Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.9; 1.2.4.2; 1.2.4.4; 2.1.6; 2.1.12.2.3.

2007 m. gegužės 11 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 6 p. ir nubaustas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš A. V. penkiasdešimt tūkstančių litų B. G. neturtinei žalai atlyginti, septyni tūkstančiai keturi šimtai vienuolika litų Valstybinės ligonių kasos naudai, dvylika litų 40 ct proceso išlaidų į valstybės pajamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2006-08-24 apie 17.00 val. D. A. buto, esančio (duomenys neskelbtini) virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų bei pykčio apipylė B. G. benzinu ir jį padegė, tuo nukentėjusiajam padarydamas I, II ir III laipsnio veido, kaklo, krūtinės ląstos, pilvo, dešinės rankos, kairiojo žasto, šlaunų ir kairės blauzdos – bendrą 22 procentų kūno paviršiaus nudegimus, dėl ko B. G. patyrė dideles kančias, tai yra tyčia, itin žiauriai, sunkiai sutrikdė B. G. sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. nesutinka su Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu bei nurodo, kad byla buvo neatsakingai ištirta bei padaryta pažeidimų. Antai, apelianto teigimu, sulaikant jį ir nukentėjusįjį nebuvo nustatytas girtumo laipsnis. Be to, nuteistasis nurodo buvęs apklaustas alkoholinės abstinencijos metu, o tuo pačiu jam buvo grasinama laisvės atėmimu, jei neduos parodymų ir nesutiks su tyrėjos nuomone apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Apeliantas pažymi, jog būdamas alkoholinės abstinencijos būsenoje negalėjo prisiminti savo padarytų veiksmų, todėl ir jo pirminiai parodymai nebuvo teisingi. Po šių parodymų A. V. buvo suimtas, nepaaiškinant suėmimo priežasties, o taip pat tokiu pačiu būdu buvo ir pratęsiamas suėmimo terminas. Taip pat apeliantas nurodo, kad antrosios jo apklausos metu nebuvo daromos akistatos su nukentėjusiuoju, o jis nebuvo nuvežtas į nusikaltimo vietą tiksliems parodymams. Nuteistasis pažymi, jog jam nebuvo leista pasitarti su gynėju ir taip buvo atimta teisė į gynybą. Taip pat nebuvo apklausta pagrindinė liudytoja T. K. , kuri visą laiką buvo kartu ir viską matė. A. V. nuomone, teismas atsižvelgė į jo ankstesnius teistumus, tačiau visiškai neatsižvelgė, kad per tris metus ir devynis mėnesius jis nusižengė tik vieną kartą. Tokiu būdu, apelianto teigimu, jis nėra nusiteikęs antivisuomeniškai, turi sugyventinę, augina du mažamečius vaikus, dirbdavo pavienius darbus, kad išlaikytų šeimą, serga sunkia nepagydoma liga, o tai rodo, kad nuosprendyje yra charakterizuojamas netinkamai. Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas rėmėsi jo pirminiais parodymais, kurie nėra tikslūs ir teisingi. Be to, pasak apelianto, liudytojo G. S. apklausos metu pasakyti nuteistojo žodžiai neva jis apipylė benzinu ir padegė B. G. buvo neteisingai suprasti, kadangi tai buvo B. G. žodžiai, o jis juos tik atkartojo G. S. prie parduotuvės. Tuo tarpu G. S. buvo girtas ir jo nesuprato. Bylos nagrinėjimo ir tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad tarp nuteistojo, B. G. ir T. K. buvo kilęs koks nors ginčas ar konfliktas, nes kitame kambaryje buvę žmonės būtų tai girdėję, o su B. G. ir T. K. nebuvo jokio pagrindo pyktis ar konfliktuoti. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu buvo remtasi vien tik B. G. parodymais, o atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus faktus nuteistojo veika neatitinka LR BK 135 str. 2 d. 6 p. Nuteistasis nurodo, kad gailisi padaręs šį netyčinį nusikaltimą, ir prašo inkriminuoti jam teisingą LR BK straipsnį, skirti teisingą bausmę bei sumažinti B. G. priteistą neturtinę žalą. A. V. pažymi, kad šiuo metu B. G. priteistos žalos dydis neatitinka jo pragyvenimo lygio bei nurodo, kad B. G. yra nedirbantis, girtaujantis, išsiskyręs, vaikų neauginantis, o pats nuteistasis tokio dydžio žalos negalėtų atlyginti kitaip, kaip tik darydamas naujus nusikaltimus, o to daryti jis nenori, todėl prašo sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį iki sveiko proto ribos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, paskyrė teisingą bausmę bei tinkamai įvertino padarytos neturtinės žalos dydį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad byla buvo neatsakingai ištirta bei padaryta pažeidimų. Antai apeliantas nurodo, kad sulaikymo metu nebuvo nustatytas girtumo laipsnis. Tačiau pažymėtina, jog LR BK 60 str. 1 d. 9 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nėra siejama su tam tikro girtumo laipsnio nustatymu. Tuo tarpu iš paties nuteistojo A. V. , o taip pat nukentėjusiojo B. G. , liudytojo G. S. parodymų aišku, jog įvykio dieną A. V. nuo pat ryto vartojo alkoholinius gėrimus, o teisme ir pats nuteistasis parodė, kad viskas įvyko dėl girtumo. Atitinkamai apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmoji apklausa vyko jam būnant alkoholinės abstinencijos būsenoje. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo abejoti, kad A. V. veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę atsakomybę sunkinančia pripažino visiškai pagrįstai. Be to, apeliantas nurodo, jog pirmą kartą buvo apklausiamas jam esant alkoholinės abstinencijos būsenoje bei grasinant atimti laisvę, todėl jo pirminiai parodymai nebuvo teisingi. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog 2006-08-25 įtariamojo apklausos metu duotais parodymais vadovavosi tik tiek, kiek tai susiję su nuteistojo parodymų tikrumo vertinimu. Visgi minėtus parodymus A. V. davė žinodamas, kuo yra įtariamas bei jam išaiškinus LR BPK 21 str. 4 d. numatytas teises, todėl visiškai ignoruoti 2006-08-25 įtariamojo apklausos metu nuteistojo duotų parodymų, kuriais jis siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo, ir teismas pagrįstai į juos atsižvelgė vertindamas nuteistojo A. V. duodamų parodymų tikrumą.

