Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-3022-816/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01223-2019-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 10.4; 10.6; 55.1.3 (S)

2019 m. rugpjūčio 2 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Rūtos Miliuvienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų G. B., P. W., R. W. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos(toliau – ir Departamentas) dėl sprendimų neatkurti pilietybės panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos G. B., P. W. ir R. W. kreipėsi į teismą, prašydamos:

1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (15/3-10) 8P-50 dėl konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei, kad R. W. yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonė,

2) panaikinti Migracijos departamento 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (15/3-10) 8P-56 dėl konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei, kad P. W. yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonė,

3) panaikinti Migracijos departamento 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (15/3-10) 8P-55 dėl konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei, kad G. B. yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonė,

4) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo,

5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos paaiškino, kad jų senelis L. Š. (L. Š.) ir prosenelis R. Š. (R. Š.) nuo gimimo iki 1939 m. balandžio 28 d. gyveno Lietuvoje. Atsakovas atsisakė atkurti pareiškėjoms Lietuvos Respublikos pilietybę tuo pagrindu, kad 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo įsigaliojimo dieną 1939 m. spalio 27 d. pareiškėjų senelis ir prosenelis buvo išvykę iš Lietuvos. Pareiškėjos mano, kad toks teisės aktų, nustatančių asmenų iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą, taikymas yra ydingas ir neproporcingas. Be to, pareiškėjos mano, kad dėl Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo, kuris reikalavo 1939 m. spalio 27 d. gyventi Vilniuje ir numatė kitas sąlygas susidarė nevienoda diskriminacinė situacija asmenims siekiantiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes ne Vilniaus mieste ir / ar Vilniaus srityje gyvenusių asmenų palikuonims užtenka tik to, kad jų tėvai, seneliai ar proseneliai iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymas buvo priimtas jau pasibaigus Lenkijos okupacijai Vilniuje. Pareiškėjų senelis ir prosenelis iš Lietuvos išvyko 1939 m. balandžio 28 d., t. y. dar iki Lenkijos okupacijos pabaigos ir minėto įstatymo priėmimo, todėl mano, kad iki minėto įstatymo priėmimo pareiškėjų senelis ir prosenelis buvo Lietuvos piliečiai, nes neteisėtu kitos valstybės veiksmu (okupacija) Lietuvos Respublikos pilietybės jie negalėjo prarasti, o papildomos sąlygos dėl gyvenimo Vilniuje ar jo srityje buvo priimtas jau po pareiškėjų senelio ir prosenelio išvykimo iš Lietuvos ir Lenkų okupacijos Vilniuje pabaigos. Taigi pareiškėjų manymu, atsakovas minėtą įstatymą šiuo atveju taiko atgal, t. y. pareiškėjų senelis ir prosenelis, išvykdami iš Lietuvos iki minėto įstatymo įsigaliojimo, negalėjo numatyti, jog dėl to jie nebus laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, nes po jų išvykimo praėjus pusei metų ir priėmus įstatymą, Lietuvos Respublikos piliečiais laikomi tik tie asmenys, kurie Vilniaus mieste ar Vilniaus srityje gyveno po jų išvykimo priimto įstatymo įsigaliojimo dieną.

Be to, pažymi, kad atsakovas visiškai nevertino tos aplinkybės, esant neaiškumų, neprašė pareiškėjų patikslinti ar pateikti papildomų dokumentų dėl pareiškėjų prosenelės, kuri (duomenys neskelbtini) mirė. Paaiškina, kad iki šio skundo surašymo dienos nespėjo gauti dokumentų iš archyvo dėl pareiškėjų prosenelės gyvenimo Lietuvoje iki jos mirties. Pareiškėjų manymu, įrodžius, kad jų prosenelė gyveno Lietuvoje iki mirties (duomenys neskelbtini), jos turėtų teisę atkurti Lietuvos pilietybę.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (elektroninės administracinės bylos, toliau e. b., l. 45-49). Paaiškina, kad Pilietybės įstatymo (toliau - PĮ, redakcija, galiojusi pareiškėjų prašymų nagrinėjimo ir ginčijamų sprendimų priėmimo metu) 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Pažymi, kad pareiškėjų senelis L. Š. ir prosenelis R. Š. gimė ir gyveno Vilniuje, kuris nuo 1920 m. iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuotas Lenkijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų atveju yra aktualus Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas, kuris numatė, kad asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civ. byloje Nr. e3K-3-l-969/2018).

