Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino, nusprendė nutraukti tarp ieškovų L. B. ir I. B. bei atsakovo S. D. dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos, t.y. nuo 2013-09-19, ir iškeldinti atsakovą su visu jam priklausančiu turtu iš minėto gyvenamojo namo patalpos, plane pažymėtos 1A1m, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos. Be to, teismas priteisė iš atsakovo ieškovams 2750 Lt nuomos mokesčio nuo 2012-12-06 iki ieškinio padavimo teismui dienos, t.y. 2013-09-19, bei po 250 Lt nuomos mokesčio nuo 2013-09-20 iki visiško gyvenamosios patalpos atlaisvinimo ir 2727 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad šalis sieja faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, ši aplinkybė nustatyta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-05-30 sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2012-03-06 nutartimi, todėl laikytina prejudiciniu faktu ir šiai bylai. Pažymėjo, kad atsakovas teismo posėdyje pripažino aplinkybę, kad ieškovai jam siūlė sudaryti rašytinę nuomos sutartį, nustatant 250 Lt nuomos mokestį. Duomenų, kad atsakovas kreipėsi į ieškovus dėl nuomos sutarties kainos keitimo, kaip tai numato CK 6.583 str. 6 d., byloje nėra, todėl padarė išvadą, kad tarp šalių susiklostė komercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartiniai santykiai nuo 2012-12-06. Atsakovas patvirtino aplinkybę, kad nei karto nėra mokėjęs ieškovams nuomos mokesčio bei nereagavo į jų pretenzijas, patalpų neatlaisvino. Teismui konstatavus aplinkybę, kad tarp šalių buvo sudaryta komercinė gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, nustatant 250 Lt nuomos mokestį, bei atsakovui pripažinus aplinkybę, kad jis nuomos mokesčio nuo 2012-12-06 nei karto nemokėjo, padarė išvadą, kad yra vienas CK 6.611 str. nustatytų atvejų, įvardytų kaip sudarančių įstatyme nustatytą galimybę sutartį nutraukti nuomininkui pažeidus nuomos sutarties sąlygas.

Teismas pažymėjo, jog atsakovas pripažino aplinkybę, kad ieškovai nustatė 250 Lt nuomos mokestį. Nors atsakovas su ieškovais nuomos sutarties nėra sudaręs, tačiau visi bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas naudojosi gyvenamąja patalpa, pats atsakovas pripažįsta, jog minėtoje patalpoje faktiškai gyvena ir ja naudojasi, nors būna retai, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jis nėra ginčo gyvenamosios patalpos nuomininkas. Teismas konstatavo, kad nors atsakovas nurodo, kad nuomos sutartis su juo nebuvo sudaryta ir jis neprivalėjo mokėti nuomos mokesčio, vis dėlto, šiuo atveju atsakovo prievolė ir pareiga mokėti nuomos mokestį atsirado įstatymo pagrindu (CK 6.583 str. 1, 2 d.). Teismas nesutiko su atsakovo samprotavimais, jog sudaryta nuomos sutartis gali būti vertinama kaip neatlygintina sutartis, kadangi valstybei jis nei karto nėra mokėjęs nuomos mokesčio, nes toks aiškinimas iškreiptų pačios nuomos esmę bei prasmę. Nuomos kainą ieškovai grindžia UAB „Marleksa“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, o atsakovas šios nuomos kainos nepaneigė, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovų nustatyta nuomos kaina atitinka teisingumo, protingumo principus.

Be to, teismas nurodė, kad ieškovai pateikė rašytinius įrodymus apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas – 227 Lt žyminio mokesčio bei 2500 Lt atstovavimo išlaidų, kurios atitinka užmokesčio, už advokato arba advokato padėjėjo pagalbą, dydžius, nustatytus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl priteisė jas iš atsakovo.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.

Byloje kilo ginčas dėl ginčo šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo bei ieškovų teisės reikalauti iš atsakovo nuomos mokestį.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą, unikalus Nr.1090-7000-2016, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 6-10). Minėto namo 30/100 dalis ieškovai įsigijo pagal 1971-11-15 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.1-13-866, o 70/100 dalis pagal 2012-12-06 pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr.VB7-10267) iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos. Įsiteisėjusiais Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-05-30 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1436-590/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2012-03-06 nutartimi nustatyta, kad tarp atsakovo ir tuometinio 70/100 ginčo namo dalies savininko – Lietuvos Respublikos valstybės - buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai (b.l.11-14).

Taigi, ieškovai pagal bylos duomenis yra aukščiau minėto gyvenamojo namo savininkai, atsakovas šių ieškovų nuosavybės teisių neginčija. Atsakovas taip pat neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl jo iškeldinimo. Be to, kaip jau minėta, teismų yra nustatyta, kad atsakovą ir buvusį aukščiau minėto gyvenamojo namo 70/100 dalių savininką – Lietuvos Respubliką – sieja nuomos santykiai, nors ir nebuvo sudaryta rašytinė nuomos sutartis, šios teismų nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, nežiūrint į tai, kad ieškovai nagrinėjamoje byloje nedalyvavo, kadangi jie perėmė nuomotojo teises ir pareigas, apie egzistuojančius nuomos teisnius santykius jie buvo įspėti pirkimo-pardavimo sutartyje esančiu įrašu apie tai (CPK 182 str. 2 p.). Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo nutraukti nesudarytos nuomos sutarties, kad tarp šalių susiklostė neatlygintiniai panaudos teisiniai santykiai, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos ginčo turto (gyvenamojo namo dalies, kurioje gyvena atsakovas) paveldėjimo ir pardavimo ieškovams aplinkybės, atsakovo apsigyvenimo ginčo patalpose aplinkybės yra nesusijusios su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, todėl teisėjų koelgija jų nevetina ir dėl jų nepasisako. Nors atsakovas teigia, kad ginčo patalpomis naudojosi neatlygintinai ir todėl jis neturi mokėti nuomos mokesčio ieškovams, tačiau tokie jo argumentai yra nepagrįsti, kadangi atsakovą su buvusiu patalpų savininku – valstybe – pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, o šiuo metu su ieškovais sieja nuomos teisiniai santykiai, kurie savo prigimtimi ir esme yra atlygintiniai teisiniai santykiai (CK 6.477 str. 1 d., 6.576 str.), todėl atsakovas privalo mokėti ieškovams nuomos mokestį už naudojimąsi ginčo patalpomis.

