Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K., A. Š., V. Ž., G. N., V. M., R. Š., E. J., M. S., J. U., V. K., A. S. ir R. J. skundus atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos Metodinio skyriaus viršininko pareigas (A lygio 14 kategorija).

A. Š. ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Ikiteisminio tyrimo valdybos vyriausiojo tyrėjo pareigas (A lygio 13 kategorija).

V. Ž. ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos Metodinio skyriaus vyriausiosios tyrėjos pareigas (A lygio 13 kategorija).

G. N. ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Administravimo valdybos Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 12 kategorija) ( nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d. buvo A lygio 13 kategorija).

V. M. ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Turto susigrąžinimo valdybos vyriausiojo tyrėjaus pareigas (A lygio 13 kategorija).

R. Š. ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Turto susigrąžinimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pareigas (A lygio 14 kategorija).

E. J. ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos viršininko pareigas (A lygio 15 kategorija).

M. S. ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Ikiteisminio tyrimo valdybos 2-o skyriaus viršininko pareigas (A lygio 14 kategorija).

J. U. ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Specialiųjų užduočių 1-osios valdybos 3-ojo skyriaus viršininko pareigas (A lygio 14 kategorija).

V. K. ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Administravimo valdybos Aptarnavimo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas (A lygio 10 kategorija).

A. S. ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybos vyriausiojo tyrėjo pareigas (A lygio 12 kategorija).

R. J. ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybos 2-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininko pareigas (A lygio 12 kategorija). Nuo 2013 m. liepos 1 d. dirba Specialiųjų užduočių 1-osios valdybos 2-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininku (A lygio 13 kategorija).

Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. liepos 17 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nepagrįstai buvo sumažintos ir dėl to neteisėtai neišmokėtos jo darbo užmokesčio dalys.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Remiantis atsakovės atstovo ir atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro pateiktomis pažymomis, pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalys:

A. K. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 4597,38 Lt ( t. I, b. l. 14-15);

A. Š. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 3264,52 Lt (t. I, b. l. 44-45);

V. Ž. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 2915,06 Lt ( t. I, b. l. 74-75);

G. N. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 2541,70 Lt (t. I, b. l. 106-107);

V. M. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 3351,66 Lt (t. I, b. l. 138-139);

R. Š. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 4589,14 Lt (t. I, b. l. 170-171);

E. J. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 13859,56 Lt (t. II, b. l. 10-11);

M. S. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.- 4698,78 Lt (t. II, b. l. 47-47);

J. U. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 5010,86 Lt (t. II, b. l. 79-80);

V. K. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 6421,90 Lt (t. II, b. l. 107-108);

A. S. nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 98,66 Lt (t. II, b. l. 138);

R. J. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 1914,85 (t. II, b. l. 183-184).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja VTĮ. Šio įstatymo 23 straipsnis nustato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 straipsniu valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010 m. birželio 30 d. įstatyme Nr. XI-944, 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721, 2012 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XII-114) nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363) dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d. Vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.

Nagrinėjamu laiku pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pagrindas buvo teisinis reguliavimas, kurį įvertino Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), kuriame pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, Grąžinimo įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad pareiškėjo dėl neproporcingo darbo užmokesčio sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. administracinėse bylose Nr. A-669-602/2016 ir A-668-602/2016 suformuotą teismų praktiką, kur išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjai skundų reikalavimus kėlė Lietuvos valstybei. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams), po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakove pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Nagrinėjamu atveju tinkama atsakovė pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui atmestinas pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

nusprendžia:

Pareiškėjų A. K., A. Š., V. Ž., G. N., V. M., R. Š., E. J., M. S., J. U., V. K., A. S. ir R. J. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.