Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4804-1003/2016 pagal ieškovės E. D. ieškinį atsakovui T. D. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, byloje išvadą teikianti institucija – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Byloje kilo ginčas dėl skundžiama nutartimi nustatytos atitinkamos bendravimo su vaiku tvarkos.

9. CPK 144 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas. Jis yra būtinas, siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai, atlikdami šias pareigas, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

10. Bylos duomenys patvirtina, kad Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi nepilnamečio vaiko V. D., gim. (duomenys neskelbtini), laikiną gyvenamąją vietą nustatė su ieškove. Atsakovas teismo prašė nustatyti laikiną jo ir sūnaus V. D. bendravimo tvarką. Skundžiama nutartimi teismas iš dalies tenkindamas atsakovo prašymą nustatė laikiną atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką.

12. Apeliantė nesutinka su teismo nustatyta atsakovo bendravimo su sūnumi tvarka, iki bus priimtas sprendimas byloje, įsitikinusi, kad ji neatitinka mažamečio vaiko interesų. Teigia, kad tokio amžiaus vaikui reikalingas dienos režimas, tinkamas poreikių tenkinimas, stabili aplinka, 1,5 metų vaikas negali 6 valandas iš eilės bendrauti su atsakovu. Be to, tokio amžiaus vaikas negali bendrauti su tėvu telekomunikacijų priemonėmis (internetu, telefonu) valandą laiko. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka.

13. Šiuo atveju teisi apeliantė teigdama, kad 1 metų 6 mėnesių amžiaus vaikas turi įprastą nusistovėjusį dienos (valgymo, miego, ugdymo ir pan.) režimą, yra įpratęs prie įprastinės priežiūros grafiko, stabilios aplinkos. Tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad tėvo ir sūnaus bendravimas pagal teismo nustatytą laikiną tvarką vyksta motinos E. D. gyvenamojoje vietoje arba, jos sutikimu, – kitoje abiem šalims priimtinoje vietoje, todėl dienos režimas ir stabili aplinka šiuo atveju nepažeidžia mažamečio vaiko interesų. Maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas (CK 3.175 str. 2 d.) nustatant bendravimo tvarką reiškia, kad tėvui (motinai), negyvenančiam kartu su vaiku, neturi būti daromi apribojimai bendrauti su vaiku (dėl vietos, būdo, sąlygų ir pan.), jeigu tai nereikalinga vaiko interesams apsaugoti. Byloje nėra duomenų apie netinkamą tėvo valdžios naudojimą sūnaus atžvilgiu. Todėl apeliantė nepagrįstai apeliuoja į vaiko režimo pažeidžiamumą ir šią aplinkybę teismas vertina pareigos užtikrinti tėvo ir mažamečio sūnaus nenutrūkstamą ryšį kontekste. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant ir kt., yra lygi. Šiuo atveju nustatyta sūnaus ir tėvo bendravimo tvarka nėra pakankamai intensyvi, kad užtikrintų atsakovui tėvo teisių ir pareigų įgyvendinimą visa apimtimi, nes atsakovas į Lietuvą grįžtą tik kartą per mėnesį. Atkreiptinas apeliantės dėmesys ir į tai, kad siekiant, kad tarp sūnaus ir atsakovo toliau formuotųsi emocinis ryšys, vaiko ir tėvo bendravimas turi vystytis nuolat. Apeliantė nesutinka ir su teismo nustatyta bendravimo tvarka, kad atsakovas gali bendrauti tik laikino atvykimo į Lietuvą metu. Tačiau šiuo metu susiklosčiusi situacija lemia, jog nepilnametis šalių vaikas iš esmės visą savo laiką bendrauja su motina, o bendravimas su tėvu yra ribojamas atstumo, įmanomas tik naudojantis ryšio priemonėmis, dėl to, vaiko tėvui grįžus į Lietuvą, privaloma užtikrinti kuo intensyvesnį jų bendravimą, iš esmės stengiantis šio laiko neapriboti. Nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki šiol nenustatyta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu ieškovė su sūnumi gyveno Vilniuje, todėl teismas pagrįstai atsakovo bendravimą su sūnumi nustatė laikino atvykimo į Lietuvą metu. Pažymėtina, kad laikina bendravimo tvarka dėl savo pobūdžio neprivalo būti detali ir numatyti visus galimus atvejus. Teismo nustatytas du kartus per savaitę valandos bendravimas su tėvu telekomunikacijų priemonėmis (internetu, telefonu), nors ir esant realiam mažamečio vaiko kelių minučių bendravimui, negali būti siejamas su atsakovo manipuliavimu bendravimo su vaiku kontekste. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas vertino mažamečio vaiko galimybes dėmesio sutelkimo aspektu, todėl nustatė mažiau intensyvią nei prašė atsakovas bendravimo su vaiku telekomunikacijų priemonėmis (internetu, telefonu) tvarką. Atkreipiamas dėmesys, jog šalys gera valia kiekvieną kartą tarpusavyje gali susitarti dėl bendravimo su vaikais tvarkos, padėti vienas kitam, siekiant užtikrinti atitinkamų tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti teismo nustatytos atsakovo bendravimo su sūnumi tvarkos ydingumo. Europos Žmogaus Teisiu Teismas yra ne kartą nurodęs, kad tėvo (motinos) ir vaiko mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo dalis netgi tais atvejais, kai tėvų tarpusavio santykiai nutruko (Žr Keeųtm v. Irekuul 26 May J 994, par. 50, Ser?es A no 290; Diamante and Pelüecumi v, San Marinadlo. 32250/08, 27 September 2011, par. 170). Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovo pozicijai, kad apeliantė iš esmės siekia susiaurinti ir apriboti atsakovo ir sūnaus bendravimą, kas yra priešinga vaiko interesams ir pažeidžia tėvo teises.

