Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-848-245-2014

Teisėja Laima Šablevičienė Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00228-2014-3

2014 m. lapkričio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Viktoro Preikšo ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Laimai Bereikaitei, nuteistajam D. V., gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 str. 1 d., 178 str. 2 d. (du nusikaltimai) ir jam skirtos bausmės:

pagal BK 178 str. 2 d. – 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d. 1 p., 6 d., bausmės subendrintos apėmimo ir visiško sudėjimo būdais ir paskirta subendrinta bausmė – 3 (treji) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64¹ str., subendrinta bausmė 1/3 sumažinta ir paskirta 2 (dvejų) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., 65 str., bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2013 m. gruodžio 12 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2014-03-20 iki 2014-09-03.

Solidariai priteista iš D. V. ir T. M., subsidiariai iš T. M. motinos - civilinės atsakovės A. S. 866,68 Lt (aštuonių šimtų šešiasdešimt šešių litų 68 ct) žalos atlyginimo nukentėjusiajam J. K..

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas T. M., o L. B. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, tačiau dėl šių asmenų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 14 d., apie 01.00 val., kartu su apsvaigusiu nuo alkoholio T. M. ir L. B., veikdami kartu kaip bendrininkų grupė, D. V. ir T. M. akmenimis tyčia išdaužus 400 litų vertės plastikinio lango dvigubą stiklą, tuo tyčia sugadinus svetimą turtą, įsibrovė į UAB „Svela Real Estate“ priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpas - dirbtuves, kurias individualiai veiklai nuomoja N. N., ir iš čia pagrobė svetimą - N. N. priklausantį bendros 2825 litų vertės turtą: 200 litų vertės automobilio pakėlėją, 1200 litų vertės įrankių dėžę su BMRS įrankiais, 280 litų kompresometrą, 100 litų vertės karutį, 250 litų vertės įrankių dėžę su ratų suportų suspaudimo įrankiais, 120 litų vertės įrankių dėžę su šešiakampių žvaigždučių komplektu, 220 litų vertės įrankių dėžę su šešiakampių žvaigždučių komplektu ir raktu, 300 litų vertės įrankių dėžę su „TengTools“ įrankiais, 150 litų vertės dviratį, bendros 5 litų vertės du medžiaginius maišelius ir bendros 1000 litų vertės automobilio „Renault Espace“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio J. K., keturias padangas su ratlankiais.

Be to, 2014 m. kovo 14 d., apie 03.00 val., jis bei apsvaigęs nuo alkoholio T. M., veikdami kartu kaip bendrininkų grupė, perlipę tvorą įsibrovė į UAB „RPI“, esančios (duomenys neskelbtini), aptvertą ir saugomą teritoriją, kur nuo automobilio „Dodge Durango“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio A. P., slapta pagrobė bendros 2625 litų vertės tris ratus su ratlankiais.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

D. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis apeliaciniu skundu ginčija vienos (BK 187 str. 1 d.) iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą ir prašo skirti švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo apibrėžtose ribose (BPK 320 str. 3 d.).

Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad D. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino visiškai. Apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad dėl savo poelgių visiškai prisipažįsta ir labai gailisi, tačiau toliau skunde teigia, jog buvo teisiamas už svetimo turto sugadinimą, kurio nepadarė. Taigi apelianto teiginiai akivaizdžiai prieštarauja vienas kitam ir verčia abejoti nuteistojo gynybinės pozicijos teisingumu. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vadinasi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais gali būti grindžiamos teismo išvados, ar jie turi būti atmetami. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014), kadangi teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms bei jų teisiniam pagrindimui.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad svetimo turto sugadinimas (400 litų vertės plastikinio lango dvigubo stiklo išdaužymas) D. V. buvo inkriminuotas veikiant kartu su kitu nuteistuoju T. M., t. y. kaip bendrininkų grupės padarytas nusikaltimas. Ši neteisėta veika yra pilnai įrodyta surinktų įrodymų visuma. Visų pirma, T. M. parodymais, kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu nuosekliai aiškino, kad plastikinis langas, siekiant įsibrauti į UAB „Svela Real Estate“ priklausantį pastatą, buvo išdaužtas jam ir bendrininkui D. V. mėtant į langą akmenis (plytgalius). Ikiteisminio tyrimo metu T. M. parodymai buvo patikrinti ir įvykio vietoje (T. 1, b. l. 179-183), jais netikėti teismas neturi objektyvaus pagrindo. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad T. M. šmeižia D. V., jį apkalba, siekia jam pakenkti ar yra suinteresuotas apelianto nepagrįstu nubaudimu. Tai, kad D. V. ir T. M. kartu buvo įvykio vietoje (daužiant lango stiklą) patvirtino ir asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. L. B.. Jis apylinkės teisme patvirtino, kad jam buvo pavesta saugoti teritoriją, kad niekas neateitų ir nesutrukdytų daryti nusikalstamą veiką, todėl tiesiogiai lango išdaužimo proceso nematė, tačiau girdėjo 2-3 stiklo dūžius. Apygardos teismas pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima atsakyti baudžiamąja tvarka, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Duomenų, kad D. V. būtų nepritaręs lango daužymui, bandęs atkalbėti T. M. nuo šio nusikalstamo sumanymo, siūlęs kitus patekimo į pastatą būdus, nėra. Priešingai, visi tyrimo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai teigti, jog D. V. ir pats aktyviais veiksmais prisidėjo prie BK 187 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymo. Todėl jo veika dėl svetimo turto sugadinimo kvalifikuota pagrįstai ir teisėtai.

Pagal BK 58 straipsnio 1 dalį bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Tai reiškia, kad visiems nusikalstamos veikos bendrininkams taikomi vienodi baudžiamosios atsakomybės pagrindai, tačiau skiriamos poveikio priemonės turi būti kiek galima labiau individualizuotos kiekvienam iš jų, atsižvelgiant į jų tyčios turinį ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje teismas, skirdamas bausmę dėl kiekvieno iš nusikaltimų bendrininkų, išdėstė motyvus, nurodančius, į kokias teisiškai reikšmingas aplinkybes yra atsižvelgiama. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl kiekvieno bendrininko yra skirtingos, todėl skirtingos ir jiems paskirtų bausmių rūšys bei dydžiai.

Vertinant apylinkės teismo motyvus dėl D. V. skirtos bausmės, apygardos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų pažeidimų nepastebi. Apelianto teiginys, kad prokuroras jam skyrė dviejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir teismas turėtų tuo vadovautis, atmestinas. Valstybės kaltintojo pagrindinė funkcija teisminio nagrinėjimo metu yra kaltinimo palaikymas, t. y. prokuroras pateikia asmeniui kaltinimą ir grindžia jį konkrečiais vykdyto tyrimo metu surinktais duomenimis. Bausmės skyrimas nėra prokuroro prerogatyva. Jis teismui pateikia tik savo nuomonę dėl bausmės rūšies bei dydžio, tačiau šis siūlymas, kaip ir bet kurios kitos proceso šalies nuomonė, teismui nėra privalomas. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys yra remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų baudžiamajame įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį.

Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 str. 1 d.). BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatytos šios bendrosios taisyklės išimtys ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Teismas gali taikyti BK 62 straipsnį tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad teismas, taikydamas BK 62 straipsnį, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 41 straipsnio nuostatomis, reikalaujančiomis, jog paskirtąja bausme turi būti siekiama visų šiame straipsnyje nurodytų tikslų. Be to, pagal įstatymą švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 2 ar kitose dalyse nustatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Nagrinėjamu atveju pagrindo taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra. D. V. kaip bendrininko vaidmuo nebuvo antraeilis, priešingai, jis buvo aktyvus nusikalstamų veikų vykdytojas. Daryti nusikaltimų apelianto nevertė ypatingai sunkios gyvenimo sąlygos, toks nuteistojo elgesys nėra atsitiktinis, taigi BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui taip pat nėra teisinio pagrindo, nes byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, švelninančių nuteistojo teisinę padėtį.

