- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-05-29
- Bylos Nr.
- N1-72-1015/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06392-2015-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ingrida Mikužytė
- Kaltinamasis
- L. A., E. J., M. S.
- Nukentėjusysis
- M. Ž., F. Ž.
- Advokatai
- Gintarė Leškevičienė, Stasys Karvelis, Arūnas Alekna, Mykolas Girdiušas
- Kategorijos
vertėjams Ritai Daškevičienei, Natalijai Reut, Irinai Pikčilingienei, Helenai Žemaitel, Eglei Smailienei, Erikai Vencevičienei, Vandai Žitkauskaitei,
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
L. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) d., Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, 8 klasių išsilavinimo, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį,
E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) d., Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, studijuojantis, gyv. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, ir
M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) d., Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teistas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalį - 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, paskyrus įpareigojimus, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. A. su E. J., veikdami bendrai, panaudodami fizinį smurtą pasikėsino pagrobti svetimą turtą, o M. S., veikdamas bendrai su L. A. ir E. J., nukentėjusiajam nesunkiai sutrikdė sveikatą, o būtent, 2014 m. gruodžio 29 d., apie 16.20 val. L. A. su E. J., būdami netoliese prekybos ir pramogų centro “Akropolis”, esančio adresu Ozo g. 25, Vilnius, susitikę su M. Ž., pareikalavo jo atiduoti turimus pinigus, po ko E. J. pakartojus reikalavimą atiduoti turimus pinigus ir pagrasinus sumušti M. Ž., o nukentėjusiajam M. Ž. pradėjus bėgti iš įvykio vietos ir nugriuvus, E. J. stovint ir stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daryti nusikalstamą veiką, L. A. pribėgo prie M. Ž., jį nugriovė bei sudavė kelis (bent du) smūgius į galvą, reikalavo atiduoti pinigus bei bandė iš M. Ž. striukės kišenės ištraukti ten buvusius pinigus, tačiau nesugebėjo to padaryti dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, po ko prie gulinčio nukentėjusiojo M. Ž. pribėgo M. S. ir pradėjo spardyti M. Ž. kojomis į dubenį, suduodamas daugiau nei vieną, tačiau tiksliau nenustatytą skaičių smūgių, dėl ko M. Ž. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs dešinio klubakaulio sparno lūžiu su kraujosruva dešinio klubo srityje, po ko E. J. pranešus apie atvažiuojančius policijos pareigūnus, L. A., M. S. ir E. J. iš įvykio vietos pasišalino.
Nurodytais veiksmais L. A. ir E. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, o M. S. – nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje.
Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis L. A. kaltės nepripažino. Parodė, kad buvo su M. antrame Akropolio aukšte, tarp Olympic kazino ir knygyno, leido laiką, sutiko E., po to atėjo M.. M. pakvietė M. pasikalbėti į miškelį, nuėjo visi keturi, prie 6 Akropolio išėjimo, ten yra nuokalnė, miškelis, M. su S. jų akivaizdoje kalbėjo, persimetė pora žodžių, bet ką kalbėjo, negirdėjo. Šone kažkokie žmonės buvo, kažkokia kita kompanija. bet jis neatsimena. M. jam (kaltinamajam) pasiūlė narkotinių medžiagų, buvo apsirūkęs, akys raudonos, tačiau kaltinamasis davė jam „pliauską“ į veidą – sudavė į skruostą, po ko M. jo atsiprašė, pasakė, kad juokauja. Po to M. nubėgo nuo kalno rėkdamas – „mentai“, matė, kaip jis bėgo tiesiai nuo skardžio, kaip nukrito – nematė. Kaltinamasis su E. grįžo į Akropolį, o M. nubėgo paskui M., lyg ir po to M. grįžo į Akropolį, pamena, kad M. sakė, jog kažką susilaužė ar susižeidė, atrodo, kad koją, bet neatsimena, ar tą pačią dieną, ar kitą dieną tai sakė. Jis neklausė M., kodėl jis nubėgo paskui M.. Neatsimena, bet tuo metu berods jo (L. A.) ranka buvo sugipsuota. Paaiškino, kad M. Ž. mokėsi toje pačioje mokykloje, santykiai buvo paprasti, pasisveikindavo, jokių konfliktų nebuvo, kai jis buvo ligoninėje, jokių žinučių nerašė, neturi jo telefono numerio. Po įvykio buvo sutikęs M., jis žaidė futbolą, vartojo narkotikus, daug kam yra sakęs, kad pats susižeidė, matė jį ir sugipsuota koja mieste, jų jis nebijojo. Parodė, kad M. vartojo narkotikus per nosį, visi tai žinojo, ir mokykloje žinojo, jį yra pagavusi metodininkė B. mokykloje, kai jis alpo, jam buvo bloga, atvažiavo jo tėvai. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad tada duoti parodymai tikslesni, tada atsiminė geriau.
Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis E. J. nepripažino savo kaltės. Parodė, kad Akropolyje leido laiką, tiksliai kada, negali pasakyti, po pietų, neatsimena, ar susitiko Akropolyje po vieną, ar jau atėjo pas L.. M. sutiko prie Pegaso, jis jokių tašių neturėjo, M. pasakė, kad nori su M. pasikalbėti, jie nuėjo, pradėjo kalbėti ir eiti kažkur, o jie su A. nuėjo paskui, nenorėjo draugo palikti, išėjo pro 6 Akropolio išėjimo duris, nusileido nuolydžiu, ten miškelis. M. su M. kalbėjosi, suspaudė rankomis, tada M. A. pradėjo siūlyti žolės, o pastarasis M. sudavė delnu į veidą, M. pasakė, kad pajuokavo. Po kelių minučių M. suriko – „mentai“, nors policininkų nesimatė, ir pradėjo bėgti, jis su L. grįžo į Akropolį, M. bėgo paskui jį. Po kelių dienų M. sutikau ir jis pasakė, kad M. susižalojo. Ar šalia jų buvo kitų žmonių, neatsimena, neatkreipė dėmesio. Po įvykio mieste buvo sutikęs Ž., sakė, kad jam ir L. pretenzijų neturi, o koją susilaužė krisdamas, tada jis (E. J.) dar nežinojo apie ikiteisminį tyrimą. Paaiškino, kad M. pažinojo tik iš matymo, nebendravo su juo, pirmą kartą su juo bendravo po įvykio, mieste, nežinojo, kad tada jis turėjo pinigų, neatsimena, ar L. ranka buvo sugipsuota. Nurodė, kad M. Ž. tą dieną buvo apsirūkęs, matėsi iš elgsenos, akių, bet ant kojų gerai laikėsi.
Kaltinamasis M. S. savo kaltės nepripažino, Parodė, kad tada buvo Akropolyje, tada ten dažnai būdavo, su M. buvo pokalbis dėl merginos, su kuria jis (M. S.) turėjo santykius, o M. Ž. įkyriai jai rašydavo. Jis su M. pakalbėjo, viskas buvo normaliai, kalbėjosi miškelyje, po to neatsimena, ar bėgo. Paaiškino, kad atsimena, jog buvo su drauge, vėliau susitiko su E. ir L. Akropolyje, prie minkštasuolių. L. pažįsta iš mokyklos, E. – iš miesto, M. pažįstu iš mokyklos, Statybininkų rengimo mokyklos. Nurodo, kad jis pamatė M., tiksliai nepamena, gal susirašė per Facebooką, neatsimena, ar jis priėjo prie M., ar M. prie jo, buvo pokalbis dėl merginos, o paskui jie ėjo – tačiau jis nebeatsimena, draugai taip sako. Tyrėjai davė kelis kartus parodymus, jie yra tikslesni, nes buvo praėję mažai laiko, o dabar jau daug. Nurodė, kad neatsimena, jog būtų bėgęs paskui M. apie įvykį nieko neatsimena, apie tai, kad kažkas rimto atsitiko M., sužinojo tik kai tyrėja pakvietė į policijos komisariatą. Po įvykio yra matęs M. miese, jo mokykloje po to nebuvo matęs. Nurodė, kad Luką ir M. Ž. pažįsta iš mokyklos, su E. yra bendravęs tik – „Labas“. Atsimena, kad tada buvo pokalbis su Ž., bet muštis – nesimušė, nes būtų atsiminęs, nematė, kad kažkas kitas suduotų smūgius, nepamena, ar bėgo paskui M., nežinojo, kad M. tą dieną turėjo pinigų, parodė, kad tas įvykis jam nėra reikšmingas, nei jis buvo pagrindinis veikėjas ten, nei kas. M. tada siūlė žolės, bet nerodė, jis buvo apsirūkęs, nes akys buvo raudonos. Parodė, kad prie miškelio kitų kompanijų nebuvo, policijos pareigūnų nebuvo. Dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nurodė, kad tada duoti parodymai tikslesni, nes dabar dar mažiau apie įvykį atsimena.
Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis M. Ž. parodė, kad 2014 m. gruodžio mėnesį mama jam davė pinigų, kad Akropolyje apsipirktų, jis išvažiavo iš namų apie 15.30 val., apsipirko Akropolyje, išeidamas norėjo nusipirkti cigarečių, bet neturėjo smulkių pinigų, tik buvo 200 ir 500 eurų. A. ir E. (taip vadino E. J.) taip pat buvo Akropolyje, jis juos sutiko prie parduotuvės, kai pirko cigaretes, nusipirkus cigarečių, juos pavaišino lauke, neatsimena, prie kurio išėjimo. Tada A. pakvietė pasikalbėti, jis nuėjo, nes pagalvojo, kad neturi ko bijoti, iš paskos ėjo E.. Jie nuėjo į miškelį, nusileido nuo Akropolio, kalbėjo apie merginą, kažkokį mokestį, A. ir E. pradėjo kalbėti necenzūriniais žodžiais, liepė atiduoti pinigus – parodė į kišenę. Nurodo, kad jis tada žiūrėjo, į kokią pusę bėgti – pagal aplinkybes, nes buvo slidu, nusprendė, kad iki Akropolio nenubėgs, nusprendė bėgti link Ozo, priėjo prie E., jį patraukė į šoną, pradėjo bėgti, bet paslydo – suklupo ant kelių, sužeidimų nebuvo, tik džinsai buvo suplėšyti, po to atsitiesė ir vėl bėgo. Po to L. A. pakišo koją ir parvertė jį, sudavė į galvą, jis tada gulėjo ant nugaros, atsikelti negalėjo, nes buvau prispaustas, A. prispaudė su koja, sudavė jam porą smūgių, sudavė 1-2 smūgius, E. J. stovėjo nuo jų 30-40 metrų atstumu, o M. atbėgo vėliau. Kai jį prispaudė prie žemės, sudavė smūgius į galvą, reikalavo pinigų, bet jis nenorėjo atiduoti pinigų, L. A. bandė iš jo ištraukti pinigus, bet neišėjo, nes pinigai buvo vidinėje kišenėje, kur jų ištraukti nebuvo įmanoma. Neatsimena, ar pinigus bandė paimti prieš smūgį į galvą, ar po to. Kai A. reikalavo pinigų, M. S. nebuvo. Kai atbėgo S., jis pradėjo mušti su koja, mušė, kol Evaldas pasakė, kad važiuoja mentai – policija, E. nieko nedarė, stovėjo toliau, gal stebėjo, kad neateitų žmonės. Kai jie išbėgo, praėjo minutė, jis norėjo keltis, bet nusirito nuo kalnelio ir prarado sąmonę, pagalbą jam suteikė žmonės, liudininkai sakė, kad mušė du, o vienas stebėjo. Kai atvyko greitoji, nejautė rankų, nieko, jam davė vaistų. Neatsimena, kiek ir kas jį mušė, labiausiai iki to momento, kai E. pasakė, kad policija, mušė M., jis mušė į tą vietą, kur jam po to darė operaciją. Smūgių metu gulėjo ant nugaros. Kai jį mušė, A. grasino, vėliau kai gulėjo Santariškių ligoninėje, A. dar jam rašė SMS žinutes. Daiktus, kuriuos pirko, Santariškių ligoninėje paėmė mama, po pirkinių jam dar buvo likę pinigų, kuriuos irgi atidavė mamai Santariškėse, buvo apie 900 litų, pinigai buvo striukės kišenėje. Dėl pinigų patikslino, kad turėjo daugiau nei 1000 litų, pirko striukę, batus, džinsus, juos turėjo su savimi, kai sutiko kaltinamuosius, po pirkinių liko 700-800 litų. Turėtus pinigus, kai pirko cigaretes, kaltinamieji matė – jis buvo prie kasos, L. A. ir E. J. priėjo iš nugaros prie jo, pasisveikino, kai jis ėmė pinigus iš kišenės. Nurodė, kad tą dieną nebuvo vartojęs jokių svaiginamųjų priemonių, nei alkoholio, nei narkotikų, greitosios pagalbos automobilyje jam davė kažkokių vaistų, atsigavo praėjus 10-15 minučių ir jam pradėjo užduoti klausimus. Paaiškino, kad E. J. šiaip pažinojo, o A. ir M. – jo buvę klasiokai, santykiai buvo įprasti. Kadangi L. A. jam pasakė, kad jei kam nors pasakys, jam bus blogai, niekam nesakė apie tai, tik kai padarė operaciją, daktarai pasakė mamai, kad tai buvo sumušimas. Kai buvo ligoninėje, jam rašė L. A., klausė, kaip savijauta, prašė nesakyti tėvams, kas buvo. Po to buvo, kad jam suleido vaistų, jis užmigo, paliko telefoną, jame žinutes matė mama ir pusbrolis, tada jis viską papasakojo tėvams. Po įvykio yra mieste sutikęs L. A., kuris klausė, kodėl parašė pareiškimą, liepė parašyti apreiškimą ant M., bet jis (nukentėjusysis) pasakė, kad parašė taip, kaip buvo. Iš karto į policiją nesikreipė, nes jam grasino – grasino, kai gulėjo ant žemės, rašė ir kai gulėjo ligoninėje.
