Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-02 · Administracinė byla Nr. I-2129-815/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-02
Bylos Nr.
I-2129-815/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07875-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
A. Č.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2129-815/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07875-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, palūkanų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas A. Č. su 2013 m. gruodžio 10 d. skundu kreipėsi į teismą (b. l. 17)), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (b. l. 1-10): neapskaičiuotą ir neišmokėtą dėl neteisėtai sumažintų koeficientų darbo užmokesčio dalį – (duomenys neskelbtini) Lt; 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo sprendime priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų nuo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, vadovaujasi (duomenys neskelbtini), vykusios 2012 m. lapkričio 15 d., rezoliucija (duomenys neskelbtini), Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. (duomenys neskelbtini), jos 54 punktu, (duomenys neskelbtini) chartija dėl (duomenys neskelbtini), jos 6.1 straipsniu, Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalimi, 48 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio Teismo jurisprudencija (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimais, 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. kovo 28 d. sprendimais) dėl (duomenys neskelbtini) garantijų, (duomenys neskelbtini) sampratos, pažeistų teisių ir laisvių teisminės gynybos, Konstitucijos nuostatomis ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl Konstitucinio Teismo aktų galios ir įvykdyto sprendimo sampratos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, taip pat Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Pareiškėjas taip pat remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2, 1.138 straipsniais, 1.5 straipsnio 1 dalimi, taip pat 6.271 straipsnio 1 dalimi dėl žalos atlyginimo.

Atsiliepimas

2. (duomenys neskelbtini) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–25) nurodo, jog pareiškėjui darbo užmokesčio dalis neišmokėta dėl Lietuvos valstybės, o būtent dėl įstatymų, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo, nustatyto teisinio reguliavimo. (duomenys neskelbtini) yra valstybės institucija, finansuojama iš valstybės biudžeto, ginčo laikotarpiu atlyginimą pareiškėjui apskaičiavo ir mokėjo pagal galiojusius teisės aktus, disponuodama ribotais finansiniais ištekliais (valstybės biudžeto asignavimais). (duomenys neskelbtini) yra atsakovas šioje byloje, tačiau (duomenys neskelbtini) yra suinteresuotas, kad jame dirbantys asmenys (taip pat ir (duomenys neskelbtini)) gautų reikalingą finansavimą, kuris metų metus yra nepakankamas, ir kad (duomenys neskelbtini) galėtų mokėti (duomenys neskelbtini) jų vykdomų funkcijų sudėtingumą bei užimamas pareigas atitinkantį adekvatų ir teisingą atlyginimą, tačiau negali dalyvauti įstatymų leidybos procese bei iš esmės vykdomosios valdžios įgyvendinamame biudžeto formavime. Atsakovo nuomone, teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, turėtų nustatyti, ar Įgyvendinimo įstatymo nuostatos dėl kompensavimo mechanizmo rengimo tvarkos ir terminų atitinka pareiškėjo teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo (apibrėžtumo) principus; teismas, nagrinėdamas skundą, privalo ypač atsakingai įvertinti kompensavimo mechanizmo perspektyvą, taip pat tai, kad neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimas teismo sprendime dėl grynai finansinės prigimties faktorių (nesant suplanuotų atitinkamų valstybės biudžeto lėšų) gali tapti iš esmės tik formaliu pareiškėjo teisės į neišmokėtą atlyginimo dalį konstatavimu, o ne efektyvia procesine teisių gynyba.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį (Apskaičiavimo lentelės, b. l. 15-16). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.

Remiantis tais pačiais argumentais, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis