Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.

Iš D. P. ir M. P. buvo solidariai priteista: A. Š. – 1250 Lt, V. P. M. – 62 276,16 Lt nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas M. P. bei išteisintas A. O., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 28 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalis dėl M. P. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

M. P. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas;

iš nuosprendžio pašalinta D. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe;

iš nuteistojo D. P. priteista: A. Š. – 1250 Lt, V. P. M. – 62 276,16 Lt nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio 2 d., nuo 8.15 iki 17.00 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, atvyko prie V. P. M. namo, esančio Vilniuje, ,,duomenys neskelbtini“, tyčia sudaužė 1058,92 Lt vertės lauko šviestuvą, laužtuvu išlauždamas tyčia sugadino lauko terasos stumdomas duris, padarydamas 6760,60 Lt turtinę žalą, įsibrovė į namo vidų ir iš ten slapta pagrobė V. P. M. didelės vertės įvairaus turto už 67 871 Lt (moteriškus triušio kailinius, kompaktinių diskų grotuvą su garso kolonėle, šešis įvairius paveikslus ir kt.) ir A. Š. 1250 Lt vertės įvairių auksinių papuošalų.

Be to, teismas neatsižvelgė į specialistų išvadas, kuriose konstatuota, kad įvykio vietoje neaptikta kasatoriaus avalynės pėdsakų, niekur nerasta ir pirštų antspaudų, taigi šie duomenys patvirtina, kad įvykio vietoje buvo kitas asmuo, o ne kasatorius. Ta aplinkybė, kad įvykio dieną kasatorius kalbėjo telefonu su broliu, nėra pagrindas įtarti jį vagyste, nes ir apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas M. P., nelaikė telefoninių pokalbių jo kaltę patvirtinančiu įrodymu. Kasatorius teigia, kad įvykio dieną ,,duomenys neskelbtini“ gatve važiavo norėdamas išvengti kamščių, kad kelias toje vietovėje geras, patvirtina prie apeliacinio skundo pridėtos nuotraukos. Teismas, atmesdamas D. N. ir A. O. parodymus, kad automobilyje rasti įrankiai priklausė D. N. tėvui, vadovavosi prielaidomis ir spėjimais, todėl padarė prieštaringą išvadą, kad rastais įrankiais naudojosi kasatorius. Taigi abiejų instancijų teismai buvo šališki, nes įrodymus įvertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o tai vertintina kaip esminis BPK pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Taip pat kasatorius nurodo, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog iš nukentėjusiojo V. P. M. pagrobtas didelės vertės turtas, nes teismui nebuvo pateikti paveikslų įsigijimą patvirtinantys dokumentai. Teismas tiesiog patikėjo nukentėjusiojo sąžiningumu, kuris negalėjo paaiškinti, kodėl, pildydamas privalomą turto deklaraciją ir apdrausdamas turtą, nenurodė turintis šiuos paveikslus.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad abiejų instancijų teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kasatorius savo skunde nenurodo, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos, tačiau teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, nors iš esmės nesutinka su žemesnės instancijos teismų ištirtų įrodymų vertinimu (nepagrįstai atmesti jo parodymai, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas spėjimais ir prielaidomis, be to, tuos pačius duomenis dėl išteisintųjų įvertino kaip teisinančius, o dėl jo priešingai – kaip kaltinančius).