Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-21 · Administracinė byla Nr. I-4385-402/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-21
Bylos Nr.
I-4385-402/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01983-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
N.K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
  • 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4385-402/2016Proceso Nr. 3-62-3-01983-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21.
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 21 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N.K.skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 4-5). Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013-05-14 iki 2015-07-13 buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose gyvenamosiose patalpose Nr. 5, 8, kur pareiškėjui nuolat trūko gyvenamojo ploto, buvo drėgna, blogas apšvietimas, ventiliacija. Nurodė, kad į gyvenamąjį plotą negali būti įskaičiuotas baldų, sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pareiškėjo nuomone, apšvietimas buvo netinkamas. Gulint pirmo aukšto lovose nebuvo galimybės skaityti ir rašyti, nes buvo tamsu. Pažymėjo, kad kamerose nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, kadangi langai nešvarūs ir nėra galimybės jų nuvalyti dėl iš vidaus ir iš išorės įrengtų grotų. Nebuvo galimybės kasdien pasinaudoti šiltu vandeniu. Nurodė, jog dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpo imuninė sistema. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį bei nacionalinius teisės aktus. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniu nepatogumu, dvasiniais išgyvenimais.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir Marijampolės PN) atsiliepime (b. l. 8-11) prašė skundą atmesti ir nurodė, kad pareiškėjas nuo 2013-05-14 iki 2015-07-13 bausmę atliko bendrabučio tipo patalpoje Nr. 5 ir Nr. 8. Nurodė, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 ir Nr. 8 gyvenamasis plotas atitiko reikalavimus. 4-as būrys, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam bei visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Pareiškėjas bausmę atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Nurodė, kad nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvertinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2013-05-14 iki 2015-07-13. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į Marijampolės PN administraciją taip pat į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2016-10-03 (b.l. 6). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2013-05-14 iki 2013-10-03, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-08-31 nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013-05-14 iki 2013-10-03 atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą, šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2013-10-03 iki 2015-07-13 (ABTĮ 56 str.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Marijampolės PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (Toliau tekste - Higienos norma HN 76:1999) 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Į bylą pateikti duomenys (b.l. 12-13, 14)patvirtina, kad ginčijamu laikotarpiu, t.y. nuo 2013-10-03 iki 2015-07-13 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 4 būrio 5-tą gyvenamąją patalpą, jos plotas 33,69 kv.m., patalpoje įrengta 10 miegamųjų vietų, pareiškėjui teko 3,3 kv.m., vėliau perkeltas į 8- tą gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 53,24 kv. m., patalpoje yra 17 miegamųjų vietų, pareiškėjui teko 3,13 kv.m. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, taip pat plotą, kurį užima kiti įrenginiai, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Pažymėtina, jog pareiškėjas bausmę atliko Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra galimybė užsiimti sportu, nuteistieji, turi galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje, tai patvirtina ir atsakovas atsiliepime, yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku – nuo 22.30 val. iki 6.30 val.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus nė karto nesikreipė (b.l. 29). Pareiškėjas į gydytojus kreipėsi 4 kartus, tačiau per bausmės atlikimo laiką jokių nusiskundimų sveikata, susijusių su gyvenimo sąlygomis, neišsakė (b.l. 28). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės jo sveikatai.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad gyvenamosiose patalpose trūko natūralaus apšvietimo, kadangi langai nešvarūs ir dėl įrengtų grotų nėra galimybės jų išvalyti.

Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta (redakcija iki 2015-11-01), kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Panaši nuostata yra įtvirtinta nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 (3 punktas). Kadangi natūralaus kamerų apšvietimo padidinimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, teismo vertinimu, higienos normos reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo nagrinėjamu atveju neturi būti taikomi.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl trūko oro, patalpose kaupėsi drėgmė.

Higienos normos HN 76:2010 (akto redakcija iki 2015-11-01) 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal šios higienos normos 26 punktą, gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc., gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų periodu turi būti 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s. Panašios nuostatos yra įtvirtintos ir Higienos normos HN 134:2015 16, 17 punktuose.

Pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, tuo tarpu atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras eilę kartų atliko Marijampolės pataisos namų 4 būrio gyvenamųjų patalpų patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį higienos normų reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2016-09-07, 2013-07-30 patikrinimo aktuose (b.l. 21-24, 25-27) nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, oro drėgmė, temperatūra ir dirbtinė apšvieta atitinka higienos reikalavimus, rekomenduotina nuteistiesiems dažniau vėdinti patalpas atsidarant langus, kad būtų pasiektas reikiamas judėjimo greitis. Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie visų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, oro judėjimo greičio bei santykinės oro drėgmės atitiktį nustatytiems reikalavimams, tačiau teismas, įvertinęs į bylą pateiktus neginčijamus įrodymus apie 4 būrio aplinkos veiksnių atitiktį, neturi pagrindo abejoti, kad ir kitose gyvenamosiose patalpose aplinkos sąlygos buvo panašios. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, susikaupusios drėgmės patalpose atmestini.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte. Iš pateikto Pataisos įstaigos dušinės darbo grafiko, patvirtinto Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 4/07-56, matyti, kad 4 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu šeštadieniais nuo 9.30 val. iki 12.00 val. (b.l. 16, 17). Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje dažniau nei kartą per savaitę, taigi pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad tiekiamas nepilnavertis maistas.

Maitinimas Marijampolės PN organizuotas vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietos, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 bei 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, patvirtintais valgiaraščiais. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto labai abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl nepilnaverčio maisto, nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti. Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Jeigu pareiškėjui trūko maisto produktų, jis galėjo jų papildomai įsigyti pataisos namų parduotuvėje už asmenines lėšas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas (b. l. 28, 29), kuriose nurodoma, kad pareiškėjas dėl įvairių nusiskundimų kreipėsi keturis kartus į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus, tačiau nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. Dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Todėl teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė