- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-28
- Bylos Nr.
- 2K-215/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-1-00241-2009-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Rimantas Baumilas, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nukentėjusysis
- I. Ž.
- Nuteistasis
- A. J.
- Advokatai
- Rimas Andrikis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sergejaus Stulginskio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus laisvės atėmimu šešeriems metams.
Iš A. J. priteista 9746,38 Lt Valstybinei ligonių kasai.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nuosprendis pakeistas.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta įrodyta pripažinta aplinkybė, kad A. J. nukentėjusiajai I. Ž. nustatytus sužalojimus padarė ir spardydamas kojomis.
A. J., pripažintam kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose, taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, A. J. įpareigotas 100 valandų per 12 mėnesių neatlygintinai išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokuroro, palaikiusio kasacinį skundą ir prašiusio apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų ar su pakeitimu, sušvelninant nuteistajam paskirtą bausmę sankcijos ribose, nukentėjusiosios, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
n u s tatė:
A. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 14 d., apie 4.00 val., bute, esančiame ,,duomenys neskelbtini“, kilusio konflikto su sugyventine I. Ž. metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, mušdamas ją kumščiais į veidą, krūtinę, pilvą, dešinįjį klubą bei rankas, iš viso sudavė ne mažiau kaip 12 smūgių ir padarė nukentėjusiajai didelę poodinę kraujosruvą kairėje veido pusėje, kraujosruvas po kairės akies obuolio jungine, dešinės akies vokuose, abiejų lūpų vidiniame paviršiuje dešinėje pusėje, pasmakrio odos nubrozdinimą, poodinę kraujosruvą dešiniojo dilbio nugariniame paviršiuje, poodines kraujosruvas bei nubrozdinimus kairiojo žasto šoniniame paviršiuje ir dilbio nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimą dešiniojo klubo šoniniame paviršiuje, kairiojo raktikaulio lūžimą, kairės pusės V šonkaulio lūžimą ir kairiojo plaučio plyšimą su pneumatoraksu, pilvo sumušimą su tuščiosios žarnos plyšimu, plonosios žarnos pasaito plyšimu nuo klubinės žarnos, riestinės žarnos ir riestinės žarnos pasaito plyšimais, dėl to nukentėjusioji jautė didelį fizinį skausmą ir kančias. Dėl žarnų bei jų pasaitų plyšimų ir kairiojo plaučio plyšimo I. Ž. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, išsivystė totalinis pilvaplėvės uždegimas, klubinės žarnos segmento nekrozė, operacijos metu jai buvo pašalinta apie 50 cm klubinės žarnos, o nesuteikus kvalifikuotos medicinos pagalbos nuo patirtų sunkių sužalojimų I. Ž. būtų mirusi.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, juos iš dalies tenkino ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė – taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė A. J. švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje.
Tokį sprendimą šis teismas motyvavo tuo, kad A. J. padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu sunkaus sveikatos sutrikdymo pavojingumu, atsižvelgiant į nuteistojo padarytų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, kaltės rūšį, jo asmenybę, yra mažesnis. Nusikaltimas padarytas spontaniškai, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nesant išankstinės tyčios. Įvykis vyko tarp sugyventinių. Nuteistasis, sužalodamas nukentėjusiąją, nenaudojo kokių nors įrankių ar priemonių, specialiai pritaikytų žmogui žaloti. A. J. teisiamas pirmą kartą, apeliacinės instancijos teisme jis prisipažino, kad melavo pakeisdamas pirmojoje apklausoje duotus parodymus. Nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo ilgas laiko tarpas – treji metai; per šį laiką A. J. ir I. Ž. gyveno kartu, gavo kreditą, 2012 m. kovo 5 d. jį grąžino ir įvykdė visus skolinius reikalavimus, be to, nukentėjusioji devynis mėnesius dirbo Airijoje, o nuteistasis rūpinosi judviejų sūnumi. Šiuo metu nuteistasis dirba ir moka bankui kreditą. Nukentėjusioji dėl padarytų sužalojimų nejaučia liekamųjų reiškinių, skundų neturi, pas gydytoją lankosi retai, lėtinių ligų nediagnozuota, medikamentų nevartoja. Civilinis ieškinys byloje nepareikštas. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendė, kad, nepaisant to, jog A. J. