Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-392/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-06-23
Bylos Nr.: 2A-392/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vytas Milius (pirm.), Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis (pran.)
Ieškovas: Vilniaus apygardos prokuratūros, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas: J. G., V. V. D., I. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo: E. N., D. J., D. B., A. S., Ž. S., J. B., P. B.
Advokatai: Paulius Bružas

Kategorijos

30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-392/2009Procesinio sprendimo kategorija: 30.5; 30.4.1; 41.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (pranešėjas),sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros atstovui prokurorui Rolandui Kruopiui,

ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Jaroslavui Žibortui,

atsakovių atstovui advokatui Pauliui Bružui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, bendraieškio Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovių J. G. , V. V. D. bei I. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir bendraieškio Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams J. G. , V. V. D. , I. K. , Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų panaikinimo ir valstybei padarytos žalos atlyginimo. Tretieji asmenys E. N. , D. J. , D. B. , A. S. , Ž. S. , J. B. , P. B. .

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ir bendraieškis Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 01-375 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. V. V. D. “, 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 01-376 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. I. K. “, 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 01-377 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. J. G. “; taikyti restituciją – iš atsakovių V. V. D. , I. K. ir J. G. priteisti valstybės naudai sklypų vidutinę rinkos vertę pinigais, atitinkamai iš atsakovės V. V. D. – 63 000 Lt, iš atsakovės I. K. – 108 000 Lt, iš atsakovės J. G. – 45 000 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Nurodė, kad atsakovėms nuosavybės teisės į K. B. tariamai turėtą žemę buvo atkurtos pažeidžiant 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12, 13, 100 punktuose nustatytą tvarką, atsakovėms nepateikus nuosavybės atsiradimo pagrindą patvirtinančių dokumentų. 1941 m. spalio 20 d. pieno gamintojų sąrašas nėra tinkamas nuosavybę patvirtinantis dokumentas ir galėtų būti vertinamas tik kaip papildomas dokumentas, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimas Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių dokumentų“. Ginčijamus sprendimus priėmė neįgalintas asmuo – viršininko pavaduotojas. Dėl nepagrįstų sprendimų kiekvienai iš atsakovių neteisėtai buvo suteikti nauji 0,09 ha ploto žemės sklypai individualaus gyvenamojo namo statybai, tačiau šie sklypai buvo perleisti tretiesiems asmenims, kurių sąžiningumas neginčijamas. Todėl, taikant restituciją, iš atsakovių turėtų būti priteista žemės sklypų vidutinės rinkos vertės dydžio piniginė kompensacija.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad H. B. iki nacionalizacijos turėjo 10 dešimtinių (10,9250 ha) žemės. Byloje nėra duomenų, kad iki žemės nacionalizacijos ši žemė ar jos dalis buvo kam nors perleista. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius nepagrįstai iš archyvinių dokumentų, kuriuose patiekti duomenys po nacionalizacijos, ir 1941 m. pieno gamintojų sąrašo pripažino, kad H. B. sūnus K. B. valdė 4 ha žemės sklypą Ožkinių kaime. Nurodė, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pripažinus, kad H. B. pati valdė 10,92 ha žemės sklypą, nebuvo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teisę į sūnaus K. B. po nacionalizacijos valdytą žemę.

Atsakovės J. G. , V. V. D. bei I. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovų skundžiamus sprendimus priėmė asmuo, laikinai einantis apskrities viršininko pareigas, dėl ko sprendimai yra priimti tinkamo asmens. Prašymus dėl piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą svarstė vietinis žemėtvarkos skyrius, kuris, Valstybinio archyvo pateiktą pieno gamintojų sąrašą pripažindamas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, nereikalavo kitų įrodymų valdymo faktui patvirtinti. Be to, atsakovės savo prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo K. B. turėtą žemę grindė 2001 m. kovo 23 d. Lietuvos centrinio archyvo išduotu pažymėjimu Nr. T-707-B. Nurodė, kad, nepaneigus atsakovių sąžiningumo, negalimas restitucijos taikymas ta apimtimi, kad iš atsakovių būtų priteista daugiau, nei joms suteikta turto.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė pripažinti negaliojančiais: Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr.01-375 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. V. V. D. “; Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr.01-376 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. I. K. “; Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr.01-377 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. J. G. “. Teismas taip pat nusprendė taikyti restituciją ir priteisti iš V. V. D. , I. K. ir J. G. – po 15 153,75 Lt dydžio piniginį ekvivalentą į valstybės biudžetą.

Teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo ir archyvinių duomenų pagrindu galima daryti išvadą, jog H. B. dar 1924 m. Ožinių kaime turėjo 10 dešimtinių (10,9250 ha) žemės. Byloje nėra archyvinių dokumentų, patvirtinančių jog H. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvo padalinusi vaikams, kurių buvo trys - dukros A. (D.), A. (D.) ir sūnus K. B. . Teismas sprendė, jog, remiantis 1942 m. gegužės 27 d. gyventojų surašymo duomenimis ir gyventojų 1941 m. spalio 20 d. sąrašu, negalima nustatyti, kokiu pagrindu H. B. vaikai naudojosi žemės sklypais. Teismas nustatė, kad atsakovės J. G. , V. V. D. ir I. K. prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į H. B. turėtą žemę pateikė 1996 m. balandžio 2 d. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovės būtų pateikusios prašymus atkurti nuosavybės teises į tėvo K. B. valdytą žemę. B. S. (K. B. sutuoktinės ir atsakovių motinos) prašymas dėl nuosavybės teisių atstatymo paduotas 1991 m. lapkričio 12 d., nesant nuorodos į buvusį savininką. Teismas, nustatęs, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 1999 m. kovo 22 d. pažymėjimais atsakovėms buvo pranešta, kad jos yra pretendentės į 3,64 ha žemės, esančios buvusiame Ožkinių km., sprendė, kad tokiu būdu joms buvo pripažinta teisė į buvusios savininkės H. B. Ožkinių kaime iki nacionalizacijos valdytą 10, 92 ha žemę. Teismas nustatė, jog 1999 m. atsakovėms buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės H. B. nuosavybės teisėmis valdytą 0,9100 ha žemę buvusiame Ožkinių kaime, Vilniuje, bei nuosavybės teisės į buvusio savininko K. B. nuosavybės teisėmis valdytą 1,0000 ha žemę buvusiame Ožkinių kaime, Vilniuje. Teismas nusprendė panaikinti ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, kadangi sprendė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo atsakovių nuosavybės teisių atkūrimui. Ginčijamais administraciniais aktais nuosavybės teisės į K. B. tariamai turėtą žemę buvo atkurtos pažeidžiant 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje ir LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12, 13 punktuose nustatytą tvarką, nesant atsakovių vardu pateikto prašymo atstatyti joms nuosavybės teises į K. B. valdytą žemę, nepateikus nuosavybės atsiradimo pagrindą patvirtinančių dokumentų. Teismas nurodė, jog K. B. , kaip vieno iš trijų H. B. vaikų, įpėdiniams turėtų proporcingai tekti 3,64 ha žemės iš 10 ha. Byloje nėra dokumentų, kad K. B. iki žemės nacionalizacijos buvo įgijęs žemės daugiau, nei turėjo motina H. B. . Teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, padarė išvadą, kad atsakovių nesąžiningumas byloje neįrodytas, o trečiųjų asmenų, kuriems buvo perleisti ginčo žemės sklypai, sąžiningumas šioje byloje nebuvo ginčijamas. Teismas, priteisdamas ginčo žemės sklypų piniginį ekvivalentą, rėmėsi naikintinuose Vilniaus apskrities sprendimuose nurodyta sklypų verte (15 153,75 Lt). Neįrodžius, jog atsakovės ginčijamais Vilniaus apskrities sprendimais įgydamos turtą veikė nesąžiningai, jos privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo metu. Teismas taip pat sprendė, jog ginčijamų sprendimų priėmimo metu Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas buvo įgaliotas spręsti klausimus, dėl kurių šioje byloje vyksta ginčas.