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus šioje byloje duomenis, konstatavo, kad į V. P. M. namą įsibrovė ir jame buvusį didelės vertės svetimą turtą pagrobė D. P. ir M. P. Apkaltinamajame nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė įrodymus, paneigiančius jų kaltę. D. P. kaltė pagrįsta išteisintojo A. O. parodymais, kuris patvirtino, kad D. P. paskolino savo automobilį ,,VW Golf“; specialisto išvada, kad įvykio vietoje aptiktų padangų pėdsakus galėjo palikti šis automobilis; liudytojų T. E. ir B. E. parodymais, kurie įvykio rytą matė prie nukentėjusiojo namų stovintį automobilį ,,VW Golf“, užsirašė jo valstybinius numerius, ikiteisminio tyrimo metu T. E. atpažino D. P. kaip asmenį, sėdėjusį prie minėto automobilio vairo, be to, specialisto išvada, kad ant automobilyje ,,VW Golf“ rasto laužtuvo aptiktos pašalinės aliuminio lydinio dalelės yra tokio pat metalo, kaip ir dalelės, paimtos nuo V. P. M. namo durų staktos laužimo vietoje, o tarp dalelių, paimtų nuo durų staktos, rastos pašalinės rudžių dalelės (minėtas laužtuvas buvo korodavęs), be to, ant automobilio ,,VW Golf“ kilimėlių (taip pat ir bagažinės) rasta balkšvos spalvos akuotinių ir pūkinių šuns plaukų, tokių pat šuns plaukų buvo ir ant lipnių juostų, kuriomis nurinktos mikrodalelės nuo svetainės grindų įvykio vietoje ir nuo V. P. M. šuns, bei kitais įrodymais. Teismas motyvuotai atmetė D. P. parodymus, kad ,,duomenys neskelbtini“ gatvėje jis buvo tik trumpam atsitiktinai sustojęs, liudytojo D. N. ir išteisintojo A. O. parodymus, kad automobilyje buvę įrankiai priklausė D. N. mirusiam tėvui, kuris juos naudojo tvarkydamas kapavietes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė išsamius duomenis, pagrindžiančius pavogto turto kiekį ir jo vertę. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nusikalstamas veikas padarė D. P. ir M. P., bei dėl pavogto turto kiekio ir jo vertės teisingumą, tenkindamas nuteistojo D. P. gynėjo prašymus atliko įrodymų tyrimą, dar kartą įvertino įrodymus ir savo nuosprendyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl D. P. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra teisinga, o dėl M. P. – neteisinga, bei patvirtino pirmosios instancijos teismo išvados dėl pavogto turto kiekio ir jo vertės teisingumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad telefoniniai pokalbiai ir specialistų išvados yra įvertintos atsižvelgiant į surinktų įrodymų dėl kiekvieno kaltinamojo visetą, o ne kaip atskiri duomenys, juos teisinantys ar kaltinantys. Dėl nuteistojo D. P. telefoniniai pokalbiai ir specialistų išvados papildė bei patvirtino kitus surinktus byloje duomenis, kurių visetas sudarė pagrindą teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl jo kaltės, o dėl išteisintųjų, nesant kitų patikimų įrodymų, buvo nepakankami. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. O. dalyvavimas padarant nusikalstamas veikas neįrodytas, nes nepakanka tai pagrindžiančių duomenų, o apeliacinės instancijos teismas dėl tos pačios priežasties išteisino M. P. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis dėl jo pagrįstas spėjimais ir prielaidomis bei yra nemotyvuotas.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Kasaciniame skunde neteigiama, kad teismo sprendimas pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo D. P. skundo esminius argumentus dėl jo kaltės bei dėl pavogto turto kiekio ir jo vertės išsamiai patikrino ir pateikė motyvuotas išvadas, pagrįstas įrodymų visetu. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Taigi apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.

Kasacinės instancijos teismas priimtus bei įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas, kaip jau buvo minėta, patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistojo D. P. apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo, taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.

Teismų nuosprendžiais nustatyta, kad D. P., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, tyčia sugadino svetimą turtą, padarydamas 6760,60 Lt turtinę žalą, įsibrovė į namo vidų ir slapta pagrobė V. P. M. didelės vertės įvairaus turto už 67 871 Lt bei A. Š. turto už 1250 Lt, todėl šios veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį. Taigi pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas D. P. padarytoms nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai.

Nenustačius pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. P. kasacinį skundą atmesti.