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, bausmės tikslai gali būti pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, pritaikius jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę. Paskyrus A. J. bausmę, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje, ji neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, nuteistajam būtina suteikti galimybę įrodyti, jog jis suprato padaryto nusikaltimo sunkumą, išpirks savo kaltę neatlygintinai dirbdamas įstaigoje ar organizacijoje, besirūpinančioje pagalbos reikalingais žmonėmis.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu prokuroras prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. J. pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, skiriant įpareigojimą, numatytą BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punkte, ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nuosprendį, kuriuo A. J. paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nagrinėjamoje byloje nėra išimtinių aplinkybių, susijusių su nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio ir kaltininko asmenybės apibūdinimu, todėl skirti laisvės apribojimo bausmę už labai sunkų (beje, skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodoma, kad sunkų) nusikaltimą nebuvo teisinio pagrindo, tokia bausmė prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties. Apeliaciniame nuosprendyje išdėstyti motyvai yra nepakankami, neįtikinami ir neįrodo, kad BK 54 straipsnio 3 dalis pritaikyta tinkamai. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir pagrįstai nuteistajam paskyrė BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra artimas sankcijos vidurkiui, tačiau jo neviršija.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas didesnį dėmesį skyrė nuteistojo asmenybei, jo šeiminei padėčiai ir nukentėjusiosios sveikatos būklei, tačiau nevertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, apsiribodamas tik lakoniškais teiginiais. Teismas iš esmės nenurodė nė vienos išimtinės aplinkybės, kuri mažintų A. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą tiek, kad sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Šios instancijos teismas nevertino padaryto nusikaltimo labai sunkių, nukentėjusiosios mirtį galėjusių sukelti padarinių ir jų padarymo aplinkybių bei motyvų. A. J. nukentėjusiajai padarė labai sunkius sužalojimus, kurie, laiku nesuteikus kvalifikuotos medicinos pagalbos, galėjo sukelti jos mirtį, dėl kurių I. Ž. jautė stiprius skausmus ir dideles kančias, jai buvo atlikta sudėtinga operacija. Bylos duomenys patvirtina, kad nusikaltimą A. J. padarė brutaliai, itin žiauriai ir intensyviai smurtaudamas prieš šeimos narį (sugyventinę), savo vaiko motiną, būdamas Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų karininkas, o sunkius, pavojingus gyvybei sužalojimus sugebėjo padaryti net nenaudodamas jokių įrankių ar priemonių, todėl ši aplinkybė, vertinant ją kartu su kitomis bausmės skyrimui turinčiomis reikšmės aplinkybėmis, negali nulemti mažesnį padarytos veikos pavojingumą. Toks nepateisinamai itin žiaurus A. J. elgesys yra viena iš aplinkybių, kuri nulemia pakankamai griežtos bausmės paskyrimą. Teismas nevertino aplinkybių, kad labai sunkų nusikaltimą nuteistasis padarė būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nusikaltimas padarytas dėl menkavertės priežasties, kurios A. J. negalėjo nurodyti, nustatytos dvi veiką kvalifikuojančios ir užtraukiančios griežtesnę atsakomybę aplinkybės, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose, nėra nustatyta jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išskirtine aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą nuteistasis padarė spontaniškai ir dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Beje, šios išvados nemotyvavo. Teismo teiginys dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, nes pagal pirminius nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymus, kuriais rėmėsi teismai, nusikaltimo išvakarėse A. J. su nukentėjusiąja leido laiką bare, vartojo alkoholinius gėrimus, kilus konfliktui, I. Ž. viena išvyko namo, o nuteistasis grįžo vėliau, jautėsi stipriai apsvaigęs ir be jokios rimtos priežasties pradėjo smurtauti, keldamas didelį triukšmą. Taigi nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nusikaltimą nuteistasis padarė spontaniškai dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių.