Dėl savijautos dabar paaiškino, kad ji ne tokia, kokia buvo prieš operaciją – negali žaisti futbolo, padarytos jau dvi operacijos, šiuo metu užsienyje, bet negali dirbti sunkesnio darbo, nors už jį atlyginimas būtų didesnis, nes pavargsta, reikės dar vienos operacijos, kad išimti metalą, kai miega, tame šone metalas trukdo. Dėl civilinio ieškinio nurodė, kad prašo 30 000 eurų neturtinės žalos, nes jam buvo darytos operacijos, gulėjo reanimacijoje, negalėjo vaikščioti, tai buvo kankinimasis, galėjo tik žiūrėti į langą, tėvai rūpinosi juo, sanatorijoje metus.
Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad jie teisingi, teisingi ir parodymai teisme. Patikslino, kad jam skambino, kai buvo ligoninėje – balso nepažino, sakė, kad jeigu kam pasakys apie įvykį, kai išeis iš Santariškių, vėl bus sulaužytas. Taip pat rašė ir daug žinučių, į kurias jis neatsakė, pamiršo jas ištrinti, o kai jam suleido vaistų ir jis užmigo, mama su pusbroliu žinutes perskaitė. Spėja, kad žinutes rašė L. A., jo telefonas nebuvo suvestas į jo telefoną. Kai pusbrolis paėmė telefoną, jis (nukentėjusysis) prabudo, pradėjo rėkti, paėmė telefoną ir ištrynė žinutes. Po to kai padarė operaciją, gydytojas pasakė, kad ne pats susilaužė, tada motina liepė viską papasakoti. Jis papasakojo ir tada nuvyko į policiją rašyti pareiškimą.
Nukentėjusioji M. Ž. parodė, kad 2014 m. gruodžio 29 d. vakare sūnus M. Ž. nuvažiavo į Akropolį nusipirkti sau daiktų, ji jam davė pinigus, nes tiek ji, tiek senelė jam duodavo, jis juos taupė, bet pinigus laikė ji (liudytoja) seife. Tą dieną jam išvažiuojant, pinigus jam padavė ji. Sakė, kad namie bus apie 18 va., važiuos autobusu. Jai paskambino, ji negirdėjo, buvo triukšmas, pasakė, kad sūnų veža į Santariškių ligoninę, pats jis kalbėti negali, nes prijungtas deguonis. Po pusvalandžio vėl paskambino, sakė, kad reikia daryti nuotrauką, pasakė, kad vaikščioti negali, lūžis, sakė, kad krito. Po to jie su vyru nuvažiavo į ligoninę, paklausė, ar viskas gerai su stuburu, atsakė, kad viskas gerai, tik sulaužyti dubens kaulai, jam davė nuskausminamųjų. Ryte jie vėl važiavo į ligoninę. Gydytojas J. pasakė, kad operacija bus tik sausio 5 dieną, nes šventės, ji kiekvieną dieną važiavo į ligoninę, reikėjo aptarnauti, prausti, maitinti, jis tik galvą pakeldavo. Operacija vyko kelias valandas. Po operacijos jai gydytojas pasakė, kad pats nukristi negalėjo, buvo sumušimas. Po operacijos jos sūnus buvo nervingas, verkė, vėliau, kai ji pradėjo klausinėti, jis pasakė, kad jį sumušė. Jis pagulėjo mėnesį ligoninėje, tada važinėjo į polikliniką, į perrišimus, ji patyrė dėl visko daug streso, gavo invalidumo grupę. Po kurio laiko jis pasakė, kad nejaučia dešinės kojos. Tada nuvažiavo į Lazdynus, nes sūnus buvo jau pilnametis, po kelių dienų jį paguldė operacijai – tai buvo 2016 metais. Po to sūnui davė invalidumo grupę, bet vėliau jis nebenorėjo jo pratęsti, bijojo, kad niekur nepriims į darbą. Paaiškino, kad sūnus iš pradžių sakė, kad jis bėgo ir krito – pirmą dieną, kai atvažiavo pas jį, daugiau nieko nepasakojo, o po to, gal trys dienos iki operacijos pasakė, kad sumušė, nes jam viską skaudėjo, jis pasakė, kad jam nusibodo gulėti, skauda, o jie vaikšto, sakė, kad buvo trise, vienas asmuo stebėjo. Kai pravažiavo policija, jie pabėgo, o jis viena koja irdamasi, ėjo, kol prarado sąmonę. Jam atėjo žinutė, kur jam grasino, jog jeigu papasakos, kitą koją sulaužys. Kai jis miegojo, buvo sūnėnas, kuris jai tą žinutę perskaitė, vėliau sūnus atsibudo, paėmė telefoną ir tą žinutę ištrynė. Dėl pinigų paaiškino, kad buvo 500, 200 ir dar po 50 litų kupiūros. Ligoninėje ji paėmė daiktus - buvo tamsus maišas, jame džinsai, megztukas, džemperis, dvi maikės, maišelis buvo ligoninėje, spintoje, buvo likę pinigų – kišenėje rado 500 ir 50 litų; jis pinigus namie įsidėjo į striukės vidinę kišenę, bet joje buvo skylė, todėl jie buvo įkritę po pamušalu. Nurodė, kad ant sūnaus veido sužalojimų nebuvo, tik jis buvo raudonas, o klubas buvo pajuodęs. Paaiškino, kad sūnus nevartojo narkotinių medžiagų, net negėrė, sportavo, nėra buvę tokio įvykio, kad būtų sūnų pasiėmę iš mokyklos apsirūkiusį. Šiuo metu dar nėra ištraukti sraigtai, negali dirbti sunkesnio darbo, kai keičiasi orai, jam skauda.
Dėl civilinio ieškinio nurodė, kad prašo neturtinės žalos, nes ji patyrė stresą, vyras dėl rūpesčių pateko į ligoninę, dėl turtinės žalos nurodė, kad čekių nerinko, pirmą kartą pateko į tokią situaciją, patyrė transporto išlaidų, išlaidų dėl vaistų, transporto, nes kiekvieną dieną važiuodavo į ligoninę.
Nukentėjusysis F. Ž. nurodė, kad vakare paskambino iš ligoninės ir pasakė, kad sūnus ligoninėje, kad buvo sužalotas, kai atvyko į ligoninę, sūnus nenorėjo kalbėti, buvo reanimacijoje. Liudytojas nurodė, kad jis yra po operacijos, nelabai gerai atsimena aplinkybes. Kiek atsimena, sūnus prieš Naujus metu norėjo kažką nusipirkti parduotuvėje, sakė, kad važiuos į Akropolį, buvo susirinkęs pinigų – jų davė močiutė, turėjo 700-800 litų. Neatsimena, ką sūnus tada kalbėjo apie įvykį, vėliau pasakojo, kad jam grasino, jog antrą koją sulaužys, atsiuntė į telefoną žinutę, kai išėjo iš reanimacijos, pasakė, kad nukrito, o po mėnesio prisipažino, kad jį mušė, tada jie nuvažiavo į komisariatą ir parašė pareiškimą. Neprisimena, ar sūnus jam sakė, kas jį mušė ir už ką, sakė, kad pažįstami iš mokyklos, pavardes gal ir sakė, kad šiandien neprisimena.
Dėl civilinio ieškinio nurodė, kad pareiškė jį, nes važiuodavo į ligoninę, sėdėjo ten, reikėjo viską pirkti, važinėti pastoviai, tada buvo operacija Lazdynuose, daug streso patyrė, nemiegojo, gėrė vaistus, jaudinosi dėl sūnaus, mano, kad nukentėjo ir patyrė būtent tokio dydžio žalą. Ligoninėje bendravo su gydytoju, jis sakė, kad tokia trauma ne nuo savaiminio kritimo, neatsimena, kas pirmas tai pasakė – ar gydytojas, ar sūnus papasakojo, kad jį sumušė.
Teisiamojo posėdžio metu specialistas Antanas Klaidas Bečelis parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu pagal medicininius dokumentus davė specialisto išvadą – buvo vienos srities sužalojimas, vienu trauminiu poveikiu, būdingas smūgio sudavimui. Pagal bylos medžiagą buvo duomenys, kad asmuo bėgo, krito, jam (specialistui) pažiūrėjus matėsi, kad yra lūžis su poslinkiu, buvo gydytojo aprašymas, todėl specialisto išvadoje paliko nedidelę išlygą. Jeigu nebūtų buvę to paaiškinimo, kad jis bėgo, krito, būtų vienas atsakymas, todėl jis nedavė kategoriškos išvados, pasiliko vieną procentą. Paaiškino, kad buvo lūžis su poslinkiu – tokie sužalojimai būdingi smūgio sudavimui, krentant patirti tokią traumą yra gal 0,1 proceso tikimybė. Nurodė, kad vieno smūgio pakanka tokiam sužalojimui padaryti, būtinas stiprus smūgis. Krentant galima atsitrenkti į grumstą, tačiau ar tai nulaužtų kaulą, smūgis atsitrenkus ir sudavus smūgį skiriasi. Nurodė, kad išvadą palaiko – pagal tuo metu turimus duomenis ji yra teisinga.
Teisiamojo posėdžio metu ekspertas Viačeslavas Kolomiec paaiškino, kad susipažinę su pateikta medžiaga, atsakė į klausimus, kiek atsimena, pasikeitė nuomonė, palyginus su ankstesne specialisto išvada, apie mechanizmą, nes buvo kruopštus nagrinėjimas rentgenologiniu vaizdu, kaip atrodo kaulo lūžio poslinkis. Sužalojimų kitose kūno vietose nebuvo, todėl prieita išvada, kad tokia trauma nuo smūgio sudavimo. Nurodė, kad jie turėjo medicininius išrašus, tomografines nuotraukas ir 3D rekonstrukcijos vaizdus – tai yra erdvinis vaizdas, kai galima pažiūrėti iš įvairių pusių dubens kaulą, kur jis buvo, kur pasislinkęs. Kiek jis suprato, ekspertas prieš tai to nedarė, jis nežiūrėjo 3D vaizdų ir tai įtakojo jo atsakymus. Buvo akivaizdus lūžis, lūžio poslinkis, palyginus su dubens kitais kaulais, lūžo krašto fragmentas. Lūžis buvo ypatingas tuo, kad jeigu įsivaizduoti, jog dubens kaulai - vaza, tai buvo kraštas nulūžęs ir pasislinkęs į išorę, kas rodė trauminį poveikį iš priekio, kairės ir šono. Griūnant lūžis turėtų būti pasislinkęs į vidų. Nurodė, kad svarbus faktas buvo ir tai, kad kitose kūno vietose nebuvo kitų sužalojimų, jie nebuvo aprašyti, o jie, atsakydami į klausimus, remiasi tuo, kas užfiksuota. Tyrime nenurodoma skaičiais, kokia jėga buvo suduotas trauminis poveikis, bet, jo nuomone, nepilnamečiui pakaktų išvystyti tokią jėgą. Spyriui su koja prisideda ne tik kojos smūgis, bet ir visa kūno masė, todėl svarbi kūno masė, ne tik amžius. Paaiškino, kad trauminis poveikis buvo suduotas riboto paviršiaus daiktu, sportbatį jie vertina kaip kietą, buką daiktą. Šiuo atveju smūgis buvo suduotas iš priekio, viršaus ir kairės pusės, tikėtina, kad iš stovinčiojo padėties nukentėjusiojo atžvilgiu. Išvada, kad trauma padaryta ne griūvant, buvo padaryta dėl lūžgalio poslinkio, kuris atspindi trauminio poveikio kryptį, ir to, kad kitų sužalojimų nebuvo – kiti sužalojimai nebuvo užfiksuoti. Negali atsakyti, ar negalėjo sužalojimas būti padarytas griūvant ant akmens, nes nėra atitinkančių sąlygų, jie atsako kai yra pateikti duomenys apie konkrečias aplinkybes. Pagal turėtus duomenis, abejonių dėl jų duotos išvados ekspertas neturi.
Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja B. B. parodė, kad jai dukra yra pasakojusi apie įvykį, kai ji (dukra) važiavo Geležinio Vilko gatve į Saltoniškių gatvės pusę, pravažiavusi Ozą dešinėje pusėje pamatė gulintį žmogų ir ji iškvietė greitąją pagalbą. Atrodo, kad gulėjo vyras, pravažiavus Akropolio tiltą, važiuojant žemyn yra įkalnė. Prie žmogaus buvo keletas žmonių, ji skubėjo, todėl nesulaukusi greitosios pagalbos, išvyko. Paaiškino, kad jos dukra gyvena užsienyje, Šveicarijoje, į Lietuvą atvyksta 3-4 kartus per metus. Apie įvykį B. B. sužinojo, kai gavo šaukimą – tada pradėjo aiškintis su dukra, koks ten buvo įvykis. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, patvirtino juos.
Liudytojas D. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad buvo išeiginės, dienos neatsimena, greičiausia šeštadienis, jis vežė vaikus į būrelį iš namų, gyvena K. gatvėje. Nuvežė juos, grįžo namo, o vėliau važiavo jų pasiimti. Prie Škoda serviso, besileisdamas nuo Geležinio Vilko gatvės, pastebėjo mušamą žmogų, kiek jų buvo, nežino, bet buvo ne vienas ir ne du. Jis atliko pilietinę pareigą, paskambino pagalbos centrui. Patikslino, kad jis leidosi nuo kalno, greičiausiai važiavo pirma eismo juosta, į centrą, pravažiavus posūkį į Akropolį, leidžiantis žemyn, kur galima važiuoti 60 km/h, pamatė viską, buvo tamsu, buvo ruduo ar žiema, tiksliai neatsimena. Matė, kaip keliese - 3-4 asmenys, jaunuoliai mušė, išskirtinių požymių nepastebėjo, ten nebuvo muštynės, buvo vienas asmuo, kuris buvo mušamas, stovėjo sukniubęs, nesigynė, buvo žiauriai mušamas – ir rankomis, ir kojomis spardomas, ar buvo daugiau žmonių, nepastebėjo, matė viską iš pravažiuojančio automobilio, žmogų mušė pakalnėje, arčiau kelio. Dėl mušamo žmogaus į pagalbos centrą skambino vieną kartą.
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas P. Ž. parodė, kad viskas buvo gal prieš dvejus metu, buvo gruodžio mėnuo, matė, kad vieną berniuką įkalnėje spardo, buvo naudojamas smurtas. Jis iš karto skambino 112, buvo antroje eismo juostoje, galvojo, kad kažkas sustos ir juos sulaikys. Nurodė, kad vaikiną spardė ilgai, pasigaudydami, mušė tik kojomis, buvo 3 berniukai, kurie spardė. Buvo dienos metas, apie 11-12 val., buvo šviesu, tiksliai neatsimena, reikia žiūrėti, kada jis skambino į bendrąjį pagalbos centrą, buvo šlapio sniego, važiavo iš Ozo gatvės į Rinktinės gatvę, link centro. Iš viso buvo 4 asmenys – 3 asmenys spardė vieną. Parodė, kad matė, kaip jie spardė, vienas griuvo, tada pakilo, nuėjo žemiau pakalnėn, paslydo, pargriuvo ir vėl jį spardė iš visų pusių, nukentėjusiojo padėtis buvo ant pilvo, veidų neįsidėmėjo. Kai pamatė, nukentėjusysis buvo įkalnėje, gal 10-15 metrų nuo važiuojamosios dalies, arčiau pušynėlio. Pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, juos tvirtina, tiksliau aplinkybes nurodė tada, bet po apklausos dar atsiminė, kad vienas buvo apačioje, o du iš šono, dabar geriau atsimena, kiek buvo asmenų ir kas ką darė, iš viso buvo trys spardantys ir vienas gulintis.
Liudytojas E. J. parodė, kad dirba Santariškių vaikų ligoninėje, nukentėjusysis buvo jo pacientas. Parodė, kad šiuo metu sunku prisiminti, viskas buvo kaip parašyta priėmimo skyriaus dokumentuose ir jo išrašuose. Kiek atsimena, nukentėjusysis atvykęs sakė, kad susitraumavo, nes krito. Traumos mechanizmą sunku atsekti, bet pagal traumos pobūdį gali būti ir taip, ir taip Jis ne ekspertas, bet jam įtarimą sukėlė lūžis, nes krisdamas turėjo atsitrenkti į akmenis ar daiktą. Jam buvo abejonių dėl traumos mechanizmo, sakė nukentėjusiojo mamai, kad reikėtų sūnaus paklausti, ar trauma nuo paprasto kritimo. Bet jis tvirtinti negali, gali ir nuo kritimo būti trauma. Kiek atsimena, pas juos komplikacijų nebuvo, kadangi suėjo 18 metų, perėjo į suaugusiųjų ligoninę. Negali komentuoti traumos pobūdžio, technikos, nes nėra ekspertas, negali pasakyti, ar tokią traumą galima patirti krentant ant sušalusio grumsto, galbūt gali atsirasti krentant ant nelygaus paviršiaus. Nurodė, kad nepamena, ar be lūžio matėsi dar kitokių sužalojimų. Pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino.
Teisiamojo posėdžio metu liudytoja S. U. parodė, kad anksčiau ji dirbo Vilniaus greitojoje pagalboje, atsimena nukentėjusįjį. Tiksliai laiko negali pasakyti, bet buvo sniegas, šalta, šlapia, apie pietus buvo gautas iškvietimas į Geležinio Vilko gatvę, neatsimena, kaip skambėjo kvietimas - ar sumuštas, ar trauma, ar guli. Atvykus į įvykio vietą, buvo žmonių, jie nė vienas nepasakė, kad sumuštas, pats vaikinas pasakė, kad bėgo nuo Akropolio, užsikabino už medžio ar griuvo, kalbėjo neadekvačiai, nelabai daug pasakojo. Trauma buvo šlaunikaulio, pragulėjo ant šlapios žemės, kol jie atvyko, todėl buvo šiek tiek neadekvatus, neigė, kad buvo sumuštas. Jie suleido nuskausminamųjų ir jis buvo hospitalizuotas į ligoninę. Priimamajame jis nesakė, kad yra sumuštas, bet jie netikėjo, kad tokią traumą galima patirti savaime. Nurodė, kad ji dirbo 40 metų greitojoje pagalboje ir nematė, kad tokia trauma būtų patirta griūnant. Patikslino, kad jaunuolis buvo neadekvatus, nes gulėjo 10 minučių šaltyje, vyko vidinis kraujavimas, buvo skausmas, jam buvo suleisti nuskausminamieji, buvo išsigandęs, sunku pasakyti, ar jo neadekvatumas gali būti susietas su alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimu. Nurodė, kad kvietimo kortelėje rašė, ką pasakė jaunuolis. Buvo sustoję pravažiuojančios mašinos, niekas nepriėjo, niekas nekomentavo, jaunuolis ant nugaros, šiek tiek ant šono, neprisimena, ar šalia buvo daiktai, neprisimena, ar kas nors surinkinėjo daiktus įvykio vietoje. Jeigu būtų kas paimti vertinga, būtų užrašyta kortelėje, jei jie suranka kokį krepšį, deda ant neštuvų ir neša kartu su žmogum, neatsimena, ar jaunuolis kažką turėjo, paprastai asmens daiktus, kuriuos paima, perduoda priėmime su ligoniu, priėmime tuos daiktus turėtų atiduoti į sandėlį, jiems svarbu ligoniu pasirūpinti, o ne daiktu, kartais aplinkiniai paduoda žmogaus daiktus. Parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja patvirtino.
Liudytojas V. B. parodė, kad dirba patrulių rinktinėje, teismo posėdžių salėje esančių asmenų neatsimena, dėl įvykio nurodė, kad kiek atsimena, atvyko, rado vaikiną, kuris pasakė, kad nugriuvo, kiek atsimena, aplinkui žmonių nebuvo, nurodė, kad nukentėjusiojo neatsimena. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nurodė, kad tvirtina juos. Nukentėjusysis nurodė, kad jis bėgo nuo kalno, bet stotelė šiaip ten labai toli, buvo šalta, buvo sniego, tai paslysti buvo galima, nematė išmėtytų daiktų, jeigu būtų buvę surinkti kokie daiktai, būtų nurodyta tarnybiniame pranešime. Dėl įvykio rašė tarnybinį pranešimą, nes jeigu žmogų išveža su greitąja pagalba, jie turi rašyti pranešimą.
Teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas J. G. parodė, kad yra M. Ž. pusbrolis, jis buvo pas pusbrolį prieš operaciją, kai jis miegojo, liudytojas paėmė telefoną, ten buvo daug žinučių, perskaitė, kad jeigu viską papasakosi, sulaužysim antrą koją. Kai jis skaitė žinutes, pusbrolis pabudo, pradėjo rėkti ir liepė atiduoti telefoną, kažką darė telefone, gal ištrynė žinutes. Nurodė, kad neatsimena, kiek laiko tada buvo praėję nuo M. Ž. paguldymo į ligoninę, iki operacijos, telefonas buvo paprastas, neatsimena, ar mygtukinis, jis paėmė telefoną, nes pusbrolio mama nemokėjo naudotis juo, slaptažodžio nebuvo, ten buvo daug žinučių, susirašinėjimas, tiksliai pacituoti žinučių negali, bet galima buvo suprasti, kad jeigu papasakosi, sulaužysim kitą koją – tai suprato iš daug žinučių. Iki to jam sakė, kad M. sulaužyta koja ir jis guli ligoninėje, jo mama pasiūlė pažiūrėti telefoną, telefono numerio, kurio žinutes skaitė, neužfiksavo, bet jis nebuvo įvardintas vardu, žinutės buvo lietuvių kalba. Paaiškino, kad jam M. nepasakojo, kaip buvo sulaužyta koja, liudytojui tai pasakė M. tėvai, o ką M. pasakojo tėvams, jis nežino. Patikslino, kad neatsimena, ar buvo M. atsakymai į žinutes, jis greitai žinutes skaitė, kol M. neprabudo. Žinutes skaitė prieš pietus, neatsimena, ar palatoje buvo tik M., ar buvo ir tėvai, kai į palatą įėjo – ten jau buvo M. Ž. mama.
Liudytoja N. B. parodė, kad yra Statybininkų rengimo centro metodininkė, kaltinamuosius L. ir M. pažįsta, taip pat M. Ž., jie mokėsi jų centre apie 2014 metus. Nurodė, kad nieko negali pasakyti dėl to, ar M. Ž. yra vartojęs narkotinių medžių, turėjęs jų, nes neatsimena, jie jų centre mokėsi seniai. Kaltinamajam L. A. nurodžius, kas jis atsimena, kaip M. Ž. buvo apsirūkęs mokyklos rūkomajame ir negalėjo pastovėti ant kojų, tai pamatė N. B., iškvietė M. Ž. mamą ar tėtį, liudytoja N. B. nurodė, kad tai buvo seniai, ji neatsimena tokio įvykio.
2015 m. balandžio 29 d. apžiūros protokole, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas R. R., apžiūrėjęs išrašą iš M. Ž. medicininių dokumentų, pateikė išvadą, kad M. Ž. nustatytas dešinio klubakaulio sparno lūžis su poslinkiu ir poodinė kraujosruva dešinio klubo srityje; sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, galimai aptariamo įvykio metu, t. y. 2014 m. gruodžio 29 d., ir vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 57).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 2361/15(01), ištyrus M. Ž. medicininius dokumentus, konstatuota, kad M. Ž. padarytas dešinio klubakaulio sparno lūžis ir poodinė kraujosruva dešinio klubo srityje, galimai užduotyje nurodytu laiku (2014-12-29), paveikus daiktu, turėjusiu kietą buką kontaktinį paviršių; sužalojimai, dėl savo anatominių ypatumų, padaryti vienu trauminiu poveikiu; sužalojimas būdingas smūgio sudavimui; neatmetama galimybė, kad nukentėjusysis galėjo kristi ir atsitrenkti į kietą buką paviršių; sužalojimai vertinami kaip vieno trauminio poveikio išraiška ir kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b.l. 61-62).