Pirmos instancijos teismas, skirdamas D. V. bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – padarytos dvi apysunkės ir viena nesunki nusikalstama veika, visi nusikaltimai tyčiniai ir baigti, motyvus bei tikslus – veikta dėl savanaudiškų paskatų, tinkamai įvertino D. V. asmenybę. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas ne kartą teistas dėl analogiškų nusikalstamų veikų padarymo, pastarąjį kartą nuteistas turėdamas neišnykusį teistumą. D. V. taip pat ne kartą baustas administracine tvarka (T. 2, b. l. 125-130), turi galiojančių nuobaudų, skirtos piniginės baudos jam poveikio nepadarė. Apeliantą neigiamai charakterizuoja ir jo darbinė patirtis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, jis niekur nedirba, anksčiau yra dirbęs keliose skirtingose darbovietėse, tačiau jose išdirbdavo tik po kelis mėnesius (T. 2, b. l. 131), taigi darbinės motyvacijos stokoja. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad D. V. įstatymo nuostatas pažeidžia sistemingai, iš ankstesnių potyrių nesimoko ir reikiamų išvadų nedaro. Todėl apylinkės teismas pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę.

Pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą teismas taiko bausmių apėmimą, kai konstatuojama ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Nagrinėjamu atveju BK 187 straipsnio 1 dalyje ir BK 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti nusikaltimai pagrįstai pripažinti idealia sutaptimi. Šių nusikaltimų objektyvioji pusė yra bendra (langas buvo išdaužtas tam, kad būtų galima patekti į pastato vidų, iš kurio pagrobtas svetimas turtas), tačiau kilę padariniai skirtingų rūšių. Taigi, D. V. ta pačia veika padarė kelias nusikalstamas veikas, todėl bausmių apėmimo būdas taikytas tinkamai.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad BK 63 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Įstatyme nenurodyta, kada teismas privalo bausmes bendrinti dalinio, o kada - visiško sudėjimo būdu. Taigi paskirtų bausmių už atskirus nusikaltimus bendrinimo būdas įstatymo leidėjo valia paliktas teismo nuožiūrai. Teismas pats sprendžia, kokiu būdu bendrinti bausmes konkrečioje byloje, nors teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant visišką bausmių sudėjimo būdą, reikėtų konkrečiau nurodyti, kodėl pasirinkta būtent ši bendrinimo galimybė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pakankamai motyvavo savo sprendimą ir baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad bausmių skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos, bausmė nuteistajam individualizuota tinkamai ir subendrinta teisingai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014 m. spalio 28 d. pateikė pažymą Nr. TP-7-(2.10)-3835, kurioje nurodo priteisti valstybei naudai 80,00 Lt (23,17 Eur) už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą D. V. (T. 3, b. l. 116).

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskiriama valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, t. y. teismas turi teisę nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) yra numatyta galimybė iš nuteistojo išieškoti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Tačiau svarbu paminėti, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje akcentuojama tai, kad teismas, svarstydamas klausimą dėl procesų išlaidų priteisimo nuteistajam, turi atsižvelgti į asmens turtinę padėtį, nes asmuo, neturintis pakankamai lėšų gynėjo paslaugoms apmokėti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą.

Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys. Šioje byloje apeliacinį skundą padavė nuteistasis D. V., Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį D. V. apeliacinio proceso metu gins advokatė Rasa Kalkauskienė. Atsižvelgiant į tai, kad D. V. nedirba ir nesimoko, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktoje pažymoje nurodyta suma, dėl susidariusių antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nepriteisiama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.