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų pateiktus ir Migracijos departamento surinktus dokumentus, 2019-02-01 ir 2019-02-18 nustatė, kad pareiškėjų senelis L. Š. ir prosenelis R. Š. 1937 m. gegužės 25 d. išvyko į Rusiją (1939 m. balandžio 28 d. buvo išbraukti iš registro), vadinasi, jie neatitiko antrosios nustatytos sąlygos, kad būtų pripažinti Lietuvos Respublikos piliečiais iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. turėti gyvenamąją vietą Vilniaus krašto teritorijoje 1939 m. spalio 10 d. ir 1939 m. spalio 27 d., todėl jie negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., o pareiškėjai negali būti laikomi šių asmens palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis - iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis).

Be to, duomenų apie L. Š. ir R. Š. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. nėra, tai patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-06-26 pažyma Nr. R4-1004 . Be to, kartu su minėta pažyma pateikti dokumentai patvirtina, kad R. Š. buvo Lenkijos pilietis, kadangi (duomenys neskelbtini) namų knygoje jo pilietybė įrašyta - Lenkijos. Atkreipia dėmesį, kad L. Š. gimė (duomenys neskelbtini) Vilniuje, jau Lenkijos okupacijos metais. Taigi, L. Š. ir R. Š., išvykę 1939 m. balandžio 28 d. į Rusiją, išvyko ne kaip Lietuvos Respublikos piliečiai, bet kaip Lenkijos. Be to, faktas, kad L. Š. ir R. Š. išvyko 1939 m. balandžio 28 d. į Rusiją iki Lenkijos okupacijos pabaigos, reiškia, kad jie išvyko ne iš Lietuvos, bet iš Lenkijos teritorijos. Taigi, kiti pareiškėjų skunde nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais. Dėl pareiškėjų teiginio, kad Migracijos departamentas, remdamasis Lietuvos archyvų išduotomis pažymomis, ginčijamuose sprendimuose nurodė, kad duomenų, kad pareiškėjų senelis ir prosenelis būtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., nėra, pažymėtina, kad Lietuvos archyvai duomenų, apie minėtų asmenų turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat nėra. Duomenys apie Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą) visais atvejais yra užklausiami archyvų, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. adm. byloje Nr. eA-4691- 756/2017 pasisakė, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą [...] gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“.

Nesutinka ir su pareiškėjų teiginiais, kad Migracijos departamentas neprašė pareiškėjų patikslinti ar pateikti papildomų dokumentų dėl pareiškėjų prosenelės, kuri mirė (duomenys neskelbtini) metais. Migracijos departamentas neturi imperatyvios pareigos visais atvejais prašyti pareiškėjų pateikti papildomus dokumentus. Be to, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. įrodinėjo išimtinai tik dėl L. Š. ir R. Š., jokių dokumentų apie pareiškėjo prosenelę jos nepateikė, todėl Migracijos departamentas juos ir įvertino. Pažymi, kad Migracijos departamentas, esant neaiškumams, savarankiškai kreipiasi į Lietuvos archyvus dėl papildomų dokumentų pateikimo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė iš esmės skundą palaikė, prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentais.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais.

Byloje kilo ginčas to, ar pareiškėjos turi teisę, būdamos Izraelio valstybės pilietės, atkurti ir Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punkto, 9 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. kaip asmenų (senelio ir prosenelio), išvykusių iš Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonės.

Pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 str. 1 d., 7 str. 4 p. pagrindu (kaip asmenų, kurie iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonės) siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos nurodė, kad jos yra L. Š. (gim. duomenys neskelbtini) ir R. Š. (gim. duomenys neskelbtini), kurie iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, anūkės ir proanūkės. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėjantis pareiškėjų prašymus atkurti pilietybę, skundžiamuose sprendimuose nurodė, kad pareiškėjų pateiktų duomenų neužtenka nustatyti, kad pareiškėjos yra Lietuvos Respublikos piliečio iki 1940-06-15 palikuonės.

PĮ 9 str. 1 d. nustatyta, kad asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonimis laikomi iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (PĮ 2 str. 7 d.).

PĮ 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940-06-15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940-06-15. Nė vieno iš šių dokumentų nepateikta. PĮ 38 str. 5 d. nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Tad įstatyme nustatytas nebaigtinis sąrašas dokumentų, kurių pagrindu gali būti nustatyta, jog asmuo iki 1940 m., birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Taip pat įstatymas numato, kad įgaliotai institucijai konstatavus, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d., buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar jo palikuonis, <...> šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (PĮ 38 str. 6 d.), t. y. pareiškiant teismui prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

Pareiškėjos senelio L. Š. ir prosenelio R. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai pilietybei patvirtinti pateikė ir šiuos dokumentus atsakovas įvertino, priimdamas skundžiamus sprendimus:

- Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2017-06-20 pažymą apie gimimą, patvirtinančią, kad (duomenys neskelbtini) Vilniuje gimė R. ir M. (iki santuokos – T.) Š. sūnus vardu L. (e. b. l. 95);

- Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-06-29 raštą su pridėtais dokumentais (e .b. l. 96-108), kad Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) namų knygoje rastas L. Š. (duomenys neskelbtini) deklaruota gyv. vieta, išvykimo iš gyvenamosios vietos data nurodyta 1937-05-25, išbraukimo iš registro data 1939-04-28, kita gyvenamoji vieta – Maskva; taip pat rašte nurodyta, kad daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad L. (L.) Š., g. (duomenys neskelbtini), gyveno Vilniuje bei dokumentų apie jo turėtą pilietybę archyve nerasta;

- Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-08-23 raštas (e. b. l. 130), kad archyve nerasta duomenų apie L. Š., g. (duomenys neskelbtini), iki 1937 (1939) gyvenusio Vilniuje, pilietybės netekimą (nustojimą);

- Pareiškėjų tėvo V. W. 2018-09-17 paaiškinimus raštu (e. b. l. 131-132), kad tėvo L. Š. (pareiškėjų senelio) motina M. T. mirė jo gimimo dieną ir jis gyveno su seneliais (M. T. tėvais) nuo (duomenys neskelbtini) iki 1936 metų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 1936 išvyko mokytis į Maskvą, į Lietuvą grįžo 1947-1948 metais;

- Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-06-29 raštas ir pridėti dokumentai (e .b. l. 96-108), kad Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) namų knygoje įrašytas R. Š., g. (duomenys neskelbtini), turintis Vilniaus m. valdybos komisariato (duomenys neskelbtini) išduotą asmens tapatybės dokumentą, našlys, gyveno šiuo adresu nuo (duomenys neskelbtini), ankstesnė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) (dabartinė (duomenys neskelbtini)), išvykimo iš gyvenamosios vietos data nurodyta 1937-05-25, išbraukimo iš registro data 1939-04-28, kita gyvenamoji vieta Maskva; Vilniaus miesto seniūnijos archyviniame fonde yra R. S., gyv. (duomenys neskelbtini), 1923-02-06 prašymas pasui išduoti, įrašytas Į 1923 m. (duomenys neskelbtini) namų knygą; (duomenys neskelbtini) namų knygoje pilietybė nurodyta – Lenkijos. Taip pat rašte nurodyta, jog daugiau dokumentų, patvirtinančių, jog R. Š. gyveno Vilniuje bei dokumentų apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę archyve nerasta;

- Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-07-03 pažyma (e. b. l. 128), kurioje nurodyta, kad dokumentų apie R. Š., g. (duomenys neskelbtini), evakuaciją archyve nerasta, tačiau Lietuvos TSR Ministrų tarybos archyviniame fonde, Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo pradžioje evakavusių iš Lietuvos TSR ir apsigyvenusių Kazachijos, Turkmėnijos, Totorijos, Alma Atos, Kuibyševo, Omsko, Penzos, Ivanovo, Tambovo srityse asmenų bei tinkančių karinei tarnybai asmenų sąrašų ir tarnybinių pažymų 1941-1944 byloje, sąraše (be datos ir pavadinimo) įrašytas Š.;

- Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-08-23 raštas (e. b. l. 130), kuriame nurodyta, kad dokumentų apie R. Š., g. (duomenys neskelbtini), iki 1937 (1939) gyvenusio Vilniuje evakuaciją, jo dalyvavimą 1942 m. surašyme bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės, nerasta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjant civilinę bylą Nr. e3K-3-1-969/2018 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (pilietybės) nustatymo nurodė, kad aukščiau nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Nagrinėjamose bylose aktualaus 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais.“ 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą.“ Tokiu būdu specialiuoju teisės aktu (Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu) buvo sureguliuoti tam tikroje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, gyvenusių asmenų ir jų vaikų pilietybės klausimai, aiškiai apibrėžiant, kurie iš šių asmenų ir jų vaikų laikytini Lietuvos piliečiais, o kurie – ne. Pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turi būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjų pateiktus giminystės ryšį su Lietuvoje gyvenusiais R. Š. (prosenelis) ir L. Š. (senelis) patvirtinančius įrodymus bei kitus įrodymus (pažymos iš archyvų, tėvo paaiškinimai), - Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjų senelis ir prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. būtų turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, dėl ko pareiškėjos negali būti laikomos Lietuvos Respublikos piliečių palikuonėmis PĮ 2 str. 7 d. prasme.

Pareiškėjų argumentas, jog tokia įstatymo taikymo ir aiškinimo praktika yra diskriminacinė nesudaro pagrindo teismui spręsti priešingai, kadangi aukščiau nurodytoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją spręsti, kam suteikti teisę į pilietybę. Būtent šiuo metu galiojančiame PĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį, sprendžiant dėl asmenų, turinčių teisę į pilietybės atkūrimą, rato, be jokių išlygų taikomas iki 1940 m. birželio 15 d. galiojęs teisinsi reguliavimas, įskaitant ir specialųjį 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą.

Pareiškėjų argumentas, jog skundžiami sprendimai nepagrįsti ir dėl to, jog iš pareiškėjų nebuvo paprašyta patikslinti ar pateikti papildomus duomenimis, nesudaro pagrindo teismui naikinti skundžiamų sprendimų, kadangi prašymai atkurti pilietybę nagrinėjami pateiktų prašymų pagrindu. Prie prašymų pareiškėjos pateikė iš archyvų gautus duomenis apie L. Š. ir R. Š. (giminystės ryšį ir šių asmenų turėtą pilietybę). Pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (redakcija, galiojusi iki 2019-07-01) 11 punkte nurodyta, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymus dėl pilietybės atkūrimo, renka tik konkrečius šiame punkte nurodytus duomenis iš valstybės registrų ir duomenų bazių, taip pat išsiunčia užklausą Valstybės saugumo departamentui. Tad sąrašas tikrintinos (rinktinos) informacijos yra baigtinis. Todėl nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad atsakovas turėjo surinkti papildomai nei prašyme ar su prašymu pateiktų duomenų. Be to, byloje taip pat yra duomenys, kad būtent Migracijos departamentas 2018-05-18 parengė dvi užklausas Lietuvos centriniam valstybės archyvui apie L. Š. ir R. Š. (e. b. l. 129, 127).