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi paskirta M. Ž. teismo medicinos ekspertizė, ją pavedant atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertams, bei ekspertams užduoti šie klausimai: 1) Kokie sužalojimai padaryti M. Ž., koks jų pobūdis, lokalizacija, padarymo laikas ir mechanizmas? 2) Ar sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius? 3) Keliais trauminiais poveikiais padaryti sužalojimai? 4) Ar M. Ž. galėjo susižaloti pats, krisdamas ir atsitrenkdamas į kietus paviršius? 5) Ar po dviejų operacijų iš M. Ž. kūno pašalintos visos fiksuojančios medžiagos? (t. 2, b.l. 91-92).
Atlikus ekspertizę, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. ekspertizės akte Nr. PEKG 73/2017 (01) pateikti atsakymai į užduotus klausimus: 1. M. Ž. po 2014-12-19 įvykio nustatytas dešinio klubakaulio sparno lūžis su kraujosruva dešinio klubo srityje, kurie padaryti nuo trauminio poveikio kietu buku daiktu; 2. Sužalojimai galėjo būti padaryti nuo smūgio (smūgių) sudavimo; 3. Sužalojimams padaryti galėjo pakakti ir vieno trauminio poveikio; 4. M. Ž. nustatyti sužalojimai nėra paaiškinami griuvimu; 5. Turimais duomenimis, M. Ž. iš dešinio klubakaulio dar nėra pašalinta vienas sraigtas (t. 2, b.l. 107-109).
Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuota, kad iškvietimo laikas – 2014 m. gruodžio 29 d., 16.26 val., perdavimo laikas – 16.30 val., išvykimo laikas – 16.31 val., atvykimo laikas – 16.34 va; pristatymo į ligoninę laikas – 17.00 val.; nurodyta kvietimo priežastis – „sumuštas, sąmoningas, ties degaline“; papildomos informacijos dalyje – „nukrito nuo kalno; skauda dešinę šlaunį, dubenį“ (t. 1, b. l. 84-85).
Bendrasis pagalbos centras informavo, kad apie įvykį Geležinio Vilko g. 63, Vilniuje, 2014 m. gruodžio 29 d., apie 16.28 val. užfiksuoti trys pranešimai – 16:21:00 val., 16:21:07 val. ir 16:27:13 val. (t. 1, b. l. 91); pateikti pranešimų garso įrašai. Apžiūrėjus (perklausius) minėtus garso įrašus, 2015 m. lapkričio 10 d. surašytas apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 92-94). Protokole apžiūrėjus garso įrašą pranešimo, gauto 2014 m. gruodžio 29 d., 16;21;00 val., užfiksuota, be kita ko, kad pranešėjas nurodo, jog jis antroje juostoje važiavo prieš Akropolį, kur Ozas yra, nuo Molėtų link centro, Geležinio Vilko gatve, toje pusėje, kur Akropolis, „du bahurai su koja spardo bahuriuką vieną“; nurodė, kad tai matė pravažiuodamas prie gal 20 sekundžių, kad paaugliai, ne suaugę žmonės. Peržiūrėjus pranšimą, gautą 16:21:07 val., užfiksuota, kad pranešėjas (vyriškas balsas) nurodė, jog leidžiantis Geležinio Vilko gatve, priešais degalinę „Nestė“, jaunuolių rūva spardo prie pat gatvės, kad greičiausiai nusileido nuo Akropolio, jaunuolių krūva spardo, o dar jaunuolių krūva ant viršaus. Apžiūrėjus pranešimą, gautą 16:27:13 val., pranešėja (moteriškas balsas) nurodė, kad nori greitosios, nes rado žmogų, nukritusį nuo kalno, prie gatvės; jaunas vaikinas, nekruvinas, bet atsistoti negali, Geležinio Vilko gatvėje, važiuojant nuo Ozo, dešinėje pusėje; nurodo, kad jam 17 metų, sąmoningas (t. 1, b. l. 92-94).
Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad telefono numeris, kuriuo buvo gautas trečias pranešimas (16:27:13 val.) priklauso G. B. (t. 1, b. l. 96).
Telefono numeris, kuriuo buvo gautas pirmas pranešimas (16:21:00 val.), priklausė P. Ž. (t. 1, b. l. 100), telefono numeris, kuriuo buvo gautas antras pranešimas (16:21:07 val.) – priklausė D. D. (t. 1, b.l. 102).
Nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2016 m. liepos 10 d. M. Ž. buvo nustatytas 45 procentų netektas darbingumas (t. 2, b. l. 14).
Šalies argumentai
2015 m. sausio 29 d. F. Ž. pareiškime nurodė, kad jo sūnus M. Ž. 2014 m. gruodžio 29 d. apie 17.10 val. buvo sumuštas, jį sumušė L. A., Č., bei paprašė pradėti bylą. 2015 m. sausio 29 d. rezoliucija pradėtas veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas (t. 1, b. l. 1).
Žemesnės instancijos teismas
2015 m. sausio 29 d. pareiškime, paduotame F. Ž. vardu, kurį, kaip paaiškino tiek jis pats, tiek ir M. Ž. teisiamojo posėdžio metu, iš tikrųjų surašė M. Ž. (pagal paaiškinimą, kadangi jis buvo nepilnametis, jiems nurodė, kad pareiškimą turi paduoti jo atstovas), nurodyta, be kita ko, kad: M. Ž. 2014 m. gruodžio 29 d., 17.10 val. jis nuvažiavo į Akropolį nupirkti drabužių, mama davė 240 Lt, atvažiavo į Akropolį, nuėjo nusipirkti cigarečių, nusipirko ir nuėjo parūkyti; prie rūkyklos sutiko iš savo mokyklos – Statybininkų rengimo centro L. A., Č., E.; L. A. pasakė „Einam pasikalbėti“, jie nuėjo iš Geležinio Vilko g. pusės prie miškelio; L. A. sakė „Mes tau nalogą metam už merginą“; L. A. ir E. sakė – duok kur turi pinigus dešinėj kišenėje, jei neduosi, sumušim tave. Iš kalnelio tada atėjo žmonės, kurie atėjo ir žiūrėjo į juos. Jis pradėjo L. A. ir E. užkalbinėt, žiūrėt, į kurią pusę bėgti; apsisprendė bėgti į Geležinio Vilko g. pusę; pradėjo bėgti, nukrito, atsistojo ir vėl pradėjo bėgti; jie jį pagavo; L. A. pradėjo jį mušti, iš dešinės pusės, į dubens kaulus (tikėtina tokia prasmė); lįsti į kišenę, kad paimti pinigus; jis gulėjo ant pilvo, kad nepaimtų jo pinigų, E. tik stovėjo ir žiūrėjo; po 1 – 2 minučių pribėgo Č. ir pradėjo spardyt į tą vietą, kuri ja jau skaudėjo, dubens kaulą; po to Č. nuėjo pas E.; jis prašė L. A. iškviesti greitąją, jis sakė, kad jei duos pinigus, iškvies; jis turėjo telefoną, bet negalėjo iškviesti greitosios, nes buvo sušalęs jau, nejautė nei rankų, nei kojų, L. A. pasakė, kad jei praneš policijai, bus blogai. Geležinio Vilko g. važiavo policija, jie pamatė, bet policija pravažiavo. Tada jis prarado sąmonę, prabudo greitosios mašinoje, iškvietė žmonės, sakė, kad šitą vaikiną sumušė; greitojoje paklausė, ar jį sumušė, jis atsakė, kad bėgo į autobusą ir nukrito nuo kalno per medį, nes nenorėjo sakyti, kad sumušė, nes jie taip pasakė (t. 1, b. l. 15).
Dalyvaujant F. Ž. ir M. Ž., 2015 m. sausio 29 d. atlikta įvykio vietos apžiūra, surašytas apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad apžiūros objektas – atvira vietovė, medžžiai apaugusi vieta; apie 1 km atstumu nuo Ozo – Geležinio vilko g. viaduko, matomas miškelis, kuris baigiasi aukštu šlaitu (t. 1, b. l. 20-21).
2015 m. rugsėjo 22 d. Parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad M. Ž. prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“, Ozo g. 25, Vilniuje, nurodė išėjimą iš prekybos ir pramogų centro, pro kurį išėjo, kai buvo pakviestas pasikalbėti pažįstamo L. A., po ko M. Ž. nurodė vietą miškelyje, kur stovėjo kartu su L. A. ir vaikinu, vardu E. ir bendravo, kuomet jo buvo pareikalauta geruoju atiduoti jo turėtus pinigus, po to M. Ž. nurodė kelią, kuriuo bėgo nuo minėtų pažįstamų asmenų, vietą, kur jis bėgdamas paslydo ir nukrito, po to – kelią, kuriuo atsistojęs bėgo link Geležinio Vilko gatvės, po ko nurodė vietą, kur jį pasivijo L. A. ir paguldė ant žemės, po ko pradėjo mušti, toje pačioje vietoje jis gulėjo, kai šalia savęs pamatė Marių, kurį visi vadina „Č.“, kuris jį spardė; nurodė vietą, kur stovėjo E., tuomet kai jis buvo mušamas L. A., po to M. „Č.“; po to parodė vietą, kur sugebėjo nusiridenti ir gulėjo, kol buvo rastas medikų (t. 1, b. l. 44-52).
Dėl duomenų vertinimo ir teismo išvadų
Baudžiamojoje byloje L. A., E. J. ir M. S. kaltinami pagal Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl pasikėsinimo įvykdyti plėšimą. BK 180 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už plėšimą, nustatant, kad plėšimas yra tada, kai panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobiamas svetimas turtas. Taigi siekiant atitinkamą veiką kvalifikuoti kaip plėšimą, turi būti nustatyta, kad atitinkamos prievartos priemonės – fizinis smurtas, grasinimas tuoj pat jį panaudoti ar kitoks galimybės priešintis atėmimas – panaudojamos būtent siekiant pagrobti, užvaldyti svetimą turtą, jį išlaikyti ir pan.
Kaltinamieji savo kaltės dėl jiems pareikštų kaltinimų nepripažįsta. Kaip išplaukia iš jų parodymų, jie pripažįsta, kad nurodytą dieną ir laiku buvo susitikę su nukentėjusiuoju M. Ž., bendravo su juo: kaip matyti, įvertinus visų kaltinamųjų parodymų visumą, ar M. S., ar M. Ž. pasiūlius pakalbėti, pastarieji iš prekybos centro Akropolis išėjo ir nuėjo link netoli buvusio miškelio, savo ruožtu L. A. su E. J. nuėjo jiems iš paskos, prie nurodyto miškelio M. S. su M. Ž. pakalbėjo, išsiaiškino, po ko M. Ž. pasiūlė L. A. narkotinių medžiagų, į ką reaguodamas L. A. sudavė jam į veidą, po ko M. Ž. atsiprašė L. A., nurodydamas, kad pajuokavo, o po to, sušukęs „Mentai“, nors kaltinamieji policininkų nematė, nubėgo nuo kalno žemyn. Kaltinamieji nurodė, kad M. Ž. jiems pasirodė pavartojęs narkotinių medžiagų, nes akys jo buvo raudonos, be to, jie žinojo, kad jis kartais vartoja. Kaip parodė L. A. su E. J., M. S. nubėgo paskui M. Ž. žemyn, o jie grįžo atgal į Akropolį, po to – kaip paaiškino, neatsimena, ar tą pačią dieną, ar vėliau, M. S. pasakė jiems, kad M. Ž. bėgdamas nukrito ir susižeidė – susilaužė koją. M. S. parodė, kad jis neatsimena, kad būtų bėgęs paskui M. Ž., nurodydamas, kad tas įvykis jam nebuvo kažkoks ypatingas ir išskirtinis, todėl neatsimena to. Taigi, kaip matyti iš šių parodymų, kaltinamieji iš esmės neigia naudoję smurtą prieš nukentėjusįjį (išskyrus minėtą momentą, kai L. A. sudavė nukentėjusiajai, jam pasiūlius narkotinių medžiagų, dėl ko jie iš esmės išsiaiškinę – nukentėjusysis atsiprašė, jie sukirto rankomis ir pan.) ir / ar norėję apiplėšti jį (pasisavinti pinigus), nurodydami, kad jie net nežinojo, kad nukentėjusysis turi pinigų.