Nuteistojo elgesio teismas iš esmės neanalizavo, t. y. nevertino nuteistojo elgesio prieš nusikaltimo padarymą (alkoholio vartojimas), nusikaltimo padarymo metu (itin žiaurus veikimo būdas, sukėlęs artimam žmogui sunkų ir pavojingą gyvybei sveikatos sutrikdymą, dėl kurio nukentėjusioji jautė stiprius skausmus, dideles kančias) bei nuteistojo elgesio iš karto po nusikaltimo padarymo, t. y. A. J., matydamas, jog nukentėjusioji yra sunkiai sužalota, kenčia didelius skausmus ir turėdamas suvokti, kad gali kilti dar sunkesnės, nepataisomos pasekmės, jokios pagalbos I. Ž. nesuteikė, greitosios medicinos pagalbos nekvietė, o kitos dienos rytą pasišalino iš buto. Medikus iškvietė pati nukentėjusioji nebegalėdama kęsti skausmų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas viena iš išimtinių aplinkybių pripažino tai, kad A. J. teismo posėdyje prisipažino melavęs pakeisdamas ikiteisminio tyrimo metu pirmoje apklausoje duotus parodymus. Beje, teismas nenustatė jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kasatorius pažymi, kad nors pirmoje apklausoje A. J. ir pripažino sužalojęs nukentėjusiąją, tačiau vengė nurodyti nusikaltimo padarymo aplinkybes, neįtikinamai paaiškindamas, kad jų neprisimena. Kitose apklausose ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje nuteistasis paneigė pirminius parodymus bei iškėlė gynybinę versiją, kad I. Ž. sužalojo nepažįstami asmenys, tuo akivaizdžiai siekdamas išvengti atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. J. pripažino sužalojęs nukentėjusiąją, tačiau vengė nurodyti tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes, teigdamas jų neatsimenąs. Be to, A. J. pateikė teismui prieštaraujančią bylos įrodymams savo pirminių parodymų pakeitimo priežastį, kad melagingą versiją, jog I. Ž. sužalojo nepažįstami asmenys šiai įvykio dienos naktį išėjus į parduotuvę, pasiūlė ir patarė jos laikytis nuteistojo gynėjas. Nors šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino ir nukentėjusioji, tačiau tokie A. J. parodymai dėl melagingos versijos atsiradimo aplinkybių prieštarauja bylos duomenims, o būtent liudytojos A. Š. parodymams, kuri paaiškino, kad versiją, jog nukentėjusiąją sužalojo nepažįstami asmenys, sugalvojo pati I. Ž. ir 2009 m. kovo 15 d., t. y. dar net neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui, prašė liudytojos laikytis jos. Šie duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad nuteistasis viso proceso metu nebuvo nuoširdus ir stengėsi visais būdais išvengti atsakomybės arba sušvelninti savo padėtį, todėl A. J. parodymai apeliacinės instancijos teisme negali būti laikomi išimtine aplinkybe.
Skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad po nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis visą laiką gyveno kartu su nukentėjusiąja, grąžino bankui kreditą, kol nukentėjusioji dirbo Airijoje augino jų sūnų, šiuo metu dirba, tik iš dalies apibūdina kaltininko asmenybę po nusikalstamos veikos padarymo, tačiau jos nerodo, kad šiai nusikaltimų kategorijai A. J. yra išskirtinai teigiama ir netipiška asmenybė. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, skirti jam neįprastą bausmę už padarytą labai sunkų nusikaltimą nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės negali nusverti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio ir kitų nusikalstamą veiką apibūdinančių aplinkybių. Aplinkybės, kad I. Ž. šiuo metu nejaučia padarytų jai sunkių sužalojimų liekamųjų reiškinių ir panašiai, yra susijusios tik su nukentėjusiosios sveikatos būklės apibūdinimu ir neturi esminės įtakos nei padaryto labai sunkaus nusikaltimo, nei jį padariusiojo asmenybės pavojingumo laipsniui nustatyti, todėl jos taip pat be jokio pagrindo pripažintos išskirtinėmis.