Šalies argumentai

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo ir priimti naują sprendimą – taikyti restituciją ir priteisti iš V. V. D. , I. K. ir J. G. po 45 000 Lt dydžio piniginį ekvivalentą į valstybės biudžetą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas LR CK 6.147 straipsnio 2 dalį ir spręsdamas klausimą dėl mažiausios turto vertės, turėjo vadovautis byloje esančiu oficialiu rašytiniu įrodymu – VĮ Registrų centro 2006 m. birželio 14 d. raštu ir taikyti jame nurodytą mažiausią realią turto rinkos vertę. Vadovaujantis 1964 m. LR CK 149 straipsnio 2 dalimi ir 255 straipsniu laikytina, jog atsakovės ginčo sprendimų pagrindu įgytus ginčo žemės sklypus įgijo tuo momentu, kai jie buvo įregistruoti viešame registre. Atsakovė V. V. D. ginčo sklypą viešame registre įregistravo 1999 m. gruodžio 17 d., I. K. – 1999 m. gruodžio 17 d., o J. G. – 1999 m. lapkričio 4 d.. Todėl, taikant restituciją, priteistinas ekvivalentas pinigais apskaičiuotinas pagal įregistravimo metu buvusią ginčo žemės sklypų rinkos vertę, kuri nurodyta VĮ Registrų centro 2006 m. birželio 14 d. rašte. Nurodo, jog ginčo žemės sklypai, praėjus sąlyginai trumpam laikui po jų suteikimo, buvo perleisti už didesnes kainas, nei nurodytos ginčo sprendimuose (15 153,57 Lt).

Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti, priteisiant iš J. G. , V. V. D. ir I. K. po 45 000 Lt. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, priteisė nepagrįstai mažas sumas, tokiu būdu pažeisdamas restitucijos taisykles ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pripažinus neteisėtais apskrities viršininko administracijos sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iš atsakovų priteisiamas piniginis ekvivalentas, atitinkantis sklypų vidutinę rinkos vertę jų perleidimo momentu (civ. byla Nr. 3K-3-1204/2003, 3K-3-132/2004, 3K-3-149/2007). Nagrinėjamoje byloje neįrodžius, kad atsakovės, įgydamos ginčo žemės sklypus, veikė nesąžiningai, jos turėtų atlyginti mažiausią neatlygintinai suteiktų žemės sklypų rinkos vertę. Pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2004 m. birželio 14 d. raštą Nr. IN-14423 mažiausios atsakovėms neatlygintinai suteiktų žemės sklypų rinkos kainos buvo žemės sklypų gavimo iš valstybės dieną, t.y. dieną, kada jie buvo įregistruoti viešame registre (1964 m. LR CK 149 str. 2 d.). Nurodo, jog suteikiamų neatilygintinai naujų žemės sklypų individualių namų statybai vertė apskaičiuojama pagal LR Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką. Todėl panaikintuose apskrities viršininko sprendimuose yra nurodyta ne rinkos kaina, o nominali kaina, apskaičiuota pagal minėtame teisės akte nurodytus kriterijus.

Atsakovės J. G. , V. V. D. ir I. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje nustatytas aplinkybes turėjo vertinti ne formaliai, o vadovaudamasis LR CK 1.5 straipsnyje nustatytais teisingumo ir protingumo principais. Pats teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovėms yra pripažinta teisė į savininkės H. B. , kuri iki nacionalizacijos Ožkinių kaime nuosavybės teise valdė 10,92 ha žemės, nuosavybės teisių atkūrimą, t.y. į dalį tos pačios žemės, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos H. B. sūnaus K. B. vardu. Kadangi teismas nustatė, kad atsakovės yra pretendentės į tą pačią žemę, tik kito savininko vardu, ir kad joms turi būti papildomai atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo tvarkos ir procedūrų pažeidimas nelaikytinas esminiu ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamų sprendimų. Šias išvadas yra padaręs ir Lietuvos Aukščiausiais Teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka.

Atsiliepimas

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą prašo tenkinti jame išdėstytus reikalavimus.

Atsakovės J. G. , V. V. D. ir I. K. atsiliepimu į ieškovų apeliacinius skundus prašo atmesti juos kaip nepagrįstus. Teismas, nustatydamas mažiausią ginčo žemės sklypų kainą, pagrįstai vadovavosi ginčo sprendimuose nurodyta perduodamų sklypų kaina, nes ji buvo nustatyta pagal LR Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką. Būtent pati valstybė įstatymų nustatyta tvarka paskaičiavo ir nustatė ginčo žemės sklypų vertę, už kurią perdavė atsakovėms turto. Ieškovų nurodytoje VĮ Registrų centro pažymoje yra paskaičiuotos buvusios ginčo žemės sklypų vidutinės rinkos kainos, ir jomis negali būti vadovaujamasi, kai, taikant restituciją, turi būti nustatyta mažiausia kaina. Į apelianto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis negali būti atsižvelgta nagrinėjant šią bylą, kadangi jose nustatytos aplinkybės nėra tapačios nustatytoms nagrinėjamoje byloje.