Savo ruožtu kaltinamiesiems inkriminuoti kaltinimai, kaip matyti, iš esmės grindžiami nukentėjusiojo parodymais. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad tą dieną važiavo į Akropolį nusipirkti daiktų, turėjo apie 1000 litų, nusipirkęs, norėjo nusipirkti cigarečių, kai pirko – iš nugaros prie jo priėjo L. A. ir E. J., tuo metu, kai jis ėmė pinigus, A. jį pakvietė pasikalbėti, jis išėjo su jais pro išėjimą iš Akropolio, į Ozo pusę, jam sakė apie kažkokią merginą, kad uždeda jam mokestį, liepė atiduoti pinigus – parodė į kišenę, jis tada nusprendė bėgti link Ozo, bėgdamas paslydo, suklupo, o tada jį pasivijo L. A., pakišo koją, parvertė ant žemės, sudavė į galvą porą smūgių, reikalavo pinigų, L. A. bandė iš kišenės ištraukti pinigus, bet jam nepavyko, E. stovėjo toliau, nieko nedarė, gal stebėjo, po to atbėgo M. S. ir pradėjo jį mušti su koja, kol E. pasakė, kad važiuoja policija. Kai jie nubėgo, jis bandė keltis, bet nusirito nuo kalnelio ir prarado sąmonę, po to atvyko greitoji pagalba. Jis visiems po įvykio sakė, kad paslydo, nukrito nuo kalno ir susižeidė, nes L. A., jį mušdamas, grasino, be to, ligoninėje taip pat jam skambino kažkas bei rašė žinutes su grasinimais, mano, kad tai buvo L. A.. Tik vėliau, kai gydytojas mamai pasakė, kad negalėjo taip susižaloti pats krisdamas, ir kai jo pusbrolis perskaitė žinutes, jis papasakojo, kad jį sumušė ir po to nuvyko į policiją rašyti pareiškimo.
Gretinant šiuos nukentėjusiojo M. Ž. parodymus su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pareiškime nurodytais duomenimis, pripažintina, jog yra tam tikrų neatitikimų. Pažymėtina, kad pareiškimas, jog M. Ž. nurodytą dieną ir laiku buvo sumuštas, o ne pats susižalojo, paslydęs ir nukritęs, kaip kad užfiksuota medicininiuose dokumentuose (greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, pradiniuose duomenyse iš ligoninės ir pan.), policijos įstaigai buvo pateiktas 2015 m. sausio 29 d., t. y. pradėjus mėnesiui. Tą dieną apklausiamas, M. Ž. parodė, be kita ko, kad kai jis išėjo iš Akropolio parūkyti, prie jo priėjo L. A. ir M. Č., trečias buvo „E.“, Lukas pasiūlė pakalbėti, pasakė, kad „duos nalogą už mergas“, E. pasakė, kad jei neduos pinigų, jį (nukentėjusįjį) sumuš, jis išsigando, nubėgo žemyn link Geležinio Vilko gatvės, griuvo, tada L. trenkė per kairį petį, kojomis spardė į kojas šalia dubens, liepė jam duoti pinigus, bandė iš jo kišenės pinigus paimti, bet buvo susižeidęs pirštus ir kadangi nukentėjusysis gulėjo ant pilvo, negalėjo pinigų ištraukti, kvietė E. padėti, bet tada staiga pribėgo M. Č. ir kojomis pradėjo spardyti į dubenį; jis maldavo Luko iškviesti greitąją, bet jis sakė, kad jei neduos pinigų, nekvies. Jie pamatė netoliese pravažiavusį policijos ekipažą ir pabėgo „Akropolio“ link, o po to jis nelabai atsimena. Nurodė, kad E. jo nemušė, tik gąsdino sumušti, jei neduos pinigų, o L. ir Č. jam spyrė ne mažiau po 10 spyrių, Č. spyrė daugiau (t. 1, b.l. 35-39).
Papildomai apklaustas 2015 m. birželio 15 d., M. Ž. patikslino parodymus. Nurodė, be kita ko, kad po to, kai jis bėgdamas nuo kalniuko link Ozo paslydo, nugriuvo, atsikėlė ir pradėjo bėgti toliau, link jo bėgo L. A. ir E. E. sustojo ant kalniuko, prie jo atbėgo L. A., paguldė jį ant žemės, pakišęs koją, pradėjo ant jo rėkti, priekaištavo, keikėsi necenzūriniais žodžiais, tada jis jau gulėjo ant nugaros, L. A. vieną kartą kumščiu sudavė jam į viršugalvį, po ko pradėjo spardyti kojomis į viršutinę kūno dalį, daugiausia į juosmens dešinę pusę, negali tiksliai pasakyti, kiek būtent kartų ir į kokias vietas, atrodo, kad buvo suduoti 2-3 spyriai. Tada L. A. pradėjo lįsti į jo striukės kišenę, kurioje buvo pinigai, tai buvo kairės pusės striukės išorinė kišenė, bet nesugebėjo įkišti savo rankos, nes pas jį buvo ant tos rankos piršto gipsas. L. A. prašė E. ateiti ir paimti iš jo striukės kišenės pinigus, bet E. liko stovėti. Jis gulėjo ir pamatė, kad prie jo stovi M., kurį vadina „Č.“, M. pradėjo jam koja smūgiuoti į dešinės pusės šoną, daugiausia į juosmenį, negali pasakyti, kiek būtent spyrių jam sudavė M., nes jų neskaičiavo, negalėjo to padaryti, nes jam buvo labai bloga, tai truko apie 2 minutės. M. nustojo smūgiuoti po to, kai E.surėkė „šuba, mentai“. Kai M. jį spardė, L. A. šiam sakė, kad nemuštų jo taip, L. A. tuomet jo nemušė, nespardė. Kai M. nuo jo nubėgo, jis liko gulėti, šalia jo stovėjęs L. A. pasakė, kad jeigu jis kam nors pasiskųs, tai bus sumuštas vėl. Jis paprašė L. A., kad šis iškviestų greitąją, L. A. pasakė, kad paskambins, jeigu jis duos pinigų, jis nepaskambino ir nuėjo. Tada nukentėjusysis kažkokiu būdu nušliaužė ant šaligatvio ir prarado sąmonę. Kai atgavo sąmonę, gulėjo greitosios pagalbos mašinoje. Medikams pasakė, kad jo niekas nemušė, kad bėgdamas į autobusą, paslydo ir nugriuvo (t. 1, b.l. 42-43).
Taigi iš parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jie ne visiškai atitinka teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, o būtent – dėl jam suduotų smūgių (kas, kiek, kaip ir į kokias kūno dalis sudavė). Vis dėlto šie neatitikimai, teismo vertinimu, negali būti pagrindu savaime iš esmės abejoti nukentėjusiojo parodymais ir jų patikimumu, kadangi, viena vertus, visi duoti parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa – t. y. kad nukentėjusysis buvo sumuštas, kad pačiame įvykyje dalyvavo būtent nurodyti asmenys (kaltinamieji nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu taip pat neneigė, kad nurodytą dieną ir laiku buvo susitikę su nukentėjusiuoju), bei dėl kaltinamųjų elgesio – kad E. J. smurto prieš jį nevartojo, tik po to, kai su L. A. iš jo pareikalavo pinigų, kai nukentėjusysis buvo mušamas, iš toliau stebėjo viską; kad L. A. reikalavo iš jo pinigų bei sudavė jam smūgius, bei kad M. S. jį intensyviausiai mušė – spardė, iki kol buvo sušukta, kad atvažiuoja policija. Nurodytais esminiais aspektais tiek ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tie ir duoti teisiamajame posėdyje visiškai sutampa. Juolab pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui nepripažintini savarankišku įrodymu – jie vertintini tik kaip duomenys, galimi naudoti betarpiškai teisme ištirtų duomenų patikrinimui. Taigi šiuo aspektu nors gynyba akcentavo daugiau neatitikimų (pvz., kad ikiteisminio tyrimo metu M. Ž. parodė, kad kai L. A. norėjo paimti pinigus, jis to negalėjo padaryti, nes M. Ž. gulėjo pilvo (vėliau jau nurodė, kad gulėjo ant nugaros), dėl parodymų, kurioje (vidinėje ar išorinėje) kišenėje buvo pinigai ir pan.), tačiau vertinant pastaruosius neatitikimus, teismas akcentuoja, kad nei teismas, nei kiti proceso dalyviai atitinkamus klausimus, siekiant patikslinti nukentėjusiojo parodymus – ką jis turėjo omeny, nurodydamas atitinkamas aplinkybes, apie tikslesnį eiliškumą ir pan. galėjo užduoti tik tiesiogiai jį apklausiant teisiamajame posėdyje, savo ruožtu apklausos ikiteisminio tyrimo metu atveju nėra galimybės išsiaiškinti tokių aspektų, juolab atsižvelgiant į tai, kad pagal parodymų davimą teisiamajame posėdyje matyti, kad parodymus nukentėjusysis davė ne vien lietuvių kalba, įvertinus, be kita ko, jo amžių (veikos padarymo metu buvo nepilnametis), būdo savybes ir pan. Taigi galimybė, jog parodymų davimas galėjo būti fragmentiškas, galbūt netiksliai įvardijant atitinkamas aplinkybes (ką turėjo omeny ir pan.) neatmestina.
Vertindamas klausimą dėl galimybės remtis nukentėjusiojo parodymais, kaip patikimu įrodymų, teismas taip pat atsižvelgia į kitus duomenis, surinktus byloje, o būtent, šiuo atveju – į liudytojų D. D. ir P. Ž. parodymus. Minėti liudytojai, nurodytą dieną ir panašiu laiku – P. Ž. 16:21:00 val., o D. D. - 16:21:07 val. Bendrajam pagalbos centrui pranešė, kad jie pravažiuodami pro aktualią įvykio vietą (kas iš esmės išplaukia iš jų pranešimų BPC turinio) matė, kaip vienas žmogus – jaunuolis, yra mušamas kitų jaunuolių. Taigi šių liudytojų parodymai bei pačių pranešimų turinys iš esmės patvirtina būtent nukentėjusiojo parodymus, jog sužalojimus jis patyrė prieš jį pavartojus smurtą, o ne pačiam nukritus bėgant nuo kalnelio. Dėl minėtų liudytojų parodymų taip pat pažymėtina, jog nors teisiamojo posėdžio metu tam tikros aplinkybės neatitiko jų parodymų, kitų nustatytų aplinkybių (dėl mušančių asmenų skaičiaus, paros meto – laiko ir pan.), vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad pirmą kartą apklausiami jie buvo praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po įvykio, juolab teisiamojo posėdžio metu apklausiami iš esmės po keturių metų po įvykio, be to, pažymėtina ir tai, kad įvykį, kaip matyti, jie matė iš pravažiuojančio automobilio, liudytojams vairuojant, kas, teismo vertinimu, taip pat gali paaiškinti, jog dėl to paties įvykio (nes pranešimai gauti iš esmės keleto sekundžių tarpe) jie nurodė tam tikrus skirtingus duomenis. Dėl ko, teismo vertinimu, šiuo atveju kaip patikimiausi vertintini būtent duomenys, šių liudytojų nurodyti betarpiškai pranešimo BPC metu, kai jie nurodė patį faktą apie jaunuolį, mušamą kitų jaunų vaikinų. Pastebėtina, kad trečias pranešimas iš asmens, kuris jau tiesiogiai buvo sustojęs, bendravo su nukentėjusiuoju, buvo gautas praėjus palyginus neilgam laiko tarpui po minėtų dviejų liudytojų pranešimų (16:27:13 val.) – iš bylos medžiagos nustatyta, kad skambino G. B., pranešė apie rastą gulintį nukentėjusįjį, kuris nuriedėjo nuo kalno, apie jo būklę ir pan. (šios liudytojos apklausti betarpiškai teismas neturėjo galimybės, nes ji išvykusi į užsienį), būtent į šį pranešimą reaguodama, atvyko greitoji (kaip matyti iš kvietimo kortelėje užfiksuotos informacijos) bei suteikė pagalbą nukentėjusiajam M. Ž.. Todėl vertindamas pastarųjų duomenų visumą (vietą, laiką ir pan.), teismas daro išvadą, jog visi minėti pranešimai yra būtent apie aktualų šioje byloje įvykį, nes nėra jokių duomenų, kad galėjo būti dar kitas koks tokio pobūdžio įvykis nurodytu laiku ir vietoje.
Apklausta liudytoja S. U. – greitosios medicinos pagalbos slaugytoja, atvykusi pagal iškvietimą, parodė, kad rado nukentėjusįjį, kuris nurodė, kad bėgo į stotelę, paslydo ir nukrito, kas ir buvo užfiksuota kvietimo kortelėje, nors, kaip parodė ši liudytoja, tokio pobūdžio trauma, kiek ji gali spręsti pagal jos ilgametį darbą, nebūdinga griuvimui. Liudytojas E. J. – gydytojas Santariškių ligoninėje, kurio pacientas buvo nukentėjusysis, parodė, kad nukentėjusysis sakė, kad krito, dėl ko patyrė traumą, tačiau liudytojui lūžis sukėlė įtarimų, jam buvo kilę abejonių dėl traumos mechanizmo, todėl bendravo su nukentėjusiojo mama ir jai siūlė pasitikslinti sūnaus, kaip patirta trauma, nors, kaip nurodė šis liudytojas, jis nėra ekspertas, todėl galbūt gali būti tokia trauma kilti krentant ant nelygaus paviršiaus. Aplinkybes dėl to, kad minėtas liudytojas bendravo su nukentėjusiojo motina M. Ž. ir jai išsakė savo abejones dėl sužalojimų priežasties, patvirtino ir M. Ž., nurodžiusi, kad po to, kai pakalbėjo su gydytoju, jos sūnus papasakojo, kad iš tikrųjų jis ne krito, o buvo sumuštas pažįstamų asmenų.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju yra itin reikšmingos specialistų – ekspertų, atlikusių M. Ž. medicininių dokumentų tyrimą bei jo medicinos ekspertizę, siekiant atsakyti į klausimus dėl, be kita ko, traumos mechanizmo, išvados. Dėl šių duomenų pripažintina, kad jie iš esmės patvirtina būtent nukentėjusiojo parodymus, kad jis buvo sumuštas.