Taip pat kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje išskirtine aplinkybe, lemiančia švelnesnės bausmės paskyrimą, paprastai pripažįstamas ne praėjęs ilgas laiko tarpas nuo nusikalstamos veikos padarymo, o nepateisinamai ilgas baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Šios bylos nagrinėjimas ilgiausiai užtruko apeliacinėje instancijoje (nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d.), tačiau dėl objektyvių priežasčių, nes teismas 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, dėl to bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. Dėl objektyvių priežasčių užtrukęs bylos nagrinėjimas nelaikytinas nepateisinamai ilgu ir nevertintinas kaip išskirtinė aplinkybė. Be to, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjęs ilgas laiko tarpas nenusveria kitų bylos aplinkybių, rodančių A. J. padaryto labai sunkaus nusikaltimo pakankamai didelį pavojingumo laipsnį, kuris kartu parodo ir jį padariusio kaltininko pavojingumą. Šioje byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, todėl už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta laisvės apribojimo bausmė šiuo atveju iškreipia bausmės paskirtį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtoji šešerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, neprieštarauja BK straipsnių, reglamentuojančių bausmių skyrimą, nuostatoms.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011, 2K-390/2011, 2K-137/2013 ir kt.).
Pažymėtina, kad BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumo tikslą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Iš tikrųjų nuteistojo A. J. padaryta nusikalstama veika priskirta labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, padaro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatskiriamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje.
Patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, kolegija pažymi, kad prokuroro kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo pateikto nuteistojo A. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir jo asmenį apibūdinančių aplinkybių visumos vertinimo, kurio pagrindu pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Nusikaltimas padarytas prieš šeimos narį – nukentėjusiąją I. Ž., su kuria nuteistasis A. J. bendrai gyvena neįregistravęs santuokos ir turi mažametį vaiką. Nors tai yra kvalifikuojanti nuteistojo nusikalstamą veiką aplinkybė, šioje byloje, atsižvelgiant į pačios nukentėjusiosios poziciją ir besitęsiančią partnerystę bei galimą jos perėjimą į santuoką, ši aplinkybė yra labai svarbi užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Iš bylos duomenų ir nukentėjusiosios paaiškinimų matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusioji tebegyvena kartu, ruošiasi įregistruoti santuoką, augina mažametį vaiką, kuris šių metų rudenį pradės lankyti mokyklą. Nukentėjusioji kaip nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teismuose, taip ir šiuo metu yra tos nuomonės, kad nuteistajam skirtina nesusijusi su laisvės atėmimu bausmė. Būtent dėl neteisingo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo A. J. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, ji buvo padavusi apeliacinį skundą. Esant tokioms aplinkybėms, laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nes tai turėtų neigiamos įtakos tiek pačios nukentėjusiosios, tiek ir bendro su nuteistuoju mažamečio vaiko ateičiai. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, teisingai atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad nukentėjusioji dėl padarytų sužalojimų nejaučia liekamųjų reiškinių. Pagrįstai atsižvelgta ir į ilgą laikotarpį nuo nusikaltimo padarymo (treji metai), kuris šiuo metu dar ilgesnis (ketveri metai).
Vertindamas nuteistojo asmenybę, teismas rėmėsi bylos duomenimis, kurie iki ir po nusikalstamos veikos jį apibūdina vien tik teigiamai. Dėl to kolegija, priešingai negu teigia kasatorius, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nusikaltimas padarytas nesant išankstinės tyčios, spontaniškai. Tokiai išvadai padaryti nekliudo ta aplinkybė, kad nei nukentėjusioji, nei nuteistasis nenurodo konflikto, dėl kurio nuteistasis sužalojo nukentėjusiąją, ištakų. Dėl padaryto nusikaltimo netekęs atitinkančios jo užsienyje įgytą išsilavinimą prestižinės tarnybos Karinėse jūrų pajėgose, nuteistasis A. J. susirado kitą darbą, nukentėjusiajai kurį laiką išvykus uždarbiauti į užsienį, liko auginti jų sūnų. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis preciziškai vykdo teismo, paskyrusio jam laisvės apribojimo bausmę, nustatytus įpareigojimus. Kasacinės instancijos teismui pateikti duomenys, kad iš teismo paskirtų 100 valandų neatlygintinų darbų šiuo metu jis jau yra išdirbęs 82 valandas. Taigi ir nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys atitinka BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas.
Kolegija daro apibendrinančią išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, sušvelnindamas nuteistajam A. J. pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro kasacinį skundą.