- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-27
- Bylos Nr.
- e2YT-46903-996/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40220-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Stanislovaitienė
- Pareiškėjas
- D. S.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, suinteresuoti asmenys antstolis A. N., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius, M. N., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
teisme 2018 m. gruodžio 21 d. elektroninių ryšių priemonėmis gautas D. S. (toliau – pareiškėjas) prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti pasirašyti jam priklausančio turto – 9600/14600 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) – pardavimo iš varžytynių aktą bei uždrausti išieškoti vykdymo išlaidas iš jo, iki įsiteisės sprendimas dėl jo skundo dėl antstolio A. N. (toliau – antstolis) veiksmų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad antstolio kontoroje yra vykdomas 2017 m. balandžio 6 d. išduotas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimas Nr. 128-1 dėl 18 107,53 Eur skolos iš jo išieškojimo išieškotojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus naudai, nukreipiant išieškojimą į priverstine hipoteka įkeistą turtą – jam asmeninės nuosavybės teise priklausančias 9600/14600 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 2018 m. lapkričio 6 d. antstolis priėmė patvarkymą Nr. S1-1536 dėl turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių; antstolio skelbtos turto varžytynės įvyko, jas laimėjo maksimalią (1 928 Eur) kainą pasiūlęs dalyvis M. N.; 2018 m. gruodžio 6 d. antstolis priėmė patvarkymą Nr. S1-5980 dėl įvykusių varžytynių bei patvarkymą Nr. S1-6061 dėl vykdymo išlaidų išieškojimo iš jo; jis 2018 m. gruodžio 21 d. pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, prašydamas kaip neteisėtus panaikinti aukščiau nurodytus 2018 m. lapkričio 6 d. bei 2018 m. gruodžio 6 d. antstolio patvarkymus. Mano, kad tuo atveju, jei jo skundas dėl antstolio veiksmų būtų tenkintas ir antstolio veiksmai būtų pripažinti neteisėtais, kyla grėsmė, kad sprendimo dėl jo skundo tenkinimo vykdymas taptų objektyviai neįmanomas ir prarastų prasmę, jeigu jo turtas būtų perleistas varžytynes laimėjusiam pirkėjui.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 510 straipsnio 2 dalį, jeigu skundą dėl antstolio veiksmų teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, kuris išsprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
Pagal CPK 510 straipsnio 8 dalį, skundo padavimas teismui vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, pripažinęs, kad tai reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka.
CPK 144 straipsnyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktą, laikinoji apsaugos priemonė gali būti išieškojimo vykdymo procese sustabdymas.
Pažymėtina, kad išieškojimo veiksmų vykdymo procese sustabdymas teismo taikomas tik išimtiniu atveju, todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo elgtis atidžiai, rūpestingai ir protingai, aktyviai veikti, siekdamas apginti savo pažeistus interesus, t. y. dėti maksimalias pastangas įrodinėjant prašymo tenkinimo būtinumą bei prašymo pagrįstumą. Prašydamas teismo sustabdyti vykdymo procesą, pareiškėjas turi nurodyti tokio prašymo faktinį pagrindą, pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus pareiškėjui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-82/2012). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą motyvuoja tuo, kad jis apskundė antstolio veiksmus, kuriais antstolis paskelbė varžytines, kuriose buvo pardavinėjamas jo turtas, šių varžytynių laimėtoją ir nurodė iš jo išieškoti vykdymo išlaidas. Pareiškėjo manymu, vykdymo veiksmų nestabdymas iki bus išnagrinėtas jo skundas dėl antstolio veiksmų gali sukurti tokią situaciją, kai teismo procesinis sprendimas byloje dėl antstolio veiksmų pareiškėjui prarastų prasmę, jeigu pareiškėjo turtas būtų perleistas varžytynes laimėjusiam pirkėjui.
Teismas akcentuoja, kad vien skundo dėl antstolio veiksmų padavimas nėra absoliutus pagrindas savaime stabdyti vykdymo veiksmus. Pareiškėjo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodyti teiginiai yra deklaratyvūs, todėl tokie teiginiai nesudaro pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Kaip minėta aukščiau, laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tokiu išimtiniu atveju, kai jų nepritaikius, teismo sprendimo įvykdymas gali iš esmės pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismo vertinimu, vien tai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių antstolis turės teisę tęsti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, savaime neleidžia daryti išvados, kad priėmus pareiškėjui galimai palankų teismo procesinį sprendimą šio sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas. Pagrįstų argumentų, kad antstoliui atlikus konkrečius vykdymo veiksmus bei teismui patenkinus pareiškėjo skundą, vėliau nebus galima pašalinti šiais veiksmais sukurtų pasekmių, pareiškėjas nepateikė.
Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus išnagrinėtas jo skundas dėl antstolio veiksmų, todėl pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144, 147, 510, 290–291 straipsniais,
nutaria:
pareiškėjo D. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese atmesti.
Nutartis per 7 dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.