Pirmiausia pastebėtina, kad specialisto Antano Klaido Bečelio duotoje išvadoje nurodyta, kad pagal medicininius dokumentus M. Ž. buvo padarytas dešinio klubakaulio sparno lūžis ir poodinė kraujosruva dešinio klubo srityje, galimai užduotyje nurodytu laiku (2014-12-29), paveikus daiktu, turėjusiu kietą buką kontaktinį paviršių; sužalojimai, dėl savo anatominių ypatumų, padaryti vienu trauminiu poveikiu; sužalojimas būdingas smūgio sudavimui; neatmetama galimybė, kad nukentėjusysis galėjo kristi ir atsitrenkti į kietą buką paviršių (t. 1, b.l. 61-62). Paskyrus ekspertizę, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. – lapkričio 17 d. atliktos ekspertizės akte Nr. PEKG 73/2017 (01) nurodyta, be kita ko, nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti nuo smūgio (smūgių) sudavimo; sužalojimams padaryti galėjo pakakti ir vieno trauminio poveikio; M. Ž. nustatyti sužalojimai nėra paaiškinami griuvimu (t. 2, b.l. 107-109). Dėl pastarųjų išvadų – specialisto išvadoje nurodyta, kad neatmetama galimybė, kad nukentėjusysis galėjo kristi ir atsitrenkti į kietą buką paviršių, savo ruožtu ekspertizės akte – kad nukentėjusiojo sužalojimai nėra paaiškinami griuvimu, specialistas Antanas Klaidas Bečelis paaiškino teisiamojo posėdžio metu, jog jo išvada pagal tuo metu turėtus duomenis teisinga, kadangi nedidelę išlygą dėl to, kad galėjo sužalojimai būti patirti nugriuvus, jis padarė dėl to, kad byloje buvo duomenys apie nukentėjusiojo paaiškinimus, jog jis griuvo, nors, kaip nurodė specialistas, tokia tikimybė yra itin nedidelė dėl traumos pobūdžio. Savo ruožtu ekspertas Viačeslavas Kolomiec teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog, kiek jis supranta, šiek tiek išvados išsiskyrė dėl to, kad atliekant ekspertizę, jie kruopščiai nagrinėjo rentgenologinius vaizdus, kaip atrodo kaulo lūžio poslinkis; nurodė, kad jie turėjo, be kita ko, 3D rekonstrukcijos vaizdus – tai yra erdvinis vaizdas, kai galima pažiūrėti iš įvairių pusių dubens kaulą, kur jis buvo, kur pasislinkęs, kaip suprato, prieš tai ekspertas neturėjo tokios galimybės. Todėl, kaip paaiškino, būtent dėl lūžio poslinkio jie padarė atitinkamas išvadas, nes dubens kaulas buvo nulūžęs ir pasislinkęs į išorę, o griūnant jis turėtų būti pasislinkęs į vidų. Paaiškino, jog išvada, kad sužalojimai nepaaiškinami griuvimu, padaryta atsižvelgiant į tai, kad neužfiksuota kitokių sužalojimų bei dėl lūžgalio poslinkio.
Dėl pastarųjų paaiškinimų teismas sutinka su gynybos argumentais, jog kitokie sužalojimai galėjo būti ir neužfiksuoti, nes medikai didžiausią dėmesį kreipė į svarbiausią traumą, o kadangi nukentėjusysis nurodė, kad pats krito bei apie galimai padarytą nusikalstamą veiką pranešė praėjus mėnesiui, t. y. iš karto po įvykio jis nebuvo apžiūrėtas, taigi neatmetama galimybė, kad kitokie sužalojimai galėjo būti ir neužfiksuoti. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal nukentėjusiojo parodymus apie jo atžvilgiu pavartotą smurtą (jo intensyvumą), tai, kad jis, kaip parodė, ir pats buvo suklupęs ir pan., turėjo būti kitokie sužalojimai, tačiau, kaip minėta, jie neužfiksuoti. Vis dėlto ši aplinkybė, teismo vertinimu, atsižvelgiant ir į kitų jau minėtų duomenų visumą, iš esmės patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad prieš jį buvo vartotas smurtas, vis dėlto neduoda pagrindo abejoti ekspertizės akte padaryta išvada, jog sužalojimai nepaaiškinami griuvimu, atkreipiant dėmesį, kad tokia išvada padaryta įvertinus būtent pačios sužalojimo mechanizmą (ne tik kitų sužalojimų nebuvimu).
Kaip matyti, ekspertizės akte, apibendrinant turimą medžiagą, nurodyta, kad susipažinus su M. Ž. KT tyrimu 3D rekonstrukcijos vaizdais, matoma, kad dešinio klubakaulio sparno lūžusio fragmento ypatumai rodo trauminio poveikio jėgos kryptį iš priekio ir kiek iš viršaus – kairės nukentėjusiojo atžvilgiu. Kadangi minėto dešinio klubakaulio lūžio vieta anatomiškai sudaro vieną plokštumą su kairio klubakaulio analogiška vieta bei gaktinės sąvaržos sritimi (o juose jokių traumos požymių nenustatyta), todėl nagrinėjamas dubens kaulų lūžis nepaaiškinamas kontakto su plokščiu paviršiumi, taip pat ir griuvimo ant kietos plokštumos. Priešingai – tai nurodo į lokalų trauminį poveikį, kuriuo galėjo būti kito asmens smūgis, būtent iš priekio nukentėjusiojo atžvilgiu, esant fiksuotam dubeniui. Nemaža smūgio jėga gali būti paaiškinama spyriu koja, o lūžio pobūdis ir kartu jėgos kryptis rodo, kad smūgio metu nukentėjusysis turėjo būti gulimoje (aukštielninka) padėtyje (t. 2, b. l. 109).
Motyvuojamoji dalis
Teismas, įvertinęs nurodytus argumentus, nemato pagrindo abejoti ekspertizės akto išvadomis ir nesiremti juo, kaip įrodymu, kadangi nėra duomenų, galinčių kelti jomis pagrįstų abejonių. Savo ruožtu net vertinant, kaip nurodė specialistas, itin nedidelę galimybę, kad galbūt trauma galėjo būti patirta kritimo metu (kaip kad pvz., iškelta gynybos versija – galbūt trenkiantis į kietą grumstą, akmenį ir pan.), viena vertus, pažymėtina, kad tokių duomenų nėra, kita vertus, akcentuotina jau minėta ekspertizės akte nurodyta aplinkybė, kad sužalojimo pobūdis rodo, jog jis buvo patirtas dėl lokalaus trauminio poveikio, iš priekio, esant fiksuotam dubeniui, t. y. net jei nukentėjusysis, pagal nurodytą versiją, būtų kritęs ant pilvo (t. y. dubeniu ant kokio nors kieto daikto, dėl ko lūžgalio poslinkis būtų ne į vidų, o išorėn), vis dėlto sąlyga dėl fiksuoto dubens šiuo atveju nebūtų tenkinama, įvertinus ir tai, kad, kaip parodė specialistas ir ekspertas, lūžis buvo nulemtas didelės jėgos ir lokalaus trauminio poveikio.
Pastebėtini ir gynybos argumentai, kad, kaip jie nurodo, nukentėjusysis savo parodymus keitė pagal ekspertų išvadas, t. y. iš pradžių nurodė, kad gulėjo ant pilvo, o po to, kai ekspertai nurodė, kad trauma patirta jam gulint aukštielninkoj padėty – jau nukentėjusysis nurodė, kad kai buvo mušamas, gulėjo ant nugaros. Vis dėlto su tokiais argumentais teismas neturi pagrindo sutikti. Kaip matyti, apie tai, kad buvo ant pilvo, nukentėjusysis nurodė pirmosios apklausos metu – 2015 m. sausio 29 d., parodymus duodamas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau, pastebėtina, iš parodymų nėra aišku bei teismas nebeturi galimybės atitinkamos aplinkybės patikslinti, ar minėta nuoroda reiškė, kad jis viso įvykio metu gulėjo ant pilvo, ar tai buvo kažkokia momentinė padėtis ar pan. Savo ruožtu apie tai, kad kai buvo mušamas, jis gulėjo ant nugaros, nukentėjusysis parodė apklausiamas 2015 m. birželio 15 d., t. y. tada, kai dar nebuvo duota nei specialisto išvada (2015 m. liepos 29 d.), kurioje, pastebėtina, detaliai nebuvo nagrinėtas traumos mechanizmas, nei juo labiau ekspertizės aktas (ekspertizė atlikta 2017 m. liepos 26 d. – 2017 m. lapkričio 17 d.), kur jau detaliai aptartas traumos mechanizmas bei konkrečiai nurodyta apie tai, kad trauma patirta nukentėjusiajam gulint ant nugaros (aukštielninkoj padėty). Taigi akivaizdu, kad duodamas parodymus apie tai, kad gulėjo ant nugaros, kai buvo mušamas, nukentėjusysis nežinojo specialistų/ekspertų išvadų apie tai.
Todėl teismas, įvertinęs nurodytų argumentų visumą bei jau aptartus duomenis, vadovaujasi nukentėjusiojo parodymais, kaip patikimu įrodymu, kadangi kiti byloje surinkti duomenys (liudytojų D. D., P. Ž. parodymai, ekspertizės aktas) iš esmės juos patvirtina, savo ruožtu atitinkami neatitikimai, lyginant juos su ikiteisminio tyrimo metu duotais jo parodymais, nėra tiek reikšmingi, kad galėtų paneigti jau minėtus įrodymus (įvertinus, kad patikimai patikrinti tokius parodymus tuo aspektu, kokiame kontekste nurodytos atitinkamos aplinkybės buvo nurodytos ir pan. galimybės nėra).
Taip pat dėl pačių pirmųjų nukentėjusiojo paaiškinimų po įvykio – t. y. kad jis pats griuvo ir pan., teismas, įvertinęs nukentėjusiojo M. Ž. paaiškinimus, jog taip nurodė dėl grasinimų ir pan., pažymi, jog tokia priežastis yra įtikinama, įvertinus, be kita ko, ir jauną nukentėjusiojo amžių, juolab atsižvelgiant į jau aptartus argumentus dėl duomenų, paneigiančių traumos patyrimo dėl kritimo galimybę.
Dėl kaltinamųjų parodymų teismas taip pat pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu jie iš esmės vieni kitus atitinka, nors, pastebėtina, ikiteisminio tyrimo metu kaltinamųjų pozicijos buvo išsiskyrusios – kaip išplaukia iš L. A. ir E. J. parodymų, jie parodė, jog po to, kai M. Ž. pasiūlė L. A. narkotinių medžiagų, pastarasis sudavė nukentėjusiajam į veidą, o, šis, sušukęs „mentai“ nubėgo žemyn nuo prekybos centro Akropolis, o paskui M. Ž. nubėgo M. S., kuris vėliau jiems sakė, kad M. Ž. nugriuvo ir susilaužė koją (susižalojo), nors, kaip minėta, jau aptarti duomenys paneigia tokią aplinkybę. Savo ruožtu M. S. parodė, kad po to, kai M. Ž. sušuko „mentai“, būtent L. A. su E. J. nuėjo link M. Ž. bei kad jis matė, jog L. A. buvo prie gulinčio šalia šaligatvio M. Ž., kuris šaukė, kad jam skauda dešinę koją. Be to, nors vienuose parodymuose nurodoma, kad M. Ž. buvo su nepilnamečių kompanija, kituose nurodoma – kad jis buvo vienas, arba kad matė kažkur šalia kompaniją kitų žmonių, kituose parodymuose – kad neatsimena, ar buvo kas. Taip pat kaltinamieji parodė, kad M. Ž. jiems pasirodė pavartojęs narkotinių medžiagų, nes akys buvo raudonos bei dėl jo elgesio, be to, kad jis siūlė L. A. narkotinių medžiagų, vis dėlto jokių duomenų, galinčių tai patvirtinti, nėra. Pastebėtina, kad net vertinant liudytojos S. U. – greitosios medicinos pagalbos slaudytojos, atvykusios į iškvietimą ir betarpiškai bendravusios su nukentėjusiuoju iš karto po įvykio, parodymus, jog pastarasis jai pasirodė šiek tiek neadekvatus, vis dėlto akcentuotina, kad pagal jos paaiškinimus, nurodomą neadekvatumą ji siejo su tuo, kad nukentėjusysis aiškino, kad bėgo nuo kalno į stotelę, kurios net nebuvo šalia, be to, jis buvo pragulėjęs ant šaltos žemės, sušalęs, jam skaudėjo, o po to buvo suleista ir vaistų, bei parodė, kad negali pasakyti, ar neadekvatumas galėjo būti siejamas su apsvaigimu nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi iš esmės jokių duomenų, galinčių patvirtinti nurodytą kaltinamųjų ir gynybos versiją, byloje nėra, dėl ko teismas neturi pagrindo, viena vertus, patikėti kaltinamųjų parodymais nurodytu aspektu, kita vertus – abejoti nukentėjusiojo parodymais.