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovės pateikta Lietuvos centrinio archyvo 2019-04-19 pažyma, dvi Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019-04-30 pažymos apie pareiškėjų nurodomą prosenelę M. T. Š., kurios atsakovui priimant skundžiamus sprendimus nebuvo įvertintos (ir negalėjo būti, nes skundžiami sprendimai priimti iki šių pažymų išdavimo), negali būti pagrindu panaikinti teisėtus ir pagrįstus Migracijos departamento sprendimus, nes prašymas atkurti pilietybę prosenelės turėtos pilietybės pagrindu nebuvo pateiktas, nebuvo nagrinėtas, prosenelės turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę (taip pat ir giminystės ryšį) galintys patvirtinti dokumentai nebuvo įvertinti, todėl pareiškėjos turi teisę ir galimybę pateikti prašymą atkurti pilietybę nurodomos prosenelės galimai turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės pagrindu.

Iš esmės pareiškėjų nesutikimo su skundžiamais sprendimais argumentai paremti prielaida, kad iki Lenkijos valdymo laikotarpio pareiškėjų senelis ir prosenelis buvo Lietuvos Respublikos piliečiai ir negalėjo prarasti Lietuvos Respublikos pilietybės neteisėtu kitos valstybės veiksmu (okupacija). Teismas sutinka su atsakovo nurodytais atsikirtimų argumentais, paremtais archyvuose esančiais duomenimis, kad pareiškėjų senelis L. Š. gimė (duomenys neskelbtini) Vilniaus krašte ir išvyko iš jo į Rusiją Lenkijos valdymo laikotarpiu, todėl, nesant duomenų apie jo turėtą pilietybę, negali būti laikoma, jog yra pakankamai duomenų apie tai, jog jis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir atitinkamai pareiškėjos yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonės. Be to, yra duomenų, kad Š. (nenurodoma daugiau duomenų) buvo įtrauktas į Sovietų Sąjungos tinkamų atlikti karinę tarnybą asmenų sąrašą, o karinės tarnybos atlikimas rodytų pilietybės ryšio su atitinkama valstybe, kurios naudai atliekama karinė tarnyba, egzistavimą. Taip pat Migracijos departamentas, esant duomenims apie tai, jog pareiškėjų prosenelis (duomenys neskelbtini) namų knygoje nurodomas kaip turėjęs Lenkijos pilietybę ir jam išvykus iš Vilniaus krašto iki Lenkijos valdymo laikotarpio pabaigos į Rusiją, pagrįstai nurodė, kad nėra pakankamai duomenų apie tai, jog pareiškėjų prosenelis būtų turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę ir atitinkamai pareiškėjos būtų Lietuvos Respublikos piliečio palikuonės, turinčios teisę atkurti pilietybę PĮ 9 str. pagrindu. Tai, kad pareiškėjų nurodyti senelis ir prosenelis Vilniaus krašte pragyveno ilgą laikotarpį, savaime nesudaro pagrindo atkurti joms pilietybę. Argumentas, kad nerasta duomenų, jog senelis ir prosenelis būtų praradę Lietuvos Respublikos pilietybę, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamų sprendimų, kadangi tai, jog nerasta duomenų apie pilietybės praradimą (nustojimą ar netekimą), nesudaro pagrindo teigti apie priešingo fakto buvimą (t. y. tai, jog pilietybė buvo turėta). Įstatymas reikalauja pateikti dokumentus apie pilietybės turėjimą arba nustatyti teismine tvarka juridinę reikšmę turintį faktą apie pilietybės turėjimą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra teisinio pagrindo panaikinti teisėtų ir pagrįstų pareiškėjų atžvilgiu priimtų skundžiamų sprendimų neatkurti joms Lietuvos Respublikos pilietybę nurodyto senelio ir prosenelio turėtos pilietybės pagrindu, kadangi nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad senelis ir prosenelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti pareiškėjų skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.