Tarp šalių nėra sudaryta rašytinė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, byloje nėra duomenų ir apie tai, kokiomis sąlygomis atsakovas nuomojosi patalpas iš buvusių savininkų ir kokio dydžio nuomos mokestį mokėjo. Ginčo šalys pagal bylos duomenis nėra susitarusios dėl nuomos mokesčio dydžio ir žodiniu susitarimu. Ieškovai teigia, kad siūlė sudaryti atsakovui rašytinę gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, atsakovo paaiškinimai šiuo klausimu yra prieštaringi, atsiliepime jis neigė buvus tokį ieškovų pasiūlymą, teismo posėdyje pripažino tokį gavęs, o apeliaciniame skunde vėl tai neigia. Pagal bylos duomenis ginčo turto nuomos kainos įvertinimas atliktas retrospektyviai jau po bylos iškėlimo, o ieškovai teigia būtent įvertinimu nustatytą nuomos mokestį siūlė nustatyti atsakovui, duomenų, kad ieškovai būtų raštu pasiūlę atsakovui sudaryti sutartį iki nagrinėjamos bylos iškėlimo, nėra, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovai tokį pasiūlymą pateikė atsakovui po nagrinėjamos bylos iškėlimo, o pasiūlymo sudaryti sutartį raštu iki nagrinėjamos bylos iškėlimo fakto ieškovai neįrodė. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovai ir atsakovai sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nustatant 250 Lt nuomos mokestį per mėnesį. Tačiau netinkamai nustatyta ši faktinė bylos aplinkybė nepaneigia iš esmės teisingos pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas turi mokėti ieškovams 250 Lt dydžio per mėnesį nuomos mokestį. Nors tarp šalių nėra susitarimo dėl nuomos mokesčio dydžio, tačiau atsižvelgiant į nuomos sutarties paskirtį ir esmę, CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, atsakovas privalo mokėti ieškovams nuomos mokestį už visą laikotarpį, kai ieškovai tapo ginčo patalpų savininkais ir iki atsakovo iškeldinimo iš šių patalpų (CK 6.583 str. 1 d.). Kadangi šalys nebuvo susitarusios dėl nuomos mokesčio dydžio, o pagal bendrąsias sutarčių sudarymą reglamentuojančias CK šeštosios knygos nuostatas sutarties spragas turi teisę užpildyti teismas, nustatydamas atitinkamas sutarties sąlygas, atsižvelgdamas į CK 6.195 str. nurodytas sąlygas (CK 6.195 str.), CK 6.487 str. suteikia teisę nuomos sutarties šalims, joms nesusitarus dėl nuomos mokesčio, kreiptis į teismą dėl nepriklausomo eksperto paskyrimo nuomos mokesčio dydžiui nustatyti, kadangi atsakovas turi pareigą mokėti ieškovams nuomos mokestį, atitinkantį komercinės nuomos sąlygas (CK 6.583 str 4 d.), vadovaujantis teismo teise taikyti įstatymo analogiją, esant teisės spragai (CK 1.8 str.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 250 Lt dydžio nuomos mokestį ir priteisė jį ieškovams iš atsakovo už laikotarpį nuo momento, kai ieškovai tapo ginčo patalpų savininkais, iki bylos iškėlimo ir nuo bylos iškėlimo iki atsakovo iškeldinimo. Nuomos mokestį ieškovai pagrindė atliktu turto vertinimu, atsakovas turto vertintojo nustatyto nuomos mokesčio dydžio neginčijo, nepateikė duomenų, kad jis neatitinka šalių interesų pusiausvyros ar vyraujančios kainos komercinės nuomos rinkoje, todėl nesant kitokių duomenų byloje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė aukščiau aptarto dydžio nuomos mokestį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovus ir atsakovą siejanti nuomos sutartis yra ieškovų nuosavybės teisių suvaržymas, nes ieškovai negali laisvai disponuoti ir naudotis savo turtu, kuriuo teisėtai naudojasi atsakovas, todėl atsakovas privalo ieškovams kompensuoti tokį suvaržymą, sumokėdamas nuomos mokestį. Tokio nuomos mokesčio priteisimas taip pat atitinka ir šali siejančios gyvenamosios patalpos nuomos sutarties esmę ir prasmę. Vien ta aplinkybė, kad šalys nesusitarė dėl nuomos mokesčio dydžio, nepaneigia atsakovo pareigos mokėti protingo dydžio nuomos mokestį, naudojantis ieškovu turtu.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir aptartus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir ginčui aktualias materialinės teisės normas, teisingai išsprendė bylą, todėl teismo sprendimas skundžiamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (LR CPK 320 str.), todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.), be to, nėra teisinio pagrindo keisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių pirmosios instancijos teisme.