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į atsakovių J. G. , V. V. D. ir I. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Mano, kad teismas panaikindamas kaip neteisėtus ginčijamus administracinius aktus, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Šioje byloje yra kilęs ginčas ne dėl to, kas yra tinkamu pretendentai, o ar apskritai galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kuriuos asmuo iki nacionalizacijos neturėjo. Byloje nėra įrodymų, jog K. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemę Ožkinių kaime.

Ieškovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atsakovių apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaujantis LR CPK 320 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, nesant apeliacinio skundo ribų peržengimo sąlygų, apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė ieškovai Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos bei atsakovės J. G. , V. V. D. , I. K. .

Ieškovai apeliaciniais skundais skundžia Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą dalyje, kuria teismas, nusprendęs pripažinti negaliojančiais ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo sprendimus ir taikyti restituciją, nustatė iš atsakovių J. G. , V. V. D. ir I. K. priteistino piniginio ekvivalento dydį – iš kiekvienos po 15 153,75 Lt į valstybės biudžetą. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo ir priimti naują sprendimą – taikyti restituciją ir priteisti iš V. V. D. , I. K. ir J. G. po 45 000 Lt dydžio piniginį ekvivalentą į valstybės biudžetą. Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovių J. G. , V. V. D. ir I. K. po 45 000 Lt. Ieškovų apeliacinių skundų pagrindą sudaro argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turto vertę, kurią, pritaikius restituciją, privalėjo atlyginti atsakovės, turėjo vadovautis VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro 2004 m. birželio 14 d. rašte Nr. IN-14423 dėl informacijos pateikimo nurodyta mažiausia ginčo žemės sklypų verte, kuri buvo jų įregistravimo viešajame registre momentu.

Atsakovės J. G. , V. V. D. ir I. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinio skundo pagrindą sudaro argumentai, jog teismas, pripažindamas negaliojančiais ginčijamus administracinius aktus, neįvertino, kad šiais administraciniais aktais joms nuosavybės teisės buvo atkurtos į tą pačią žemę, į kurią jos turi teisę pretenduoti kaip kito savininko, t. y. H. B. , įpėdinės.

Dėl ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pripažinimo negaliojančiais

Ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimais atsakovėms V. V. D. , I. K. ir J. G. buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į kiekvienai iš jų tenkančią buvusio savininko K. B. nuosavybės teisėmis valdytos žemės buvusiame Ožkinių kaime, Vilniuje dalį. Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 01-375 atsakovei V. V. D. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0900 ha žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai naują 0,0900 ha 15 153,75 Lt vertės žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai, esantį Santariškių kvartale, skl. Nr. 18, Vilniuje, nurodant, kad nuosavybės teisės į jai tenkančią 0,9100 ha dydžio žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau (1 t., b.l. 9). Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 01-376 atsakovei I. K. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0900 ha žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai naują 0,0900 ha 15 153,75 Lt vertės žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai, esantį Santariškių kvartale, skl. Nr. 20, Vilniuje, nurodant, kad nuosavybės teisės į jai tenkančią 0,9100 ha dydžio žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau (1 t., b.l. 19). Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 01-377 atsakovei J. G. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0900 ha žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai naują 0,0900 ha 15 153,75 Lt vertės žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai, esantį Santariškių kvartale, skl. Nr. 21, Vilniuje, nurodant, kad nuosavybės teisės į jai tenkančią 0,9100 ha dydžio žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau (1 t., b.l. 25).