Apeliantas nurodo, jog jis nebuvo informuotas apie suėmimo paskyrimo bei jo termino pratęsimo priežastis. Tačiau iš byloje esančių dokumentų matoma, kad 2006-08-25 vykusiame Panevėžio miesto apylinkės teismo posėdyje, kuriame buvo patenkintas prokuroro prašymas paskirti A. V. kardomąją priemonę – suėmimą, dalyvavo pats A. V. bei jo gynėjas. Atitinkamai tas pats gynėjas dalyvavo ir 2006-10-19 vykusiame Panevėžio miesto apylinkės teismo posėdyje, kuriame buvo nutarta A. V. kardomąją priemonę – suėmimą pratęsti trims mėnesiams. Atitinkamai minėtos nutarties nuorašas 2006-10-20 buvo išsiųstas Šiaulių tardymo izoliatoriui, todėl jokių esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, teisėjų kolegijos nuomone, nebuvo padaryta.

Apeliantas taip pat skundžiasi, kad nebuvo daromos akistatos tarp jo ir nukentėjusiojo bei liudytojų. LR BPK 178 str. 1 d. nurodyta, kad laikydamiesi šiame kodekse nustatytos tvarkos, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali apklausti įtariamąjį, liudytojus, taikyti procesinės prievartos priemones, atlikti kitus LR BPK numatytus veiksmus. Atitinkamai LR BPK 190 str. numatyta akistata bei 196 str. numatytas parodymų patikrinimas vietoje yra ikiteisminio tyrimo veiksmai, kuriuos LR BPK 178 str. 1 d. numatyti proceso dalyviai atlieka, jeigu nusprendžia tai esant būtina. Visgi nėra būtina kiekvienoje byloje atlikti visus įmanomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, o apie jų poreikį prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgiant į duomenų pakankamumą įtariamojo kaltei dėl nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti.

A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam buvo atimta teisė į gynybą, nes nebuvo leista pasitarti su gynėju. Tačiau iš byloje esančių dokumentų matoma, kad teisė turėti gynėją A. V. buvo išaiškinta jau 2006-08-25 ir tą pačią dieną gynėju buvo paskirtas advokatas A. P. , kuris dalyvavo pareiškiant įtarimą A. V. , taip pat jo pirminėje apklausoje bei skiriant ir pratęsiant kardomąją priemonę – suėmimą. Duomenų, jog nuteistajam buvo trukdoma bendrauti su jo gynėju, nėra, o savo teisę į gynybą nuteistasis įgyvendino savo nuožiūra.

