Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Giedriaus Endriukaičio ir Evaldo Gražio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, advokatui Valerijui Karpovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. N., gimęs (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta sumažinta bausmė – 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo pagal įsiteisėjusį nuosprendį dienos. Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuspręsta nepriteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir neskirti kardomosios priemonės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), 2015 m. birželio 1 d. apie 21.30 val. paprastosios grupės miegamajame kambaryje Nr. 4, tyčia po žodinio konflikto su T. S. pribėgo prie kitoje lovoje gulinčio T. S. ir sudavė jam ne mažiau kaip tris smūgius dešinės rankos kumščiu į kairio peties ir šono sritis, ne mažiau kaip vieną kartą spyrė į kairę juosmens sritį, padarydamas nukentėjusiajam T. S. kairio juosmens srities sumušimą su pararenaline kraujosruva, kairio inksto III laipsnio plyšimą, poodinę kraujosruvą kairio peties srityje, t. y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis skunde reiškia ir alternatyvųjį prašymą tuo atveju, jei teismas nuspręstų netaikyti BK 38 straipsnio nuostatų, t. y. tokiu atveju prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti sušvelninant jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, atsiprašė nukentėjusiojo ir jis jam atleido. Teigia, kad nenorėjo sužaloti nukentėjusiojo ir tokių pasekmių nesitikėjo. Prašo atsižvelgti į tai, kad jis buvo išprovokuotas paties nukentėjusiojo netinkamo elgesio. Pažymi, kad kaltės prisipažinimu padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams išaiškinti padarytą veiką. Pasižada ateityje nedaryti nusikalstamų veikų, todėl šiuo metu mokosi dvyliktoje klasėje, po įvykio lankėsi pas psichologą, mokėsi nusiraminti, baigė EQUIP programą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir taikyti nuteistojo atžvilgiu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo ir iš esmės kelia atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės bei jam paskirtos galutinės bausmės individualizavimo klausimus.

BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik esant visoms išvardytoms sąlygoms teismas gali spręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Nepaisant to, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, tačiau neprivalo taikyti BK 38 straipsnio nuostatų, nes atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju nėra absoliuti nusikalstamą veiką padariusio asmens teisė, kurią teismas privalėtų besąlygiškai įgyvendinti. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismas, net ir pripažinęs 1–3 punktuose esančias sąlygas, išvadą dėl 4 punkte numatytos sąlygos egzistavimo gali padaryti tik įvertinęs su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe susijusias aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis V. N. savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų pripažino ir gailisi, todėl byla buvo išnagrinėta sutrumpinto proceso tvarka ir paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, nuteistasis susitaikė su nekentėjusiuoju, šis jam atleido ir jokių pretenzijų jo atžvilgiu neturi. Tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad V. N. nesunkų tyčinį smurtinio pobūdžio nusikaltimą padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę už labai sunkaus tyčinio smurtinio pobūdžio nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose, padarymą, panaikinus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Tai, kad V. N. nuteistas ketvirtą kartą, jam paskirtų bausmių vykdymas buvo tris kartus atidėtas, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2014-11-11 nutartimi jam buvo panaikintas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir jis buvo pasiųstas atlikti 2013-10-31 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, o nusikaltimą, už kurį yra nuteistas nagrinėjamu apylinkės teismo nuosprendžiu, jis padarė laisvės atėmimo vietoje, jos atlikimo metu, neabejotinai rodo nuteistojo pavojingumą ir neduoda objektyvaus pagrindo manyti, kad nuteistasis V. N. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl nesant vienos iš esminių BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, tenkinti nuteistojo prašymą ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje įtvirtinta principinė nuostata, kad paskirta bausmė bet kuriuo atveju turi būti teisinga ir turi užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų praktinį įgyvendinimą. Tačiau bausmė skiriama vadovaujantis ne tik bausmės paskirtimi, bet ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Apkaltinamojo nuosprendžio turinys rodo, kad apylinkės teismo apsisprendimą skirti 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę V. N. nulėmė tai, kad jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą kito asmens sveikatai, būdamas anksčiau teistas, be kita ko, už nusikalstamos veikos kito asmens sveikatai padarymą bei atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Nors pataisos namų jis charakterizuojamas patenkinamai, kaip ramus, bendraujantis, mandagus, besistengiantis konstruktyviai spręsti konfliktus, tačiau dėl emocinės kontrolės trūkumo galintis priimti neapsvarstytus sprendimus, neatsižvelgdamas į jų pasekmes. Pirmosios instancijos teismo manymu, bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl BK 75 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, netaikytos.