Taigi įvertinęs įrodymų, kuriais, kaip nurodė, yra pagrindo vadovautis, visumą, teismas sprendžia, kad nustatytos tokios faktinės aplinkybės: 2014 m. gruodžio 29 d., apie 16.20 val. (nors kaltinamajame akte nurodytas laikas – 17.20 val., ši faktinė aplinkybė tikslintina vadovaujantis duomenimis apie Bendrajame pagalbos centre gautų pranešimų apie mušamą jaunuolį laiką (t. 1, b. l. 91-94), juolab pagal greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę, greitosios medicinos pagalbos ekipažas į įvykio vietą atvyko jau po įvykio 16.34 val., o nukentėjusysis į ligoninę pristatytas 17.00 val., t. 1, b. l. 84-85), L. A. su E. J., būdami netoliese prekybos ir pramogų centro “Akropolis”, esančio adresu Ozo g. 25, Vilnius, susitikę su M. Ž., pareikalavo jo atiduoti turimus pinigus, po ko E. J. pakartojus reikalavimą atiduoti turimus pinigus ir pagrasinus sumušti M. Ž., o nukentėjusiajam M. Ž. pradėjus bėgti iš įvykio vietos ir nugriuvus, E. J. stovint ir stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daryti nusikalstamą veiką, L. A. pribėgo prie M. Ž., jį nugriovė, bei sudavė kelis (bent du) smūgius į galvą, reikalavo atiduoti pinigus bei bandė iš M. Ž. striukės kišenės ištraukti ten buvusius pinigus, tačiau nesugebėjo to padaryti dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, po ko prie gulinčio nukentėjusiojo M. Ž. pribėgo M. S. ir pradėjo spardyti M. Ž. kojomis į dubenį, suduodamas daugiau nei vieną, tačiau tiksliau nenustatytą skaičių smūgių, dėl ko M. Ž. buvo padarytas nesukus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs dešinio klubakaulio sparno lūžiu su kraujosruva dešinio klubo srityje, po ko E. J. pranešus apie atvažiuojančius policijos pareigūnus, L. A., M. S. ir E. J. iš įvykio vietos pasišalino.
Pažymėtina, kad atitinkamos faktinės aplinkybės, palyginus su kaltinamajame akte kaltinamiesiems inkriminuotomis veikos, tikslintinos – o būtent, suduoti smūgiai, įvertinus būtent teisiamajame posėdyje duotus nukentėjusiojo parodymus, kadangi būtent teisiamajame posėdyje šie duomenys buvo tiesiogiai ištirti, užduodant, be kita ko, tikslinančius klausimus ir pan. Kaip matyti, kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikų aplinkybės buvo grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiojo parodymais, tačiau, kaip jau ne kartą minėta, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nevertintini kaip savarankiškas įrodinėjimo šaltinis, kadangi iš esmės nei teismas, nei kaltinamieji bei jų gynyba neturėjo galimybės pasitikslinti atitinkamų aplinkybių. Be to, dėl tam tikrų aplinkybių nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu davė konkrečius ir kategoriškus parodymus, pvz., kad L. A. jam nesudavė per petį, kad jis nespardė jo, kad spardė M. S. ir pan., dėl ko, vadovaujantis, be kita ko, principu, kad visos abejonės traktuojamos kaltinamųjų naudai, šios aplinkybės dėl smurtinių veiksmų tikslintinos, pripažįstant, kad padaryti tik tie veiksmai, kurie, teismo vertinimu, buvo neabejotinai įrodyti. Toks tikslinimas, teismo vertinimu, nepažeidžia kaltinamųjų teisės į gynybą, kadangi iš esmės naujos aplinkybės nėra inkriminuojamos – priešingai, pripažįstama, kad įrodyta tik dalis aplinkybių, nurodytų kaltinamajame akte.
Kaip minėta, kaltinamiesiems inkriminuotas pasikėsinimas apiplėšti nukentėjusįjį, įvykdytas kaltinamiesiems veikiant bendrai. Nors kaltinamieji neigė bet kokias aplinkybes, kad jie būtų siekė pagrobti svetimą, nukentėjusiojo turėtą turtą – pinigus, ar kad jie iš viso žinojo, kad jis turi pinigų, vis dėlto, kaip jau minėta, teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais apie turėtus pinigus, apie tai, kad jų nepavyko paimti, nes jie buvo kišenėje, o kaip parodė nukentėjusiojo motina M. Ž., ligoninėje ji rado minėtus pinigus, užkritusios už pamušalo sūnaus striukės kišenėje. Taigi spręstina, kad ši aplinkybė taip pat įrodyta.
Kvalifikuojant atitinkamus kaltinamųjų veiksmus, pripažintina, kad L. A. su E. J., kadangi būtent jiems esant su M. Ž. kartu, šie kaltinamieji iš M. Ž. pareikalavo pinigų, pagrasino jam, po ko nukentėjusiajam pabėgus, L. A. tęsiant aktyvius veiksmus – nubėgus paskui M. Ž. bei jo atžvilgiu panaudojus smurtą, siekiant paimti (iš kišenės ištraukti pinigus), o E. J. – stebint aplinką tuo metu, pripažintina, kad kaltinamieji L. A. ir E. J., veikdami kaip bendrininkai, pasikėsino pagrobti svetimą turtą – pinigus, t. y. jų veika kvalifikuotina pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, kadangi, kaip minėta, galutinai įvykdyti sumanymą – pasisavinti nukentėjusiojo pinigus, naudojant smurtą, nepavyko, nes M. Ž. pinigų neatidavė, o L. A. nepavyko ištraukti pinigų iš kišenės. Dėl E. J. veiksmų kvalifikavimo teismas sprendžia, jog nors aplinkos stebėjimas, kitiems vykdytojams atliekant atitinkamus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius veiksmus, paprastai vertintinas kaip padėjimas (t. y. iš esmės tai atitinka padėjėjo vaidmenį), vis dėlto šiuo atveju teismas vertina ne tik E. J. veiksmus jau betarpiškai L. A. naudojant fizinį smurtą bei bandant pasisavinti turtą – t. y. aplinkos stebėjimą stovint pakankamai atokiai (kaip išplaukia iš nukentėjusiojo parodymų), bet ir aplinkybę, kad betarpiškai prieš tai, iš nukentėjusiojo pinigų reikalavo ir grasino būtent kartu L. A. su E. J., t. y. iš esmės nurodyti E. J. veiksmai vertintini kaip psichinio smurto naudojimas prieš nukentėjusįjį, kadangi akivaizdu, jog E. J. veiksmus nukentėjusysis suvokė kaip bendrus su L. A. iš jo siekiant pasisavinti pinigus.
Savo ruožtu vertindamas M. S. veiksmus, teismas vis dėlto sprendžia, kad duomenų byloje apie jo tyčią būtent pagrobti svetimą turtą bei tuo tikslu panaudotą smurtą prieš nukentėjusįjį – byloje nėra. Kaip parodė ir pats nukentėjusysis, po to, kai L. A. jį paguldė ant žemės ir sudavė smūgius bei pabandė išimti pinigus, neaišku iš kur atsirado M. S. ir pradėjo jį spardyti, tuo metu L. A. nukentėjusiojo jau nemušė, be to, nukentėjusysis nurodė, kad kai iš jo buvo pareikalauta pinigų, M. S. šalia nebuvo. Taigi iš esmės nėra jokių duomenų, neabejotinai patvirtinančių, jog M. S. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį lėmė būtent tikslas pagrobti svetimą turtą, kad jis būtų žinojęs bei suvokęs, jog prieš jam pradėjus smurtinius veiksmus, kitų kaltinamųjų veiksmus buvo nulėmęs tikslas pasisavinti nukentėjusiojo turtą bei kad jis (M. S.) savo veiksmais prisideda prie šio tikslo įgyvendinimo. Taigi šiuo aspektu pripažintina, kad nėra įrodymų, patvirtinančių M. S. subjektyviąją pusę vykdyti (prisidėti prie bendrai vykdomo) plėšimą, t. y. svetimo turto pagrobimo, naudojant smurtą. Todėl įvertinus tai, M. S. veiksmai kvalifikuotini pagal kilusius padarinius, t. y. pripažintina, kad M. S., veikdamas bendrai su kitais kaltinamaisiais, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, kadangi, kaip minėta, pagal bylos duomenis, jo veiksmai buvo nukreipti būtent į tikslą sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Taigi M. S. pripažintinas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje (pastebėtina, kad įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti atitinkamų kvalifikuojančių aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalyje, buvimą M. S. veikoje, nenustatyta).
Dėl pastarojo M. S. veikos perkvalifikavimo iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 180 straipsnio 1 dalį į kitą straipsnį – t. .y . BK 138 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad, teismo vertinimu, toks perkvalifikavimas nevertintinas kaip jo teisės į gynybą pažeidimas. Tokį vertinimą lemia, viena vertus, tai, kad M. S. iš esmės pripažintas padaręs dalį jam inkriminuotų veiksmų, nusprendus, kad neįrodyta jam inkriminuotos veikos subjektyvioji pusė, taigi jis pripažintas padaręs dalį BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, o būtent – smurtinius veiksmus, kurie lėmė nesunkių sveikatos sutrikdymą (kurį plėšimo sudėtis apima). Kita vertus, pažymėtina, kad kaltinamojo gynyba baigiamosiose kalbose iškėlė klausimą dėl M. S. veikos perkvalifikavimo – prašė perkvalifikuoti veiką pagal BK 140 straipsnį (t. y. kaip nežymų sveikatos sutrikdymą), t. y. iš esmės buvo pasisakyta ir keliamas klausimas, kad šio kaltinamojo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami tik kaip fizinio smurto naudojimas (nors, pastebėtina, kaip nurodyta specialisto išvadoje bei ekspertizės akte, akivaizdu, jog nukentėjusiajam padarytas ne nežymus, o nesunkus sveikatos sutrikdymas, ką paneigiančių jokių duomenų byloje nepateikta).
Dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo
Pagal Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį, sankcija už nurodytos nusikalstamos veikos padarymą – areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų, o pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.
Sprendžiant klausimą dėl kaltinamųjų baudžiamosios atsakomybės individualizavimo, teismas, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalimi, pirmiausiai pažymi, kad L. A. ir E. J. pasikėsino padaryti tyčinį apysunkį nusikaltimą nuosavybei (kartu ir žmogaus sveikatai), numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, o M. S. pripažintas kaltu padaręs nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, nusikalstama veika baigta. Byloje pareikšti civiliniai ieškiniai, žala (jos dalis) nėra atlyginta.
Kaltinamieji savo kaltės nepripažino, nenustatyta nei jų atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Be to, atsižvelgtina ir į kaltinamųjų jauną amžių - veikos padarymo metu L. A. ir E. J. buvo nepilnamečiai (dėl ko būtina vadovautis atitinkamomis nuostatomis, įtvirtintomis BK XI skyriuje), o M. S. buvo 18 metų.
Individualizuojant baudžiamąją atsakomybę, atsižvelgtina ir į duomenis apie kaltinamųjų asmenybes:
L. A. - 8 klasių išsilavinimo, nedirba, administracine tvarka buvo baustas (t. 3, b. l. 29-30), neteistas, duomenų apie gydymąsi nuo priklausomybės/psichikos ligų, byloje nėra;
E. J. – vidurinio išsilavinimo, studijuoja, administracine tvarka baustas (t. 3, b. l. 59-60), neteistas, duomenų apie gydymąsi nuo priklausomybės/psichikos ligų byloje nėra;
M. S., - vidurinio išsilavinimo, nurodė, kad dirba, teistas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalį paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė; duomenų apie gydymąsi nuo priklausomybės/psichikos ligų byloje nėra.
