- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-19
- Bylos Nr.
- 1A-128-380/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-00462-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Zigmas Pocius, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- R. P.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. P. nuteistas už tai, kad jis panaudodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2014 m. kovo 16 d., apie 06 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, (duomenis neskelbtini), užpuolė I. G., t. y. pribėgęs iš už nugaros pastūmė I. G., nuo to pastarajai nugriuvus, R. P. pagrobė 100 Lt vertės rankinę, kurioje buvo 160 Lt, banko „DNB“ mokėjimo kortelė be materialinės vertės, 868 Lt vertės mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy II Plus“ su TELE 2 SIM kortele, 40 Lt vertės 8 GB atminties kortele, 50 Lt vertės odinis dėklas, 300 Lt vertės įvairūs raktai. Tokiu būdu R. P. pagrobė 1518 Lt vertės I. G. priklausančio turto.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendį, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes neobjektyviai ištyrė bylą, neatsižvelgė į visas aplinkybes. Policijos pareigūnai, iškviesti į įvykio vietą, pažeidė Policijos įstatymus, nes nepatikrino nukentėjusiosios blaivumą. Valstybės kaltintojas darė prielaidas, jog nukentėjusioji sakė tiesą, jog buvo tik išgėrusi. Nukentėjusioji tiksliai neprisiminė rankinės praradimo aplinkybių, t. y. ar rankinė buvo išplėšta iš rankų, ar krentant ant šaligatvio grindinio buvo numesta pačios nukentėjusiosios. Tuo tarpu nukentėjusioji aiškiai pamena, kaip buvo apsirengęs vaikinas, kuris pasak nukentėjusiosios nubėgo H. Manto gatve. Teismas bylą ištyrė nenuosekliai, neįsigilino į apelianto pateiktus argumentus, nepanaikino byloje esančių prieštaravimų.
Nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo R. P. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neatsižvelgė į visus nuteistojo nurodytus argumentus, aplinkybes. Tokie apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo neobjektyvus ar šališkas. Teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Apeliantui nepalankaus sprendimo priėmimas negali būti vertinamas kaip teismo neobjektyvumas ar šališkumas.
Nuteistasis R. P. neneigia iš nukentėjusiosios pagrobęs rankinę, tačiau aiškino, kad rankinę paėmė, nes nukentėjusioji jam pasakė grubius žodžius, merginos nepastūmė (b. l. 140). Nukentėjusioji I. G. paaiškino, kad išgirdusi iš už nugaros greitus žingsnius ir nespėjusi atsisukti, pajuto stiprų stumtelėjimą į nugarą, nukrito, susižalojo veidą, jai iš rankos išplėšė rankinę (b. l. 140). Tai, kad nukentėjusioji po įvykio buvo sužalota patvirtina GMP kortelė iš kurios matyti, kad I. G. 2014 m. kovo 16 d., 7.22 val., buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba (b. l. 49-50). Plėšimas yra svetimo turto pagrobimas, panaudojant fizinę ar psichinę prievartą ar grasinant tuoj pat ją panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam priešintis. Tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Nors nuteistasis neprisipažįsta pastūmęs nukentėjusiąją, tačiau jo parodymus paneigia nukentėjusiosios parodymai, kurie yra nuoseklūs, išsamūs, netikėti jais nėra pagrindo. Be to, nuteistojo versija, kad iš nukentėjusiosios pagrobė rankinę tik dėl to, kad ji pasakė grubius žodžius, yra neįtikinama. Nuteistasis pagrobęs I. G. rankinę ir joje radęs mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy SII“, jo neišmetė, o pardavė. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole nurodyta, jog A. K. atpažino R. P., kuris paprašė priduoti į lombardą mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy SII“ (b. l. 15-17). Kadangi policijos pareigūnai netikrino nukentėjusiosios blaivumo, rodo jog jos neblaivumas nebuvo akivaizdus ir nukentėjusiosios būklė pareigūnams nesukėlė jokių abejonių. Nukentėjusioji tiek po įvykio, tiek teisiamojo posėdžio metu aiškiai ir nuosekliai tvirino, kad vaikinas ją pastūmė ir iš rankos išplėšė rankinę. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusioji negalėjo paaiškinti ar rankinę jai išplėšė, ar krisdama ant šaligatvio pati numetė, yra nepagrįsti. Be to ši aplinkybė ar po pastūmimo rankinė nukentėjusiajai iškrito ar ją nuteistasis išplėšė iš rankos, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes smurtas buvo pavartotas pastūmus nukentėjusiąją. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji aiškiai apibūdino, kaip atrodė ją pastūmęs ir rankinę pagrobęs vaikinas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. P. panaudojęs fizinį smurtą pagrobė I. G. priklausančią rankinę.
Remiantis teismų praktika, esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant paprastai kvalifikuojamas kaip vagystė, jeigu prieš tai nebuvo veiksmų, atitinkančių psichinio smurto požymius. Tačiau jei prieš užvaldant turtą arba turto užvaldymo metu nukentėjusysis rankomis ar kūnu pastumiamas, tokia veika priklausomai nuo konkrečių aplinkybių (stūmimo jėgos, padarinių) gali atitikti plėšimo nusikaltimo požymius, nes stūmimas gali būti pripažintas viena iš fizinio smurto panaudojimo formų.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes – nuteistasis R. P. pribėgęs prie nukentėjusiosios iš už nugaros ją pastūmė taip, kad ji nukrito, taigi panaudojo fizinį smurtą prieš I. G. ir pagrobė rankinę, kurioje buvo banko DNB mokėjimo kortelė, mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy II Plus“ su TELE 2 SIM kortele, 8 GB atminties kortele, odinis dėklas, įvairūs raktai. Kadangi grobiant turtą prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas fizinis smurtas, R. P. veika atitinka plėšimo, numatyto BK 180 str. 1 d., sudėtį.
Nuteistasis R. P. nesutinka su jam paskirta bausme ir prašo ją švelninti. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšį bei jos dydį, bausmė R. P. paskirta teisingai.
Paskirdamas bausmę nuteistajam R. P., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino jo asmenybę. R. P. padarė apysunkį nusikaltimą, teistumui neišnykus. Apeliantas teistas tris kartus už tokio pat pobūdžio nusikalstamas veikas, naują nusikaltimą padarė nepraėjus nei metams po paleidimo iš pataisos namų, turėdamas neišnykusi teistumą (b. l. 76-80), todėl BK 27 str. 1 d. prasme yra recidyvistas. Tai neigiamai charakterizuoja jį kaip asmenį, t. y. rodo aiškų nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas už nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d., pagrįstai skyrė R. P. griežčiausią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 6 m. (bausmės vidurkis 3 m. 1 mėn. 15 d.). R. P. už šį nusikaltimą paskirta 1 m. 9 mėn. laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo pripažinti, kad paskirta mažesnė už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmė R. P. yra aiškiai per griežta. Jokių naujų, skundžiamame teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje.
Esant šioms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.