Išanalizavęs bylos medžiagą apeliacinio skundo argumentų kontekste, aukštesnysis teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistajam bausmės tikslai negali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Akivaizdu, kad V. N., būdamas vos 19 metų amžiaus, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas jau ketvirtą kartą, kas leidžia teigti, jog jis sistemingai vykdo nusikalstamas veikas, tame tarpe susijusias ir su fizinio smurto naudojimu. Be to, jis nepateisino ir teismo parodyto pasitikėjimo, nepadarė reikiamų išvadų, dėl ko buvo panaikintas anksčiau taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Pažymėtina ir tai, kad teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Plungės rajono apylinkės teisme šiuo metu nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. N. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, BK 178 straipsnio 2 dalyje (6 veikos), BK 187 straipsnio 1 dalyje ir baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje. Visos aptartos aplinkybės itin neigiamai apibūdina nuteistąjį, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nagrinėjamu atveju nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos.

Apeliantas skunde teigia, kad jis buvo išprovokuotas paties nukentėjusiojo netinkamo elgesio, t. y. nenorėjo sužaloti nukentėjusiojo ir tokių pasekmių nesitikėjo. Tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai parodo, kad nuteistasis, neva pateisindamas savo netinkamus veiksmus, nenori koreguoti savo elgesio bei gyventi pagal visuomenėje nusistovėjusias normas. Ir, nors jis po įvykio lankėsi pas psichologą, mokėsi nusiraminti, baigė „EQUIP“ terapijos programą, skirtą asocialaus elgesio problemų turintiems nepilnamečiams, tačiau šios aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste yra nepakankamos spręsti, kad bausmės tikslai – atimti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo – gali būti pasiekti sušvelninus apeliantui pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. O tai, kad V. N. prisipažino įvykdęs nusikaltimą ir dėl to labai gailisi, taip pat nelaikytini esminiais argumentais, kurių pagrindu jam galima būtų skirti švelnesnę bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jam paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri be kita ko, yra mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, skundžiamu nuosprendžiu sumažinta vienu trečdaliu pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, todėl laikyti ją aiškiai per griežta ir dar labiau švelninti, pagrindo nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui paskirta bausmė atitinka nuteistojo asmenybės pavojingumą ir yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.

Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės sušvelninimas galėtų daryti teigiamą poveikį nuteistajam, paveiktų jį taip, kad jis ateityje nebedarytų naujų nusikalstamų veikų. Sprendimas švelninti V. N. paskirtą bausmę aiškiai prieštarautų teisingumo principui, bausmės proporcingumui ir nepadarytų teigiamo poveikio jo tolimesniam elgesiui, kadangi nuteistąjį charakterizuojantys duomenys nesudaro prielaidų išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam švelnesnę bausmę. Toks sprendimas tik paneigtų baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, suformuotų nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą įstatymui. Atsižvelgiant į tai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį V. N. skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. vasario 15 d. pažyma Nr. NTP-7-1717 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog advokatas Valerijus Karpovas teikia antrinę teisinę pagalbą V. N.. Pažymoje nurodyta, kad advokato užmokestis sudaro 28,95 Eur ir šią sumą, kaip susidariusią dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti valstybės naudai.

BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistojo galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą, V. N. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo jo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.