Nuteistasis pažymi, kad teisme nebuvo apklausta pagrindinė liudytoja T. K. . Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog T. K. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir jos apklausos metu nebuvo gauta jokių duomenų, patvirtinančių arba paneigiančių bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti. Atitinkamai prokuroras liudytojos T. K. parodymų neaprašė kaltinamajame akte ir ji nebuvo įtraukta į asmenų, šauktinų į teisiamąjį posėdį, sąrašą. Iš nukentėjusiojo B. G. parodymų matoma, kad įvykio metu T. K. buvo girta, todėl galėjo jo neprisiminti. Be to, iš byloje esančių dokumentų aišku, kad T. K. yra buvusi nuteistojo sugyventinė, todėl, esant pakankamai kitų objektyvių duomenų, o pačiai T. K. neparodžius apie jokias reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes, šios liudytojos parodymai visiškai pagrįstai nebuvo įtraukti į kaltinamąjį aktą bei jais nesivadovavo teismas, priimdamas nuosprendį.

Apeliantas taip pat ginčija liudytojo G. S. parodymus, nes, A. V. teigimu, liudytojas jų susitikimo metu buvo girtas ir neteisingai jį suprato. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad G. S. nebuvo vienintelis liudytojas, netiesiogiai parodęs apie nukentėjusiojo B. G. padegimą. Antai liudytoja I. U. parodė, kad jai pats B. G. po įvykio pasakė, jog A. V. jį apipylė benzinu ir padegė. Atitinkamai liudytoja D. A. parodė, kad apie įvykį jai pranešė T. K. , kuri pasakė, jog A. V. uždarytas, nes apipylė B. G. benzinu ir padegė. Tokiu būdu liudytojo G. S. parodymai pilnai atitinka kitų liudytojų bei paties nukentėjusiojo parodymus ir jais abejoti teismas neturi pagrindo.

A. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog jokio konflikto tarp jo ir T. K. nebuvo, nes kitame kambaryje buvę žmonės būtų tai girdėję. Tačiau iš paties nuteistojo A. V. bei liudytojo G. S. parodymų aišku, jog kitame kambaryje girti gulėjo G. S. ir G. L. , o pats G. S. parodė, kad atsimena tik nuo tada, kai pabudo ir bute jau nieko, išskyrus G. L. , nebuvo. Tokiu būdu iš paties A. V. bei liudytojo G. S. teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų darytina išvada, kad G. S. ir G. L. negalėjo nieko pasakyti apie konfliktą dėl to, kad buvo girti ir miegojo.

Apeliantas skunde ginčija jo padarytos veikos kvalifikavimą bei nurodo, kad veika neatitinka LR BK 135 str. 2 d. 6 p., o apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja, neginčydama sveikatos sutrikdymo sunkumo, prašė A. V. veiką perkvalifikuoti pagal LR BK 137 str. 1 d. Tačiau LR BK 137 str. 1 d. numatyta atsakomybė už sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Būtent tokį savo veikos psichinį santykį su kilusiomis pasekmėmis pripažįsta nuteistasis, kurio teigimu, nešdamas bakelį su benzinu jis užkliuvo už virtuvės ir kambario tarpduryje esančio slenksčio ir tokiu būdu apipylė bakelyje likusiu skysčiu ant lovos sėdėjusį B. G. , o vėliau bandė užsirūkyti, tačiau žiebtuvėliu bedegant cigaretę užsiliepsnojo netoliese sėdėjusio B. G. rūbai. Visgi minėta nuteistojo versija yra paneigta pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtais ir išanalizuotais įrodymais. Visų pirma, tai nukentėjusiojo B. G. parodymai, kurie išliko nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, o jais abejoti teismas neturi pagrindo. Būtent nukentėjusysis visą laiką tvirtino, kas A. V. tyčia jį apipylė bei padegė dėl to, kad T. K. pasakė, jog B. G. už A. V. geresnis. Be to, šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų G. S. , M. L. , I. U. bei D. A. parodymai, kurie šiuo atveju vertinami kaip netiesioginiai įrodymai. Be to, pats nuteistasis teisme patvirtino, kad įvykio gerai neprisimena, todėl nuteistojo parodymai, kad nukentėjusysis užsidegė jam neatsargiai elgiantis su benzinu bei ugnimi, vertinami kritiškai kaip siekimas išvengti didesnės bausmės. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs įrodymus, padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog apipildamas degiu skysčiu bei padegdamas nukentėjusįjį A. V. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, o sunkus sveiktos sutrikdymas padarytas itin žiauriai, nes nukentėjusysis patyrė itin didelį skausmą ir kančias, todėl A. V. veika pagal LR BK 135 str. 2 d. 6 p. kvalifikuota visiškai pagrįstai.

