argumentai (kreditorinio reikalavimo dydis, patenkinimo būdas ir pan.) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tai spręstina skolininko bankroto byloje.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, teisingai įvertino bylos įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų ir padarė pagrįstą išvadą apie ieškovo reikalavimo nepagrįstumą(CPK 183, 185 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.),

Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 263 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.