- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-24
- Bylos Nr.
- P-261-157-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- Vilniaus Arkivyskupijos, Vilniaus
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus Arkivyskupijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A7-1021/2005 pagal pareiškėjos Vilniaus arkivyskupijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus arkivyskupija kreipėsi į administracinį teismą, prašydama panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 1VN-44 ir įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pastate (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksais nuo 9-1 iki 9-4, kurių bendras plotas 74,62 kv. m.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu sprendimu atsakovas atsisakė atkurti nuosavybės teises į paminėtas patalpas, nes jos Vidaus reikalų ministerijos vardu įregistruotos tik 2004 m. rugsėjo 24 d., o Arkivyskupijos 2004 m. rugsėjo 13 d. prašymas Vyriausybei pateiktas praleidus Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsniu nustatytą terminą. Pareiškėjo manymu, šis atsakovo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Paaiškino, kad arkivyskupija pirmuosius prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1990 metais, galiojant Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktui bei Maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms įstatymui. Priėmus Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą 1996 m. vasario 22 d. atsakovui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), o pakartotinai į atsakovą kreipėsi 1997 m. spalio 23 d., 2000 m. spalio 13 d., 2000 m. lapkričio 9 d., 2002 m. balandžio 5 d., 2002 m. lapkričio 21 d. raštais. Pareiškėjas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog ginčo patalpos jokios konkrečios institucijos vardu nebuvo registruotos, o atsakovo vardu buvo įregistruotos tik 2004 m. rugsėjo 24 d., neturi esminės reikšmės, nes tiek valstybės, tiek jos atskirų institucijų netinkamas nuosavybės apskaitymas nepanaikina pareiškėjo teisės į nacionalizuotų pastatų grąžinimą, kaip ir valstybės bei jos atskirų institucijų pareigos atkurti nuosavybės teises. Arkivyskupijos 2004 m. rugsėjo 13 d. prašymas Vyriausybei yra papildomas prašymas, apie ką jame pačiame ir pažymėta. Jis pateiktas dėl to, kad Vilniaus m. trečiojo apylinkės teismo 2003 m. birželio 12 d. sprendimu yra konstatuota, jog ginčo patalpos priklauso valstybei. Paaiškino, kad Vyriausybė 2004 metų rugpjūčio mėnesį sprendimu pavedė atsakovui atlikti valstybei priklausančių patalpų teisinę registraciją VĮ „Registrų centre” bei toliau spręsti nuosavybės teisių į minėtas patalpas atkūrimą. Todėl prašymai pateikti įstatymo nustatytais terminais ir tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė skundo netenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjas 2004 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 440 kreipėsi į Vyriausybę su prašymu atkurti nuosavybės teises į ginčo patalpas. Vyriausybės kanclerio 2004 m. spalio 11 d. pavedimu Nr. 23-8138 ministerija išnagrinėjo šį pareiškėjo prašymą ir ginčijamu sprendimu atsisakė atkurti nuosavybės teises. Teigė, kad šis sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjas 1996 m. vasario 22 d. raštu Nr. 44 prašė atkurti nuosavybės teises į negyvenamąsias patalpas pastate (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančias VRM balanse. VRM 2003 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 1VN-20 ir 2003 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1VN-22 atkūrė pareiškėjui nuosavybės teisę į patalpas (duomenys neskelbtini) ir Šventaragio g. 2, Vilniuje, kurios buvo VRM balanse, ir grąžino jas natūra. Ginčo patalpos VRM balanse apskaitomos nebuvo. Šių patalpų teisinė registracija Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-772-04/04 pagrindu ir Vyriausybės kanclerio pavaduotojo pavedimu Turto valdymo ir ūkio departamento prie VRM vardu atlikta 2004 m. rugsėjo 24 d. Manė, kad pareiškėjas 1996 m. vasario 22 d. raštu Nr. 44 nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į ginčo patalpas, o tokį prašymą pateikė Vyriausybei 2004 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 440. Teigė, kad šis prašymas pateiktas praleidus Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą nuo įstatymo įsigaliojimo dienos prašymams paduoti, todėl ginčijamas 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. 1VN-44 yra teisėtas ir pagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 1VN-44, įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pastate (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksais nuo 9-1 iki 9-4, kurių bendras plotas 74,62 kv. m., iš esmės bei grąžino pareiškėjui sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo atmesti pareiškėjo skundą.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad šioje byloje sprendžiama, ar atsakovas, priimdamas 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 1VN-44, kuriuo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į patalpas, esančias Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pastate (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksais nuo 9-1 iki 9-4, kurių bendras plotas 74,62 kv. m., nes jos Vidaus reikalų ministerijos vardu įregistruotos tik 2004 m. rugsėjo 24 d., o Vilniaus arkivyskupijos 2004 m. rugsėjo 13 d. prašymas Vyriausybei pateiktas praleidus Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsniu nustatytą terminą, tinkamai taikė Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo nuostatas.
Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 5 straipsnyje numatyta, kad religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Atsakovo pozicija dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo grindžiama tuo, jog pareiškėjo 1996 m. vasario 22 d. prašymas teiktas tik dėl Vidaus reikalų ministerijos balanse esančio nacionalizuoto bažnyčiai priklausiusio turto grąžinimo, o patalpos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pastate (duomenys neskelbtini), pažymėtos indeksais nuo 9-1 iki 9-4, kurių bendras plotas 74,62 kv. m., nebuvo Vidaus reikalų ministerijos balanse, t. y. atsakovas nebuvo Įstatymo 5 straipsnyje numatyta grąžintino turto valdytoja. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, jog byloje nustatyta, kad 1996 m. vasario 22 d. prašymo pateikimo dieną ginčo patalpos nebuvo Vidaus reikalų ministerijos balanse, tačiau iš Vilniaus miesto valdybos Paminklotvarkos skyriaus 1993 m. balandžio 1 d. rašto Nr. 05-05-144 (b.l.22), taip pat atsakovo atstovės paaiškinimų (b. l. 85) matyti, kad iki 1996 metų atsakovas ginčo patalpomis naudojosi, jose buvo įrengta Vidaus reikalų ministerijos siuvykla. Toks naudojimas, teismo manymu, buvo pakankamas pagrindas pareiškėjui pagrįstai tikėtis, jog tai yra turto valdytojas Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio prasme.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog turto valdymo tinkamo įforminimo trūkumai negali būti pagrindu netenkinti prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Dar daugiau, valstybės turto faktinis valdymas institucijos funkcijų vykdymui sukurtų pareiškėjo pagrįstus lūkesčius, kad būtent šiai institucijai teiktinas prašymas pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnį.
Tačiau teisėjų kolegija padarė išvadą, kad faktas, jog atsakovas ginčo patalpomis naudojosi iki 1996 m., t. y. prašymo pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio padavimo, dėl ko galėjo susiformuoti anksčiau paminėta teisinė situacija, nepatvirtintas byloje surinktais įrodymais. Civilinėje byloje Nr. 2-772-04/04 yra Vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo ir ūkio departamento raštas, kuriame nurodoma, jog Vilniuje, (duomenys neskelbtini), siuvyklos patalpų nebuvo. Administracinės bylos nagrinėjimo metu, kaip jau minėta, atsakovo atstovė pripažino, jog iki 1996 metų ginčo patalpose buvo Vidaus reikalų ministerijos siuvykla, tačiau jokiais rašytiniais įrodymais ši aplinkybė nepagrindžiama. Atsakovo naudojimąsi šiomis patalpomis liudija inventorizaciniame plane esančios žymos „VRM“ (civilinė byla Nr.2-772-04/04, b. l.119), tačiau jos padarytos 1982 m., o pareiškėjas, minėtoje civilinėje byloje, pats įrodinėjo, kad patalpas faktiškai valdė nuo 1993 m. ir nuomojo bendrovei „Siberta“. Vertinant visumą paminėtų įrodymų, teismas padarė išvadą, jog nuo 1993 m. Vidaus reikalų ministerija nesinaudojo ginčo patalpomis, jas, nors ir be teisėto pagrindo, tačiau faktiškai valdė pareiškėjas, todėl 1996 m. vasario 22 d. prašymo atsakovui nėra pagrindo vertinti kaip tinkamo kreipimosi pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnį dėl ginčo patalpų. Atsakovas, priimdamas sprendimą dėl Vilniaus arkivyskupijos 2004 m. rugsėjo 13 d. prašymo, pagrįstai atsisakė jį tenkinti praleidus Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsniu nustatytą terminą, t. y. tinkamai taikė Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (1995 m. kovo 21 d. Nr. I-822, įsigaliojęs 1995 m. kovo 29 d.) nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo teisinio pagrindo nebuvo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino svarbias bylai aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas.
IV.