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimu ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimus Nr. 01-375, Nr. 01-376 ir Nr. 01-377 pripažino negaliojančiais, konstatavęs, jog atsakovių tėvas K. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nebuvo žemės Ožkinių kaime, į kurią ginčijamais sprendimais atkurtos nuosavybės teisės atsakovėms, savininkas, o taip pat konstatavęs imperatyvių teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir procedūrą, pažeidimus, kadangi nuosavybės teisės atsakovėms buvo atkurtos, nesant jų vardu pateikto prašymo dėl nuosavybės teisių į K. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo ir joms nepateikus K. B. nuosavybės atsiradimo pagrindą patvirtinančių dokumentų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, byloje nesant įrodymų, jog H. B. iki nacionalizacijos perleido jai nuosavybės teise priklausiusio 10 deš. žemės sklypo Ožkinių kaime 4 ha dydžio dalį sūnui K. B. ar ji perėjo jam kitu pagrindu, atsakovės V. V. D. , I. K. ir J. G. neturėjo teisių į K. B. kaip 4 ha dydžio žemės sklypo savininko nuosavybės teisių buvusiame Ožkinių kaime, Vilniuje atkūrimą. Aplinkybę, jog K. B. nebuvo žemės sklypo, į kurį nuosavybės teisės ginčijamais sprendimais atkurtos atsakovėms, savininkas, patvirtina ir įsiteisėjęs Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-5220-235/2007, kuriuo teismas atmetė kaip neįrodytą pareiškėjų J. G. , I. K. ir V. V. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad K. B. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 4 ha žemės sklypą Oškinių (Oškince) kaime, Riešės valsčiuje, Vilniaus apskrityje, nustatymo (2 t., b.l. 169-173).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovės kartu su kitais pretendentais turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 10,9200 ha (10 deš.) dydžio žemės sklypą, esantį buvusiame Ožkinių kaime, Vilniuje, kuris iki nacionalizacijos priklausė H. B. . Vadovaujantis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Ieškovės kaip vieno iš trijų mirusių H. B. vaikų – sūnaus K. B. – dukterys yra pretendentės į 3,64 ha dalį žemės, kuri iki nacionalizacijos priklausė H. B. .

Ta aplinkybė, jog ginčijamais sprendimais atsakovėms J. G. , I. K. ir V. V. D. , nesant tam pagrindo, buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. B. tariamai priklausiusios žemės dalį, t.y. į dalį tos pačios žemės, į kurią jos turi teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises kaip H. B. įpėdinės (savininko vaiko, kuris yra miręs, vaikai), įpareigoja teismą vertinti, ar atsakovės turėtų teisę į nuosavybės teisių ginčijamuose sprendimuose nurodytu būdu atkūrimą kaip H. B. įpėdinės. Ši išvada darytina, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje, esančius išaiškinimus, jog, esant sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo tvarkos ir procedūros pažeidimui, teismas turėtų svarstyti, ar toks pažeidimas yra esminis, dėl ko reikėtų panaikinti nuosavybės teisių į turtą atkūrimą ir turtą grąžinti valstybei ar grąžinti šio turto vertę. Turtą ar jo vertę reikėtų grąžinti valstybei, jeigu pretendentais laikyti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą neturintys asmenys.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog kiekviena iš atsakovių turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 0,91 ha dalį žemės buvusiame Ožkinių kaime, Vilniuje, kuri iki nacionalizacijos priklausė H. B. . Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 01-218 atsakovei J. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią H. B. priklausiusio nekilnojamojo turto dalį – 0,2000 ha žemės buvusiame Ožkinių kaime, Vilniuje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2000 ha 33 675 Lt vertės žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai, esantį Santariškių kvartale, skl. Nr.140, Vilniuje, nurodant, jog nuosavybės teisės į jai tenkančią 0,7100 ha dydžio žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau (5 t., b.l. 19). Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 01-220 atsakovei I. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią H. B. priklausiusio nekilnojamojo turto dalį – 0,2000 ha žemės buvusiame Ožkinių kaime, Vilniuje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2000 ha 33 675 Lt vertės žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai, esantį Santariškių kvartale, skl. Nr.138, Vilniuje, nurodant, kad nuosavybės teisės į jai tenkančią 0,7100 ha dydžio žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau (5 t., b.l. 6). Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 01-360 atsakovei V. V. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią H. B. priklausiusio nekilnojamojo turto dalį – 0,0900 ha žemės buvusiame Ožkinių kaime, Vilniuje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0900 ha 14 985 Lt vertės žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai, esantį Visorių gyvenamajame rajone, skl. Nr. 42, Vilniuje, nurodant, kad nuosavybės teisės į jai tenkančią 0,8200 ha dydžio žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau (4 t., b.l. 161). Šių įrodymų pagrindu darytina išvada, jog atsakovei J. G. iki šiol yra neatkurtos nuosavybės teisės į 0,7100 ha, atsakovei I. K. – į 0,7100 ha, o atsakovei V. V. D. – į 0,8200 ha joms tenkančias buvusios savininkės H. B. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytas žemės dalis buvusiame Ožkinių kaime, Vilniuje, kurios, kaip matyti iš buvusios savininkės H. B. nuosavybės atkūrimo bylos Nr. 295/1736 kopijos, yra priskirtinos valstybės išperkamai žemei (4 t., b.l. 84). Todėl, sprendžiant dėl ginčijamų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, vertinama, ar jie, esant susiklosčiusiai situacijai, galėtų būti pripažinti nustatančiais tinkamą atlyginimo atsakovėms už valstybės išperkamą žemę būdą.

Vienas iš LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte įtvirtintų atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą žemę būdų – lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, neatlygintinis perdavimas. Sprendžiant dėl atlyginimo piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris negrąžinamas natūra, būtinas negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo įgyvendinimas. Pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodiką išperkamos žemės vertė apskaičiuojama, atsižvelgiant į žemės paskirtį iki 1940 m., o žemės sklypo suteikiamo individualiai statybai vertė apskaičiuojama tokia, kokia ji buvo perdavimo neatlygintinai momentu.

Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. rugsėjo 9 d. rašto Nr. S19-426 dėl informacijos pateikimo, kuriame pateikti duomenys yra grindžiami valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės vertės apskaičiavimu (6 t., b.l. 6-10), matyti, jog atsakovė V. V. D. šiuo metu turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,8203 ha žemės plotą, iš jų 0,2130 ha (vertė 1329,12 Lt) ploto žemė yra Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, bei 0,6073 ha (vertė 1515,82 Lt) ploto žemė yra Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Atsakovė I. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,7103 ha žemės plotą, iš jų 0,1030 ha (vertė 642,72 Lt) ploto žemė yra Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, bei 0,6073 ha (vertė 1515,82 ha) ploto žemė yra Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Atsakovė J. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,7103 ha žemės plotą, iš jų 0,1030 ha (vertė 642,72 Lt) ploto žemė yra Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, bei 0,6073 ha (vertė 1515,82 ha) ploto žemė yra Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Šių duomenų pagrindu darytina išvada, jog atsakovėms I. K. ir J. G. galėtų būti perduotas lygiavertis turėtam naujas žemės sklypas individualiai statybai tik už likusios kiekvienai iš jų negrąžintos žemės vertę, kuri už 0,7103 ha dydžio žemės dalį sudaro apie 2158,54 Lt. Atsakovei V. V. D. galėtų būti perduotas lygiavertis turėtam naujas žemės sklypas individualiai statybai už likusios jai negrąžintos 0,8203 ha ploto turėtos žemės vertę, kurią pagal paskaičiavimus sudarytų apie 2844,94 Lt.

Kadangi ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimais Nr. 01-375, Nr. 01-376 ir Nr. 01-377 kiekvienai iš atsakovių buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn po vieną naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, kurių kiekvieno vertė, pagrįsta byloje esančiais vertės apskaičiavimais, sudaro 15 153,75 Lt (6 t., b.l. 11-14), nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog atsakovės neteisėtai gavo žymiai didesnės vertės turtą, negu jos šiuo metu turi teisę gauti, atkuriant joms nuosavybės teises į H. B. priklausiusios žemės dalį. Todėl, nustačius, kad atsakovėms, kaip nuosavybės teisių į H. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo subjektams, ginčijamais sprendimais individualiai statybai suteikti žemės sklypai nėra lygiaverčiai valstybės išperkamai žemės daliai, į kurią jos turi teisę atkurti nuosavybės teises kaip H. B. įpėdinės, teisėjų kolegija pripažįsta nagrinėjamu atveju esant pagrindui pripažinti negaliojančiais ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo sprendimus kaip prieštaraujančius imperatyvioms LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje ir 9 dalyje 4 punkte įtvirtintoms normoms.

Dėl restitucijos taikymo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jeigu administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų LR CK 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1163/2003; 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. K. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1204/2003; Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad restitucija natūra negalima dėl to, kad pripažintais negaliojančiais administraciniais aktais atsakovėms V. V. D. , I. K. ir J. G. perduotas turtas buvo atlygintinai perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl restitucijos taikymo, sumokant ekvivalentą pinigais.