L. A. ir E. J. pripažinti pasikėsinę padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatytos tik dvi sankcijos rūšys – areštas arba laisvės atėmimas iki 6 metų. Vis dėlto įvertinus jau minėtų duomenų visumą – tai, kad, kaip minėta, abu kaltinamieji neteisti, veikos padarymo metu buvo nepilnamečiai, praėjusi laiką nuo veikos padarymo bei aplinkybę, jog nėra jokių duomenų, neigiamai juos charakterizuojančių po minėtos veikos padarymo (pradėtų naujų ikiteisminių tyrimų ar pan.), E. J. pagal pateiktus duomenis šiuo metu studijuoja, be to, ir konkrečius šių kaltinamų atliktus (pripažintus atliktais) veiksmus, juolab kad E. J. pats betarpiškai smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, taip pat ir į BK 55 straipsnio nuostatą, sprendžia, kad K 180 straipsnio 1 dalyje numatytų bausmių paskyrimas šiuo atveju neatitiktų baudžiamosios tikslų ir būtent kaltinamųjų atžvilgiu tai neatitiktų proporcingumo ir teisingumo principų. Dėl ko, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, teismas sprendžia, kad L. A. ir E. J. skirtina švelnesnės rūšies bausmė – laisvės apribojimas. Konkretus šios bausmės dydis nustatytinas įvertinus jau nurodytų aplinkybių visumą, ypač akcentuojant konkrečius kaltinamųjų atliktus veiksmus, todėl L. A. skirtinas laisvės apribojimas 1 metams ir 3 mėnesiams, o E. J. – laisvės apribojimas 9 mėnesiams, jiems skiriant visu laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu pareigą būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., nebent tai susiję su darbu ar lankymųsi sveikatos priežiūros įstaigoje (BK 48 str. 6 d. 1 p.).
M. S. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kurioje, kaip minėta, numatytos sankcijos - laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Todėl įvertinęs tiek duomenis, apibūdinančius kaltinamojo asmenybę (jauną amžių), tiek jo atliktos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą, be to, kad atitinkama veika buvo padaryta prieš pakankamai ilgą laiko tarpą, per kurį nėra duomenų, kad M. S. būtų pažeidinėjęs įstatymus ir pan. (kad būtų pradėta naujų ikiteisminių tyrimų ir pan., pastebint, kad nurodytu teismo baudžiamuoju įsakymu M. S. buvo nubaustas už veiksmus, atliktus dar iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio), teismas sprendžia, kad M. S. skirtina sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė, jos dydį nustatant taipogi įvertinus jau minėtų aplinkybių visumą bei jo konkrečiai atliktus veiksmus – t. y. skiriamas laisvės apribojimas 1 metams ir 6 mėnesiams, skiriant jam pareigas: būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., nebent tai susiję su darbu ar lankymųsi sveikatos priežiūros įstaigoje, bei dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje (BK 48 str. 6 d. 1 ir 3 p.).
Kaltinamiesiems paskirtos kardomosios priemonės paliktinos iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus - naikintinos.
Dėl civilinių ieškinių
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę, be kita ko, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str.).
Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš atsakovų priteisti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 2877,86 eurų žalą, patirtą apmokėjus iš PSDF biudžeto lėšų M. Ž. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas (t. 1, b. l. 67-69).
Nagrinėjamu atveju pripažinus kaltinamuosius padarius nusikalstamas veikas, susijusias su smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimu, dėl ko jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir, kaip matyti, sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, konstatuotina, kad žala buvo patirta būtent dėl nusikalstamų kaltinamųjų L. A. ir M. S. veiksmų, kadangi būtent jie betarpiškai vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Pažymėtina, jog nors nurodytos sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos būtent dėl konstatuotų sužalojimų - dešinio klubakaulio sparno lūžio ir poodinės kraujosruvos dešinio klubo srityje, o, kaip minėta, smūgius koja į šoną pripažintas sudavęs kaltinamasis M. S., o L. A. – sudavęs smūgius į galvą, vis dėlto teismas sprendžia, kad minėta turtinė žala priteistina iš abiejų šių kaltinamųjų, vertinant, kad L. A. veiksmai, paguldant nukentėjusįjį, suduodant jam smūgius, t. y. esmės savo aktyviais veiksmais siekiant palaužti jo valia, sudarė reikšmingas prielaidas M. S. atlikti jau konkrečius smūgius į nukentėjusiojo dubens (klubo) sritį. Taigi pripažintina šių kaltinamųjų solidarioji atsakomybė, todėl iš jų solidariai priteistina Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai prašoma bei duomenimis pagrįsta turtinė žala - 2877,86 eurų.
Savo ruožtu iš kaltinamojo E. J., nors jis ir buvo pripažintas kaltu kaip bendrininkas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, vis dėlto jokių duomenų apie jo aktyvius smurtinio pobūdžio veiksmus byloje, kaip minėta, nėra, taigi šiuo atveju pripažintina, kad tarp jo veiksmų bei prašomos priteisti nurodytos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio. Taigi iš jo priteisti nurodytos žalos nėra teisinio pagrindo.
M. Ž., M. Ž. ir F. Ž. pareiškė baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, kuriame M. Ž. prašo priteisti iš kaltų asmenų 30 000 eurų neturtinės žalos, M. Ž. naudai – 5 000 eurų neturtinės žalos, ir F. Ž. naudai – 5 000 eurų neturtinės žalos (t. 1, b. l. 29-34). Nurodoma, kad M. Ž., būdamas jauno amžiaus, liko suluošintas visam gyvenimui, iki įvykio jis sportavo, žaidė futbolą, užsiėminėjo gimnastika, dalyvavo varžybose, patirti sužalojimai apvertė jo, bei jo tėvų – Marijos ir F. Ž. gyvenimą, po įvykio M. Ž. nebegalės sportuoti, tarnauti kariuomenėje, pasikeitė jo gyvenimo kokybė, dėl metalinių strypų ir varžtų, kurių pagalba sujungti sutrupėję kaulai, jaučiasi skausmas ir nepatogumai. M. Ž. ir F. Ž. nurodė, kad jie turi vienintelį sūnų, kurio sveikata ir tolimesnis gyvenimas susietas ir su jų ateitimi, jie tikėjosi, kad jis užaugs sveikas, sukurs šeimą, bus jų parama senatvėje; sužinojus, kad sūnus sužalotas, jie buvo sukrėsti, nežinojo, kokia jo būklė, bijojo jo netekti ar kad taps invalidu; nuo pat traumų gavimo sūnus be jų pagalbos negalėjo judėti, reikėjo jį maitinti, prausti, pergyvenimai tęsiasi iki šiol, nes veikas po ilgos operacijos priverstas buvo kentėti skausmus ir didelius nepatogumus, ilgą laiką gulėjo reanimacijoje, taigi jie patyrė nerimą dėl jo ateities, kas sukėlė ypač skaudžius išgyvenimus.
Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, pažymėtina, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais; neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai (pažymėtina, kad sąrašas nėra baigtinis) įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių visumą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus. Vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, kas priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Savo ruožtu nustatant neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, vertintinos ir aplinkybės, susijusios su sveikatos sutrikdymo laipsniu ir pobūdžiu, padariniais, sužalojimo būdu bei kitas reikšmingas aplinkybes. Be to, būtina įvertinti ir teismų praktikoje priteisiamus panašiais atvejais neturtinės žalos dydžius.
Nukentėjusysis M. Ž. prašo priteisti jam 30 000 eurų neturtinės žalos, nes, kaip nurodoma, būdamas jauno amžiaus, jis liko suluošintas, nebegali sportuoti, ilgai gydėsi, taip pat dar laukia operacija, patyrė skausmą, pergyvenimus dėl pasekmių ir kt.
Kaip minėta, dėl nusikalstamos veikos M. Ž. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – dešinio klubakaulio sparno lūžis ir poodinė kraujosruva dešinio klubo srityje. Kaip matyti iš byloje esančių medicininių dokumentų, gydymas bei reabilitacija truko ilgai, daryta ne viena operacija, be to, kaip matyti, dar bus daroma dar viena operacija, nes iki šiol nukentėjusysis yra su metaliniu strypu, kuris sutvirtino kaulą, taigi šiuo aspektu akivaizdu, jog tikrai dėl nurodyto pobūdžio sužalojimų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, ilgą laiką jo judėjimas iš esmės buvo apribotas. Be to, įvertinus jauną nukentėjusiojo amžių, jo, kaip paaiškino, aktyvų gyvenimo būdą (užsiėmimą sportu ir pan.), teismas pripažįsta, kad jo patirti nepatogumai bei išgyvenimai dėl minėtų sužalojimų įtakos jo ateičiai, be kita ko, galimybei sportuoti, dirbti atitinkamą darbą ir pan., iš tikrųjų nekelia abejonių. Kaip minėta, iš medicininių dokumentų matyti, kad ir po ketverių metų nukentėjusiojo laukia dar operacija, taigi neigiamos, nukentėjusiojo gyvenimo kokybei įtaką darančios pasekmės iki šiol jaučiamos ir iš esmės dar bus jaučiamos, sveikatos būklė bei nukentėjusiojo galimybės neabejotinai nėra visiškai atstatytos. Todėl įvertinus nurodytų argumentų visumą, teismas sprendžia, kad nukentėjusiajam M. Ž. buvo neabejotinai padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta kaltų asmenų. Dėl jau aptartų sprendžiant klausimą dėl turtinės žalos argumentų, teismas sprendžia, kad atsakingais dėl nurodytos neturtinės žalos, siejamos būtent su smurtiniais veiksmais, pripažintini kaltinamieji L. A. ir M. S., kadangi, kaip minėta, tarp E. J. veiksmų ir nukentėjusiajam M. Ž. padaryto sveikatos sutrikdymo, iš kurio ir kildinama prašoma priteisti neturtinė žala, nėra pagrindo konstatuoti pakankamą priežastinį ryšį. Taigi M. Ž. patirta neturtinė žala priteistina solidariai iš kaltinamųjų L. A. ir M. S.. Nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, be jau minėtų aplinkybių dėl nukentėjusiojo patirtų išgyvenimų, skausmo, pasekmių jo tolimesniam gyvenimui ir pan. visumos, atsižvelgtina, be kita ko, ir į teismų praktiką, todėl teismas sprendžia, kad nukentėjusiajam M. Ž. priteistina 3 000 eurų neturtinė žala.
Civiliniu ieškiniu neturtinę žalą prašo priteisti ir nukentėjusiojo M. Ž. tėvai – M. Ž. ir F. Ž.. Sprendžiant klausimą dėl galimybės jiems priteisti neturtinę žalą, teismas pirmiausia akcentuoja, kad neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, ir teisę į šios žalos atlyginimą paprastai turi būtent tas asmuo, kuris betarpiškai nukentėjo dėl nusikalstamos veikos, t. y. šiuo atveju nukentėjusysis M. Ž.. Pažymėtina, kad nors teismų praktikoje yra pavyzdžių, kai ir tretieji asmenys (t. y. susiję tam tikrais šeimos ryšiais su nukentėjusiuoju, betarpiškai patyrusiu sveikatos sužalojimus ar pan.), vis dėlto tokiais atvejais būtina nustatyti kompleksą išskirtinių aplinkybių – susijusių su ypatingu ryšiu su nukentėjusiu asmeniu, išgyvenimais, trečiųjų asmenų patirtomis dvasinėmis kančiomis ir pan. Šiuo atveju, nors sutiktina, kad nukentėjusiojo M. Ž., įvykio metu buvusio dar nepilnamečiu, tėvai patyrė išgyvenimus, stresą ir pan., vis dėlto nėra pagrindo konstatuoti, kad atitinkamų išskirtinių aplinkybių buvimas šiuo atveju yra įrodytas. Taigi M. Ž. ir F. Ž. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš kaltų asmenų atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2, 4 dalimis, 304 straipsniu, 305, 307, 308, 313 straipsniais, teismas
nusprendžia:
L. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, visu laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu skiriant jam pareigą būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., nebent tai susiję su darbu ar lankymųsi sveikatos priežiūros įstaigoje.
E. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 9 (devyniems) mėnesiams, visu laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu skiriant jam pareigą būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., nebent tai susiję su darbu ar lankymųsi sveikatos priežiūros įstaigoje.
M. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, skiriant jam pareigas visu laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu: 1) būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., nebent tai susiję su darbu ar lankymųsi sveikatos priežiūros įstaigoje; 2) dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.
Kaltinamiesiems skirtų bausmių pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Kaltinamajam L. A., E. J. ir M. S. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, panaikinti.
Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti Vilniaus teritorinei ligonių kasai solidariai iš kaltinamųjų L. A. ir M. S. 2877,86 eurų (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų septyniasdešimt septynių eurų 86 centų) turtinę žalą.
Nukentėjusiojo M. Ž. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti M. Ž. naudai solidariai iš L. A. ir M. S. 3 000 (tris tūkstančius) eurų neturtinės žalos.
M. Ž. ir F. Ž. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.