Pareiškėjas Vilniaus Arkivyskupija prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 dalies 2 punkto pagrindo.
Pareiškėjas teismui pateikė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto istorinę pažymą apie pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad pažymoje atskleidžiama pastato (duomenys neskelbtini) korpusų (duomenys neskelbtini )ir (duomenys neskelbtini) XX amžiaus antroje pusėje paskirtis ir naudojai, remiantis istoriniais šaltiniais, esančiais Lietuvos Centriniame Valstybės archyve, Lietuvos Valstybės istorijos archyve, ankstesnių tyrinėtojų surinkta medžiaga, taip pat pastato rekonstrukcijų, architektūrinių, konstrukcinių bei kitų tyrimų brėžiniais, fotodokumentais, saugomais Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo centro archyve bei Vilniaus apskrities archyve.
Istorinėje pažymoje konstatuojama, kad „Korpusas esantis prie dab. (duomenys neskelbtini) gatvės, pažymėtas (duomenys neskelbtini) buvo tiriamas konstatuojant, kad skliautuose yra nemažai įtrūkimų. Pirmasis šio korpuso aukštas buvo atiduotas Vidaus reikalu ministerijos siuvyklai, tas pažymėta ir ant brėžinių (pav. 8). Taigi bylos nagrinėjimo metu nebuvo iki galo aiškios visos esminės bylos aplinkybės ir šioje pažymoje jos yra iki galo atskleidžiamos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad pridedamais įrodymais (istorine pažyma), kurie vertintini kaip naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, galima teigti, kad (duomenys neskelbtini), Vilnius patalpas, esančias pastate lA3/p LR Vidaus reikalų ministerija valdė ir naudojo nuo šių patalpų nacionalizavimo iki 1993 metų, tada šis valdymas ir naudojimas buvo nutrūkęs dėl aplaidžios Vidaus reikalų ministerijos nekilnojamojo turto apskaitos, tačiau jis vėl buvo atnaujintas ir tebesitęsia iki šiol. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nurodė, kad „Kolegija sutinka su teismo pozicija, jog turto valdymo tinkamo įforminimo trūkumai negali būti pagrindu netenkinti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo“. Vilniaus arkivyskupija 1996 m. vasario 22 d. teikdama prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo patalpas teikė jas paskutiniam žinomam teisėtam šių patalpų valdytojui ir naudotojui, t. y. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijai. Paskutinis žinomas valdytojas, remiantis pridedama Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto istorine pažyma apie pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo LR Vidaus reikalų ministerija.
Pareiškėjas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino nepraleido, kadangi minėtą istorinę pažymą gavo tik 2010 metų vasario mėnesio pabaigoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Teismo sprendimu išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kuris numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Taigi šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: a) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; b) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; c) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, tai yra žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. P525 – 222/2009, P858 – 43/2010 ir kt.).
Pareiškėjas naujai paaiškėjusia aplinkybe nurodo tai, kad gavo pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), istorinę pažymą, iš kurios matyti, kad patalpas, esančias pastate (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija valdė ir naudojo nuo šių patalpų nacionalizavimo iki 1993 metų, tada šis naudojimasis buvo nutrūkęs dėl aplaidžios Vidaus reikalų ministerijos nekilnojamojo turto apskaitos, tačiau jis vėl buvo atnaujintas ir tebesitęsia iki šiol.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, nagrinėjo aplinkybę, kad atsakovas ginčo patalpomis naudojosi iki 1996 m. Teismas pažymėjo, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovė pripažino, jog iki 1996 metų ginčo patalpose buvo Vidaus reikalų ministerijos siuvykla, tačiau jokiais rašytiniais įrodymais ši aplinkybė nepagrindžiama.
Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, pateikdamas pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), istorinę pažymą, pareiškėjas siekia patvirtinti faktą, kad patalpomis iki 1996 m. naudojosi Vidaus reikalų ministerija, t. y. teikia naujus įrodymus. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad būtina nustatyti, ar nauji įrodymai atitinka apskritai įrodymams administraciniame procese keliamus reikalavimus bei visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius, t. y. įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. P143-160/2009).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktą istorinę pažymą, daro išvadą, kad ji nelaikytina įrodymu, patvirtinančiu pastato valdymo faktą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus Arkivyskupijos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A7-1021/2005 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n utaria:
atsisakyti atnaujinti procesą pagal Vilniaus Arkivyskupijos prašymą.
Nutartis neskundžiama.