14. Pažymėtina, kad šiuo atveju yra sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo kausimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino vieno iš tėvų, su kuriuo vaikas nuolatos negyvena, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos intensyvumo. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. bus nustatyta konkreti vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, o su kitu bus nustatyta konkreti bendravimo tvarka. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio dalyką sudarančius klausimus, su kuriuo iš skyrium gyvenančių tėvų turi būti nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, kokia konkreti bendravimo tvarka nustatytina su vaiku negyvenančiam tėvui (motinai). Nustatyta specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos ne tik vaiko, bet ir jo tėvų teisės bei teisėti interesai iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Tik pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, spręs nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos su tėvu (motina) nustatymo klausimus.

15. Atskirasis skundas grindžiamas argumentu, kad nustatydamas laikiną bendravimo su vaiku tvarką, teismas nepagrįstai įvardijo konkretų bendravimo tvarkos laikotarpį – iki vaikui sukaks treji metai, ir kai vaikas sulauks trejų metų.

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju esminis aspektas, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti, kad iki bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nebūtų pažeistos nepilnamečio vaiko teisės bendrauti su abiem tėvais, taip pat atsakovo teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, nustatė laikiną bendravimo tvarką, kol vyks bylos dėl šalių santuokos nutraukimo nagrinėjimas. Neabejotinai vaikui augant jo dienos režimas keičiasi, keičiasi mitybos ir miego įpročiai, laisvalaikio praleidimo būdai, todėl, teismo nuomone, būtų neteisinga ir nesąžininga nei vaiko, net tėvo atžvilgiu, jei jų bendravimas būtų apribotas tik matymųsi vaiko gyvenamojoje vietoje. Bylos nagrinėjimas gali užsitęsti, todėl, vertinant augančio vaiko interesus bendravimo kontekste, teismo įvardytas bendravimo tvarkos laikotarpis, vaikui sulaukus trejų metų, nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Apeliacinėje instancijoje gautas apeliantės prašymas atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 336 straipsnis reglamentuoja, jog apeliacinės instancijos teismas atskiruosius skundus nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Teismui nėra privalomas apeliantės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, įvertinęs apeliantės nurodytus motyvus bei atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, pagrindo skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka teismas nenustatė.

18. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti atsakovo atskirojo skundo argumentų pagrindu, nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.