LR CK 6.147 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas piniginio ekvivalento apskaičiavimas. Nurodytoje normoje nustatyta bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas remiantis tomis kainomis, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti. LR CK 6.147 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma, nustatanti šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtis. LR CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad grąžintino turto sunaikinimo ar perleidimo atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į laiko kriterijus (turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu). Kuris iš trijų variantų bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sąžiningumo. Jeigu skolininkas yra sąžiningas, pasirenkamas piniginis ekvivalentas, kuriuo vadovaujantis piniginė kompensacija būtų mažiausia, o jei nesąžiningas – piniginis ekvivalentas, kuriuo vadovaujantis piniginė kompensacija būtų didžiausia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, neįrodžius, kad atsakovės V. V. D. , I. K. ir J. G. ginčijamais administraciniais aktais įgydamos turtą veikė nesąžiningai, jos privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo metu, kadangi ši vertė yra mažiausia. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovų atstovai paaiškino, kad atsakovų nesąžiningumo jie neįrodinėja ir tai patvirtinančių įrodymų neturi (7 t., b.l. 84).

Apeliaciniais skundais ieškovai nesutinka su ginčijamais administraciniais aktais perduotų žemės sklypų vertės, buvusios jų gavimo metu, nustatymu. Apeliantų manymu, nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl piniginių ekvivalento, kurį valstybei turėtų sumokėti atsakovės V. V. D. , I. K. ir J. G. , dydžio, teismas, nustatydamas pripažintais negaliojančiais administraciniais aktais perduoto turto vertę, buvusią jo gavimo metu, turėjo vadovautis ne ginčijamuose administraciniuose aktuose nurodyta šio turto verte, bet verte, buvusia ginčijamais administraciniais aktais perduotų žemės sklypų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre momentu, kadangi būtent su šiuo momentu 1964 m. LR CK 149 straipsnio 2 dalis siejo nuosavybės teisių atsiradimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai apskaičiuojant piniginį ekvivalentą pasirenkamas turto vertės, buvusios jo gavimo metu, kriterijus, teisinę reikšmę turi vertės, buvusios turto perdavimo momentu, o ne šio turto įregistravimo viešame registre momentu, nustatymas. Pagal LR CK 6.147 straipsnį turto vertė, buvusi nekilnojamojo turto gavimo momentu, kuri sietina su šio turto perdavimu, neturėtų būti tapatinama su turto verte, buvusia turto įregistravimo viešame registre momentu, kuris pagal 1964 m. LR CK 149 straipsnio 2 dalį siejamas nuosavybės teisių į šį turtą atsiradimu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją ir spręsdamas dėl piniginio ekvivalento dydžio, pagrįstai vadovavosi ginčijamuose administraciniuose aktuose nurodyta atsakovėms individualiai statybai perduodamų žemės sklypų verte. Valstybė, šiais aktais atsakovėms perduodamus žemės sklypus įvertino po 15153,75 Lt. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procese egzistuojantis lygiavertiškumo principas, kuris taikytinas sprendžiant dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, sąlygoja tai, jog atlyginimas tokiu atveju apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu (LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 3 d.). Atsakovės, vietoj natūra negrąžinamo turto kaip kompensaciją priimdamos perduodamą kitą turtą, sutiko su valstybės perduodamo turto nustatyta verte. Taigi, abi šalys pripažino, kad kaip kompensacija perduodamo turto teisinga vertė yra 15 153,75 Lt. Teisėjų kolegija neturi pagrindo perduoto turto vertę nustatyti kitokią, negu nustatė pačios šalys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovių pinigines kompensacijas – po 15153,75 Lt iš kiekvienos.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ginčijami Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimai Nr. 01-375, Nr. 01-376 ir Nr. 01-377 buvo pripažinti negaliojančiais, o taikant restituciją iš atsakovių į valstybės biudžetą priteistas piniginis ekvivalentas apskaičiuotas pagal ginčijamuose administraciniuose aktuose nurodytą atsakovėms perduotų žemės sklypų vertę, yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinius skundus, ginčo šalių nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingų šalių nepriteisiamos (LR CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Vytas MiliusGintaras PečiulisVigintas Višinskis