Apeliaciniu skundu A. V. prašo skirti jam teisingą bausmę. LR BK 41 str. 2 d. 5 p. nurodyta, jog bausmės paskirtis yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. LR Konstitucijos 109 str. pažymėta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o teisėjai, nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai išdėstyti LR BK 54 str., Panevėžio apygardos teismas, skirdamas bausmę A. V. , į šias aplinkybes atsižvelgė bei jas įvertino. Tiesa, apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas neįvertino to, kad per tris metus ir devynis mėnesius jis buvo nusižengęs tik vieną kartą, augino du mažamečius vaikus, dirbdamas pavienius darbus išlaikė šeimą bei serga sunkia nepagydoma liga. Tačiau tai, kad nuteistasis nusižengęs kartą per 3 metus ir 9 mėnesius, kolegijos nuomone, nelaikytina gerai jo asmenybę charakterizuojančiais duomenimis, o atsižvelgiant į kitus byloje esančius nuteistąjį charakterizuojančius duomenis apie jo anksčiau padarytus nusikaltimus, administracinius teisės pažeidimus bei gyvenimą bendruomenėje, tai nepaneigia nuteistojo antivisuomeninių nuostatų. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Krekenavos seniūnijos 2006-09-22 pažymoje Nr.249 apie šeimos sudėtį jokių duomenų apie kartu su A. V. gyvenusius mažamečius vaikus nėra. Duomenų, jog nuteistasis sirgtų sunkia nepagydoma liga, byloje taip pat nėra, o jokių tai patvirtinančių dokumentų nuteistasis taip pat nepateikė. Tiesa, apeliantas nurodo, kad gailisi padaręs nusikaltimą, tačiau jo parodymai apie faktines įvykio aplinkybes yra iš esmės skirtingi negu byloje nustatytos, todėl LR BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai nepripažintina. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, už LR BK 135 str. 2 d. 6 p. numatytą nusikalstamą veiką skyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. šiek tiek didesnę už LR BK 135 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Atsižvelgiant į tai, kad padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, parodant akivaizdžią nepagarbą kito žmogaus sveikatai ar net gyvybei, nuteistasis charakterizuojamas neigiamai, nėra atsakomybe lengvinančių aplinkybių, o nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta ir atitinka teisingumo principą bei kitus LR BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus, todėl jos švelninti nėra pagrindo.

Apeliantas ginčija ir iš jo nukentėjusiojo B. G. naudai priteistos neturtinės žalos dydį, nes, pasak nuteistojo, tai neatitinka nukentėjusiojo pragyvenimo lygio ir reputacijos. LR Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio antroje dalyje pažymėta, jog nusikaltimu padaryta neturtinė žala atlyginama visais atvejais. LR BPK 115 str. 1 d. nurodyta, kad spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, teismas remiasi įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio. Atitinkamai iš specialisto išvados Nr.G1780/06(05) matoma, kad B. G. nustatytas 22 procentų kūno paviršiaus nudegimas. Gydant nukentėjusįjį, darytos kelios operacijos, persodinta oda, ligonis karščiavo, buvo atsiradęs sunkumas krūtinėje, patyrė didelius skausmus žaizdų srityje ir nors plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriuje gydytas ilgiau nei mėnesį, tačiau, pačiam nukentėjusiajam prašant, dar išleistas baigti gydymą ambulatorinėmis sąlygomis. Iš 2006-12-29 Darbingumo lygio vertinimo akto Nr.4940 matoma, kad po patirtų sužalojimų B. G. neteko 50 proc. darbingumo. Pats nukentėjusysis 2007 m. sausio 19 d. vykusiame teismo posėdyje parodė, kad negali normaliai apsirengti, skauda rankas, kojas. Esant minėtoms aplinkybėms, nukentėjusysis dėl patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo patyrė didelius skausmus ir išgyvenimus, neteko pusės darbingumo, sumažėjo jo bendravimo galimybės, o taip pat patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, todėl, atsižvelgiant į aukščiau minėtas aplinkybes bei tai, kad sužalojimai akivaizdžiai turi įtakos jo tolesniam gyvenimui, penkiasdešimt tūkstančių litų neturtinei žalai atlyginti nėra per daug ir, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl mažinto priteistos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.